Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2019-03-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-77-380/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-22
Bylos Nr.
1A-77-380/2019
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
Nuteistasis
J. G., E. L., BK, ir A
Advokatai
Stanislava Jorudienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-77-380/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30868-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.; (S) 1.2.4.4.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.4.6.1.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 22 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,dalyvaujant prokurorei Snieguolei Lukošienei,

nuteistiesiems J. G., E. L. ir jų gynėjoms advokatėms Stanislavai Jorudienei, Astai Mačernytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. G. ir E. L. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

Žemesnės instancijos teismas

J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose ir 4 (keturis) mėnesius būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose ir 4 (keturis) mėnesius būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams bausmė, įpareigojant J. G. per 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose ir 4 (keturis) mėnesius būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

E. L. pripažintas kaltu ir nuteistas BK 284 straipsnį (dėl 2017-06-20 viešosios tvarkos pažeidimo) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose ir 6 (šešis) mėnesius būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose ir 6 (šešis) mėnesius būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu; pagal BK 284 straipsnį (dėl 2017-12-23 viešosios tvarkos pažeidimo) laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose ir 6 (šešis) mėnesius būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams bausmė, įpareigojant E. L. per 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose ir 6 (šešis) mėnesius būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Žemesnės instancijos teismas

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir A. B., M. B. bei R. B., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nėra paduoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. L. ir A. B. yra nuteisti už tai, kad 2017-06-20, apie 23 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), degalinės ,,(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, kitų asmenų akivaizdoje A. B. tyčia be jokios priežasties kumščiu 2–3 kartus (tikslesnis skaičius nenustatytas) sudavus V. B. į veidą ir jį parvertus ant žemės, E. L. ir A. B. apie 10 kartų (tikslesnis skaičius nenustatytas) spyrė V. B. į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajam V. B. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, E. L., M. B., R. B. ir J. G. yra nuteisti už tai, kad 2017-12-23, apie 4.45 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdami bendrininkų grupe, o E. L., M. B. ir J. G., būdami apsvaigę nuo alkoholio, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, kitų asmenų akivaizdoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką. M. B. be aiškios priežasties tyčia vieną kartą kumščiu trenkė M. K. į veidą, po to vėl kumščiu sudavė 4–6 smūgius (tikslesnis smūgių skaičius nenustatytas) M. K. į veidą. Po to priėjęs R. B. tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį M. K. į veidą, o E. L. priėjęs prie E. K. tyčia vieną kartą kumščiu trenkė E. K. į kairę akį.

Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini) kelio važiuojamojoje dalyje, veikdami kartu, E. L., R. B., M. B. ir J. G. pribėgo prie iš automobilio išlipusių M. K. ir E. K., tada M. B. tyčia kumščiu vieną kartą sudavė M. K. į veidą, o tuo metu E. L., R. B. ir J. G. kumščiais 15–20 kartų (tikslesnis smūgių skaičius nenustatytas) sudavė M. K. į veidą, galvą, krūtinę.

Po to E. L. ir R. B. ne mažiau nei tris kartus (tikslesnis smūgių skaičius nenustatytas) sudavė E. K. į pečius ir galvą. Šis po suduotų smūgių nugriuvo ant žemės ir jam, gulinčiam ant žemės, buvo vieną kartą spirta į dešinį petį, taip M. K. buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o E. K. nežymus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. G. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Apeliantas teigia, kad skundžiamas nuosprendis priimtas nevisiškai bei nevisapusiškai ištyrus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir neobjektyviai juos įvertinus, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Taip pat teigia, jog buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą bei vertinimą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, nuosprendyje rėmėsi ne patikrintais įrodymais, o tik prielaidomis.

2.1.1. Apeliantas pažymi, kad jo parodymai buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu – nors nusikaltimo padarymo metu jis buvo įvykio vietoje, tačiau nesudavė M. K. jokio smūgio, į muštynes visiškai nesikišo, jam pačiam buvo suduotas smūgis į galvą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į šiuos nuoseklius parodymus bei nurodytas aplinkybes, kurias patvirtino kiti nuteistieji ir liudytojas L. B.. Anot apelianto, galima daryti išvadą, jog jis yra nuteistas už tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo jos padarymo vietoje, neatsižvelgiant į tai, kad muštynėse nedalyvavo ir tikrai jokio smūgio niekam nesudavė.

