Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-03-27 · Administracinė byla Nr. I-731-142/2013

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-03-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-12-04Klaipėdos apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2015-06-23Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-03-27
Bylos Nr.
I-731-142/2013
Teisminio proceso Nr.
1-46-1-00126-2008-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-731-142/2013
Proc. Nr. 3-61-3-01420-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui G. K., atsakovės atstovui Erlandui Balčiūnui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą dėl žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. K. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą (b. l. 1), kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro, priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą 9 999 Lt.

Žalos atlyginimo pareiškėjas prašo dėl to, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centras (toliau – Centras) neduoda susipažinti su avalynės pėdsakų tyrimo atlikimo metodikomis, kurios pareiškėjui reikalingos baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjo kaltė grindžiama trasologiniais tyrimais. Centras priskyrė tas metodikas prie informacijos, sudarančios tarnybos paslaptį. Pareiškėjas dėl to patyrė ir patiria nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, reputacijos pablogėjimą. Paaiškina, kad ginčas yra dėl pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 13 d. prašymo netenkinimo, t. y. dėl Centro 2011 m. rugsėjo 29 d. rašto. Pareiškėjas 2012 m. balandžio 13 d. prašė Centro atsiųsti įsakymus, kuriais buvo įslaptintos metodikos, o taip pat ir metodikas, nurodė, kokiam tikslui jam būtinos tos metodikos. Pareiškėjas gavo atsakymą, kuriuo atsisakyta duoti susipažinti su Centro viršininko įsakymais įslaptinti metodikas, taip pat atsisakyta teikti metodikas. Prašo, kad teismas išreikalautų visų pareiškėjo nurodytų dokumentų kopijas.

