Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-02-20 · Administracinė byla Nr. I-28-279/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-02-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-11-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-02-20
Bylos Nr.
I-28-279/2014
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00093-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovui Utenos apskrityje I, Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje
Atsakovas
Ignalinos rajono savivaldybės tarybos
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-28-279-2014Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00093-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 17.2., 35.2., 74. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 20 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

sekretoriaujant Virginijai Jasevičienei,dalyvaujant pareiškėjui Vyriausybės atstovui Utenos apskrityje I. U.,atsakovės Ignalinos rajono savivaldybės tarybos atstovams G. K. ir I. A.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje pareiškimą atsakovei Ignalinos rajono savivaldybės tarybai dėl Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T-210 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus“ teisėtumo ištyrimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje pareiškimu (b. l. 32-36) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Ignalinos rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. T-210 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus“ (toliau – ir Sprendimas), kurio 1 punktu Taryba nusprendė patvirtinti Ignalinos rajono savivaldybės kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus skyrimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), o 2 punktu nusprendė kompensuoti 2013 metais dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą pagal Sprendimo 1 punktu patvirtintą Tvarkos aprašą šiame punkte nurodytiems, verslo liudijimą įsigyjantiems asmenims, neprieštarauja:

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 4 daliai (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1154 redakcija);Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 daliai (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo XI-1154 redakcija);Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 ir 38 punktams (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija);Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija);Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-2883 redakcija);Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 4.5 punktui (2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 redakcija) ir 13 punktui (2010 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 576 redakcija).

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad Taryba 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T-210 1 punktu patvirtino Tvarkos aprašą, o 2 punktu nusprendė kompensuoti 2013 metais dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą pagal Sprendimo 1 punktu patvirtintą Tvarkos aprašą šiame punkte nurodytiems, verslo liudijimą įsigyjantiems asmenims. Šis Tarybos sprendimas kelia abejonių dėl jo teisėtumo. Pirma, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už per mokestinį laikotarpį gautas pajamas, nuo kurių mokestis sumokamas įsigyjant verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis, kuris negali būti mažesnis už pajamų mokestį, apskaičiuojamą dvylikos minimaliųjų mėnesinių algų, galiojančių mokestinio laikotarpio, einančio prieš mokestinį laikotarpį, kuriam įsigyjamas verslo liudijimas, spalio 1 dieną, sumai pritaikius šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pajamų mokesčio tarifą, galiosiantį to mokestinio laikotarpio, kuriam įsigyjamas verslo liudijimas, sausio 1 dieną. Savivaldybių tarybos turi teisę nustatyti mažesnį fiksuoto dydžio pajamų mokestį už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą GPMĮ nurodytoms asmenų grupėms, tačiau šios įstatyminės nuostatos nesuteikia savivaldybės tarybai teisės nustatyti (patvirtinti) kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus skyrimo tvarką ir kompensuoti dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą. Antra, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta mokesčio lengvatos sąvoka, pagal kurią tai mokesčių mokėtojui ar jų grupei mokesčio įstatymo nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, kurios yra palankesnės, palyginti su įprastinėmis sąlygomis, o MAĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio lengvatą ar lengvatas nustato tik atitinkami mokesčių įstatymai, reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimo tvarką, tuo tarpu GPMĮ 6 straipsnio 4 dalis suteikia teisę savivaldybėms nustatyti mažesnį fiksuoto dydžio pajamų mokestį už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Trečia, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punkte nustatyta, jog norint įsigyti verslo liudijimą, tokį liudijimą išduodančiai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai turi būti pateikti (be kitų, nurodytų šiame punkte dokumentų), dokumentai, kuriais remiantis gali būti taikomas savivaldybių tarybos nustatytas mažesnis pajamų mokestis (jeigu savivaldybės taryba yra priėmusi atitinkamą sprendimą), o Taisyklių 13 punkte nustatyta, kad mokėtiną pajamų mokestį apskaičiuoja teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija, atsižvelgdama į prašyme nurodytus duomenis ir pateiktus dokumentus. Iš šių teisės aktų nuostatų akivaizdu, jog savivaldybės taryba gali nustatyti tik mažesnį fiksuoto dydžio pajamų mokestį už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, pagal kurį teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija apskaičiuos mokėtiną pajamų mokestį, tačiau jos nesuteikia savivaldybės tarybai teisės ir (ar) pareigos nustatyti (patvirtinti) kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus skyrimo tvarką ir kompensuoti dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą. Ketvirta, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte įtvirtinta viena iš savivaldybės tarybos funkcijų – sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas, subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarkos nustatymas atitinkamai keičiant savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta, o 38 punkte – sprendimų dėl kompensacijų tam tikroms vartotojų grupėms mokėjimo priėmimas, papildomos socialinės paramos, socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrimo iš savivaldybės biudžeto tvarkos nustatymas, priedo fiziniam asmeniui (globėjui) už vaiko globą dydžio ir mokėjimo iš savivaldybės biudžeto tvarkos nustatymas. Iš šių nuostatų akivaizdu, jog VSĮ 16 str. 2 d. 18 p. suteikia teisę savivaldybės tarybai teikti mokesčių lengvatas, kai tokia teisė nustatyta įstatyme, be to, teisę nustatyti kompensacijas, tačiau tik įmonėms, steigiančioms naujas darbo vietas, o ne fiziniams asmenims, įsigyjantiems verslo liudijimus, o 38 p. suteikia teisę priimti sprendimus dėl kompensacijų, tačiau tik vartotojų grupėms. Penkta, VSĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda – būtent savivaldybės veiklos ir institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, reiškiančio, kad šių institucijų veikla ir priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, o Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai aktai turi būti pagrįsti įstatymais. Nagrinėjamu atveju Taryba, priimdama Sprendimą, kuriuo nustatė (patvirtino) kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus skyrimo tvarką ir nusprendė kompensuoti dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą, pažeidė aukščiau nurodytus principus.

