Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams I. B. ir M. S. ir trečiajam asmeniui I. G. dėl skolos, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas M. S. į teismo posėdį neatvyko, prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų – sutarties dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo paslaugų ir susitarimo pratęsti šią sutartį, transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto, VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašo, išrašų apie pašto siuntas, rašto dėl informacijos pateikimo – matyti, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. su Telšių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo, kurios 1 punkto nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Pagal Sutarties 5.13 punktą transporto priemones priverstinai nuvežti ir saugoti policijos pareigūnui pateikus transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, teismo, prokuroro ar ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno sprendimą paimti, konfiskuoti ar laikinai apriboti nuosavybės teises į transporto priemonę. Sutarties 5.14 punktas numato, kad grąžinti transporto priemones asmenims, pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir jiems išduotą įgalioto policijos pareigūno, arba teismo, prokuroro ar ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno pasirašytą leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Pagal aprašo 19 punkto nuostatas tik policijos įstaigos, kurios pareigūnas surašė administracinio nusižengimo protokolą ar kitas įgaliotas pareigūnas, gali priimti sprendimą grąžinti nuvežtą transporto priemonę ir išduoti leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Vadovaudamasi Sutarties nuostatomis ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato nurodymais, 2017 m. rugsėjo 6 d. ieškovė perėmė iš buvusio paslaugų tiekėjo transporto priemonę CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir nugabeno ją tolimesniam saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę. Ieškovė gavo iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenis, kad transporto priemonės savininkas – I. B., o paskutinis žinomas automobilio naudotojas – M. S.. Atsakovai 2017 m. lapkričio 30 d. siųstais pranešimais buvo informuoti apie susidariusį įsiskolinimą už paslaugas bei paraginti atsiimti transporto priemonę ir atsiskaityti, tačiau atsakovai su ieškove neatsiskaitė. Nurodyta skola 1 694,55 Eur.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostatose numatyta, jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

Byloje kilo ginčas dėl to, kad abu atsakovai nesutinka su ieškiniu, motyvuodami tuo, jog eismo įvykio metu jie nebuvo automobilio CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkai ir valdytojai, todėl neprivalo atlyginti išlaidų, susijusių su automobilio saugojimu.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 2 dalis numato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Visi įrodymai, nustatyti bet kuriomis leistinomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, yra vienodai reikšmingi nagrinėjant bylą. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką - nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatyme numatytais reikalavimais bei remiasi logikos dėsniais, taip pat sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Be to, nė vienas byloje esantis įrodymas teismui neturi didesnės įrodomosios galios nei kitas. Vadinasi, tiek rašytiniai - tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai, tiek šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai ar kita yra lygiaverčiai įrodymai, kuriuos išanalizavus kaip visumą, priimamas sprendimas, jog vienos aplinkybės yra labiau tikėtinos nei kitos (Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-237-124/2012).

Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Taip pat darytina išvada, kad pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

Kaip matyti iš transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto, automobilis CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo 5 d. priverstinai nuvežtas saugoti į aikštelę. Iš ieškovo pateikto VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašo matyti, kad minėtos transporto priemonės savininkas nurodomas atsakovas I. B.. Teismo posėdžio metu atsakovas I. B. neneigė aplinkybės, kad jis buvo nusipirkęs šį automobilį, tačiau praėjus trumpam laikui šį automobilį pardavė nepažįstamiems asmenims. Ieškovo pateiktame Telšių AVPK Kelmės r. PK nutarime nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos taip pat nurodyta, kad I. B. automobilį CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nusipirko 2013 m. sausio 18 d. ir po kelių dienų pardavė. Atsakovo M. S. atstovė teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad M. S. nusipirko automobilį CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. žiemą. Iš byloje esančio ieškovės pateikto Mickūnienės rašto matyti, kad šį automobilį M. S. pardavė kitam asmeniui 2013 m. vasarą. Paminėtina, kad ieškovė siuntė atsakovui I. B. pranešimą dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, tačiau atsakovas pateikė ieškovei raštišką atsakymą, kuriame nurodyta, jog transporto priemonę jis pardavė kitam asmeniui. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo M. S. pateiktame tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio nurodyta, jog šalia eismo įvykio gyvenantis asmuo apklaustas nurodė, jog matė aplink automobilį vaikščiojančius jaunuolius, kurių amžius gali būti nuo 18 iki 25 metų. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas I. B. yra gimęs 1982 m., taigi 2013 m. jam buvo 31 metai, kas pakankamai ženkliai viršija liudytojo nurodytą galimai automobilį vairavusio asmens amžių.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai, atsakovo I. B. bei abiejų atsakovų atstovių paaiškinimai teismo posėdžio metu patvirtina, kad automobilį CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), I. B. pardavė M. S.. Kaip jau minėta aukščiau, ieškovo pateiktas M. raštas patvirtina, kad atsakovas M. S. jam priklausiusį automobilį 2013 m. vasarą pardavė kitam asmeniui. Atsakovo M. S. pateiktame tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio netgi nurodyta, kad M. S. paaiškino, jog automobilį CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jis pardavė nepažįstamam asmeniui ir nurodė šio asmens telefono numerį. Bylos nagrinėjimo metu buvo išreikalauti duomenys iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, iš kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2013 m. spalio 12 d. automobilio įprastinėje privalomojo draudimo sutartyje draudėja nurodyta I. G.. Įtraukus I. G. į bylą trečiuoju asmeniu, ji atsiliepime nurodė, kad automobilis CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jai nuosavybės teise niekada nepriklausė, o draudimo sutartį sudarė paprašyta pažįstamo asmens, kurio vardas Darius. Iš šių įrodymų akivaizdu, kad minėtas automobilis eismo įvykio metu atsakovui M. S. nuosavybės teise nebepriklausė. Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad eismo įvykis, kurį sukėlė automobilio CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas, įvyko 2013 m. rugsėjo 5 d. apie 6:00 val. ryto, o atsakovo M. S. pateiktas medicinos dokumento išrašas patvirtina, kad M. S. buvo gydomas Centrinėje konsultacinėje poliklinikoje ANG ligų klinikoje laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d., taigi eismo įvykio metu jis negalėjo būti transporto priemonės CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoju.

Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nei atsakovas I. B., nei atsakovas M. S. 2013 m. rugsėjo 5 d. eismo įvykio metu nebuvo nei automobilio CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, nei valdytojas. Šiuo atveju nuosavybės teisė atsirado pagal pirkimo-pardavimo sandorius. Įgyjant nedidelės vertės turtą, įstatymas nereikalavo rašytinės sandorių formos. Nuosavybės teisės šuo atveju perėjo kitam asmeniui nuo automobilio perdavimo momento ir tai įvyko iki eismo įvykio (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonės pardavimo faktas kitam asmeniui pripažįstamas įrodytu, todėl priteisti iš atsakovų išlaidas už šios transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą nėra pagrindo.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismo posėdyje dalyvavusio asmens bei abiejų atsakovų atstovių paaiškinimais nustatyta, kad iš asmenų, kuriuos ieškovė nurodo atsakovais, negali būti priteisiamos išlaidos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, kadangi eismo įvykio metu, dėl kurio automobilis buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę, nei vienas šių asmenų nebuvo nei automobilio CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, nei valdytojas. Tikrasis minėtos transporto priemonės savininkas ir valdytojas nėra nurodyti. Pažymėtina ir tai, kad iš bylos medžiagos nėra aiškus paties automobilio likimas. Nutarime nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos tik nutarta medžiagos tyrimą baigti ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nepradėti pasibaigus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnyje nustatytiems nuobaudos skyrimo terminams, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtų nutarta automobilį CITROEN XANTIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kam nors grąžinti, būtų nurodyti jo grąžinimo pagrindai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos buvo priimtas 2014 m. birželio 10 d., taigi tikėtina, kad automobilio likimas turėjo būti išspręstas tuo pačiu metu, todėl lieka neaišku, kokiu pagrindu automobilis buvo saugomas iki 2016 m. rugsėjo 5 d., kai ieškovė sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo su Telšių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatui ir kokiu pagrindu 2017 m. rugsėjo 6 d. buvo perduota ieškovei tolimesniam saugojimui.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad ieškovės pateiktas ieškinys nėra pagrįstas tinkamais įrodymais, kuriais vadovaudamasis teismas galėtų padaryti pagrįstą išvadą, jog yra pagrindas ieškinį tenkinti, todėl ieškinys atmestinas.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškinys atmestas, iš ieškovės atsakovui I. B. priteistinos bylinėjimosi išlaidos už advokato padėjėjos teisinę pagalbą (atsiliepimo į ieškinį paruošimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme), kurių suma sudaro 500 Eur, ir valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurių suma sudaro 9,95 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 , 268, 270, 279 ir 307 straipsniais.

nuspr endžia:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams I. B. ir M. S. ir trečiajam asmeniui I. G. dėl skolos, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, įmonės kodas 302308932, I. B., a. k. (duomenys neskelbtini), 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, įmonės kodas 302308932, valstybei 9,95 Eur (devynis eurus 95 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės eismo Kelmės rūmus