Teismo posėdžiuose pareiškėjas papildomai aiškino, kad iš baudžiamosios bylos (Nr. 46-1-00126-2008) medžiagos yra akivaizdu, jog prašoma metodika jam buvo labai reikalinga. Dėl to paties yra kreipęsis į Lietuvos ekspertizių centrą ir gavęs jų atsakymą suprato, kad buvo taikoma neteisinga metodika. Centras jo neinformavo, kokia yra nustatyta tvarka leisti susipažinti su pareiškėjo prašomomis metodikomis. Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – Panevėžio AVPK) buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau baudžiamoji byla buvo perduota teismui. Susipažinęs su baudžiamąja byla, joje jis pamatė specialisto A. M. išvadą Nr. 50-6-I-S-1-913, o iš šios išvados sužinojo, kad specialistas vadovavosi Centro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu patvirtinta metodika. Todėl jam reikėjo susipažinti su nurodyta metodika, kadangi su išvada jis nesutiko. Pareiškėjas norėjo įrodyti, kad specialistas vadovavosi ne ta metodika, kuria privalėjo vadovautis. Pareiškėjas dėl to kreipėsi į Panevėžio miesto prokuratūrą su pareiškimu. Taip pat pareiškėjas kreipėsi į Centrą su prašymu paaiškinti, kokie moksliniai metodai taikomi, kai reikia identifikuoti avalynę. Tuomet Centras jam atsakyme ir nurodė informaciją apie metodiką. Pareiškėjas teisme taip pat aiškino tas aplinkybes, kurias nurodė skunde, kiek kartų kreipėsi į Centrą ir kokius gavo atsakymus. Viename iš atsakymų buvo nurodyta, kad apie tą metodiką galima sužinoti kriminalistinėje literatūroje. Iš prokuratūros pareiškėjas taip pat gavo atsakymą, kad atliekant tyrimus vadovaujamasi tomis metodikomis, kurias savo įsakymais tvirtina Centro direktorius. Prokuratūra pareiškėjui tų metodikų nepateikė. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas jo prašymus išreikalauti tyrimo metodikas atmetė, nurodydamas, kad šio klausimo sprendimas nėra to teismo kompetencijoje (tikrinimas, ar specialistas vadovavosi tinkamomis metodikomis). Ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu jis ne kartą reikalavo pateikti jam baudžiamojoje byloje minimas metodikas, tačiau jos jam nebuvo pateiktos. Baudžiamojoje byloje jis turėjo advokatą, kurio taip pat prašė išreikalauti tyrimo metodikas, bet advokatas atsisakė. Pareiškėjas paaiškino ir apie visas aplinkybes, susijusias su tuo, kad jis su analogišku prašymu kreipėsi ir į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau - VAGK). Pareiškėjas VAGK skundė Centro 2011 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. 140-S-2675, kuriuo Centras informavo, kad viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 140-V-120 patvirtintos ir Centre taikomos keturiasdešimties tyrimų atlikimo metodikos yra informacija, kuri sudaro Centro tarnybinę paslaptį. VAGK 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Nuosprendis baudžiamojoje byloje priimtas 2012 m. birželio 25 d., per tą laiką jis negavo jokios informacijos iš Centro jam rūpimu klausimu, jam nebuvo paaiškinta ir tvarka, kaip jis gali susipažinti su jam reikalinga metodika. Papildomai aiškino, kad iš baudžiamosios bylos, kurioje buvo remiamasi specialisto išvada, dėl kurios pareiškėjas ir reikalauja pateikti jam trasologinių tyrimų metodiką, protokolų aiškiai matosi, jog teismo posėdžiuose pareiškėjas teisėjo prašė išreikalauti trasologinių tyrimų metodiką, tačiau jo prašymai buvo pastoviai atmetami. Pareiškėjui tas metodikas atsisakė išreikalauti ir jį atstovaujantis advokatas, jis dėl to skundėsi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Pareiškėjo 2012 m. balandžio 13 d. prašymas Centrui susidėjo iš keleto dalių – jis pakartotinai prašė pateikti metodiką, tačiau taip pat prašė pateikti jam susipažinti Centro viršininko 2008 ir 2009 m. įsakymus, kuriais tos metodikos buvo įslaptintos, taip pat šiame prašyme jis jau motyvavo, kodėl jam būtina turėti metodiką. Mano, kad nepagrįstai atsisakyta tenkinti jo prašymą kaip pakartotinį. Taip pat nepagrįstai atsisakyta tenkinti jo prašymą 2012 m. lapkričio 16 d. Centro raštu (jau vykstant bylos nagrinėjimui teisme), nes jis pateikė 2012 m. spalio 10 d. prašymą, kuriame labai konkrečiai nurodė, kad jau yra nuteistas nuosprendžiu, kuris yra grindžiamas specialisto išvada, jis nurodė šios išvados datą ir numerį, specialisto pavardę, o ši išvada parengta vadovaujantis pareiškėjo prašoma metodika. Šiame prašyme jis nurodė, kad prašymą pateikti jam metodiką jis teikė teismo posėdyje, o teisėja atsisakė tokį prašymą tenkinti Taip pat šiame prašyme jis nurodė, kad kreipėsi į savo advokatą, kuris atsisakė išreikalauti reikiamą dokumentą, kad skundė advokato veiksmus teisinės pagalbos tarnybai, pranešė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba irgi atsisakė jam padėti gauti metodiką, nurodė, kad šiuo metu metodika jam reikalinga apeliaciniame procese, nurodė bylos numerį (1-31-334-2011), o taip pat nurodė, kad Centro atstovas, dalyvaujantis šios administracinės bylos posėdyje jam paaiškino, kad metodika jam gali būti pateikta, jeigu jis paduos motyvuotą prašymą ir pagrįs, kokiam tikslui jam ta metodika reikalinga. Dėl to jis ir pateikė tokį prašymą. Teismo posėdyje pareiškėjas žodžiu pateikė prašymą patikrinti Centro viršininko 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 140-V-106 „Dėl Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro profesinių paslapčių sąrašo patvirtinimo“ ir 2009 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 140-V-64, kuriuo papildytas minėtas įsakymas, atitiktį Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatoms. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro, atsiliepime (b. l. 7-9) prašo skundą atmesti.