Atsiliepimas

Atsakovė Ignalinos rajono savivaldybės taryba atsiliepime (b. l. 94-97) nurodė, kad nesutinka su pareiškimu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovė I. A. paaiškino, kad Taryba Sprendimą priėmė nesivadovaudama GPMĮ 6 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kadangi šio sprendimo tikslas buvo ne fiksuoto pajamų mokesčio dydžio nustatymas (jo sumažinimas), o Taryba siekė atskiriems socialinio statuso asmenims, nurodytiems Sprendimo 2.1-2.10 punktuose, kompensuoti dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą savivaldybės biudžeto sąskaita, nes tokią teisę jai suteikia VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 ir 38 punktai, t. y. 18 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai priimti sprendimą teikti mokesčių lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, o 38 punktas leidžia priimti sprendimą dėl kompensacijų tam tikroms asmenų grupėms mokėjimo ir kompensacijų skyrimo iš savivaldybės biudžeto tvarkos nustatymo. Tokiu būdu atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl Sprendimo prieštaravimo GPMĮ 6 straipsnio 4 dalies ir VSĮ 2 dalies 18 bei 38 punktų nuostatoms. Taryba nusprendė kompensuoti dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą, įvertinusi, kad 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. T-184 nustatė mažesnį metinį fiksuoto pajamų mokesčio dydį (1000 Lt vietoje 1530 Lt) ir siekdama užkirsti kelią piktnaudžiavimams bei padėti tik tiems asmenims, kurių turtas neviršija teisės aktuose įtvirtintų normatyvų, kurie vykdo savivaldybės tarybos patvirtintų taisyklių reikalavimus. Sprendimas taip pat neprieštarauja MAĮ 2 straipsnio 9 daliai, kadangi juo nustatytos ne apmokestinimo sąlygos ir ne mokesčio lengvatos, o sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimus kompensavimo sąlygos ir tvarka. Pareiškėjas neteisus, teigdamas, kad Sprendimas prieštarauja Taisyklių 4 bei 13 punktams, kadangi Sprendimas nesusijęs su šių taisyklių nuostatų įgyvendinimu, tuo tarpu šie punktai nustato, kokius dokumentus būtina pateikti, norint įsigyti verslo liudijimą ir tai, kad mokėtiną pajamų mokestį apskaičiuoja teritorinė mokesčių inspekcija. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl Sprendimo prieštaravimo VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybių institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui bei VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punktuose įtvirtintiems įstatymo viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principui. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintos nuostatos, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas (119 str.) bei savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai (120 str.). VSĮ 4 straipsnyje įtvirtintas savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principas. Šių teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad savivaldybės taryba turi teisę pati spręsti, kaip geriau ir veiksmingiau organizuoti savivaldybei priskirtos funkcijos įgyvendinimą, t. y. nustatyti mažesnį fiksuotą pajamų mokestį ar nuspręsti, jog veiksmingiau ir ekonomiškiau nustatyti šio mokesčio kompensavimo (grąžinimo) tvarką. Atsakovės atstovai, atsižvelgdami į aukščiau nurodytus argumentus, mano, jog Taryba, vadovaudamasi minėtuose teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis, veikdama pagal jai suteiktą kompetenciją ir įgyvendindama VSĮ jai suteiktą teisę priimti sprendimus dėl kompensacijų mokėjimo iš savivaldybės biudžeto, priėmė ginčijamą Sprendimą ir jokių įstatyminių nuostatų nepažeidė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ignalinos rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 ir 38 punktais, 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. T-210 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus“, kurio 1 punktu nusprendė patvirtinti Ignalinos rajono savivaldybės kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus skyrimo tvarkos aprašą, o 2 punktu nusprendė kompensuoti 2013 metais dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą pagal Sprendimo 1 punktu patvirtintą Tvarkos aprašą šiame punkte nurodytiems, verslo liudijimą įsigyjantiems asmenims.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškimu dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų norminių administracinių aktų atitikties įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams į administracinį teismą turi teisę kreiptis savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, apygardų administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo.

ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintas norminio teisės akto apibrėžimas, pagal kurį, norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės doktrinoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų, juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatomi taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-3/2007; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-210/2012 ir kt.).

Tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. Sprendimas Nr. T-210 atitinka norminio administracinio akto požymius: tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, pagal jį priėmusį subjektą, akto pobūdį bei reglamentuojamus santykius šis aktas taip pat pripažintinas norminiu teisės aktu ABTĮ prasme, prašomos ištirti Sprendimo nuostatos taip pat yra norminio pobūdžio. Atsižvelgdama į paminėtus argumentus, kolegija daro išvadą, kad Sprendimo teisėtumas gali būti tiriamas ABTĮ II skyriaus šešioliktojo skirsnio nustatyta tvarka ir toks reikalavimas teismingas apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjas teismo prašo ištirti, ar Sprendimas, kurio 1 punktu nusprendė patvirtinti Ignalinos rajono savivaldybės kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus skyrimo tvarkos aprašą, o 2 punktu nusprendė kompensuoti 2013 metais dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą pagal Sprendimo 1 punktu patvirtintą Tvarkos aprašą šiame punkte nurodytiems, verslo liudijimą įsigyjantiems asmenims, neprieštarauja Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 4 daliai (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1154 redakcija), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 daliai (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo XI-1154 redakcija), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 ir 38 punktams (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 4.5 punktui (2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 redakcija) ir 13 punktui (2010 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 576 redakcija), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-2883 redakcija).

