Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant atviroje kolonijoje.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2006 m. gruodžio 27 d. iki 2007 m. gegužės 24 d.

Iš R. P. I. M. Ž. priteistas 300 Lt turtinės žalos atlyginimas ir 25000 Lt neturtinei žalai atlyginti; J. P. priteista 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti; K. S. 9962,38 Lt turtinės žalos atlyginimas, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 308 Lt proceso išlaidų ir 2930 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Iš R. P. priteisti 153,39 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad 2006m. gruodžio 27 d. apie 16 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini), jam priklausančio gyvenamojo namo virtuvėje, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 str. 1 d. 5 p., draudžiantį šovinį laikyti įdėtą į ginklo vamzdį, 3 p., draudžiantį ginklą nešiotis neblaiviam bei 32 str. 3 d., įpareigojančią ginklo naudotoją užtikrinti jo saugumą, neatsargiai elgdamasis su užtaisytu legaliai laikomu lygiavamzdžiu šaunamuoju ginklu IŽ-16 Nr. 43128 nukreipė vamzdžio laibgalį S. K. į krūtinę ir dėl neatsargumo nuspaudęs ginklo nuleistuką vieną kartą iššovė, padarydamas S. K. kiauryminį šautinį krūtinės sužalojimą su širdies, kairiojo plaučio ir kairės pusės 10-o šonkaulio sužalojimais, dėl kurių S. K. įvykio vietoje mirė, t. y. dėl neatsargumo atėmė jam gyvybę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas, kad R. P., pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, ir pagrįstai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 132 str. 3 d.

Nuteistasis R. P. savo skundu nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės, pateikia savitą įvykio aplinkybių vertinimą teigdamas, kad S. K. su jo medžiokliniu šautuvu nusišovė pats. Kolegija atkreipia dėmesį, kad tokią versiją apeliantas iškėlė tik teisminio bylos nagrinėjimo procese, ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes atpasakojo kitaip (1 t., 85; 86-88 b. l.), o dar vėliau pareiškė, kad įvykio aplinkybes yra pamiršęs ir negali jų atpasakoti (1 t., 92 b. l.). Neteisus apeliantas teigdamas, kad apylinkės teismas besąlygiškai rėmėsi jo pirminiais parodymais, nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas analizavo jo parodymus viso baudžiamojo proceso metu, aiškinosi jų prieštaringumą, lygino su kitais byloje surinktais įrodymais ir, kolegijos nuomone, teisingai nusprendė dėl teisme R. P. keltos versijos, kad S. K. nusišovė, pastarąją atmesdamas.

Apklausiamas sekančią dieną po įvykio, apeliantas iš esmės pripažino neatsargiai atėmęs gyvybę S. K., tačiau teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde ėmė kritikuoti savo pirminius parodymus teigdamas, kad tada dar buvo neblaivus ir susijaudinęs, todėl išgalvojo įvykio aplinkybes (2 t., 67 b. l.). Byloje yra duomenų, kad įvykio dieną R. P. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, tačiau savaime tai negali būti pagrindas atmesti jo parodymus, duotus sekančią dieną po įvykio (2006-12-28), kuriuos jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2006-12-29) ir dar vėliau (2007-05-22) apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 86-88; 92 b. l.), tuo labiau, kad visais atvejais dalyvavo paskirta gynėja. Tuo pačiu būtina pažymėti, kad apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis ne tik paminėtais R. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, o įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą.