Centras remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta, kokia informacija laikoma komercine (profesine) paslaptimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl šios normos aiškinimo (2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006) ir nurodo, kad, siekdamas nustatyti informaciją, kuri sudaro Centro profesinę paslaptį ir kurią privalo saugoti kiekvienas Centro darbuotojas, Centro viršininkas 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 140-V-106 „Dėl Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro profesinių paslapčių sąrašo patvirtinimo“ (keistas 2009 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 140-V-64), nustatė Centro profesinių paslapčių sąrašą, kurio 2 punkte yra išvardintos tyrimų atlikimo metodikos, t. y. jos priskirtos Centro profesinei informacijai, kuri turi tikrą ir potencialią vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama. Centras 2011 m. rugsėjo 29 d. rašte Nr. 140-S-2675 atsisakymą tenkinti G. K. 2011 m. rugsėjo 13 d. prašymą grindė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatomis ir nepateikė susipažinti Centro viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 104-V-120 „Dėl tyrimo atlikimo metodikų patvirtinimo“ patvirtintų tyrimų atlikimo metodikų kopijų. Pareiškėjas Centro 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 140-S-2675 buvo apskundęs VAGK, kuri 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 3R-307 (AG-269/04-2011) pareiškėjo skundo netenkino. Centras 2012 m. balandžio 16 d. gavo ir išnagrinėjo pareiškėjo 2012 m. balandžio 13 d. prašymą Nr. 50-S-10573 pateikti susipažinti Centro viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 140-V-120, 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. 140-V-106 ir 2009 m. gegužės 15 d. įsakymą Nr. 140-V-64, taip pat šiais įsakymais patvirtintų tyrimų atlikimo metodikų kopijas. Pareiškėjui Centras atsakė 2012 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 140-S-1023. Centras 2012 m. gegužės 24 d. gavo pareiškėjo 2012 m. gegužės 17 d. prašymą pateikti 2011 m. rugsėjo 13 d. prašymo, reg. Nr. 50-S-10753, 2012 m. balandžio 13 d. prašymo, reg. Nr. 50-S-10573, patvirtintas kopijas, taip pat Centro 2012 m. gegužės 14 d. rašto Nr. 140-S-1025 originalą. Centras 2012 m. birželio 6 d. raštu Nr. 140-S-1172 pateikė atsakymą ir prašomus dokumentus. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šiuo atveju Centras neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nepagrindė prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio, nenurodė, kokios pasekmės kilo dėl dokumentų (informacijos) nepateikimo, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Centro veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytų deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

Teismo posėdžiuose atsakovės atstovas palaikė atsiliepimą. Papildomai paaiškino, kad į Centro funkcijas neįeina konsultacijų teikimas. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje pareiškėjas turėjo advokatą, kuris ir privalėjo jam teikti prašomą informaciją. Centras nereguliuoja policijos įstaigų ikiteisminės veiklos, gali tik teikti jiems rekomendacijas. Mano, kad Centras pateikė pareiškėjui tinkamą atsakymą. Nagrinėjamu atveju į pareiškėjo prašymus reaguoti privalėjo gynėjai, prokurorai ir priimti sprendimus tenkinti ar ne pareiškėjo prašymus dėl metodikų jam pateikimo. Centras jų veiksmų vertinti negali. Jeigu gautų atitinkamus prašymus iš gynėjo, prokuroro ir teismo, kiek tai įmanoma spręstų dėl galimybės teikti prašomą informaciją. Pareiškėjas pirmą kartą prašė pateikti jam 40 įvairių metodikų, tai buvo neįmanoma. Antrą kartą pareiškėjas jau prašė konkrečios metodikos, dėl to jie pateikė pareiškėjui tinkamą atsakymą. Po to ginčą sprendė VAGK. Vėliau Centras vėl gavo iš pareiškėjo prašymą atsiųsti dokumentų kopijas, prašymas buvo tenkintas. Pareiškėjo prašoma metodika policijos įstaigos šiuo metu jau nesivadovauja, nors metodika dar galioja, bet ja vadovautis neprivaloma. Kriminalistai vadovaujasi ne vien metodikomis, bet ir besimokant ar keliant kvalifikaciją įgytomis žiniomis. Prašomas metodikas turėjo ir Panevėžio AVPK, kuris jas taiko, todėl, kai pareiškėjas į juos kreipėsi, jie turėjo pateikti arba atsisakyti pateikti metodiką. Pagal viešojo administravimo nuostatas, žala gali būti atlyginama tik tuo atveju, jeigu žala padaryta neteisėtais institucijos veiksmais. Pareiškėjas nėra tas subjektas, kuris gali būti supažindintas su metodika, be to, metodika yra ne tas pats, kas yra mokslinė literatūra, o pareiškėjas aiškina, kad jeigu mokslinė literatūra visiems prieinama, tai turi būti prieinama ir metodika. Metodika yra aprobuota ir standartizuota, paremta moksliniais tyrimais ir kitų šalių bei Lietuvos praktika. Gavus metodiką, jos pritaikymui būtinos specialios žinios ir speciali įranga, todėl pareiškėjas ir gavęs metodiką negalėtų ja vadovautis. Prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas yra dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas sieja su Centro neteisėtu neveikimu, atlyginimo.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos nustatyti CK, kurio 6.245–6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-932/2011 ir kt.). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas aiškina, kad Centras žalą jam padarė, kai nepateikė susipažinti su Centro viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 140-V-120 patvirtinta Avalynės, drabužių, transporto priemonių pėdsakų tyrimo atlikimo metodika, kuri jam buvo ir yra reikalinga nagrinėjant jo baudžiamąją bylą, kurioje jo kaltė grindžiama ir specialisto išvada, atlikta pagal minėtą metodiką.

