- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-47-238/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52125-2019-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- V. Š.
- Advokatai
- Daiva Jurevičienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo metu būti savo namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, tęsti darbą arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. Š. nuteista pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2019 m. gruodžio 8 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) aukšto bendro naudojimo koridoriuje, tyčia, ne mažiau kaip vieną kartą, šluotos kotu sudavė V. U. į kairį šoną, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiam V. U. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės pusės krūtinės ląstos pusės sumušimu su X šonkaulio lūžimu.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistoji V. Š. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nuteistoji nurodo, jog teismo priimtame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Taip pat skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai nėra išsamūs ir nuoseklūs. Apeliantė kelia versiją, kad nukentėjusysis galėjo kažkur kitur susižaloti. Be to, liudytoja S. M. yra priešiškai nusiteikusi jos (V. Š.) atžvilgiu, nes ji nori palaikyti tvarką ir švarą gyvenamajame ir bendro naudojimo plote. Teigia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta liudytoja, kuri galėtų patvirtinti tam tikras įvykio aplinkybes. Nurodo ir tai, kad liudytojos S. M. pagalba nukentėjusysis kreipėsi į medikus, o tai įrodo, kad liudytoja visais įmanomais būdais nori neteisingai apkaltinti ją (V. Š.) dėl to, ko ji nepadarė.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji V. Š. ir jos gynėja advokatė Daiva Jurevičienė prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Darius Dziegoraitis prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistosios V. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamosios kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.
6. Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos kontekste, įvertinus bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Jame ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat pakankamai aiškiai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistosios kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais apie atsietą, formalų ar nevisapusišką įrodymų vertinimą. Nuteistosios kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant V. Š. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
7. Analizuojant nuteistosios apeliacinio skundo turinį matyti, kad V. Š. nesutinka su jos nuteisimu ir veiksmų kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, teigdama, kad teismo priimtame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantė teigia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus, išskirtinę reikšmę suteikė parodymams liudytojos S. M., kuri yra priešiškai nusiteikusi jos atžvilgiu. Be to, nukentėjusiojo V. U. parodymai nėra išsamūs ir nuoseklūs.
8. Kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su tokiais apeliantės motyvais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistoji siekia būti išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsti ir atmetami. Jos kaltę neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama.
9. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai V. Š. pripažino kalta padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad ji smurtavo prieš V. U. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajai pritaikyti tinkamai.
10. BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
11. Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija savo kaltę dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajam, teigdama, jog byloje surinkti ir ištirti įrodymai jos kaltės nepatvirtina, o nukentėjusiojo V. U. ir liudytojos S. M. parodymai melagingi, neišsamūs, nenuoseklūs.
12. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu V. Š. savo kaltę pripažino tik iš dalies, kad ji tik vieną kartą ranka ir vieną kartą šluotos kotu sudavė V. U. į petį, kadangi buvo supykusi dėl jo neteisėto elgesio, tačiau dėl šių jos sudavimų negalėjo lūžti šonkauliai. Tačiau aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios nuteistosios nurodomos aplinkybės yra tik jos gynybinė versija, siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės, kadangi jas paneigia nukentėjusiojo V. U. ir liudytojos S. M. parodymai, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo vienodi. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo V. U., liudytojos S. M. parodymai patvirtina aplinkybes apie tai, kad V. Š., išėjusi iš savo buto, užpuolė ir šluotos kotu smūgiavo bei sumušė V. U.. Kolegija pažymi, kad liudytoja S. M. įvykio metu buvo koridoriuje ir betarpiškai iš nedidelio atstumo matė V. Š. atliktus smurtinius veiksmus, ji įvardijo įrankį (šluotos kotas), kuriuo buvo intensyviai smurtauta. Taip nustatyta, kad buvo vienodi nukentėjusiojo V. U., liudytojos S. M. parodymai apie smurtavusį asmenį (V. Š.) ir jos atliktus smurtinius veiksmus. Nėra pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiojo V. U. parodymai yra neišsamūs ar nenuoseklūs. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad liudytoja S. M. davė neteisingus, melagingus parodymus ar apkalbėjo V. Š., nes tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Juo labiau, kad liudytoja S. M. davė parodymus būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jos parodymai atitiko kitus bylos duomenis (nukentėjusiojo V. U. parodymai, specialisto išvada). Byloje nustatyta, kad iki V. Š. panaudoto smurto nukentėjusysis V. U. buvo sveikas, nesužalotas, o po 2019-12-08 įvykio ir V. Š. panaudoto smurto, jis skundėsi skausmu, sekančią dieną (2019-12-09) kreipėsi į gydymo įstaigą, jam nustatytas šonkaulio lūžis. Be to, specialisto išvada patvirtino, kad V. U. konstatuotas kairės krūtinės ląstos pusės sumušimas su X šonkaulio lūžimu galėjo būti padarytas 2019-12-08, suduodant smūgį kietu buku daiktu. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad 2019-12-08 V. Š. smurtavo prieš V. U., jį sužalojo, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau nėra pagrindo tikėti apeliantės versija, kad nukentėjusysis V. U. galėjo būti sužalotas kitomis aplinkybėmis ir kitu laiku, bet ne jos veiksmų išdavoje.
13. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas padarė teisingą išvadą dėl V. Š. kaltės įrodytumo klausimo, t. y. pagrįstai nustatė, kad būtent ji nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį, tai yra tyčia, nemažiau kaip vieną kartą sudavė šluotos kotu V. U. į kairį šoną, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiam V. U. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės pusės krūtinės ląstos pusės sumušimu su X šonkaulio lūžimu.
14. Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, argumentai, išvados dėl nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių, nusikalstamos veikos įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, yra teisingos ir paremtos baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma. Esant šioms aplinkybėms nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas nevertino įrodymų visumos, o įrodymai suformuoti prielaidų pagrindu ir juos nepatikrinus. Pažymėtina, kad įrodymus teismas vertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų ir juos patikrinęs baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais.
15. Skirdamas nuteistajai bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai V. Š. skyrė laisvės apribojimo bausmę, bausmės dydį pagrįstai parinko sankcijos ribose, artimą vidurkiui. Apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.
16. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistosios V. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios V. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.