GPMĮ 6 straipsnio 4 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcija) nustatyta, kad už per mokestinį laikotarpį gautas pajamas, nuo kurių mokestis sumokamas įsigyjant verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis, kuris negali būti mažesnis už pajamų mokestį, apskaičiuojamą dvylikos minimaliųjų mėnesinių algų, galiojančių mokestinio laikotarpio, einančio prieš mokestinį laikotarpį, kuriam įsigyjamas verslo liudijimas, spalio 1 dieną, sumai pritaikius šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pajamų mokesčio tarifą, galiosiantį to mokestinio laikotarpio, kuriam įsigyjamas verslo liudijimas, sausio 1 dieną. Savivaldybių tarybos turi teisę nustatyti mažesnį fiksuoto dydžio pajamų mokestį už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą: 1) neįgaliesiems asmenims, asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tėvams (įtėviams), auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, profesinių ar aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuose, tėvams (įtėviams), auginantiems neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat vyresnį neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, motinai (įmotei) arba tėvui (įtėviui), kuris (kuri) vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat vyresnį, jeigu šis mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje, profesinės ar aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, augina vienas (viena), bendrojo lavinimo, profesinių, aukštųjų mokyklų dieninių skyrių moksleiviams ir studentams, taip pat bedarbiams, kurie nustatyta tvarka įregistruoti teritorinėse darbo biržose; 2) asmenims, įsigyjantiems verslo liudijimą verstis verslo liudijime nurodytos rūšies veikla visoje Lietuvos Respublikoje, išskyrus Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus miestų savivaldybių ir Marijampolės bei Neringos savivaldybių teritorijas, arba konkrečios savivaldybės teritorijoje, išskyrus Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus miestų savivaldybių ir Marijampolės bei Neringos savivaldybių teritorijas; 3) asmenims, įsigyjantiems verslo liudijimą verstis tradicinių amatų veikla; 4) asmenims, kurie laikotarpiu, kuriam įsigyjamas verslo liudijimas, gauna su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų. Atsižvelgdama į šias GPMĮ nuostatas, Taryba 2012 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą Nr. T-184 „Dėl veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, fiksuoto pajamų mokesčio dydžių 2013 metams nustatymo“, kuriuo pasinaudojo GPMĮ 6 straipsnio 4 dalyje jai suteikta teise nustatyti mažesnį fiksuoto dydžio pajamų mokestį už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą ir nustatė mažesnį fiksuoto pajamų mokesčio dydį 1000 Lt (vietoje 1530 Lt). Tačiau GPMĮ 6 straipsnio 4 dalies nuostatos nesuteikia teisės ir (ar) pareigos savivaldybės tarybai priimti sprendimą kompensuoti dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą bei nustatyti (tvirtinti) kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus skyrimo tvarką.

Ginčijamame Sprendime nurodyta, jog jį priimant, vadovaujamasi VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 ir 38 punktais. VSĮ 16 straipsnio 2 dalyje reglamentuota savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija, tame tarpe ir sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas, subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarkos nustatymas atitinkamai keičiant savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta (18 punktas, 2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) bei sprendimų dėl kompensacijų tam tikroms vartotojų grupėms mokėjimo priėmimas, papildomos socialinės paramos, socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrimo iš savivaldybės biudžeto tvarkos nustatymas, priedo fiziniam asmeniui (globėjui) už vaiko globą dydžio ir mokėjimo iš savivaldybės biudžeto tvarkos nustatymas (38 punktas, 2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija). Sisteminiu teisės aiškinimo metodu analizuojant nurodytas teisės normų nuostatas, daroma išvada, jog savivaldybės tarybai suteikta išimtinė teisė: 1) priimti sprendimus teikti mokesčių lengvatas, kai tokia teisė nustatyta įstatyme, t. y. jei konkretų mokestį reglamentuojantis įstatymas savivaldybės tarybai suteikia teisę nustatyti mokesčio lengvatą, ji gali būti nustatyta; 2) priimti sprendimus nustatyti subsidijų ir kompensacijų tvarką, tačiau tik naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms, o ne fiziniams asmenims, įsigyjantiems verslo liudijimus; 3) sprendimų dėl kompensacijų tam tikroms vartotojų grupėms mokėjimo priėmimas. Vartotojo sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje, kur vartotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris pareiškia valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, tačiau į šios sąvokos turinį fiziniai asmenys, įsigyjantys verslo liudijimus, nepatenka; 4) papildomos socialinės paramos, socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrimo iš savivaldybės biudžeto tvarkos nustatymas. Socialinės pašalpos ir kompensacijos sąvokos aiškinamos taip, kaip jas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 5 straipsnis, kuriame nurodyta, kad piniginės socialinės paramos rūšys yra socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Tokios socialinės paramos teikimo tvarka nustatoma Socialinės šalpos teikimo tvarkos aprašu, kurį tvirtina savivaldybių tarybos. Šių socialinės paramos, socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrimas socialinių paslaugų teikimo asmenims teisinius santykius, tačiau neapima verslo liudijimų išdavimo ir mokėjimo už juos teisinių santykių reglamentavimo.