Nustatyta, kad pateikti minėtą metodiką pareiškėjas Centro prašė keletą kartų.

Pareiškėjas per Panevėžio AVPK (b. l. 10) 2011 m. rugsėjo 13 d. prašymu prašė Centrą atsiųsti susipažinti Centro viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 140-V-120 patvirtintas tyrimų atlikimo metodikas (kopijas) (b. l. 11).

Centras 2011 m. rugsėjo 29 d. rašte Nr. 140-S-2675 atsakė pareiškėjui, kad pareiškėjo nurodomu viršininko įsakymu patvirtintos ir Centre taikomos keturiasdešimties tyrimų atlikimo metodikos yra informacija, sudaranti Centro tarnybinę paslaptį, nes turi tikrą ir potencialią tarnybinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama. Toliau rašte paaiškinama, kokiu būdu tokia informacija gali būti teikiama asmenims – kai jie turį pagrįstą ir teisės saugomą interesą susipažinti ir gauti valstybės įstaigoje esančią informaciją, o susipažinti su valstybės, tarnybinę ir kitą teisės saugomą paslaptį sudarančia informacija, esančia Centre, turi teisę tik asmenys, turintys teisę dirbti su tokia informacija. Kartu su šiuo raštu pareiškėjui yra išsiųsta Centro viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 104-V-120 kopija (pareiškėjas teisme pripažino, kad šio įsakymo kopiją be priedų gavo). Atsisakymas teikti minėtu įsakymu patvirtintų tyrimų atlikimo metodikas grindžiamas Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatomis, nes prašoma pateikti informacija sudaro tarnybos paslaptį. Rašte nurodyta jo apskundimo tvarka (b. l. 14).

Byloje yra Centro viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 140-V-120 (b. l. 24-25), kurį pareiškėjas yra gavęs su minėtu Centro 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu. Šiuo įsakymu patvirtintos tyrimų atlikimo metodikos, tarp jų ir Avalynės, drabužių, transporto priemonių pėdsakų tyrimo atlikimo metodika (1.14 punktas), ir rekomenduojama teritorinių policijos įstaigų kriminalistinių tyrimų padalinių darbuotojams atliekant tyrimus vadovautis šiomis metodikomis.

Taip pat byloje yra Centro viršininko 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymas Nr. 140-V-106 (b. l. 26-31), kuriuo patvirtintas Centro profesinių paslapčių sąrašas. Šio įsakymo 2.4 punkte nustatyta, kad į Centro profesinių paslapčių sąrašą neįtraukiami dokumentai, kurie sudaro valstybės, tarnybos ar komercinę paslaptį ir kurios saugojimo reikalavimus nustato kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pateikto Centro profesinių paslapčių sąrašo 2.12 punkte KTC SVP - 2/02 nurodyta ir Avalynės, drabužių, transporto priemonių pėdsakų tyrimo standartinės veiklos procedūros. Centro profesinių paslapčių sąrašas papildytas Centro viršininko 2009 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 140-V-64 (b. l. 32).

Centro atstovas teisme pažymėjo, kad minėtu įsakymu patvirtintam sąrašui netaikomos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatos, o taikomos atsiliepime nurodytos teisės aktų nuostatos dėl profesinių paslapčių.

