Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010-01-28 sprendimu ieškovės L. P. ieškinį, patikslintą ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė; priteisė iš ieškovės L. P. 13,09 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad ieškovės L. P. skundas privataus kaltinimo byloje buvo nagrinėjamas Šiaulių miesto apylinkės teisme. VšĮ Dainų pirminės sveikatos priežiūros centras Šiaulių miesto apylinkės teismui pateikė L. P. asmens sveikatos istoriją, ant voko užrašyta sveikatos istorija susipažinti ir kopijuoti draudžiama. Teismas 2008-10-27 nutartimi paskyrė Teismo medicinos deontologinę ekspertizę, kurią pavedė atlikti Vilniaus Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto deontologijos skyriui. Kaltinamoji K. A. 2009-02-27 prašymu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėją P. Š. dėl leidimo susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga ir pasidaryti reikalingų dokumentų kopijas, kurias jinai teisme gavo patvirtindama tai savo parašu Ieškovės L. P. teigimu baudžiamąją bylą nagrinėjęs Šiaulių miesto apylinkės teismas neužtikrino, kad informacija apie jos privatų gyvenimą, nebūtų paviešinta, todėl tretieji asmenys sužinojo apie jos persirgtas ligas ir jai šiais teismo veiksmais buvo padaryta 50 000 Lt neturtinė žala. Teismas konstatavo, jog deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tada, jei yra visos tam būtinos sąlygos. Specialiosiose normose, numatančiose valstybės civilinę atsakomybę už žalą, padarytą valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei teisėsaugos institucijų administracinio ir baudžiamojo proceso srityje, numatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, tačiau kitų trijų sąlygų, t. y., neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio, egzistavimas vis tiek yra privalomas. Teismas nesutiko su ieškovės L. P. argumentais, kad teismas, leidęs kaltinamajai K. A. susipažinti su bylos medžiaga, pažeidė CK 6.736 str. 1 d.; baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas nėra asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas, todėl ši teisės norma nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Teismas, remdamasis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 str. 2 d. 7 p. konstatavo, jog nedraudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis jei jie yra reikalingi bylai nagrinėti teisme, todėl teismas pagrįstai pareikalavo ieškovės asmens sveikatos istoriją teismo medicinos deontologinės ekspertizės atlikimui; teismas nepažeidė ir Sveikatos apsaugos ministro 1999-12-16 įsakymo Nr. 552 „Dėl asmens sveikatos paslapties kriterijų patvirtinimo“ 5.2.5 p. normų. Teismas pažymėjo, kad BPK 22 str. 3 d. konstatuojama, jog kaltinamasis turi teisę susipažinti teisme su byla; nustatyta tvarka pasidaryti reikiamų dokumentų išrašus arba nuorašus; teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant ir t.t. Teismas pažymėjo, jog ieškovės L. P. asmens sveikatos istorija iš VšĮ Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro buvo išreikalauta pagrįstai, teismo medicinos deontologinei ekspertizei atlikti. Ieškovės L. P. asmens sveikatos istorija buvo įdėta į du vokus, ant vieno iš jų užrašas – sveikatos istorija, susipažinti ir kopijuoti draudžiama, o ant kaltinamosios K. A. 2009-02-27 prašymo susipažinti su bylos medžiaga yra bylą nagrinėjusio teisėjo rezoliucija „Leisti išskyrus asmens sveikatos istoriją“. Šios aplinkybės patvirtina, jog susipažinti su ieškovės L. P. asmens sveikatos istorija kaltinamajai K. A. teismo nebuvo leista. Įrodymų, jog buvo paviešinta ieškovės asmens sveikatos istorija, privataus kaltinimo bylose nėra. Tokių įrodymų ieškovė L. P. nepateikė teismui ir civilinėje byloje. K. A., baudžiamojoje byloje būdama kaltinamoji, turėjo teisę su ekspertizės aktu susipažinti ir daryti nuorašus bei išrašus. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas, leidęs pasinaudoti šia teise, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai. Įrodymų, jog buvo paviešintas Vilniaus Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2008-11-22 ekspertizės aktas tretiesiems asmenims privataus kaltinimo bylose nėra. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė teismui ir civilinėje byloje. Dėl teisėtų veiksmų prievolė atlyginti žalą objektyviai neatsiranda. Nesant būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, ši atsakomybė negalima. Ieškovės L. P. teismui išsakyti argumentai neįrodo nei tiesioginio, nei adekvataus netiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp ieškovės sveikatos sutrikdymo, reputacijos pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimo ir atsakovo veiksmų (veikimo ar neveikimo). Be to, neigiamų pasekmių egzistavimo ieškovė nepagrindė įrodymais. Teismas, remdamasis EŽTK 8 str. 1 d. konstatavo, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamos jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Privataus kaltinimo bylose Nr. PK-95-76/2009 t. 1 - 2, ir Nr. PK-305-716/2009) nėra duomenų, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo buvo nepagarbiai kištasi į ieškovės asmeninį gyvenimą paviešinant tretiesiems asmenims jos asmens sveikatos istoriją. Tokių duomenų, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas būtų pažeidęs EŽTK 8 str. 1 d. nuostatas ieškovė L. P. nepateikė teismui ir civilinėje byloje. Todėl privataus kaltinimo bylose EŽTK 8 str. 1 d. nuostatos nepažeistos. Nėra pagrindo teismui pripažinti atsakovą Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, pažeidus ir ieškovės L. P. teises jai garantuotas EŽTK.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą įtvirtinta Konstitucijoje. CK 2.23 str. 2 d. prie privataus gyvenimo pažeidimų priskiria ir duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimą pažeidžiant įstatymo numatytą tvarka; t. y. asmens sveikata neabejotinai yra privataus gyvenimo dalis. Informacija apie privatų žmogaus gyvenimą, taigi ir duomenys, susiję su asmens sveikata, gali būti renkama ir panaudojama tik remiantis įstatymu ir tik įstatyme nustatytiems tikslams. Dėl to, kad informacija apie asmens sveikatą yra privataus gyvenimo dalis, tokia informacija gali būti renkama ir išviešinama asmens, apie kurį ši informacija, sutikimu arba remiantis įstatyme nustatytu teisės į tokios informacijos konfidencialumą ribojimu, būtinu demokratinėje visuomenėje, siekiant teisėto tikslo.