Tokiu būdu daroma išvada, jog Taryba, 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. T-184 „Dėl veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, fiksuoto pajamų mokesčio dydžių 2013 metams nustatymo“ nustatydama mažesnį fiksuotą pajamų mokesčio dydį, priėmė sprendimą dėl lengvatų taikymo, taip įgyvendindama VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte pavestą funkciją. Tuo tarpu ginčo Sprendimu nuspręsdama kompensuoti 2013 metais dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą pagal Sprendimo 1 punktu patvirtintą Tvarkos aprašą šiame punkte nurodytiems, verslo liudijimą įsigyjantiems asmenims bei nustatydama kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus skyrimo tvarką, viršijo savo kompetencijos ribas bei pažeidė VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 bei 38 punktų reikalavimus, kadangi aukščiau minėtos VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 bei 38 punktų nuostatos įtvirtina savivaldybės tarybos kompetenciją priimant sprendimus dėl lengvatų taikymo, kai lengvatų taikymą nustato atitinkamas mokesčio įstatymas, taip pat priimant sprendimus dėl kompensacijų skyrimo, tačiau tik naujas darbo vietas steigiančioms įmonėms, be to, priimant sprendimus dėl kompensacijų, tačiau tik tam tikroms vartotojų grupėms.

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2002-12-24 nutarime yra konstatavęs, kad „savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos.<....> Pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamojoje srityje yra absoliučiai savarankiškos. <......> Savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas reiškiasi ne tik valstybei įvairiais būdais ir formomis remiant savivaldybes arba valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybių veiklą, bet ir koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama reikšmingų socialinių tikslų“.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, pateiktus argumentus, darytina išvada, jog Ignalinos rajono savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-210 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus“, t. y. poįstatyminiu teisės aktu nusprendusi kompensuoti 2013 metais dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą pagal Sprendimo 1 punktu patvirtintą Tvarkos aprašą šiame punkte nurodytiems, verslo liudijimą įsigyjantiems asmenims, neteisėtai išplėtė savo kompetencijos ribas, viršijo savo įgaliojimus, nustatydama sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio kompensavimo tvarką.

Pažymėtina, jog, konstatavus ginčijamo Sprendimo nuostatų prieštaravimą GPMĮ 6 straipsnio 4 daliai, VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 ir 38 punktams, taip pat konstatuotina, jog Taryba pažeidė VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, reiškiantį, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte nustatytą įstatymo viršenybės principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose ir šių subjektų priimami sprendimai visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, taip pat VAĮ 3 straipsnio 4 punkte reglamentuotą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas, neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų. Savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto, t. y. savivaldybės tarybos, nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, taip pat teisėtumo principo. Taigi, viešojo administravimo subjektai, inter alia savivaldybės taryba, savo veikloje privalo vadovautis VSĮ 4 straipsnio 6 dalyje reglamentuotu savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu bei VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintu nepiktnaudžiavimo valdžia principu.

Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik neviršydami įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribų, o veikimas viršijant kompetencijos ribas, yra pagrindas ginčijamą Sprendimą pripažinti neteisėtu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tais atvejais, kai keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu (pvz.: administracinės bylos Nr. I1-4/2005, Nr. I1-2/2006, Nr. I444-6/2009, Nr. I552-23/2012). Taigi konstatavusi ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 4 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 ir 38 punktams, teisėjų kolegija šioje nutartyje nepasisakys dėl Sprendimo atitikties kitiems teisės aktams.

Remiantis ABTĮ 117 straipsnio 1 dalies nuostatomis (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2315) administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas Teisės aktų registre. Teismo sprendime taip pat gali būti nurodytas spaudos leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu,

nusprendžia:

pripažinti, kad Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. T-210, kurio 1 punktu nuspręsta patvirtinti Ignalinos rajono savivaldybės kompensacijų už sumokėtą fiksuotą pajamų mokestį įsigyjant verslo liudijimus skyrimo tvarkos aprašą, o 2 punktu nuspręsta kompensuoti 2013 metais dalį sumokėto fiksuoto pajamų mokesčio įsigyjant verslo liudijimą pagal Sprendimo 1 punktu patvirtintą aprašą šiame punkte nurodytiems verslo liudijimą įsigyjantiems asmenims prieštarauja Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 4 daliai (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1154 redakcija), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 ir 38 punktams (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo X-1722 redakcija).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Sprendimui įsiteisėjus, paskelbti jį Teisės aktų registre, Ignalinos rajono savivaldybės interneto svetainėje ir Ignalinos rajono vietinės spaudos leidinyje „Mūsų Ignalina“.

Kolegijos pirmininkė Nijolė ČekanauskienėTeisėjos Irena VaržinskienėDalytė Zlatkuvienė