Utenos apylinkės teismo nutarimas

dalyvaujant skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje padavusiam asmeniui G. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi G. Š. skundą dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo A. B. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjas A. B. 2013 m. gruodžio 4 d. G. Š. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad 2013 m. rugsėjo 20 d. apie 19 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), G. Š. priklausantis šuo atitrūkęs nuo grandinės ir būdamas palaidas puolė ant Z. J. ir apdraskė jai ranką bei apkandžiojo jai priklausantį šunį.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjas A. B. 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 59P-4452791-13 G. Š. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 10 dalyje ir paskyrė administracinę nuobaudą - 500 Lt baudą.

Teismo posėdyje apklausta Z. J. parodė, kad ji gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Teisės pažeidėją G. Š. ji pažįsta jau seniai, jis yra jos kaimynas, tarpusavio santykiai normalūs. 2013 m. rugsėjo 20 d. vakare, tikslaus laiko ji neatsimena, ji išėjo pasivaikščioti su savo šuniuku, mišrūnu, kurį vedėsi ant pavadėlio. Staiga pamatė, kaip nuo G. Š. namų atbėga sibiro laikos veislės šuo. Z. J. nurodo, jog ji pažino, kad tai kaimyno G. Š. šuo. Taip pat Z. J. paaiškino, kad daugiau (duomenys neskelbtini) tokios veislės šunų nėra ir niekas nelaiko. Pamačiusi šunį, Z. J. nurodo iš karto pagalvojusi, kad šuo puls, šuo didelis ir liudytoja nurodo išsigandusi, todėl ėmė baidyti atbėgusį šunį, sakydama: “bėk iš čia“. Tačiau šuo puolė jos mažą šuniuką (pinčerio mišrūną) ir ėmė jį kandžioti ir taršyti. Z. J. nurodo bandžiusi atplėšti savo šunį, tempusi jį už pavadėlio į šoną, o kai jai pavyko atitraukti savo šunį, ji paėmė jį ant trankų. Tačiau atitrūkusiam šuniui tai buvo ne motais, jis atsistojęs ant užpakalinių kojų siekė K. J. ant rankų laikomo šuns ir taip apdraskė Z. J. rankos pirštus. Išsigandusi K. J. nurodo paleidusi savo šuniuką, nes išsigando, kad šuo apkandžios ir ją. Z. J. nurodo šaukusis pagalbos, tačiau aplink nebuvo nei vieno praeivio. Sibiro laika vėl puolė jos šuniuką, vėliau šuniuką paleido ir nubėgo link G. Š. namų. Z. J. nurodo, jog jos pirštai kraujavo, tačiau pas gydytojus ji nesikreipė, jai labiau rūpėjo jos sukandžiotas šuniukas. Pamačiusi, kad šuniukui negerėja, kad jis kenčia, ji po dienos paskambino veterinarui A. Z. ir paprašė atvažiuoti. Atvykęs veterinaras apžiūrėjo šunį, suleido jam vaistus. Z. J. nurodė, jog tą dieną, kai buvo apkandžiotas jos šuniukas, ji, kartu su iš darbo grįžusiu vyru K. J., nuėjo pas kaimyną G. Š. į namus. Duris atidarė G. Š. žmona, o vėliau į lauką išėjo ir pats G. Š.. Z. J. papasakojo jam, kad pabėgęs jo šuo užpuolė ją ir apkandžiojo jos šuniuką. G. Š. nuėjo link tvarto patikrinti ir grįžęs pasakė, kad šuo dabar būdoje ir kad jis buvo išsinėręs iš antkaklio. Pati Z. J. nurodo, jog šuns nematė, nes jau buvo prietema, o link budos nėjo, nes bijojo šuns.

Teismo posėdyje apklaustas K. J. parodė, kad jis yra nukentėjusiosios Z. J. vyras. Taip pat nurodė, jog jis gyvena adresu (duomenys neskelbtini). G. Š. ji pažįsta jau seniai, jis yra jo kaimynas, tarpusavio santykiai normalūs. 2013 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje, tikslios dienos neatsimena, jis grįžęs vakare namo pamatė lauke laukiančią žmoną Z. J.. Žmona jam pasakiusi, kad ją ir jų šunį užpuolė atitrūkęs kaimyno G. Š. šuo, žmoną apdraskė, o šunį apkandžiojo. K. J. nurodo matęs, kad žmonos rankos pirštai apdraskyti ir bėga kraujas. Žmona paprašė palydėti ją iki kaimyno G. Š. namų, nes ji viena bijanti eiti. Nuėjus prie G. Š. namų, duris atidarė G. Š. žmona. Jai Z. J. papasakojo kas nutiko, taip pat apie įvykį papasakojo ir G. Š., kuris nuėjo pažiūrėti prie ūkinio pastato, o grįžęs pasakė, kad šuo lygtai buvo išsinėręs iš antkaklio.

