Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-204-255/2018

Teisėja I. Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34498-2017-4

NUTARTIS

2018 m. rugsėjo 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Savinijaus Katausko ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį 3 (trijų) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui. Nuosprendžiu į nuteistajam V. K. paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017-07-09 iki 2017-07-11 (dvi dienos) ir laikoma, kad V. K. jau yra atlikęs 12 (dvylika) viešųjų darbų valandų. Nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, ją vykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Nuosprendžiu iš dalies tenkintas nukentėjusiosios R. G. civilinis ieškinys ir iš V. K. priteista 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo, be to, priteista 1600 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2017-07-09, apie 17 val., (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu rankomis sugriebė sugyventinės R. G. rankas ir jas spaudė, laikydamas už rankų, ne mažiau kaip penkis kartus R. G. pastūmė, dėl to ji griuvo ir atsitrenkė į spintelę. Tokiais veiksmais V. K. R. G. sukėlė fizinį skausmą bei padarė poodines kraujosruvas dešinėje rankoje, kairėje kojoje, odos nubrozdinimą kairėje rankoje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo Plungės apylinkės teismo Palangos miesto rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti arba minėtą nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą baudą. Nurodo, jog nesutinka su skundžiamame nuosprendyje paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu, ydingai paskirta baudžiamojo poveikio priemone, ištirtų byloje įrodymų vertinimu bei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių kvalifikavimu.

Nuteistojo V. K. apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės, įrodymų vertinimo, keliamas klausimas dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo ir nesutinkama su nuteistajam paskirtos bausmės rūšimi, būtent šiais klausimais (dėl nuteistojo kaltės, įrodymų vertinimo, veikos mažareikšmiškumo ir bausmės individualizavimo) apeliacinės instancijos teismas ir pasisako. Apeliaciniu skundu nuteistasis neigia savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. jis nepripažįsta, jog mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo sugyventinei ir vaiko motinai R. G. fizinį skausmą ir ją nežymiai sužalojo, kadangi neturėjo tokio tikslo, to nenorėjo, o sugyventinei nustatyti sužalojimai galbūt galėjo atsirasti tuomet, kai jis pagrobė iš jos rankų mobiliojo ryšio telefoną ir nuo jos pabėgo į kitą kambarį, o sugyventinė atbėgusi iš paskos į jį atsitrenkė. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, kadangi tai tėra nuteistojo V. K. iškelta gynybinė versija, kuria jis siekia išvengti kaltės dėl nusikaltimo padarymo. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo V. K. kaltę, nepagrįstai vadovavosi išimtinai tik nukentėjusiosios R. G. parodymais, o jo parodymus laikė nepagrįstais, prieštaringais ir jais nesivadovavo. Tačiau Apygardos teismas, išanalizavęs ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ištirtus duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytai pozicijai, jog nukentėjusiosios R. G. parodymai apie įvykį nuo pat pradžių buvo nuoseklūs, logiški, juos patvirtino kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, tuo tarpu nuteistojo V. K. parodymai nuoseklūs nebuvo, jis juos keitė, todėl teismas juos vertino kaip siekimą išvengti atsakomybės už įvykdytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog nukentėjusioji R. G. policijai pranešė, jog sugyventinis prieš ją smurtauja, t. y. ją pastūmė ir suspaudė rankas (b. l. 62–64, t. I), apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, ji nurodė, jog sugyventinis V. K. pirmas pradėjo konfliktą, jo metu buvo sugriebęs ją už rankų ir ją stumdė (b. l. 26–27, t. I), vėliau apklausiama papildė savo parodymus ir detalizavo įvykio aplinkybes, t. y. nurodė, jog V. K. ją