Priešingai nei teigia apeliantas, nei specialistų ir ekspertų išvados (1 t., 52-59; 65-67 b. l.; 2 t. 237-244), nei teisiamajame posėdyje apklausti ekspertai A. J., E. B., E. V. (2 t., 174-176 b. l.; 3 t., 114-119 b. l.) nepatvirtino R. P. iškeltos versijos, kad S. K. nusišovė pats. Nei vienas iš specialistų ir ekspertų nepateikė kategoriškos išvados dėl S. K. kūno padėties šūvio metu. Buvo nustatyta tik šūvio kryptis nukentėjusiojo S. K. kūno, esančio vertikalioje padėtyje, atžvilgiu ir konstatuota, kad šūvio metu šautuvo laibgalis buvo įremtas į nukentėjusiojo krūtinės ląstos kairiąją pusę ir nukreiptas nežymiai iš viršaus žemyn ir iš kairės į dešinę. Pasak ekspertų, S. K. galėjo būti nušautas taip, kaip pirminės apklausos metu ir parodymų patikrinimo vietoje nurodė R. P., taip pat galėjo nusišauti, taip, kaip teigė apeliantas teisminio proceso metu, o galėjo būti ir nušautas sėdintis ant kėdės ar besistojantis nuo jos, šautuvo vamzdį kitam asmeniui laikant įrėmus S. K. į krutinę ir nukreipus šiek tiek iš viršaus į apačią. Taigi S. K. galėjo nusišauti tiek pats, tiek būti nušautas kažkieno kito ir vienareikšmiškos išvados iš to, kas paminėta, daryti negalima. Kita vertus, ekspertai nusišovimo versiją vertino, kaip mažai tikėtiną, nes dešiniarankis žmogus (S. K. motina I. M. Ž. patvirtino, kad sūnus buvo dešiniarankis; 2 t., 176 b. l.), pasak specialistų, savižudybės metu elgtųsi kitaip – dešine ranka siektų šautuvo nuleistuko, nes pastarąja galima pasiekti toliau, o kairiąja prilaikytų šautuvą. Teisiamajame posėdyje apeliantas tvirtino priešingai teigdamas, kad S. K. dešine ranka laikė šautuvo vamzdį įremtą į krūtinę, o kaire ranka nuspaudė šautuvo nuleistuką. Šiuo atveju, kolegija laiko specialistų nuomonę pagrįsta, nes tyrimu buvo nustatyta, kad šautuvo ilgis nuo vamzdžio laibgalio iki pirmojo nuleistuko, kuris atitinka dešinįjį šautuvo vamzdį, iš kurio ir buvo paleistas šūvis, yra 77,8 cm, o vidutinio ūgio (179 cm) S. K. rankos ilgis iki pirštų galų vidutiniškai 75-80 cm (1 t., 65-67 b. l.), todėl akivaizdu, kad šautuvo nuleistukas, norint pastarąjį nuspausti, S. K. būtų sunkiai pasiekiamas kaire ranka. Apeliantas taip pat kreipė dėmesį į ant S. K. dešinės rankos rastus pėdsakus, tačiau specialistas, atlikęs tyrimą, negalėjo kategoriškai konstatuoti, kad pajuodavimai ant S. K. dešinės rankos yra artimo šūvio pėdsakai, nes tarp gausybės švino dalelių nebuvo aptikta unikalios sudėties švino-stibio-bario šovinio kapsulės dalelių, vadinasi, švino dalelės ant S. K. dešinės rankos gali turėti ir kitą kilmės šaltinį (1 t., 47-49 b. l.) ir nepaneigia apylinkės teismo išvadų dėl R. P. kaltės.

Nuo pat ikiteismini tyrimo pradžios ir apeliaciniame skunde R. P., kaip S. K. savižudybės motyvą, įvardino jo sugyventinės liudytojos S. T. nėštumą, dėl kurio, pasak, apelianto, S. K. labai susinervino ir pasakė – ,,...geriau nusišausiu...“. Tačiau pati S. T. kategoriškai neigė tokius apelianto teiginius tvirtindama, kad įvykio metu nėščia nebuvo ir niekam apie savo nėštumą nesakė. Byloje nėra duomenų rodančių, kad S. T. būtų buvusi nėščia 2006-12-17, todėl nėra pagrindo svarstyti R. P. keliamos versijos dėl tariamos savižudybės motyvo. Be to ir liudytojas K. M., buvęs užėjęs į R. P. namus prieš įvykį, nieko neminėjo apie pokalbius ar piktumus dėl S. T. nėštumo teigdamas, kad visi bendravo draugiškai.

Vien liudytojų D. B. ir R. P. parodymai teisiamajame posėdyje (2 t., 110-112; 150-151 b. l.), kad ankščiau S. K. žadėdavo, bandydavo žudytis, nepatvirtina R. P. versijos apie S. K. savižudybę.