2.1.2. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakyta, jog M. K. ir E. K. atvažiavus į prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ esančią automobilių stovėjimo aikštelę, apeliantas priėjo prie nukentėjusiųjų automobilio ir atidarė jų automobilio bagažinės dangtį, tačiau, J. G. teigimu, automobilio bagažinės dangčio jis neatidarė, jam nebuvo jokio reikalo to daryti, su nukentėjusiaisiais nesikalbėjo, jų nepažinojo. Teigia, kad dėl šios aplinkybės netgi buvo atliekama apelianto ir nukentėjusiojo E. K. akistata. Visi nuteistieji ir liudytojas L. B. parodė, kad J. G. nebuvo prie nukentėjusiųjų automobilio ir neatidarė bagažinės dangčio. Tik M. K. ir E. K. parodė, kad apeliantas jį atidarė.

2.2. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis inicijavo konfliktą, nes atidarė nukentėjusiųjų automobilio bagažinės dangtį ir dėl to kilo muštynės, yra nepagrįsta, nes to nepatvirtino nei patys nukentėjusieji. Dėl to teismas padarė tik prielaidą, kuri neparemta jokiais objektyviais įrodymais.

2.2.1. Kaltinamajame akte nėra nurodyta, kad konfliktas prasidėjo dėl to, kad jis atidarė bagažinės dangtį ir tai lėmė nukentėjusiųjų patirtus sužalojimus.

2.2.2. Iš nukentėjusiųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, matyti, jog tik jie teigia, kad apeliantas atidarė jų automobilio bagažinės dangtį, o jie jam sakė šio dangčio neatidarinėti, tačiau nukentėjusieji nenurodė, jog konfliktas kilo būtent dėl šios priežasties. Be to, pagal nukentėjusiųjų parodymus, muštynes pradėjo visiškai kiti asmenys, o ne J. G..

2.2.3. Skundžiamame nuosprendyje teismas pažodžiui nurašė nukentėjusiųjų parodymus, juos laikydamas vieninteliais teisingais ir neginčijamais byloje esančiais įrodymais, o nuteistųjų ir liudytojo L. B. parodymus laikė niekiniais.

2.2.4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai ir neobjektyviai nustatė, kad muštynes pradėjo M. B., nes jas pradėjo M. K., kuris E. L. pakėlė nuo žemės ir metė ant grindinio, o tai patvirtina apelianto, nuteistųjų ir liudytojo L. B. nuoseklūs parodymai. J. G. teigimu, nukentėjusieji, vengdami atsakomybės, patys išsigalvojo, jog muštynes pradėjo būtent jis, nes norėjo nuslėpti šį faktą.

2.3. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė objektyviais įrodymais nepagrįstą, nelogišką ir vien prielaidomis bei samprotavimais paremtą išvadą, jog jis dalyvavo muštynėse, nes buvo sumuštas.

2.3.1. J. G. nurodo, kad antrą kartą prasidėjus muštynėms gatvėje jis buvo netoli besimušančiųjų ir sakė jiems, kad liautųsi muštis, tačiau niekas į jį nekreipė dėmesio. Jis niekam nesudavė, tačiau stovėdamas netoliese, pajuto smūgį į dešinį smilkinį. Nespėjo pastebėti, kas sudavė šį smūgį, tačiau spėja, jog tai buvo E. K., nes apelianto draugai jam suduoti negalėjo, o M. K. tuo metu mušėsi su M. B.. Apeliantas daro prielaidą, kad jam buvo suduota kažkokiu daiktu, nes kaktos dešinėje pusėje buvo kirstinė žaizda, kuri kraujavo. Mano, kad ranka tokio sužalojimo padaryti neįmanoma.

2.3.2. 2018-01-02 apeliantui nuvykus pas teismo medicinos ekspertą ši kirstinė žaizda jau buvo sugijusi (nuo 2017-12-23 buvo praėjusios 11 dienų) ir matėsi tik kaktos nubrozdinimas bei kraujosruva ant dešinės akies voko, todėl ekspertas nustatė tokius sužalojimus, kokie aprašyti jo išvadoje. Kirstinė žaizda nebuvo gili, jos siūti nereikėjo, todėl apeliantas į medikus nesikreipė, gydėsi namuose. Apeliantas nežino, kodėl ekspertas nurodė, jog jam buvo suduoti du smūgiai. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas aktyviai dalyvavo muštynėse. Mano, kad teismo medicinos ekspertą reikėjo apklausti teismo posėdyje.

