Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-02-03 · Civilinė byla Nr. e2S-23-614/2022

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-02-03
Bylos Nr.
e2S-23-614/2022
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-24438-2021-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Eglė Surgailienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. C.
Suinteresuotas asmuo
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-23-614/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24438-2021-5Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pareiškėjo A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo A. C. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. pareiškėjas A. C. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė: 1) sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 659 straipsnio 1 dalies nuostatų) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) sustabdyti vykdomosios bylos vykdymą iki šio skundo ir šio ginčo išnagrinėjimo pabaigos. Prašyme nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 659 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos nuostatoms, direktyvoms ir reglamentų reikalavimams, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjo teigimu, norma diskriminuoja ir pažeidžia lygiateisiškumo principus, nes jos taikymas išskiria skirtingus laikus pagal nacionalinius kriterijus, pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą apginti pažeistas teises. Pareiškėjo teigimu, tik išnagrinėjus skundą dėl antstolio veiksmų bus atsakyta į klausimą, ar priverstinis vykdymas yra teisėtas, siekiant išvengti nuostolių, jo prašymas dėl vykdymo sustabdymo turi būti tenkinamas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi nutarė pareiškėjo A. C. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

3. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad antstolis Dainius Šidlauskas vykdo vykdomąją bylą Nr. 0178/21/01128 dėl skolos išieškojimo iš skolininko A. C. išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai. Kaip nurodo pareiškėjas, antstolis pareiškėjui pateikė raginimą įvykdyti sprendimą, patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir vykdymo išlaidų apskaičiavimą.

4. Teismas pažymėjo, kad prašyme pareiškėjas neįvardija, kokius konkrečius išieškojimo veiksmus ir iš kokio pareiškėjo turto antstolis Dainius Šidlauskas jau yra pradėjęs vykdyti šioje vykdomojoje byloje. Prašyme abstrakčiai nurodoma, jog, teismui nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių šioje bylos stadijoje, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų. Pareiškėjas nenurodė konkrečių prašymo pateikimo metu egzistuojančių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti stabdomi išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0178/21/01128 veiksmai, ir nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).

5. Teismas pažymėjo, kad vien skundo dėl antstolio veiksmų padavimas nėra absoliutus pagrindas stabdyti išieškojimo veiksmus, bei kad pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje, nagrinėjamu atveju nenurodė įrodymais pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių tai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo (siejamo su pareiškėjo skundu dėl antstolio veiksmų) įvykdymas galėtų pasunkėti, t. y. nepagrindė, kodėl šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų. Vien deklaratyvūs teiginiai savaime nesudaro pagrindo tenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Teismo vertinimu, pareiškėjas apskritai nenurodė pakankamų motyvų bei neteikė įrodymų, kurie pagrįstų būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

6. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) dėl teisės aktų (CPK 659 straipsnio 1 dalies nuostatų) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad teisės nuostatose gali būti nustatyti tam tikri reikalavimai, kurie asmeniui taikomi jam norint įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Nors jie vertintini kaip teisės į teismą ribojimai, tačiau yra nustatyti įstatymu, siekiant užtikrinti ir efektyviai įgyvendinti vieną iš viešosios tvarkos elementų – teisės viršenybę, teisinį tikrumą bei aiškumą. Pabrėžė, kad šie ribojimai nepaneigia asmens teisės į teisminę gynybą, nes ji yra užtikrinama bylos nagrinėjimu pirmojoje ir apeliacinėje instancijose. Teismas padarė išvadą, kad CPK 659 straipsnio 1 dalies norma, kurioje nustatytas 10 dienų terminas įvykdyti sprendimą (vykdomąjį dokumentą), skaičiuojant nuo raginimo įteikimo dienos, vertinant ją atsižvelgiant į CPK 512 straipsnio normą, nustatančią skundo dėl antstolio veiksmų padavimo terminus, yra pagrįsta, nepaneigianti asmens teisės kreiptis į teismą. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo kilti pagrįstoms abejonėms dėl CPK 659 straipsnio 1 dalies konstitucingumo. Teismas šiuo atveju nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymą šioje dalyje taip pat atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones: sustabdyti šią bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų (CPK 659 straipsnio 1 dalies nuostatų) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; sustabdyti vykdomosios bylos vykdymą iki šio skundo ir šio ginčo išnagrinėjimo pabaigos. Atskirajame skunde nurodė:

7.1. antstolis priėmė patvarkymą priimti vykdyti išieškotojo VMI jam pateiktą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl skolos išieškojimo ir priėmė vykdymo išlaidų apskaičiavimą vykdomojoje byloje bei išsiuntė raginimą per 10 dienų nuo šių dokumentų gavimo dienos sumokėti iš viso 535,74 Eur į antstolio sąskaitą (500,49 Eur skolos ir 35,25 Eur vykdymo išlaidų, iš viso 535,74 Eur);

