- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-19
- Bylos Nr.
- 2S-1416-781/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- S. D.
- Ieškovas
- O. A.
- Išvadą teikia
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės O. A. ieškinį atsakovui S. D., institucija, teikianti išvadą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl priteisto nepilnamečiui vaikui išlaikymo padidinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. vasario 25 d. nutartimi patvirtino šalių S. D. (toliau - Atsakovas) ir O. A. (toliau - Ieškovė) sudarytą taikos sutartį, pagal kurią Atsakovas įsipareigojo sūnaus V. D. išlaikymui mokėti po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės. Ieškovė teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad padidėjo sūnaus poreikiai, pablogėjo jos pačios turtinė padėtis, todėl ji prašo padidinti priteistą iš Atsakovo sūnui V. D. išlaikymą iki 950 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
Vilniaus miesto apylinkės teismas savo iniciatyva 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi nutarė areštuoti Atsakovo pinigines lėšas, esančias SEB banke 66 000 Lt sumai, kol bus priimtas teismo sprendimas byloje. Nutartyje teismas nurodė, kad šiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama apginti nepilnamečio vaiko turtinius interesus.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu Atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį. Anot Atsakovo, pagrindų tokiai nutarčiai byloje nėra. Kaip patvirtino pati Ieškovė, išlaikymas nepilnamečiui sūnui yra teikiamas laiku ir įsiskolinimų nėra. Darbovietė iš Atsakovo atlyginimo išskaičiuoja mokėtinas sumas. Tokiu būdu nėra jokios grėsmės, kad išlaikymas vaikui nebus teikiamas. Vien ta aplinkybė, kad Atsakovas po motinos mirties paveldėjo ½ d. buto, kurią pardavė, negali būti pagrindu šias pinigines lėšas areštuoti. Teismas, areštuodamas šias lėšas, nepagrįstai apribojo Atsakovo galimybę panaudoti gautas lėšas įsigyjant nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį būstą. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios neatitinka pareikšto ieškinio esmės ir apimties ir niekaip nėra susijęs su būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo tinkamu vykdymu. Ieškovė, pateikdama teismui ieškinį, prašė teismo padidinti išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydį, kuris yra teikiamas ne vienkartine išmoka, o kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atsakovas gauna pastovias pajamas, todėl priteistas išlaikymas yra teikiamas ir ateityje bus teikiamas. Nurodė, kad taip pat neaišku, kodėl teismas areštavo būtent 66 000 Lt, ar ši suma paskaičiuota iki vaiko pilnametystės, ar iki kito laikotarpio.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą Ieškovė prašė jį atmesti. Nurodė, kad ji yra pateikusi teismui ieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui padidinimo nuo 400 Lt iki 950 Lt mokamomis periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki vaiko pilnametystės. Todėl teismui tenkinus ieškinį visiškai ar iš dalies, Atsakovas turės sumokėti priteisto išlaikymo dydžio skirtumą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki sprendimo priėmimo. Dėl to panaikinus 2013 m. gegužės 8 d. nutartį gali kilti grėsmė, kad Atsakovas ieškinio tenkinimo atveju vengs sumokėti priteistą išlaikymą vaikui, darys išieškojimą negalimu. Nurodė, kad Atsakovas 2013 m. gegužės 8 d. įvykusio parengiamojo posėdžio metu neprieštaravo teismo sprendimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones jo atžvilgiu, t. y. Atsakovas sutiko, kad atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus 66 000 Lt suma, gauta pardavus turtą, būtų areštuota teismo nutartimi. Tačiau šių savo pareiškimų nesilaikė ir iš karto po posėdžio pervedė 72 000 Lt į savo sutuoktinės B. D. sąskaitą. Tai leidžia daryti išvadą, kad Atsakovas yra nesąžiningas, siekia išvengti prievolės teikti išlaikymą. Atkreipė dėmesį, kad Atsakovo vardu nėra registruotų transporto priemonių, savo asmenine nuosavybės teise turėtą turtą Atsakovas yra pardavęs, išlaikymą Atsakovas geranoriškai neteikia, jis išieškomas per antstolį. Todėl šiai dienai yra reali rizika, kad Atsakovas ateityje geruoju neteiks išlaikymo vaikui, išlaikymo teikimas nėra užtikrintas. Atsižvelgiant į tai, Ieškovė prašo atmesti Atsakovo atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
Iš byloje esančio gimimo liudijimo Nr. 282175 matyti, kad šalys turi bendrą vaiką – V. D. (gim. 2004 m. vasario 11 d.) (b. l. 5). Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama padidinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartimi patvirtintą išlaikymą nepilnamečiui vaikui nuo 400 Lt iki 950 Lt (b. l. 4). Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi savo iniciatyva siekiant apginti nepilnamečio vaiko turtinius interesus, taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo Atsakovo sąskaitoje esančias pinigines lėšas 66 000 Lt sumai (b. l. 39-40). Minėtas lėšas Atsakovas gavo pardavęs nekilnojamąjį turtą, įgytą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu (b. l. 22-30, 10).
