- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-19
- Bylos Nr.
- A-143-996-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro, valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialui
- Pareiškėjas
- I. M.
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
- Kategorijos
- 12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialui, valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja I. M. (toliau – pareiškėja) skundu (b. l. 2 – 5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo (toliau – VĮ Registrų centro Panevėžio filialas) 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 660, kuriuo buvo atsisakyta įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pamatus, ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) bei šulinį (duomenys neskelbtini), esančius jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti atsakovo VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2008 m. sausio 3 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta įregistruoti nuosavybės teisę į paminėtus statinius jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype; 3) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – VĮ Registrų centras, apeliantas) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2008 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 72, kuriuo buvo palikti nepakeisti aukščiau paminėti atsakovo VĮ Registrų centro Panevėžio filialo sprendimai; 4) įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Panevėžio filialą įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pamatus, ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) bei šulinį (duomenys neskelbtini) ir įregistruoti jos nuosavybės teisę į šiuos statinius.
Pareiškėja nurodė, kad jai buvo atkurta nuosavybės teisė į 1,74 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype yra statiniai – gyvenamojo namo pamatai, ūkinis pastatas ir šulinys. Atsakovo specialistai žemės sklype atliko statinių kadastrinius matavimus, parengė kadastrinę bylą, tačiau atsakovas VĮ Registrų centro Panevėžio filialas atsisakė sklype esančius statinius įregistruoti į registrą bei atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į šiuos statinius, motyvuodamas tuo, kad nepateiktas bylos originalas, nepateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad nekilnojamojo turto objektai suformuoti teisės aktų nustatyta tvarka, išlikę pamatai nėra laikytini statiniu. Pagal archyvinius dokumentus matyti, kad minėtame žemės sklype buvo U. V. sodyba. Tai patvirtino ir Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2852-223/2008. Atlikus kadastrinius matavimus, statiniams buvo suteikti unikalūs numeriai, suformuota kadastrinių matavimų byla. Kadangi žemės sklypas priklauso jai, o statinių klausimas nebuvo atskirai aptartas, tai pagal Civilinį kodeksą (toliau – CK) jie galėjo būti registruojami kaip žemės sklypo priklausiniai, todėl skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Panevėžio filialas atsiliepimu į skundą (b. l. 43 – 45) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VĮ Registrų centro Panevėžio filialas nurodė, kad pareiškėja 2007 m. gruodžio 18 d. paštu pateikė prašymą įrašyti nekilnojamųjų daiktų – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pamatus, ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), šulinį (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti į juos nuosavybės teisę. Skundžiamais 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 660 bei 2008 m. sausio 3 d. sprendimu šių prašymų nepatenkino, kadangi: 1) pareiškėja nepateikė Kadastro tvarkytojui Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos originalo ar nustatyta tvarka patvirtintos kopijos; 2) pareiškėja nepateikė dokumento, patvirtinančio, jog statiniai suformuoti teisės aktų nustatyta tvarka; 3) išlikę gyvenamojo namo pamatai nėra laikytini statiniu. Nuosavybės teisė į šiuos statinius neįregistruota, nes statinių kadastriniai duomenys neįrašyti į kadastrą, be to, pareiškėja nepateikė dokumento, patvirtinančio jos nuosavybės teisę. Apskrities viršininko sprendime, kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, nėra kalbama apie kokius nors statinius, pareiškėjos pateikti kiti dokumentai taip pat neįrodo jos nuosavybės teisės į šiuos pastatus.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 89 – 92) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 660 ir 2008 m. sausio 3 d. sprendimo dalis, kuriomis atsisakyta įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ūkinį pastatą, plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), ir šulinį, plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pareiškėjos žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pareiškėjos nuosavybės teisę į juos; panaikino VĮ Registrų centro 2008 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 72 dalį dėl atsisakymo įrašyti ūkinį pastatą, plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), ir šulinį, plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei pareiškėjos nuosavybės teisę į juos; įpareigojo VĮ Registrų centro Panevėžio filialą įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ūkinį pastatą, plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), ir šulinį, plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pareiškėjos žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pareiškėjos nuosavybės teisę į juos. Teismas atmetė kitą skundo dalį.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo sprendimų, kuriais buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymus dėl pamatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir atsisakymo įregistruoti pareiškėjos daiktines (nuosavybės) teises į šiuos pamatus. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Teismas atsižvelgė į Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnį, 13 straipsnio 1, 2, 4 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – Nuostatai) 84, 85, 88 punktus. Nustatė, jog pareiškėja nepateikė Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui visų reikalingų dokumentų, todėl atsakovas VĮ Registrų centro Panevėžio filialas turėjo atidėti sprendimo priėmimą ir pareikalauti iš pareiškėjos, kad ji pateiktų dokumentų originalus arba tinkamai patvirtintas kopijas. Tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėja pakartotinai kreipėsi į atsakovą ir vėliau pateikė reikalaujamus dokumentus, todėl nėra pagrindo pripažinti skundžiamų sprendimų teisėtais vien dėl to, kad pareiškėja nepateikė tinkamai patvirtintų kopijų. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto kadastro objektai yra Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyti nekilnojamieji daiktai. Nekilnojamajam daiktui įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą turi būti nustatyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, kurie nurodyti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnyje. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymas – procesas, kurio metu atliekami nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai ar kiti teisės aktų nustatyti veiksmai, parengiami dokumentai, kurių reikia naujo nekilnojamojo daikto kadastro duomenims įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ar jau įrašytiems duomenims pakeisti, ir parengiama nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ar papildoma jau sudaryta byla (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 str. 3 d.). Į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi statinių kadastro duomenys (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 str. 2 d.) nustatomi atliekant kadastrinius matavimus ir sudarant nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 str., Nuostatų 32.2, 63 p., Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 174 – 176 p.), kurioje turi būti Nuostatų 64 punkte ir Taisyklių 174 – 176 punktuose nurodytų dokumentų komplektas. Teismas pažymėjo, jog vienas iš pagrindinių nekilnojamajam daiktui įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą būtinų nustatyti elementų – statinio parametrai. Pareiškėjai parengtoje kadastrinių matavimų byloje dėl gyvenamosios paskirties pastato (duomenys neskelbtini) nurodytas tik vienas parametras – tūris. Akivaizdu, kad toks parametras pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų prasmę nėra pakankamas įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad gyvenamojo namo pamatai yra įvairia augmenija apaugę, jokia jungiamąja statybine medžiaga (cementu, moliu ir kt.) nesujungti akmenys. Kad tai buvusių pastatų pamatų likučiai, galima spręsti tik iš to, kad akmenys sudėti įprastine pastatams forma. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodyti gyvenamojo namo pamatų likučiai nėra statinys, atitinkantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą sąvoką, kuris pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę gali būti Nekilnojamojo turto kadastro objektu. Atsakovas VĮ Registrų centro Panevėžio filialas pagrįstai ir teisėtai atsisakė įrašyti gyvenamojo namo pamatų duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir atitinkamai įregistruoti daiktines teises į juos. Tačiau žemės sklype esantis ūkinis pastatas ir šulinys visiškai atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą statinio sąvoką, yra išlikusios pakankamos jų dalys, kad būtų galima nustatyti visus aukščiau paminėtus parametrus ir duomenis, reikalingus Nekilnojamojo turto kadastro objektui suformuoti. Jie buvo tinkamai užfiksuoti kadastrinių matavimų byloje. Teismas, atsižvelgęs į CK 6.395 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad nors šiuo atveju žemės sklypas nebuvo pirktas, tačiau turėtų būti taikoma įstatymo analogija ir konstatuojama, jog visi žemės sklype esantys statiniai priklauso pareiškėjai. Jos nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra apskrities viršininko sprendimas, kuriuo buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę, archyviniai dokumentai bei Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai nepagrįstai atsisakė įrašyti ūkinį pastatą ir šulinį į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises į juos.
III.
Atsakovas VĮ Registrų centras apeliaciniu skundu (b. l. 96 – 99) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta pareiškėjos skundo dalis, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apskrities viršininko sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, nepatvirtina nuosavybės teisės į pastatus atsiradimo. Žemės sklypo kadastro duomenyse duomenų apie pastatus nėra. Ūkinis pastatas ir šulinys nėra nekilnojamieji daiktai, nes jie nėra įstatymų nustatyta tvarka suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 4 d.). Teismas įstatymo analogiją (CK 6.395 str. 1 d.) pritaikė nepanašiems santykiams.
2. Nepagrįsta išvada, kad pareiškėja pateikė dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisių atsiradimą į ūkinį pastatą ir šulinį. Ji prieštarauja Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas, teises bei pareigas apibrėžiantiems teisės aktams, kuriuose įvardinti konkretūs dokumentai, tik kuriuos pateikus šis tvarkytojas turi teisę įregistruoti nekilnojamuosius daiktus. Teismas rėmėsi tomis aplinkybėmis bei dokumentais, kurie vertintini tik kaip netiesiogiai galintys patvirtinti (ar ne) nekilnojamojo daikto statybos teisėtumą bei pareiškėjos nuosavybės teisių atsiradimą. Teismas neteisingai aiškino Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetenciją.
3. Nurodytas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2852-223/2008 nebuvo pagrindas priimti pareiškėjos skundžiamus sprendimus, todėl jis negali būti įrodymu šioje byloje.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 102 – 104) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas, taikydamas CK 6.395 straipsnio 1 dalį, tinkamai pasinaudojo CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybe taikyti įstatymo analogiją.
2. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimas yra nuosavybės teisės perleidimas iš vieno savininko (valstybės), kitam savininkui (pareiškėjai). Tai yra savarankiškas nuosavybės įgijimo pagrindas, numatytas CK 4.47 straipsnio 1 dalies 12 punkte. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 16-46649-8354 pagrindu valstybė perleido jai nuosavybės teises į sklypą, taip pat į jame esančius statinius. Įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimu nevienareikšmiškai nurodyta, jog jos žemės sklype yra ūkinis pastatas ir šulinys. Tai yra prejudicinis faktas, kurio papildomai įrodinėti nereikia.
3. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalis nėra pagrindas daryti išvadą, jog nekilnojamojo daikto iš viso nėra. Ūkinis pastatas ir šulinys atitinka CK 4.2 straipsnyje apibrėžtą nekilnojamojo daikto sąvoką ir Statybos įstatyme įtvirtintą statinio sąvoką.
4. Teismas neperžengė skundo ribų. Paminėtas Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas yra tik kaip įrodymas byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str.).
5. Įsigaliojęs teismo sprendimas turi įstatymo galią ir jį privalo vykdyti visos institucijos. Teismo sprendimas yra vienas iš nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir jo pakeitimo pagrindų (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. 1 d. 2 p.).
Atsakovas VĮ Registrų centro Panevėžio filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 105 – 106) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta pareiškėjos skundo dalis, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
VĮ Registrų centro Panevėžio filialas, sutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, be to, nurodo, kad Panevėžio apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pareiškėjai yra priimtas 1998 m. birželio 9 d. Įstatymai neturi atgręžtinės galios (CK 1.7 str.), todėl teismas negalėjo taikyti 2000 m. CK 6.395 straipsnio 1 dalies faktams, įvykusiems 1998 m.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi bylą apeliacinio skundo nagrinėjimo ribose, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl nekilnojamojo daikto bei daiktinių teisių į jį įregistravimo Nekilnojamojo turto registre reglamentuojamai atitinkami Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymais. Kalbant apie šių įstatymų sąsają (bylai aktualiais klausimais), pažymėtina, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina aptarti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatų dėl pareiškėjos prašomų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre statinių (minėtų ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) bei šulinio) taikymo, t. y. nustatyti, ar byloje esantys duomenys šio įstatymo taikymo požiūriu yra pakankami tam, kad minėti statiniai būtų pripažinti Nekilnojamojo turto kadastro objektais (5 str.), ar šių statinių kadastro duomenys yra nustatyti tinkamai, kad būtų įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą (6 str. 2 d., 8 str.), ar šie statiniai gali būti laikomi baigtais formuoti, taip pat ar kadastro tvarkytojui buvo pateikti dokumentai, pripažintini pakankamu pagrindu atlikti šių statinių kadastrinę registraciją (7, 12 str.).
Pasisakydama dėl pareiškėjos teisės paduoti prašymą įrašyti minėtus nekilnojamuosius daiktus į Nekilnojamojo turto kadastrą, kolegija pažymi, kad nurodyti statiniai yra jos nuosavybės teise valdomame žemės sklype, iki šio prašymo padavimo šie statiniai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir, atitinkamai, duomenų apie jų savininkus nekilnojamojo turto registre nėra (šios faktinės bylos aplinkybės nėra ginčijamos). Todėl, nors pagal byloje esamą situaciją pareiškėja formaliai ir nepriklauso Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytų turinčių paduoti tokį prašymą asmenų kategorijai (pagal šią teisės normą tai yra nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo), ji laikytina nurodytų statinių savininke taikant pagal CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatytą įstatymo analogiją CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad toks pripažinimas (laikymas) savininku yra būtinas išspręsti konkrečią situaciją, specialiai neaptartą nei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje, nei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje. Todėl šių įstatymų taikymo prasme pareiškėja laikytina nurodytų statinių (ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) bei šulinio) savininke.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, ar ginčo statiniai (ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) bei šulinys) atitinka nekilnojamojo turto kadastro objekto apibrėžimą, pateiktą Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taip pat nėra ginčijamas šių objektų kadastro duomenų nustatymo teisingumas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio taikymo prasme. Todėl kolegija pripažįsta būtina pasisakyti tik dėl Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 ir 12 straipsnių taikymo nagrinėjamoje byloje.
Kolegija pažymi, kad nekilnojamojo daikto (statinio) formavimas yra viena iš būtinų sąlygų įrašyti šį daiktą į Nekilnojamojo turto kadastrą. Teisiniai santykiai dėl nekilnojamojo daikto (statinio) formavimo reglamentuojami Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio (šiame straipsnyje nustatytos naujo, Statybos įstatymo nustatyta tvarka formuojamo statinio formavimo taisyklės), o įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimtinės, seniai (iki 1991-07-25) pastatytų ar įgytų statinių įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą taisyklės. Pagal bylos duomenis, ginčo statiniai (ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) bei šulinys) yra pastatyti 1928 m., todėl nagrinėjamai situacijai taikytinos ne Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio, o šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalies ir šios teisės normos taikymą detalizuojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo (toliau – Sąrašas) nuostatos. Taikydama šias nuostatas, kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai (archyvo duomenys apie šių statinių įrašymą ūkinėse knygose) atitinka Sąrašo 1 ir 2.1 punktų nustatytas sąlygas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas (apelianto skundžiama sprendimo dalis) kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.