2.3.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad 2018-01-03 apklausiant nukentėjusįjį E. K. šis nurodė, kad iš savo automobilio bagažinės pasiėmė avarinį ženklą, tačiau padėjo jį atgal. Apeliantas teigia, jog toks teiginys tėra nukentėjusiojo gynybinė pozicija, nes ne tik apeliantas, bet ir kiti nuteistieji matė, jog buvo atidarytas nukentėjusiųjų bagažinės dangtis, iš kur E. K. pasiėmė avarinį ženklą, kuriuo galbūt ir sudavė apeliantui į dešinįjį smilkinį.

2.3.4. Aplinkybė, kad M. B. pribėgo prie M. K. ir pradėjo jį mušti, neatitinka tikrovės, nes iš vaizdo įrašo matyti, kad automobiliui sustojus, nuo automobilio link parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ eina vienas žmogus, o paskui jį kitas žmogus. Muštynės vyko važiuojamojoje kelio dalyje arčiau parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, o ne prie nukentėjusiųjų automobilio.

2.4. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apeliantą kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, nurodė, kad remiasi nuteistojo M. B. ir nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais, tačiau, J. G. teigimu, nukentėjusiojo E. K. parodymų negalima laikyti nuosekliais ir turinčiais neginčijamą įrodomąją reikšmę.

2.4.1. Ikiteisminio tyrimo metu M. B. parodė, jog tuo pat metu su M. K. mušėsi ir E. L. bei J. G., tačiau šioje apklausoje M. B. parodymai daugiau nebuvo detalizuojami, liko neaišku, kada jis matė apeliantą mušantis su M. K., kur ir kiek smūgių apeliantas sudavė, kokioje padėtyje buvo M. K.. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu M. B. kategoriškai paneigė šiuos savo parodymus. M. B. nurodė, kad apeliantas M. K. smūgių nesudavė, o prielaidą, kad apeliantas mušėsi, jis padarė dėl to, jog po įvykio matė prakirstą J. G. galvą. Todėl M. B. parodymai nėra nuoseklūs ir jais negalima remtis sprendžiant klausimą dėl apelianto kaltės.

2.4.2. Nesiremiant M. B. parodymais, lieka tik nukentėjusiųjų M. K. ir E. K. parodymai. M. K. jokiuose savo parodymuose nenurodė, jog J. G. jam sudavė smūgius. Jis parodė, kad negali pasakyti, kas kitas jį mušė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo padaryti išvadą, jog J. G. sudavė M. K. smūgius. E. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jo broliui vėl pradėjo kumščiais smūgiuoti R. B. ir du nepažįstami vaikinai. Vėlesnėje apklausoje E. K. nurodė, kad smūgiavo ir tas vaikinas, kuris atidarė bagažinę, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog apeliantas M. K. sudavė smūgius, tačiau negalėjo pasakyti, kokiomis aplinkybėmis remdamasis jis nustatė, jog būtent J. G. sudavė smūgius. Be to, E. K. negalėjo konkretizuoti, kur ir kokiais būdais į kokias kūno vietas apeliantas sudavė M. K. smūgius.

2.4.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apskritai neaptarė ir nevertino nukentėjusiojo E. K. įrodymų patikimumo, tik padarė prielaidą, jog E. K. parodymai nuoseklūs. Taip pat teismas nevertino kitų byloje esančių procesinių dokumentų. Iš 2018-01-02 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusysis E. K. nuteistąjį atpažįsta kaip asmenį, atidariusį jo vairuojamo automobilio bagažinės dangtį, o ne kaip asmenį, sumušusį jo brolį M. K.. Iš akistatos protokolo matyti, kad E. K., paklaustas, ar 2017-12-23, apie 5 val., (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, buvo sutikęs prieš jį sėdintį asmenį (J. G.), atsakė, jog minėtu laiku buvo sutikęs šį asmenį, jis atidarė automobilio bagažinę.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. L. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei 138 straipsnio 1 dalį išteisinti (dėl 2017-06-20 viešosios tvarkos pažeidimo bei 2017-12-23 viešosios tvarkos pažeidimo).