Centre 2012 m balandžio 16 d. gautas pareiškėjo 2013 m. balandžio 13 d. prašymas (b. l. 35), kuriame pareiškėjas prašė: 1) patikrinti 2011 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. 140-S-2675 ir paaiškinti, ką reiškia rašto 8–9 eil. sakinys (dėl to, kam gali būti teikiama informacija). Kartu klausiama, ar kalinamasis baudžiamojoje byloje, kurioje yra specialisto išvada, atlikta pagal 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 140-V-120 patvirtintą Avalynės, drabužių, transporto priemonių pėdsakų tyrimo atlikimo metodiką, turi pagrįstą interesą susipažinti su ta metodika; 2) atsiųsti nurodytą metodiką, nes pareiškėjui ji reikalinga baudžiamojoje byloje. Nurodė, kad, kol neturi metodikos, negali įrodyti išvados netinkamumo ir to, kad tyrimas atliktas nesilaikant metodikos reikalavimų; 3) atsiųsti Centro viršininko 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 140-V-106 ir 2009 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 140-V-64 kopijas, taip pat, jeigu įsakymai buvo keičiami, ir kitų įsakymų kopijas; 4) užregistravus šį prašymą atsiųsti registruoto prašymo patvirtintą kopiją pareiškėjui.

Į šį pareiškėjo prašymą Centras atsakė 2012 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 140-S-1029 (b. l. 39). Atkreipė dėmesį į tai, kad analogiškas prašymas Centre buvo gautas 2011 m. rugsėjo 13 d., jis išnagrinėtas ir į jį atsakyta 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 140-S-2675. Taip pat pasisakyta dėl VAGK 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimo. Toliau rašte nurodoma, kad atsižvelgdamas į tai Centras, vadovaudamasis Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo prašymo nenagrinės, kadangi prašyme nenurodomos naujos aplinkybės ir nepateikta įtikinamų argumentų, kad priimtas sprendimas dėl ankstesnio prašymo išnagrinėjimo yra neteisingas. Prie rašto pridedami 2 lapai. Teismo posėdyje atstovas paaiškino, kad tie du lapai reiškia, kad pareiškėjui buvo pateikta jo registruotų prašymų kopijos, nebuvo pateikti prašomi Centro viršininko 2008 ir 2009 m. įsakymai.

Pareiškėjas jau nagrinėjant šią bylą teisme dar kartą 2012 m. spalio 10 d. prašymu kreipėsi į Centrą ir prašė pateikti metodiką. Savo prašymo turinį pareiškėjas paaiškino teismo posėdyje žodžiu, atsakovės atstovas sutiko, kad būtent tokio turinio prašymą ir nagrinėjo Centras. Centras pateikė pareiškėjui 2012 m. lapkričio 16 d. atsakymą Nr. 140-S-2255, kuriame nurodė, kad jau buvo priimtas administracinės procedūros sprendimas ir atsisakyta tenkinti pareiškėjo analogišką prašymą, be to, pareiškėjo prašomas išspręsti klausimas šiuo metu yra nagrinėjamas teisme, Centras, vadovaudamasis Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 ir Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 punkto nuostatomis, pareiškėjo 2012 m. spalio 10 d. prašymo iš naujo nenagrinės (b. l. 137). Šis įrodymas patvirtina, kad ir toliau Centras analogiškais motyvais atsisako pateikti pareiškėjui prašomą metodiką.

Kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dėl avalynės pėdsakų tyrimo metodikos pareiškėjas kreipėsi ir į kitas institucijas: Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. 14-8090 pareiškėjui pranešama, kad prokuratūra negali jam išsiųsti Centro viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 140-V-120 patvirtintų metodikų, kadangi tai yra įslaptintas dokumentas, su jame esančia informacija gali susipažinti tik asmenys, turintys leidimą dirbti ar susipažinti su informacija, turinčia slaptumo žymą „Riboto naudojimo“ (b. l. 82-83); Lietuvos teismo ekspertizės centras 2011 m. liepos 20 d. raštu Nr. S-769 paaiškino pareiškėjui, kaip atliekamas tyrimas, nustatantis, ar konkretus asmuo nešiojo avalynę, nurodyta, kad vadovaujamasi metodika, kuri yra pagrįsta tiriamos avalynės ir konkretaus asmens kojų atspaudų bei asmens išnešiotos avalynės palyginamuoju tyrimu (b. l. 91). Pareiškėjas prašė, kad Centro viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 140-V-120 patvirtintas tyrimo atlikimo metodikas išreikalautų advokatas, tačiau advokatas informavo pareiškėją, kad šio dokumento gauti negalima, nes jis yra skirtas tik tarnybiniam naudojimui (advokato V. K. 2012 m. balandžio 27 d. raštas, b. l. 138). Pareiškėjas prašė, jog Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba imtųsi priemonių, kad advokatas pateiktų jam Centro viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 140-V-120 patvirtintą metodiką, tačiau gavo neigiamą atsakymą (2012 m. spalio 25 d. raštas Nr. (1.3.)SR1-3643, b. l. 139).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-14-334/2012, proceso Nr. 1-46-1-00126-2008-1) nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams (b. l. 96-114). Iš šio nuosprendžio akivaizdu, kad jis buvo iš dalies grindžiamas ir 2008 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvada Nr. 50-6-IS1-913, teisiamajame posėdyje buvo apklaustas specialistas A. M., kuris paaiškino, kaip buvo atliekamas avalynės pėdsako tyrimas (nuosprendžio 3, 9, 15 lapai). Nuosprendis apskųstas apeliacine tvarka.