miegamajame stipriai laikydamas už rankų pastūmė ne mažiau kaip 5 kartus, o paskutinį kartą pastūmus, ji atsitrenkė į kambaryje stovėjusią spintelę (b. l. 29, t. I), papildomai apklausiama nukentėjusioji nurodė, jog po įvykio ji kreipėsi į teismo medicinos ekspertus ir jai buvo nustatyta kraujosruva kairėje kojoje, kuri galėjo atsirasti po to, kai V. K. ją pastūmė ir ji atsitrenkė spintelę, bei nubrozdinimas kairėje rankoje, kuris galėjo atsirasti nuo V. K. rankinio laikrodžio, kai jis griebė stipriai ją už rankų (b. l. 32–33, 36–37, t. I) šiuos jos parodymus patvirtina specialisto išvada Nr. G 1187/2017(03) (b. l. 51, t. I) ir papildoma specialisto išvada Nr. pG 1591/2017(03) (b. l. 54–55, t. I), kuriose nurodoma, jog R. G. padaryta: poodinės kraujosruvos dešinėje rankoje, kairėje kojoje, odos nubrozdinimas kairėje rankoje, ir šie sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dėl keturių trauminių kontaktinių smūginių poveikių kietais bukais, turinčiais ribotą paviršių daiktais ar įrankiais, bei dėl bukabriaunio daikto dinaminio poveikio ir yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Be to, papildomoje specialisto išvadoje konstatuota, kad neatmetama tikimybė, kad poodinė kraujosruva ant dešinio žasto galėjo susidaryti paveikiant šią sritį rankos piršto galu ar kitu daiktu, turinčiu panašias savybes, o odos įbrėžimas ant kairio dilbio galėjo būti padarytas bukabriauniu daiktu, galbūt rankos piršto nago dalimi ar kitu bukabriauniu daiktu. Be to, savo parodymus nukentėjusioji R. G. patvirtino akistatos su V. K. metu (b. l. 85–87, t. I). Anksčiau minėtus nuoseklius ir detalius nukentėjusiosios parodymus bei rašytinius įrodymus patvirtino ir kaip liudytojo apklausto jųdviejų su V. K. vaiko mažamečio J. N. K. parodymai apie tai, kad jis iš lauko parėjo namo, išgirdo, kaip namuose keikiasi tėtis ir miegamajame kambaryje pamatė verkiančią mamą, kurios ranka buvo paraudusi, vaikui mama pasakė, kad tėtis ją pastūmė (b. l. 80–81, t. I). Todėl Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėti įrodymai atitinka logišką įvykio seką ir yra nuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nuteistojo V. K. parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo, kadangi apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. K. iš pradžių tvirtino, jog įvykio metu fizinio smurto nevartojo, be jokios fizinės jėgos paėmė iš R. G. rankų mobiliojo ryšio telefoną (b. l. 98–99, t. I), tačiau akistatos su nukentėjusiąja metu jis nurodė, jog įvykio metu R. G. nesugriebė, bet turbūt prie jos prisilietė, taip pat parodė, kad norėdama atimti savo telefoną, nukentėjusioji pati atsitrenkė į jį ir atsisėdo ant lovos (b. l. 84–85, t. I). Pažymėtina, jog V. K. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog sugyventinė gera valia jam telefono neatidavė, todėl jis sugriebė telefoną iš jos rankų ir nubėgo į kitą kambarį. Apygardos teismo vertinimu, nuteistasis pripažįsta, jog įvykio metu tarp jo ir sugyventinės vyko žodinis konfliktas ir jis, norėdamas patikrinti, ar R. G. neįrašinėja jų pokalbio, iš nukentėjusiosios rankų pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, ir nors neigia, jog prieš nukentėjusiąją R. G. vartojo fizinį smurtą, neigia, jog jai spaudė rankas ir ją stumdė, tačiau, kaip buvo minėta anksčiau, nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai ir išvestiniai įrodymai – specialisto išvados bei liudytojo J. N. K. parodymai patvirtino smurto panaudojimo faktą. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju nėra pagrindo tikėti nenuosekliais ir prieštaringais nuteistojo V. K. parodymais, o iš anksčiau paminėtų duomenų analizės matyti, jog nuteistojo V. K. kaltei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pagrįsti buvo surinkta pakankamai įrodymų, jie buvo surinkti ir ištirti nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų šioje baudžiamojoje byloje nepakankamumo.Apeliaciniame skunde keliamas ir įvykdytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo klausimas, t. y. nuteistasis V. K. mano, jog jo veiksmai prieš nukentėjusiąją R. G. nebuvo labai pavojingi, jis nesiekė jos sužaloti ir nenorėjo sukelti jai skausmo. Pažymėtina, jog pagal BK 37 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tuo atveju, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Teismų praktikoje yra pasisakyta, jog jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pripažįstama mažareikšme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2006, 2K-449/2012, 2K-416/2012, 2K-180-693/2015). Vienas iš pagrindinių kriterijų sprendžiant klausimą apie konkrečios veikos pavojingumą yra padarinių (žalos) rūšys ir dydis. Pažymėtina, jog šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiajai R. G. dėl V. K. neteisėtų veiksmų ir pavartoto fizinio smurto buvo nustatyti tokie kūno sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinėje rankoje, kairėje kojoje, odos nubrozdinimas kairėje rankoje (t. 1, b. l. 51), be to, nukentėjusioji ieškinyje dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, jog dėl minėto įvykio patyrė didelį stresą, buvo sužalota fiziškai, atsirado baimė, sutriko miegas, nebegali gyventi pilnaverčio gyvenimo, dirbti, o dėl besikartojančių konfliktų šeimoje nuolat buvo pranešama policijos įstaigai, todėl jie buvo įrašyti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, dėl to pablogėjo jos reputacija tarp kaimynų, jautėsi pažeminta. Nukentėjusioji ieškinyje nurodė, jog dėl įvykio patirtos psichologinės traumos lankosi pas psichologus, o jos sūnus tapo nervingas (b. l. 66–72, t. I). Akivaizdu, jog dėl nuteistojo V. K. padarytos nusikalstamos veikos – nežymaus sveikatos sutrikdymo – nukentėjusioji patyrė ne tik fizinius, bet ir psichologinius neigiamus padarinius, kurie be jokių abejonių daro taip pat neigiamą poveikį ir jųdviejų bendram sūnui J. N. K.. Apygardos teismo vertinimu, nuteistojo V. K. įvykdytas nusikaltimas negali būti pripažintas mažareikšmiu, kadangi tiek nukentėjusiajai nusikaltimu buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, o ir nusikaltimo dalykas – sveikata, bei kiti šios nusikalstamos veikos požymiai, pavyzdžiui, tai, kad nusikaltimas padarytas prieš artimą šeimos narį, t. y. sugyventinę ir vaiko motiną, rodo, jog nusikaltimas sukėlė nukentėjusiajai R. G. reikšmingas neigiamas pasekmes.Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistajam V. K. paskirta netinkama bausmės rūšis, t. y. nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismo jam paskirta viešųjų darbų bausmė riboja jo teises ir laisves, kadangi jis nori pradėti dirbti užsienyje. Tačiau Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. K. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į tai, kad V. K. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, į tai, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į tai, kad praeityje nėra teistas ir byloje nėra jokios jį neigiamai charakterizuojančios medžiagos. Įvertinęs šias aplinkybes, Apylinkės teismas nuteistajam V. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – viešuosius darbus, ir nustatė jos dydį, artimą sankcijoje numatytam jos minimumui. Todėl keisti nuteistajam V. K. paskirtą ir taip švelnią bausmę už jo padarytą nesunkų tyčinį nusikaltimą apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, jog V. K. savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepripažino, todėl taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, Apylinkės teismas taip pat neturėjo jokio pagrindo. Pažymėtina, jog pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui skiriama vadovaujantis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, o ne nuteistojo poreikius ir pageidavimus. Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. K. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei tinkamai vadovavosi BK VIII skyriuje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo laikyti, jog nuteistasis V. K. yra pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai, o jam paskirta bausmės rūšis yra netinkama. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.