3.1. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai objektyviai įvertino faktines aplinkybes ir pripažino jį kaltu pavartojus smurtą viešoje vietoje prieš nukentėjusįjį V. B.. Teigia, jog 2017-06-20 vakare su draugais automobiliu atvažiavo į degalinę nusipirkti cigarečių. Išlipęs iš automobilio pamatė prie pagrindinio kelio stovintį A. B. ir dar vieną nepažįstamą asmenį, kuris po konflikto su A. B. gulėjo ant žemės. Pribėgęs prie A. B. paklausė, ką šis darantis. Kitų asmenų tuo metu įvykio vietoje nebuvo. V. B. atpažino, nes jis (duomenys neskelbtini) gyventojas, anksčiau su juo yra kartu dirbę. 2017-11-08 apklausos metu E. L. prisipažino smurtavęs prieš V. B., nes jie susitarę taip bandė padėti A. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes A. B. anksčiau buvo už panašias veikas teistas, teistumas neišnykęs. Po konflikto su V. B. įvykio vietoje buvusios mergaitės šaukėsi pagalbos ir bėgo link degalinės, todėl E. L. keliant nuo žemės V. B., galėjo susidaryti įspūdis, jog nukentėjusysis yra mušamas. Po įvykio su V. B. tarėsi dėl žalos atlyginimo, minėjo jam, jog prisiims kaltę vietoje A. B.. Gavęs pinigus V. B. su tuo visiškai sutiko ir pakeitė savo parodymus.

3.2. Skunde nurodoma, jog nuteistasis A. B. parodė, kad 2017-06-20 vakare su T. K., E. L., D. M. važiavo į degalinę „(duomenys neskelbtini)“ pirkti cigarečių. Pamatė per kelią ketinantį eiti V. B. su nepilnamete dukra. Atidaręs langą šūktelėjo V. B., kad jis prižiūrėtų dukrą ir neleistinoje vietoje nevaikščiotų per gatvę. V. B. jam į tai atsakė keiksmažodžiu. Nuvykus į degalinę netrukus atėjo ir V. B., tarp jo ir A. B. kilo konfliktas, kurio metu jis kumščiu sudavė jam į veidą, po to V. B. griuvo ant žemės. Pribėgęs E. L. pakėlė V. B. nuo žemės, padėjo jam atsistoti, jo nemušė.

3.3. Liudytojas T. K. parodė, jog 2017-06-20 vakare, apie 22–23 val., su A. B., E. L. ir D. M. automobiliu atvažiavo į degalinę „(duomenys neskelbtini)“. Prieš įvažiuojant į degalinę pro automobilio atvirą langą A. B. su kažkuo susišūkavo, susipyko. D. M. nuėjo į degalinės vidų, o A. su E. į vidų nėjo. Pastebėjo, jog A. B. nuėjo link stotelės, o mergaitės ėmė bėgti ir šaukti: „tėtis“, „policija“. Po 5 minučių parėjo D. M., pasakė, kad A. B. ir E. L. yra priekyje, prie išvažiavimo iš degalinės, tada jie privažiavo prie jų, jie įsėdo į automobilį ir kartu išvažiavo.

3.4. Liudytojas S. D. parodė, kad 2017-06-20, apie 23 val., atvažiavo degalų į (duomenys neskelbtini) degalinę „(duomenys neskelbtini)“. Pastebėjo į degalinės teritoriją įvažiuojantį juodos spalvos automobilį, po to būrį jaunuolių. Vienas iš vaikinų ėjo iš degalinės teritorijos link išvažiavimo. Išvažiuodamas iš degalinės liudytojas pamatė einantį pagyvenusį vyriškį su dviem mergaitėmis. Išvažiavęs į kelią pro galinio vaizdo veidrodėlį pamatė muštynes. Vaikinas, kuris kiek anksčiau ėjo iš degalinės teritorijos link įvažiavimo, sustojo prie vyriškio su mergaitėmis ir su tuo vyriškiu pradėjo stumdytis. Matė, kad jaunuolis vyriškiui sudavė kumščiais ir jį parvertė ant žemės. Liudytojas paskambino numeriu 112, nematė, kad kiti asmenys būtų mušę pagyvenusį vyriškį. Juodas automobilis BMW stabtelėjo įvykio vietoje, o vyriškį sumušęs vaikinas į jį įsėdo ir nuvažiavo.