Nurodyti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas siekė gauti avalynės pėdsakų tyrimo metodiką, nes jo kaltė baudžiamojoje byloje buvo grindžiama ir specialisto išvada, atlikta pagal nurodytą metodiką, šią aplinkybę pareiškėjas Centrui buvo nurodęs. Šioje byloje netiriama, ar teisėtas ir pagrįstas yra Centro sprendimas įtraukti Avalynės, drabužių, transporto priemonių pėdsakų tyrimo atlikimo metodiką į Centro profesinių paslapčių sąrašą. Pareiškėjas teisme žodžiu prašė ištirti Centro viršininko 2008 ir 2009 m. įsakymų (b. l. 26-32) teisėtumą, t. y. atitiktį Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatoms. Prašomi ištirti įsakymai yra įsakymai, kuriais patvirtintas Centro profesinių paslapčių sąrašas. Šie įsakymai viešai nepaskelbti ir pagal savo pobūdį nėra norminiai aktai, o yra vidaus administravimo aktai. Administraciniai teismai nenorminių, o vidaus administracinių aktų teisėtumo, t. y. atitikties įstatymo reikalavimams, netiria. Be to, Centro 2011 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. 140-S-2675, kuriame atsisakymas pateikti prašomas metodikas grindžiamas tuo, kad tai yra informacija, sudaranti Centro tarnybinę paslaptį, yra teisėtas ir pagrįstas (tokia išvada grindžiama toliau), o kiti Centro atsakymai pareiškėjui negrindžiami 2008 m. ir 2009 m. įsakymų nuostatomis. Todėl teismas neturi pagrindo vertinti 2008 m. ir 2009 m. įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas gali kreiptis į teismą su atskiru skundu ir prašyti įpareigoti Centrą pateikti jam metodiką ir prašyti panaikinti 2008 m. įsakymu patvirtinto sąrašo 2.12 punktą, kaip neteisėtą.

Šioje byloje tirtina, ar Centras tinkamai išsprendė pareiškėjo prašymus.

Centras, nagrinėdamas pareiškėjo prašymus pateikti metodikas, veikė kaip viešojo administravimo institucija. Todėl turėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 5-V-568 (2011 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 5-V-561 redakcija) patvirtintų Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro nuostatų 2 punkte nustatyta, kad Centras savo veikloje vadovaujasi ir Viešojo administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, o 10.6 punkte nustatyta, kad Centras pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus ir skundus, teikia jiems informaciją. Centro viršininkas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymu, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu, Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 ir kitų teisės aktų nuostatomis, 2008 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 140-V-139 patvirtino Asmenų aptarnavimo Centre taisykles (paskelbtos Centro internetiniame tinklalapyje).

Įvertinus pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 13 d. kreipimosi į Centrą turinį, Centro 2011 m. rugsėjo 29 d. rašto turinį ir su juo pateiktą dokumentą, daroma išvada, kad šis Centro atsakymas buvo teisėtas ir pagrįstas. Dėl šio rašto teisėtumo ir pagrįstumo buvo sprendžiamas ginčas VAGK (prijungta VAGK byla Nr. AG-269/04-2011), kurioje 2011 m. gruodžio 2 d. priimtas sprendimas Nr. 3R-307(AG-269/04-2011) atmesti pareiškėjo skundą, šis sprendimas įsiteisėjo, pareiškėjas jo teismui neskundė. VAGK konstatavo, kad Centras, teikdamas atsakymą pareiškėjui, rėmėsi tinkamu teisės aktu – Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu.

Todėl daroma išvada, kad šiuo raštu pareiškėjo teisės ir teisėti interesai negalėjo būti pažeisti, nes Centro raštas buvo teisėtas ir pagrįstas, tai pripažino ir pats pareiškėjas, neskųsdamas VAGK sprendimo teismui.