Visuma aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų paneigia apelianto teiginius, kad S. K. išlaužė seifą ir iš jo pasiėmęs šautuvą su šoviniais nusišovė ir patvirtina, kad R. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė teisės akte (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme) numatytas specialias elgesio saugumo taisykles, kuriomis laikydamas šaunamąjį ginklą ir šaudmenis privalėjo vadovautis ir jų laikytis. Nustatyta, kad nuteistasis nukreipė legaliai laikyto šautuvo vamzdžius S. K. į pavojingą kūno sritį – krūtinės ląstą, ir netyčia paleido vieną šūvį, nuo kurio padarytų sužalojimų S. K. įvykio vietoje mirė. Kolegija taip pat pažymi, kad tiksli R. P. ir S. K. padėtis šūvio metu, kuri nenustatyta, konkrečiu atveju, nelemia nuteistojo kaltės nusikaltimo padaryme – faktas tas, kad R. P. neatsargiai atėmė gyvybę kitam žmogui ir neturi reikšmės, ar pastarasis gulėjo, stovėjo, sėdėjo ar kt. Dėl to, kas aptarta, nėra pagrindo naikinti apkaltinamąjį skundžiamą nuosprendį, kaip prašo apeliantas.

Skirdamas bausmę apeliantui, pirmosios instancijos teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK VIII skyrius), apsvarstė sąlygas dėl teisinę padėtį lengvinančių institutų taikymo nuteistojo atžvilgiu (BK 62 str., 75 str.), rėmėsi formuojama teismų praktika ir, kolegijos nuomone, paskyrė aiškiai ne per griežtą BK 132 str. 3 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Nepagrįsti apelianto skundo teiginiai, kad apylinkės teismas neteisingai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-18 nutartį byloje Nr. 2K271/2010, nes S. K. nusišovė pats. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad tiek skundžiamu nuosprendžiu, tiek šia nutartimi yra nustatyta, kad S. K. nenusišovė, o dėl R. P. nusikalstamo neatsargaus elgesio buvo pastarojo nušautas, todėl minėti argumentai nepagrįsti. Tai, kad apeliantas per 4 metus nepadarė jokių teisės pažeidimų, laikėsi namų arešto sąlygų, apibūdina jį teigiamai, tačiau nei kiek nemenkina jo kaltės nusikaltimo padaryme ir padarytos veikos pavojingumo, ir todėl keisti R. P. bausmę nėra pagrindo.

BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.).

Savo skunde apeliantas tvirtina, kad nukentėjusiesiems I. M. Ž., K. S. ir J. P. priteistos turtinės žalos yra nepagrįstos, o neturtinių žalų atlyginimas neatitinka įstatymų reikalavimų. Kolegija iš dalis sutinka su apelianto argumentais.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 6.250 str. 1 d.) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo.

Dėl nusikalstamų R. P. veiksmų žuvo nukentėjusiųjų K. S. ir J. P. brolis, ir I. M. Ž. sūnus S. K.. Iš nuteistojo skundo argumentų galima suprasti, kad I. M. Ž. neturėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes S. K. su ja negyveno ir jos neišlaikė, o K. S. ir J. P. santykių su broliu nepalaikė.

Spręsdamas neturtinių žalų atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 str. 2 d. – į žuvusiosios ir nukentėjusiųjų bendravimo intensyvumą ir pobūdį, į žalą padariusio asmens neatsargią kaltę, į neatstatomas pasekmes, į kaltininko R. P. asmenybę, jo turtinę padėtį ir kt. neturtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad visi civilinius ieškinius byloje pareiškę asmenys turi teisę į piniginę kompensaciją atitinkamai dėl brolio ir sūnaus netikėtos mirties, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismo priteistos sumos yra per didelės.