Teismo posėdžio metu G. Š. palaikė savo skundą jame nurodytais motyvais ir paaiškino, jog mano, kad prie budos pririštas šuo negalėjo išsinerti iš antkaklio, be to jis neatsimena, kad Zofijai ir K. J. būtų sakęs, kad šuo buvo išsinėręs iš antkaklio. Tikslinant jo parodymus, G. Š. nurodė, jog neneigia, tačiau tikrai neatsimena, kad būtų pasakęs jog jo šuo buvo išsinėręs iš antkaklio. G. Š. nurodo, jog jis nežino kas vyko tuomet, kai jo nebuvo namuose, tačiau jei šuo būtų atitrukęs, tai kas gi galėjo jį vėl pririšti prie budos.

Teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. Z. parodė, kad jis dirba veterinaru, aptarnauja (duomenys neskelbtini) ir jo rajoną, todėl ir G. Š. ir Z. J. pažįsta kaip (duomenys neskelbtini) miesto gyventojus. Be to, Z. J. ne kartą jį kvietėsi kaip veterinarą, kuomet laikė karvutę. 2013 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje, tikslios datos neatsimena, jam paskambino Z. J. ir paaiškino, kad jos šunį apkandžiojo kitas šuo ir jis labai prastai jaučiasi, paprašė jį apžiūrėti. A. Z. nurodo, kad nuvyko pas Z. J. į namus ir apžiūrėjo jos šunį, ant kurio kūno buvo įvairios taškinės žaizdos. A. Z. nurodo, jog galima buvo įtarti, jog šuo buvo apkandžiotas kito šuns, plėštinių žaizdų nebuvo, todėl veterinaras suleido šuniui nuskausminamų ir priešvirusinių vaistų, bei pasiūlė šeimininkei vėliau ,nesulaukus pagerėjimo, kreiptis į smulkiųjų gyvūnų kliniką.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 str.). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, jog Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjas A. B. 2013 m. gruodžio 4 d. G. Š. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad 2013 m. rugsėjo 20 d. apie 19 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) kieme, G. Š. priklausantis šuo atitrūkęs nuo grandinės ir būdamas palaidas puolė ant Z. J. ir apdraskė jai ranką bei apkandžiojo jai priklausantį šunį.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjas A. B. 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 59P-4452791-13 G. Š. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 10 dalyje ir paskyrė administracinę nuobaudą - 500 Lt baudą. Traukiamas administracinėn atsakomybėn G. Š. su jam surašytu protokolu nesutiko, nurodė, jog 2013 m. rugsėjo 20 d. vakare pas jį į namus atėjus J. ir pasakius, kad jo šuo apkandžiojo jų šunį, G. Š. patikrino ir rado savo šunį pririštą. Ar šuo buvo atitrūkęs jis nežino, ankščiau šuo buvo išsinėręs iš antkaklio. G. Š. nurodė jog jis nėra įsitikinęs, kad šuo galėjo ištrūkti, nes kitas žmogus negalėtų jo vėl pririšti. (b.l.4).

Teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 297 straipsnio 1 dalis). Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

Atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 10 dalį taikoma už gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimą, dėl kurių atsirado žala asmens sveikatai ar turtui.

Šių normų dispozicija – blanketinė, nukreipianti į kitą teisės aktą – taisykles, reglamentuojančias gyvūnų laikymą, globą, naudojimą. 1997 m. lapkričio 6 d. Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) 5 straipsnio 2 dalis (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-587, įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d. redakcija) nustatė savivaldybėms pareigą tvirtinti gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse savivaldybės teritorijoje taisykles ir prižiūri, kaip jos įgyvendinamos.

Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 38 patvirtintų Gyvūnų laikymo Ignalinos rajone taisyklių (galiojusių teisės pažeidimo padarymo dieną-2013 m. rugsėjo 20 d.) II dalies 3 punkte numatyta, kad gyvūnų savininkai privalo garantuoti, kad laikomi gyvūnai nesukeltų grėsmės žmonių sveikatai, gyvybei, nepažeistų žmonių ramybės. Gyvūnų savininkai atsitikus įvykiui (šuniui, katei ar kitam gyvūnui apkandžiojus, apdraskius ar kitaip sužalojus žmones ar gyvūnus) privalo nedelsdami apie tai pranešti sveikatos apsaugos ir veterinarijos tarnyboms (II d, 4 p.)bei atlygina visas išlaidas, susijusias su jiems priklausančių gyvūnų padaryta žala žmonių sveikatai ir turtui (X d., 1 p.).

Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, konkrečiu atveju asmuo, kurio atžvilgiu yra priimtas nutarimas, turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t.y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad jo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t.y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo IX skirsnis, tame tarpe 57 str., 58 str.).

G. Š. apeliaciniame skunde ir teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, jog: a) jam nėra žinoma, kad jo šuo buvo atitrūkęs, b) jis neatsimena, kad būtų sakęs J. apie tai, jog įvykio dieną, t.y. 2013-09-20 šuo buvo išsinėręs iš antkaklio, nes faktiškai tai neįmanoma, 3) byloje nėra jokių įrodymų, kad J. priklausantis šuo buvo apkandžiotas, vertintinos kritiškai, kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės.

Pirma, tai jog įvykio metu (2013 m. rugsėjo 20 d. apie 19 val. 30 min.), kaip nurodo G. Š., jo nebuvo namuose ir jis nežino ar šuo buvo atitrūkęs (b.l. 4), nepaneigia paties įvykio fakto; antra, nors G. Š. tvirtina, jog šuo negalėjo išsinerti iš antkaklio, tačiau tuo pačiu pats 2013-12-04 duodamas parodymus policijai protokole nurodė, jog šuo ankščiau jau buvo išsinėręs iš antkaklio (b.l. 4), o teismo posėdyje liudytojais apklaustiems Z. J. ir K. J. nurodžius, jog G. Š. jiems 2013 m. rugsėjo 20 d. vakare pasakęs, kad šuo buvo išsinėręs iš antkaklio, G. Š. apklausos metu to nepaneigė, tačiau nurodė, kad neatsimenąs, jog taip sakęs. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti liudytojų Z. J. ir K. J. teismo posėdžio metu duotų parodymų teisingumu. Ir administracinėn atsakomybėn patrauktas G. Š. ir teismo posėdyje liudytojais apklausti Z. J. bei K. J. nurodė, jog iki 2013-02-20 įvykusio incidento ir po jo jų tarpusavio santykiai buvo ir išliko geri, kaimyniški. Trečia, G. Š. nurodyta aplinkybė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad J. priklausantis šuo buvo apkandžiotas, atmestina kaip nepagrįsta. Administracinės teisės pažeidimo medžiagoje esančioje A. Z., dirbančio veterinaru, išduotoje pažymoje (b.l.10) nurodyta, jog 2013 m. rugsėjo 21 d. buvo apžiūrėtas Z. J. sužeistas šuo, kurio būklės palengvinimui buvo suleisti analgetikai ir antibiotikai. Atlikus klinikinį tyrimą buvo galima įtarti, jog šuo buvo apkandžiotas kito šuns. Šiuos savo teiginius A. Z. patvirtino ir apklausos teismo posėdyje metu.

G. Š. kaltė įrodyta objektyviais administracinio teisės pažeidimo byloje esančiais įrodymais, tai yra 2013 m. gruodžio 4 d. administracinių teisės pažeidimo protokolu, 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimu administracinių teisės pažeidimo byloje Nr. 59N-4452862-13, 2013 m. rugsėjo 20 d. Z. Z. protokolu-pareiškimu, 2013 m. gruodžio 4 d. A. Z. individualios įmonės pažyma, paties G. Š. 2013 m. gruodžio 4 d. duotu paaiškinimu (b.l. 4), nukentėjusiosios ir liudytojų teismo posėdžio metu duotais parodymais.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, daro išvadą, kad G. Š. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 10 dalyje, padarymą. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog G. Š. skundas, kaip nepagrįstas, netenkintinas, o Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo A. B. 2013 m. gruodžio 4 d. priimtas nutarimas Nr. 59P-4452791-13, kuriuo G. Š. buvo paskirta 500 litų bauda be gyvūno konfiskavimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 10 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas, paskirta straipsnio sankcijos ribose numatyta nuobauda, todėl nutarimą naikinti ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 10 dalimi, 302 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302⁴ straipsniu, teismas

nutaria:

G. Š. skundo netenkinti.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo A. B. 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimą Nr. 59P-4452791-13, kuriuo G. Š. buvo paskirta 500 litų bauda be gyvūno konfiskavimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 10 dalį, palikti nepakeistą.

Nutarimas per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiama Panevėžio apygardos teismui per Ignalinos rajono apylinkės teismą.