Priešingai, nei teigia apeliantė, duomenų apie asmens sveikatos būklę privatumas nėra absoliuti vertybė, jų paskleidimas įstatymo numatytais tikslais ir tvarka gali būti legalus. Tokia nuostata įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-7-2-2008 pažymėjo, kad nė viena subjektinė teisė, taigi ir teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. Galimybė riboti asmens teisę į privatų gyvenimą nurodyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje. Pagal Konvencijos (EŽTK) 8 straipsnio 2 dalį teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama, kai yra tokių sąlygų visuma: pirma, galimybė riboti tokią teisę (pagrindas) nustatyta įstatyme; antra, tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo (valstybės saugumo, viešosios tvarkos, valstybės ekonominės gerovės interesų apsaugos, užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti gyventojų sveikatą ar dorovę arba kitų žmonių teises ir laisves); trečia, toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje.

Apeliantė nurodė, kad jos teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą buvo pažeista neteisėtais teismo veiksmais, teismui paviešinus duomenis apie jos sveikatos būklę baudžiamosios bylos tyrimo metu K. A. bei jos gynėjui: teismas, siekdamas atlikti teismo medicinos deontologinę ekspertizę baudžiamojoje privataus kaltinimo byloje, iškeltoje pagal apeliantės pareiškimą K. A., išreikalavo iš VšĮ Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro apeliantės asmens sveikatos istoriją ir leido K. A. bei jos gynėjui pasidaryti ekspertizės akto nuorašą nežiūrint į tai, kad į ekspertizės tiriamąją dalį buvo perkelti įrašai apie apeliantės ligas nuo 1997 m. iki 2007 m. Apeliantės vertinimu, teismas turėjo leisti K. A. pasidaryti tik ekspertizės akto dalies (ekspertizės išvados) kopiją.

Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismas pagrįstai pažymėjo, jog privatų kaltinimą nagrinėjusio teismo ir apeliantės (ieškovės) teisiniams santykiams CK 6.736 str. 1 d. nuostatos netaikytinos; teismas tinkamai vertino privataus kaltinimo bylą nagrinėjančio teismo veiksmus jų teisėtumo Baudžiamojo proceso kodekso normų požiūriu.

Nagrinėjamoje byloje buvo aktualu įvertinti, ar apeliantės nurodyti teismo veiksmai –leidimas kaltinamajai ir jos gynėjui susipažinti su ekspertizės akto tiriamąja dalimi, kurioje yra duomenų iš apeliantės asmens sveikatos istorijos, yra neteisėti Baudžiamojo proceso kodekso normų požiūriu. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str.); BPK normos užtikrina kaltinamojo teisės į gynybą realizavimo mechanizmą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad BPK 415 str. 1 d. nustatyta, jog privataus kaltinimo bylų nagrinėjimas teisme vyksta pagal tas pačias taisykles, kaip ir bylos, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas, išskyrus numatytas išimtis. Kaltinamojo teisė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, nustatyta tvarka pasidaryti reikiamų dokumentų išrašus ir nuorašus, dalyvauti įrodymų tyrime įtvirtinta BPK 22 str. 3 d. K. A. buvo patraukta kaltinamąja baudžiamojoje privataus kaltinimo byloje BPK 414 str. numatyta tvarka, 2009-02-27 pateikė teismui prašymą leisti pasidaryti atskirų byloje surinktų dokumentų, jų tarpe ir pagal kaltinamosios prašymą atliktos deontologinės ekspertizės akto nuorašus; bylą nagrinėjantis teisėjas pagrįstai patenkino šį prašymą. Taigi, su ekspertizės akto tiriamojoje dalyje esančiais duomenimis apie apeliantės sveikatos būklę kaltinamoji K. A. ir jos gynėjas buvo supažindinti teisėtai, baudžiamojo proceso numatytais tikslais ir tvarka.

Apeliantė nurodo (3 skundo pastraipa), kad ekspertai perkeldami į ekspertizės akto EDG 64(208)09 (01)-R386/08 tiriamąją dalį įrašus apie jos ligas nuo 1997 m., nieko bendro neturinčias su byloje tiriamu epizodu, pažeidė BPK 88 str. reglamentuojančio ekspertizės akto tiriamosios dalies turinį nuostatas, nes kodekse nėra nurodyta, kad į ekspertizės aktą reikia perrašyti jos viso gyvenimo ligas; teismas privalėjo ištaisyti ekspertų padarytą klaidą ir neleisti kaltinamajai susipažinti su šia akto dalimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertai tiriamojoje ekspertizės akto dalyje privalo nurodyti ekspertui tirti pateiktus objektus, jų būklę ir apžiūros rezultatus (CPK 88 str., Teismo ekspertizės įstatymo 24 str. 3 d.); 2008-11-22 ekspertizės akto EDG 64(208)09 (01)-R386/08 duomenimis, ekspertiniam tyrimui buvo pateikti du objektai –privataus kaltinimo bylos medžiaga ir Asmens sveikatos istorija iš VšĮ Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro; abu objektai yra aprašyti ekspertizės akte, glausta forma išdėstant abiejų tyrimui pateiktų objektų turinį. Apeliantės argumentas apie BPK 88 str. nuostatų, reglamentuojančių ekspertizės akto tiriamosios dalies turinį pažeidimą atmetamas, kaip pagrįstas subjektyviu šios normos aiškinimu.

Deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tada, jei yra visos tam būtinos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei tuos veiksmus padariusio asmens kaltė; teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nesant būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – privataus kaltinimo bylą nagrinėjančio teismo neteisėtų veiksmų, valstybės civilinė atsakomybė negalima; teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad ieškovė neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto; byloje nėra duomenų, kad dėl duomenų apie jos sveikatos būklę perkėlimo iš ligos istorijos į deontologinės ekspertizės tiriamąją dalį ji patyrė CK 6.250 str. numatytas neigiamas pasekmes – dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ir pan.