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu. Remiantis CPK 144 straipsnio 2 dalimi teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 straipsnis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami socialiai reikšmingi klausimai, tokie kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Taigi, įstatymas suteikia teismui diskrecinę teisę spręsti, ar civilinėje byloje būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau asmuo, prašantis pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, visais atvejais turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepasisako dėl ginčo esmės, o tik sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
Pagrindiniai argumentai, kuriais remiasi Ieškovė, prašydama atmesti atskirąjį skundą, yra tai, kad Atsakovas savanoriškai neteikia išlaikymo vaikui, jis išieškomas per antstolį bei tai, jog tenkinus ieškinį, Atsakovas turės sumokėti padidinto išlaikymo skirtumą nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, todėl areštuotos lėšos turi užtikrinti būsimą teismo sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nesutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas šių priemonių taikymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Atsakovas dirba ir gauna pastovias pajamas, iš kurių yra atskaitomas išlaikymas nepilnamečiui vaikui (b. l. 21, 69). Duomenų apie esamą išlaikymo įsiskolinimą byloje nėra, pati Ieškovė pripažįsta šią aplinkybę (b. l. 35). Kadangi išlaikymas nepilnamečiui vaikui sistemingai išieškomas iš Atsakovo gaunamų pajamų, o ne iš jo turto, įsiskolinimo Ieškovei Atsakovas neturi, nėra pagrindo pripažinti, jog kitų Atsakovo turimų piniginių lėšų areštas šiuo atveju yra pagrįstas. Tai, kad Atsakovas savo pareigos teikti vaikui išlaikymą nevykdo gera valia, rodo į jo nesąžiningumą, atsakomybės jausmo nebuvimą, tačiau niekaip neįtakoja galimybės ir ateityje vykdyti išieškojimą iš Atsakovo atlyginimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad Atsakovas siektų išvengti išlaikymo išieškojimo, t. y. vengtų dirbti, slėptų savo pajamas ir pan., ir kad 66 000 Lt sumos areštas yra būtina priemonė užtikrinant nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas, areštavęs lėšas, ir formaliai nurodęs, jog tokiu būdu siekiama apginti nepilnamečio vaiko turtinius interesus, niekaip nepagrindė taikomo arešto masto, nenurodė, kodėl tai yra būtina priemonė šiam tikslui pasiekti, kodėl Atsakovo gaunamo atlyginimo gali nepakakti būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ar kad neareštavus lėšų galės būti pažeisti nepilnamečio vaiko interesai. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog nesant išlaikymo įsiskolinimo ir Ieškovei gaunant lėšas nepilnamečio vaiko išlaikymui, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, Atsakovui ribojama galimybė disponuoti turimomis lėšomis, o tokia situacija nepagristai varžo Atsakovo teises, ir suponuoja ekonomiškumo principo pažeidimą (CPK 145 straipsnio 2 dalis).
Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas iš esmės tiesiogiai neapsunkins galimai palankaus Ieškovei sprendimo įvykdymo. Ieškovės teiginys, kad Atsakovas ieškinio tenkinimo atveju, darys išieškojimą negalimu, nesiremia jokiais patvirtintais faktais. Tai patvirtinančių įrodymų byloje taip pat nėra.
Įvertinęs visas aukščiau išvardintas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra nepagrįsta, todėl naikintinas šis Atsakovo teisių suvaržymas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis taip pat yra naikintina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį panaikinti ir atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.