Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Skundas netenkinamas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Kauno TI pareigūnų veiksmų laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 02 d. iki 2017 m. birželio 1 d. jį kalinant Kauno TI higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas periodiškai Kauno TI kalėjo nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. liepos 19 d. (1 t., b. l. 79, 13, 17-18, 19-20). Šių duomenų pareiškėjas neginčijo, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti byloje. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjas Kauno TI kalėjo tam tikrais periodais laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. liepos 19 d.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose sanitarinis mazgas nepilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo įrengta atskira ventiliacija, todėl girdėdavo nemalonius atliekamų gamtinių reikalų garsus ir sklisdavo nemalonūs kvapai.

Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr.V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Dėl atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo sanitariniame mazge aukščiau paminėtuose teisė aktuose nepasisakyta.

Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma.

Kauno TI teismui pateikė nuotraukas, iš kurių matyti, kad Kauno TI sanitariniai mazgai atitinka minėtus reikalavimus, jie yra atskirti gana aukštais atitvarais, juose įrengta atskira sanitarinio mazgo mechaninė ventiliacija (1 t., b. l. 25). Teismas daro išvadą, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas užtikrina higienos normų laikymąsi. Pareiškėjo teiginius dėl sklindančio nemalonaus kvapo teismas atmeta kaip nepagrįstus, nes klozetai yra su dangčiais. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo kreipėsi į administraciją su pretenzijomis.

HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015-11-01, 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių, inžinerinių statinių ir sistemų, vykdomos ūkinės veiklos ir jos lemiamo triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių.

Lietuvos higienos normos Nr. HN 33:2011 "Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje" patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 33:2011) 7 punkte nustatyta, kad triukšmas gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje įvertinamas matavimo ir (ar) modeliavimo būdu, gautus rezultatus palyginant su atitinkamais šios higienos normos 1 ir 2 lentelėje pateikiamais didžiausiais leidžiamais triukšmo ribiniais dydžiais gyvenamuosiuose bei visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje. Pagal 8 punkto 1 lentelėje nurodytus rodiklius nuo 6 val. iki 18 val. ekvivalentinis garso slėgio lygis gyvenamųjų pastatų (namų) gyvenamosiose patalpose, visuomeninės paskirties pastatų miegamuosiuose kambariuose, stacionarių asmens sveikatos priežiūros įstaigų palatose turi būti ne didesnis kaip 45 dBA, maksimalus garso slėgio lygis - 55 B. T. pačioje teisės akto lentelėje numatyta, kad nuo 18 val. iki 22 val. ekvivalentinis garso slėgio lygis negali viršyti 40 dBA, o nuo 22 val. iki 6 val. - 35 dBA, atitinkamai maksimalus garso slėgio lygis - 50 dBA ir 45 dBA.

Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų, dėl ventiliacijos keliamo triukšmo įvertinimo, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl ventiliacijos keliamo triukšmo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (ventiliacijos keliamo triukšmo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos keliamo triukšmo neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, laikytini nepagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsakovo atstovas nagrinėjamu atveju nurodo, kad pareiškėjas nesikreipė dėl kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją, taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno.

Pareiškėjas nurodė, jog 2017 m. gegužės 12 d. pateikė skundą administracijai dėl ventiliacijos keliamo triukšmo ir tą pačią dieną ji buvo išjungta, tačiau sekančią dieną ji vėl buvo įjungta ir trukdė miegoti.

Atsakovo į bylą pateikti oficialūs įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl ventiliacijos keliamo triukšmo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. liepos 19 d. su skundais ir prašymais į Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnįjį specialistą nesikreipė (1 t., b. l. 64-81). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius dėl ventiliacijos keliamo triukšmo nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Kauno tardymo izoliatoriaus) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir E. Ž. Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.