3.5. Liudytoja A. S. parodė, kad 2017-06-20, apie 22–23 val., su pussesere P. B. automobiliu važiavo į degalinę „(duomenys neskelbtini)“. Prie įvažiavimo pamatė ant žemės gulintį žmogų ir sustojo. Prie gulinčio vyro stovėjo dvi mergaitės, iš kurių viena šaukė: „tėti, kelkis“. P. B. iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Gulintis vyras buvo be sąmonės. Liudytoja netrukus pastebėjo, kad prie gulinčio vyro priėjo kitas vyriškis, kuris nukentėjusiajam padėjo atsistoti. Pastebėjo kraujuotą vyriškio veidą.

3.6. Apeliantas teigia, kad iš aptartų parodymų pagrįstai galima padaryti išvadą, jog nuteistųjų A. B., E. L. ir kitų išvardytų liudytojų teiginiai apie V. B. sumušimo aplinkybes iš esmės yra nuoseklūs ir vieni kitus papildantys, tačiau pirmosios instancijos teismas kažkodėl juos įvertino kaip vienus prieštaraujančius kitiems. Teismas rėmėsi nukentėjusiojo V. B., R. B. ir G. Š. parodymais, kurie tiesiog prieštarauja kitiems byloje esantiems parodymams.

3.7. Skunde nurodoma, jog A. B. neneigia sumušęs V. B. ir savo kaltę pripažįsta, tačiau nepripažįsta, jog tai padarė kartu su E. L.. Apeliantas neigia savo kaltę dėl 2017-06-20 viešosios tvarkos pažeidimo. Jo parodymus patvirtina jau aptarti A. B. ir kitų bylos eiga nesuinteresuotų liudytojų parodymai. Apeliantas mano, kad teismas minėtų parodymų nesujungė į loginę seką ir vertino juos kaip nepatikimus, tačiau patikėjo nukentėjusiojo V. B. ir dviejų nepilnamečių parodymais, nors juose yra akivaizdžių prieštaravimų.

3.8. Skunde teigiama, kad liudytoja R. B. parodė, kad 2017-06-20, apie 23 val., su tėčiu ir drauge G. Š. ėjo į degalinę „(duomenys neskelbtini)“. Prie jų privažiavo tamsus automobilis BMW, iš kurio išlipo A. B., pasakė tėčiui: „seniai matytas“, ir spyrė jam į kojas. Tėtis liko stovėti, o A. B. jį toliau daužė kumščiais. Jos su drauge nubėgo į degalinę šauktis pagalbos ir užtruko galbūt kelias minutes, o grįžusios rado tėtį be sąmonės gulintį ant žemės. Matė, kaip iš tamsios mašinos išlipę vaikinai spardė ant žemės gulintį tėtį bei kad E. L. taip pat spardė ant žemės gulintį jos tėtį.

3.9. Apeliantas teigia, jog liudytoja G. Š. įvykio aplinkybes nurodo kitaip. 2017-06-20, apie 23 val., ėjo į degalinę „(duomenys neskelbtini)“. Prie įvažiavimo į degalinę pamatė priešais ateinantį vaikiną. Iš pradžių jis tarsi bandė V. B. apsikabinti, tačiau po to pradėjo jį mušti kumščiais. Išsigandusios nubėgo į degalinės vidų kviestis pagalbos, o po kelių minučių pastebėjo, jog prie V. B. yra sustojęs juodas automobilis, o iš jo išlipę vaikinai spardė gulintį ant žemės V. B..

3.10. Nukentėjusysis V. B. parodė, kad 2017-06-20, apie 23 val., su dukra R. ir jos drauge ėjo į degalinę „(duomenys neskelbtini)“. Einant per kelią prie jų stabtelėjo automobilis, kurio viduje sėdintis vaikinas kažką pasakė. Perėjus per kelią prie nukentėjusiojo sustojo tas pats automobilis, iš kurio išlipo A. B. ir V. B. kumščiu 2–3 kartus sudavė į veidą. Nukentėjusysis nuvirto. Po to iš automobilio išlipo E. L. ir kartu su A. B. nukentėjusįjį spardė į įvairias kūno vietas, suduodami apie 10 smūgių.

