Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs didelius dvasinius išgyvenimus, fobijas, psichikos sutrikimus, buvo sutrikdyta jo sveikata. Todėl buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

II.

12. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus 13 būrio 131 brigadoje (1 bendrabučio tipo patalpoje), kurios gyvenamasis plotas yra 41,95 kv. m. Nors Alytaus PN nurodė, kad minėtoje 1 bendrabučio tipo patalpoje buvo įrengta 13 miegamųjų vietų, tačiau pareiškėjas tvirtino, kad iki 2016 m. spalio mėnesio šioje patalpoje kartu su juo kalėjo 22 nuteistieji, t. y. buvo įrengtos 23 miegamosios vietos. Atsakovas nepateikė minėtą pareiškėjo nurodytą aplinkybę paneigiančių įrodymų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad iki 2016 m. spalio mėn. 13 būryje 1 bendrabučio tipo patalpoje pareiškėjui turėjusi tekti minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punkte, buvo pažeista, nes vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 1,82 kv. m ploto.

13. Alytaus PN nepateikė teismui duomenų apie 13 būrio 1 bendrabučio tipo patalpos grindų, sienų ir lubų būklę, apšvietos atitiktį higienos normų reikalavimams, tačiau pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, netvarkingų sienų, lubų ir grindų) nesikreipė. Todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, netvarkingų sienų, lubų ir grindų teismas vertino kaip nepagrįstus.

16. Į bylą pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus cheminių tyrimų protokolai ir Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimo protokolai patvirtina, jog Alytaus PN tiekiamo maisto dienos patiekalų maistinė ir energinė vertė atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kaip buvo pažeistos jo teisės dėl blogos maisto kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų neatitikimą teisės aktų reikalavimams, teismas padarė išvadą, kad nėra pateikta objektyvių duomenų, jog Alytaus PN savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidę pareiškėjo teises ar teisėtus interesus tiekdami jam maistą. Teismas taip pat pabrėžė, kad galiojantys teisės aktai nenumato teisės nuteistiesiems (išskyrus nėščias moteris ir krūtimi maitinančias motinas) gauti maisto siuntinius, todėl tai, kad pareiškėjas negalėjo gauti maisto iš artimųjų ir kitų asmenų, nepažeidė jo teisių.

18. Pareiškėjas nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, žiaurų ar sadistišką elgesį su pareiškėju. Todėl abstrakčių, niekuo nepagrįstų pareiškėjo samprotavimų dėl pareigūnų netinkamo elgesio teismas nevertino kaip pagrįstų.

19. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, argumentų, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog nuteistieji Alytaus PN į būrius (lokalinius sektorius) skirstomi pažeidžiant teisinį reglamentavimą. Todėl pareiškėjo argumentus dėl nuteistųjų skirstymo į būrius, vadovaujantis nuteistųjų subkultūros kriterijumi, teismas vertino kaip nepagrįstus. Byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą, jog Alytaus PN skirtingų lokalinių sektorių (būrių) nuteistųjų kortelės yra skirtingos spalvos, tačiau, teismo nuomone, ženklo spalva ir jo duomenys (fotonuotrauka, gimimo data, būrio, brigados, lovos nurodymas) negali pažeminti pareiškėjo orumo. Todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtus Alytaus PN veiksmus šiuo aspektu.

20. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes teismas pripažino, kad byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis buvo laikomas daugiau nei 2 metus ir 9 mėnesius (nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. spalio 1 d.), minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (jam teko 1,82 kv. m.), pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą taip pat mažino kameroje buvusių baldų užimamas plotas. Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas Alytaus PN kalėjo bendrabučio tipo patalpose, kuriose turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus ribose, galėjo dirbti, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ar užsiimti kita leistina veikla, todėl tik nuo jo valios, pasirinkto elgesio priklausė buvimo gyvenamoje patalpoje trukmė. Teismas taip pat pripažino, kad nustatytas Aprūpinimo normų pažeidimas – per mažas sanitarinių įrenginių skaičius.

21. Įvertinęs pažeidimų trukmę, pobūdį, atsižvelgęs, kad nenustatyta, jog pareiškėjo sveikatos būklė Alytaus PN būtų pablogėjusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat tai, kad nėra įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas padarė išvadą, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Vis dėto, įvertinęs nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į Lietuvoje esančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

III.

26. Atsakovas pabrėžia, kad teismas Alytaus PN pateiktų duomenų apie tai, jog 13 būrio 1 bendrabučio tipo patalpoje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įrengta 13 miegamųjų vietų, nevertino, o rėmėsi pareiškėjo atsikirtime nurodyta aplinkybe, kad 13 būrio 1 bendrabučio tipo patalpoje ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atliko 23 nuteistieji. Alytaus PN nuomone, pareiškėjo pateiktas atsikirtimas į atsakovo atsiliepimą nėra procesinis dokumentas, dėl to teismas neturėjo pagrindo šio dokumento prijungti prie bylos. Atsakovas taip pat pažymi, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog nors kalinamam asmeniui teko per mažas plotas, tačiau suteikta judėjimo laisvė laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje dienos metu kompensavo ploto trūkumą, dėl to kalinimo sąlygos nepasiekė atitinkamo kankinimo lygio, kad būtų pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau Alytaus PN pripažįsta, kad teismas tinkamai taikė 3 metu ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d.

28. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į aplinkybę, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, konstatavo, jog pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą reikalauti atlyginti neturtinę žalą, patirtą iki 2013 m. gruodžio 23 d., nes pareiškėjas skundą padavė tik 2016 m. gruodžio 23 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, teismas tokių aplinkybių ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė, todėl vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. Nustatęs, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, bet nenustatęs kitų pažeidimų, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Konvencija senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo nenustato. Be to, pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas neginčija.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

33. Iš Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Alytaus PN, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

34. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą, pirmiausia pažymi, jog pareiškėjas nenurodo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto trejų metų senaties termino skaičiavimo bei argumentų, dėl kurių senaties terminas galėtų ir turėtų būti atnaujintas, o tik akcentuoja, kad Konvencijoje senaties terminai dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų nėra numatyti, todėl tokiems pažeidimams senaties terminas netaikytinas.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

36. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

37. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumo, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

38. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.