Byloje nėra duomenų, bylojančių apie itin glaudžius, artimus K. S., J. P. ir I. M. Ž. dvasinius ryšius su žuvusiuoju S. K., taip pat apie intensyvų abipusį bendravimą. Nei vienas iš civilinių ieškovų teisiamajame posėdyje negalėjo konkrečiai įvardinti, dėl ko prašo būtent tokios kompensacijos, kokią nurodė civiliniuose ieškiniuose (po 50000 Lt) – K. S. nurodė, kad reikės prižiūrėti brolio kapą, I. M. Ž. minėjo apie norą įsigyti savo gyvenamąjį būstą, J. P. akcentavo po brolio mirties paaštrėjusias sveikatos problemas, susijusias su skydliauke, stuburu (3 t., 60-64 b. l.). Tačiau iš tų pačių nukentėjusiųjų parodymų yra aišku, kad jie palaikė ryšius su S. K., bendravo su juo, todėl kolegijai nekyla abejonių, kad dėl netikėtos pastarojo mirties, pastarieji patyrė negatyvius emocinius ir dvasinius išgyvenimus, todėl turi teisę reikalauti piniginės kompensacijos už tai. Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, įvertinusi aplinkės teismo nuosprendyje aptartas neturtinės žalos atlyginimui reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad J. P. ir I. M. Ž. priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos mažintinos, atitinkamai – iki 5000 Lt ir iki 15000 Lt, ir skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Dalyje dėl skundžiamu nuosprendžiu priteistos 300 Lt turtinės žalos I. M. Ž., kolegija pažymi, kad kiekvienu atveju turtinė žala turi būti pagrįsta įrodymais. Nukentėjusioji I. M. Ž. nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių jos išlaidas vaistams gydymui, susijusiam su sveikatos pablogėjimu dėl kaltų nuteistojo veiksmų. Pati nukentėjusioji nurodė, kad į medikus dėl pablogėjusios sveikatos kreipėsi 2007-07-25, tai yra praėjus daugiau nei pusei metų po sūnaus mirties (1 t., 173-175 b. l.). Apylinkės teismas nepagrįstai šį I. M. Ž. sveikatos sutrikimą susiejo su dėl nusikaltimo atsiradusiais negatyviais padariniais. Kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios I. M. Ž. deklaruojama patirta turtinė žala nėra įrodyta, todėl nepriteistina iš kaltininko ir skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl paramos mirties atveju (1993-12-23, Nr. I-348) mirusįjį S. K. palaidojęs jo brolis nukentėjusysis K. S. turėjo teisę iš atitinkamos savivaldybės biudžeto gauti 6 MGL (750 Lt) dydžio laidojimo pašalpą, todėl yra pagrindas K. S. prašomą priteisti jam turtinės žalos atlyginimą sumažinti minėtos sumos dydžiu. Tuo pačiu kolegija atkreipia dėmesį, kad be kitų išlaidų, turėtų dėl S. K. palaidojimo, K. S. įkalkuliavo žieminį langų plovimo skystį (4,15 Lt), mokestį už įvažiavimą į turgų (1 Lt) ir batus I. M. Ž. (99 Lt). Šios išlaidos negali būti siejamos su mirusiojo palaidojimu ir todėl taip pat nepriteistinos iš apelianto. Šioje dalyje skundžiamas nuosprendis taip pat keičiamas, nes teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą (BPK 328 str. 4 p.).

Nors teisiamajame posėdyje K. S. patvirtino, kad paminklas ant S. K. kapo dar nepastatytas ir kapas nesutvarkytas, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nepriteisti iš kaltininko išlaidų, reikalingų žuvusiojo S. K. kapo sutvarkymui, nes jas pagrindžia byloje esanti UAB (duomenys neskelbtini) sąmata (1 t., 186 b. l.), išduota K. S., ir kurioje aiškiai išdėstytos numatomos išlaidos (6532,48 Lt), susijusios su S. K. kapo sutvarkymu. Minimos išlaidos nėra aiškiai per didelės, atitinka protingumo kriterijų ir todėl pagrįstai priteistos iš R. P..

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiesiems I. M. Ž., K. S., J. P. valstybės lėšomis buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, ir dėl to valstybė patyrė 120 Lt išlaidų. Šios išlaidos, vadovaujantis BPK 105 str., pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš R. P..

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nuosprendį pakeisti:

Iš R. P. I. M. Ž. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 15000 Lt, J. P. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 5000 Lt, K. S. priteistą turtinę žalą sumažinti iki 9108,23 Lt.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. P. I. M. Ž. priteistas 300 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš R. P. išieškoti 120 Lt apeliacinio proceso išlaidų į valstybės biudžetą.