3.11. Apelianto teigimu, R. B., G. Š. ir V. B. parodymai dėl esminių sumušimo aplinkybių skiriasi nuo nuteistųjų ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų, o šie prieštaravimai procesiniais veiksmais nepašalinti. Be to, byloje nustatyta, kad įvykio metu V. B. buvo girtas ir dėl šios priežasties įvykio aplinkybių galėjo visiškai neatsiminti, o tai apklausoje patvirtino nukentėjusiojo duktė R. B., nurodydama, jog ji tėčiui papasakojo to vakaro įvykių aplinkybes. Tai, kad asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu R. B. atpažino A. B. ir E. L. kaip asmenis, mušusius jos tėvą, esant tokioms abejonėms, negali būti vertinama kaip tiesioginis įrodymas.

3.12. Skunde teigiama, jog nešališki ir objektyvūs yra atsitiktinai tuo metu buvusio degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ liudytojo S. D. parodymai, kuriuos papildo nuteistųjų ir kitų liudytojų parodymai. Tuo tarpu V. B., R. B. ir G. Š. parodymai apie įvykio aplinkybes prieštarauja vieni kitiems ir vieni kitų nepapildo, tačiau priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį E. L. teismas remiasi būtent jais. Tikėtina, kad po konflikto su A. B. nukentėjusysis be sąmonės gulėjo ant žemės, todėl jo parodymai apie tai, kad jis buvo spardomas A. B. ir E. L., negali būti teisingi, o yra išvestiniai iš R. B. ir G. Š. parodymų, apie kuriuos jis žinojo. Nors G. Š. parodė, kad ant žemės gulintį nukentėjusįjį spardė iš automobilio išlipę vaikinai, tačiau ji nepasakė, kiek vaikinų buvo, nenurodė, kad spardė būtent A. B. su E. L.. Byloje nustatyta, jog įvykio vietoje kartu su A. B. ir E. L. buvo T. K. bei D. M., tačiau jų veiksmai byloje procesine prasme nevertinti. Apeliantas daro prielaidą, kad galbūt kuris nors iš jų spardė V. B.. Apeliantas teigia, kad dėl 2017-06-20 viešosios tvarkos pažeidimo teisme kaltės nepripažino, neigė byloje surinktus abejotinus įrodymus, pateikė savo versijas.

3.13. Apeliantas teigia, kad nepaisant to, jog jis ikiteisminio tyrimo metu keitė parodymus, tai negali būti aiškinama jo nenaudai. Paskutinės apklausos metu jis nurodė V. B. sumušimo aplinkybes, kurios iš esmės atitiko kitų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus. Iš bylos medžiagos aišku, kodėl A. B. ir E. L. keitė parodymus apie V. B. sumušimo aplinkybes – taip A. B. bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės už 2017-06-20 nusikalstamą veiką.

3.14. Teigia, kad teismas nevertino byloje surinktų įrodymų prieštaringumo, šio prieštaringumo priežasčių, be to, nepaaiškino, kodėl rėmėsi vienais įrodymais, tačiau atmetė kitus, jiems prieštaraujančius.

3.15. Dėl 2017-12-23 viešosios tvarkos pažeidimo. Apeliantas teigia, kad nuteistieji E. L., M. B., R. B. ir J. G. parodė, kad konfliktą pradėjo M. K., kuris pakėlęs E. L., trenkė jį į žemę. Teismas pripažino, jog toks nukentėjusiųjų E. K. ir M. K. elgesys sąmoningai skatino nuteistuosius pradėti nusikalstamą veiką prieš juos, todėl pripažino nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamos veikos prieš juos padarymą lėmė provokuojamas pačių nukentėjusiųjų elgesys. Teigia, kad neaišku, kokiais kriterijais remiantis E. L., M. B., R. B. ir J. G. šioje byloje buvo pripažinti kaltinamaisiais, o E. K. ir M. K. nukentėjusiaisiais. Tai, jog E. K. ir M. K. pirmieji kreipėsi į policiją, iš esmės nelėmė jų statuso byloje. Iš byloje esančių specialistų išvadų matyti, kad įvykio metu nuteistieji taip pat buvo sužaloti E. K. ir M. K., tačiau ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu šios aplinkybės nebuvo vertinamos.

4. Teismo posėdyje nuteistasis J. G. ir nuteistasis E. L. bei jų gynėjos prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistųjų J. G. ir E. L. apeliaciniai skundai atmestini.