7.2. dėl ekspremalios padėties, pasaulinės pandemijos ir paskelbto karantino, pareiškėjo turtinė padėtis yra labai sunki, todėl tolesnis vykdomosios bylos vykdymas pernelyg apsunkintų pareiškėjo padėtį šiuo labai sudėtingu (ypatingu) metu. Pareiškėjo teigimu, tokios situacijos sąlygomis turėjo būti užtikrintos pareiškėjo gyvybiškai svarbios teisės į pakankamų pajamų turėjimą, todėl apeliacinis teismas turi pareigą sustabdyti vykdomosios bylos vykdymą iki šio skundo ir šio ginčo išnagrinėjimo pabaigos. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjas gali likti be būtinų išgyvenimui pajamų šiuo ypatingu metu, o tokiu būdu negrįžtamai padaryta žala jo sveikatai jau negalėtų būti jokiu galimu būdu kompensuota, nes sugadintos sveikatos dažnai jau nebegalima sugrąžinti į prieš tai buvusią padėtį (stovį). Be to, teismas neatsižvelgė į kitas dar neišnagrinėtas bylas;

7.3. CPK 659 straipsnio 1 dalies norma, kurioje nustatytas tik 10 dienų terminas įvykdyti sprendimą (vykdomąjį dokumentą), skaičiuojant nuo raginimo įteikimo dienos, vertinant ją ir atsižvelgiant į CPK 512 straipsnio normą, nustatančią skundo dėl antstolio veiksmų padavimo terminus (30 arba 90 dienų), nustato diskriminacinį ir nelygiateišišką sumažintą terminą, todėl kelia pagrįstų abejonių dėl CPK 659 straipsnio 1 dalies konstitucingumo ir sudaro pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjo prašymas šioje dalyje taip pat turėjo būti patenkintas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl apeliacinis procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.

9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

11. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis, ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neatliekamas įrodymų, susijusių su bylos esme, vertinimas, nepasisakoma dėl ginčo esmės, vertinamas tik prima facie ieškinio reikalavimų pagrįstumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1350/2014, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012).

12. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir atskirojo skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjui palankaus procesinio sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliacinio teismo vertinimu, vien apelianto nurodyti argumentai dėl kitų bylų nagrinėjimo ir sunkios jo turtinės padėties, nėra pakankamas pagrindas sustabdyti vykdomosios bylos vykdymą, nes tai prieštarautų įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principui, pažeistų toje civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas, yra privalomi visiems teisės subjektams ir turi būti tinkamai vykdomi (CPK 18 straipsnis nuostatos). Šiai dienai procesinis sprendimas, kurio pagrindu yra išduotas vykdomasis dokumentas, nėra nuginčytas ar ginčijamas. Sprendimo vykdymo sustabdymas šiomis faktinėmis aplinkybėmis būtų nesuderinamas su teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu, taip pat su bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis, CPK 18 straipsnis). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių prašymo pateikimo metu egzistuojančių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti stabdomi išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0178/21/01128 veiksmai, ir nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), taip pat nepagrindė, kodėl šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjui galimai palankaus procesinio sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šiuo atveju vien deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai savaime nesudaro pagrindo tenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

13. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą procesinį sprendimą, todėl atskirasis skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu).

14. Pareiškėjas atskiruoju skundu taip pat skundžia pirmosios instancijos teismo atsisakymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų (CPK 659 straipsnio 1 dalies nuostatų) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

15. Pažymėtina, kad teismo apsisprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą, kaip procesinis veiksmas, atskiruoju skundu negali būti skundžiamas, nes neatitinka išimtinės (nepaprastosios) apeliacijos sąlygų, nustatytų CPK 334 straipsnio 1 dalyje. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant CPK 3 straipsnio 3 dalį ir 165 straipsnį, pagal kurį dėl teismo nutarties sustabdyti bylą, išskyrus nutartį stabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, gali būti duodamas atskirasis skundas. CPK nenustatyta, kad dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta kreiptis į Konstitucinį Teismą, gali būti paduodamas atskirasis skundas (CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to šis procesinis teismo veiksmas – atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą – vertintinas CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto aspektu, t. y. užkerta jis galimybę tolesnei bylos eigai ar ne. Kadangi klausimo, kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne, sprendimas yra diskrecinė bylą nagrinėjančio teismo teisė, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismo atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą neturi įtakos tolesnei bylos eigai, nes neužkerta galimybės byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo (nutarties), kuriuo byla išspręsta iš esmės, ir į atskirąjį skundą įtraukti motyvus dėl nutarties, kuria atsisakyta kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėtumo bei pagrįstumo. Tokia galimybė įtvirtinta CPK 334 straipsnio 3 dalyje. Priešingas šių CPK nuostatų aiškinimas prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei neleistinumo piktnaudžiauti procesu principams (CPK 7 straipsnis), nes atsirastų prielaidos byloje dalyvaujantiems asmenims nesąžiningai naudotis ir piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis bei nepagrįstai vilkinti procesą.

16. Kadangi pirmosios instancijos teismo atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti apeliacinio apskundimo objektas, ir šis trūkumas paaiškėjo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas dėl šios skundo dalies nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis).

17. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą dalyje dėl vykdomosios bylos sustabdymo atmesti ir Vilniaus apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartį šioje dalyje palikti nepakeistą.

Apeliacinį procesą dalyje dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nutraukti.

Teisėja Eglė Surgailienė