Apeliantė savo skunde (skundo 1 ir 2 pastraipos) nurodo, kad teismas sprendime neteisingai interpretavo ieškovės teiginius, nurodydamas, jog su L. P. ligos istorija nebuvo leista susipažinti, tačiau neatkreipė dėmesio ir neaptarė sprendime fakto, kad ant K. A. prašymo leisti pasidaryti bylos dokumentų kopijas teisėjo rezoliucija „Leisti, išskyrus asmens sveikatos istoriją“ buvo taisyta, korektoriumi užtušuota ankstesnė rezoliucija ir ant viršaus užrašyta nauja. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tikrųjų paminėta teisėjo rezoliucija ant K. A. prašymo baudžiamojoje byloje buvo užrašyta ant korektoriumi užtušuotos kitos frazės, tačiau tai, kad pirmosios instancijos teismas šio fakto nenurodė sprendime, negali būti vertinama, kaip esminis teismo sprendimo trūkumas. Ieškininiame pareiškime L. P. nurodė šį faktą, kaip įrodymą, kad teisėjas galėjo leisti K. A. pasidaryti jos asmens sveikatos istorijos kopiją, tačiau apeliaciniame skunde kaip faktinis ieškinio pagrindas akcentuojama kita aplinkybė – faktas, kad K. A. buvo leista susipažinti su ekspertizės tiriamąja dalimi, į kurią buvo perkelti įrašai iš asmens sveikatos istorijos nuo 1997 iki 2007 m. – asmens sveikatos istorijos santrauka; teismo sprendimu nustatyto fakto, kad K. A. nebuvo leista susipažinti su pačia asmens sveikatos istorija, apeliantė savo skunde neginčija. Aplinkybė, kad nebuvo atsižvelgta į ieškovės prašymą, kad ekspertų būtų tiriama ta ligos istorijos dalis, kurioje buvo įrašai apie sumušimą, nepaneigia teismo padarytos išvados dėl teismo, nagrinėjusio privataus kaltinimo bylą veiksmų teisėtumo.

Apeliantė kategoriškai nesutinka su teismo teiginiais, kad įrodymų, jog buvo paviešinta ieškovės asmens sveikatos istorija, privataus kaltinimo byloje nėra bei kad nėra duomenų, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo buvo nepagarbiai kištasi į ieškovės asmeninį gyvenimą, paviešinant tretiesiems asmenims jos sveikatos istoriją (apeliacinio skundo 4 ir 5 pastraipos). Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad duomenų, jog apeliantės asmens sveikatos istorija buvo paviešinta asmenims, nesusijusiems su privataus kaltinimo bylos tyrimu, nėra; teismo leidimas pasidaryti deontologinės ekspertizės akto nuorašą kaltinamajai K. A. buvo duotas BPK numatytais tikslais ir tvarka, t. y. teisėtai; toks paviešinimas negali būti vertinamas kaip nepagarbus kišimasis į apeliantės privatų gyvenimą.

Apeliantė nurodo, kad jai neaišku, kokiu tikslu K. A. prašė pasidaryti jos persirgtų ligų santrauką, kam ji tai panaudos, kad ją kankina negera nuojauta, kad duomenys apie jos sveikatą gali atsidurti internete. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio teismo posėdyje apeliantė nurodė, jog internete duomenų apie jos sveikatos istoriją nėra, t. y. apeliacinio skundo nagrinėjimo dieną nėra duomenų, kad baudžiamosios bylos tyrimo metu teisėtai gauta informacija būtų panaudota kitais, ne baudžiamojo proceso kodekso numatytais tikslais.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Iš apeliantės valstybei priteisiamos dokumentų siuntimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (b.l. 88) (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. P. 5,60 Lt (penkis litus 60 centų) dokumentų siuntimo išlaidų valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).