Atsižvelgiant į tai, netenkinamas pareiškėjo prašymas dar kartą įvertinti Centro 2011 m. rugsėjo 29 d. raštą, jo teisėtumą ir pagrįstumą. Šis raštas negali būti vertinamas kaip neturtinės žalos atlyginimo pagrindas.

Pareiškėjo 2012 m. balandžio 13 d. prašymas, įvertinus jį pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nėra analogiškas pakartotinis prašymas. Pareiškėjo 2012 m. balandžio 13 d. prašymas palyginus jį su 2011 m. rugsėjo 13 d. prašymu yra visai kitoks ir susideda iš 4 punktų, pareiškėjas prašo ne tik metodikos, bet ir nurodo, kodėl jam yra reikalinga prašoma metodika, taip pat prašo pateikti ir 2008 ir 2009 m. įsakymų kopijas. Taigi pareiškėjas prašymą grindžia naujomis aplinkybėmis ir prašo naujų dokumentų. Tuo tarpu Centro 2012 m. gegužės 14 d. atsakyme nepagrįstai teigiama, kad visas prašymas buvo analogiškas, be to tokia išvada visiškai nemotyvuota. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį viešojo administravimo subjektas savo sprendimą, kad skundas yra kartotinis, turi pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), taip pat teisės aktų normomis (žr. 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-888/2013). Centras nemotyvavo, kodėl pareiškėjo 2012 m. bandžio 13 d. prašymą laiko analogišku. Centras neatsakė pareiškėjui, kodėl negali pateikti 2008 ir 2009 m. įsakymų, kaip vertina jo naujai nurodomą aplinkybę, kad metodika jam reikalinga konkrečioje baudžiamojoje byloje ir dėl konkrečios išvados nuginčijimo – ar tai irgi nesuteikia jam teisės gauti tą metodiką ir kokiu teisės aktu vadovaudamasis Centras taip sprendžia. Centras aiškina, kad metodika nesudaro tarnybos paslapties pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, o yra profesinė paslaptis. Tuomet prašymas pateikti ją susipažinti sprendžiamas pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas. Darytina išvada, Centro 2012 m. gegužės 14 d. atsakymu pareiškėjo prašymas buvo išspręstas netinkamai, nes ne į visus reikalavimus atsakyta, nemotyvuota, kodėl visas prašymas laikomas analogišku. Tai vertintina Centro neteisėtu neveikimu.

Pareiškėjas neginčija minėto Centro sprendimo, o prašo žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, kad teisei į žalos atlyginimą atsirasti įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas (žr. 2006 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006, 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-332/2007, 2010 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010).

Minėta, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nustatyta, kad Centras, pateikdamas pareiškėjui atsakymą į jo 2012 m. balandžio 13 d. prašymą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Todėl neteisėti veiksmai nustatyti.

Pareiškėjas neturtinės žalos reikalavimą grindžia tuo, kad jis patyrė dvasinius išgyvenimus ir kt. dėl to, kad Centras jam neteikia metodikos ir tinkamai nepaaiškina, kokiems subjektams ši metodika teiktina. Dėl to jis turėjo prašyti teismo, prokuratūros, advokato suteikti jam galimybę susipažinti su metodika.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Akivaizdu, kad dėl to, jog negaudamas tinkamai teisės aktais ir faktiniais duomenimis pagrįsto atsakymo į prašymą pateikti metodiką (neatsakant į pareiškėjo klausimą, kodėl jis nelaikomas asmeniu turinčiu teisę susipažinti su metodika) ir į prašymą pateikti Centro viršininko 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymą, kuriuo prašoma metodika įtraukta į profesinių paslapčių sąrašą, pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, nes negalėjo jo manymu tinkamai pasiruošti gynybai baudžiamosios bylos procese. Kadangi Centras netinkamai 2012 m. gegužės 14 d. atsakė į pareiškėjo prašymą, pareiškėjui nesuteikta pilna informacija, kodėl ir nurodžius pagrindą, dėl ko jam reikalinga metodika (pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą), t. y. nurodžius naujas aplinkybes pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, metodika neteikiama, kodėl neteikiami nuorašai 2008 m. 2009 m. įsakymų, kuriais patvirtintas profesinių paslapčių sąrašas, yra pagrindas konstatuoti, kad tuo jam buvo padaryta neturtinė žala. Teismas, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 100 Lt. Nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro, 100 Lt (vieną šimtą litų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Halina Zaikauskaitė