6. Iš nuteistųjų apeliacinių skundų matyti, jog E. L. ir J. G. ginčija savo kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Nors apeliantų skundai susiję su įrodymų vertinimu, tačiau akcentuojamos kitos aplinkybės, individualiai reikšmingos kiekvienam nuteistajam, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl abiejų apeliacinių skundų pasisako atskirai.

Dėl nuteistojo J. G. skundo

7. Šioje byloje J. G. nuteistas pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, E. L., M. B. ir R. B. 2017-12-23, apie 4.45 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdami bendrininkų grupe, o E. L., M. B. ir J. G., būdami apsvaigę nuo alkoholio, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, kitų asmenų akivaizdoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką: M. B. be aiškios priežasties tyčia vieną kartą kumščiu trenkė M. K. į veidą, po to vėl kumščiu sudavė 4–6 smūgius (tikslesnis smūgių skaičius nenustatytas) M. K. į veidą. Po to priėjęs R. B. tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį M. K. į veidą, o E. L. priėjęs prie E. K. tyčia vieną kartą kumščiu trenkė jam į kairę akį. Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini) kelio važiuojamojoje dalyje, veikdami kartu, E. L., R. B., M. B. ir J. G. pribėgo prie iš automobilio išlipusių M. K. ir E. K., tada M. B. tyčia kumščiu vieną kartą sudavė M. K. į veidą, o tuo metu E. L., R. B. ir J. G. kumščiais 15–20 kartų (tikslesnis smūgių skaičius nenustatytas) sudavė M. K. į veidą, galvą, krūtinę.

8. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta J. G. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo. J. G. su jo nuteisimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, kad jis nusikalstamoje veikoje nedalyvavo (pasak J. G., jis į muštynes visiškai nesikišo ir M. K. jokio smūgio nesudavė, jam pačiam buvo suduotas smūgis į galvą, tai patvirtino kiti nuteistieji bei liudytojas L. B.), kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas bei nurodo, kuriais įrodymais vadovautis ir kaip juos interpretuoti, be to, pažymėdamas, kad nors M. B. per ikiteisminį tyrimą nurodė, kad su M. K. mušėsi ir J. G., tačiau bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu šiuos savo parodymus paneigė, nurodydamas, kad tokią prielaidą jis padarė dėl to, jog po įvykio matė prakirstą J. G. galvą. Apelianto teigimu, jis buvo nuteistas faktiškai už tai, kad buvo nusikaltimo vietoje ir nepagrįstai remiantis iš esmės vien nukentėjusiųjų M. ir E. K. parodymais, nors M. K. jokiuose savo parodymuose nenurodė, jog J. G. jam sudavė smūgius, o E. K. negalėjo pasakyti, kokiomis aplinkybėmis remdamasis jis nustatė, jog būtent J. G. sudavė jo broliui smūgius, be to, negalėjo konkretizuoti, kur ir kokiais būdais bei į kokias kūno vietas J. G. smūgiavo M. K.. Su šiais apelianto J. G. teiginiais sutikti negalima.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo J. G. apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą konstatuoja, jog Tauragės apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados dėl J. G. kaltės pagrįstos surinktais bylos įrodymais, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra. Priešingai apelianto J. G. tvirtinimui, jo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo teismas grindė išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma, motyvavo, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Nuteistojo J. G. manymas, kad dėl jo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, pats savaime nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas nustačius, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, nuteistuosius teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais. Tačiau, priešingai apelianto J. G. tvirtinimui, tokių trūkumų skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neturi.

10. Nuteistasis J. G. apeliaciniame skunde, kaip ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, pateikia savo įvykio versiją, kurią pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, atmetė kaip nepagrįstą, skundžiamame nuosprendyje motyvuodamas savo išvadas, pagrįstai atkreipdamas dėmesį į tai, kad ją paneigia ne tik nukentėjusiųjų parodymai, bet ir nuteistojo M. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat objektyvūs bylos įrodymai – specialistų išvados, kuriose konstatuoti K. padaryti sužalojimai atitinka jų nurodytas sužalojimo aplinkybes, taip pat M. K. fotonuotraukos, darytos po nusikaltimo, kuriose užfiksuoti jo sužalojimai, bei kiti skundžiamame nuosprendyje išvardyti ir pakankamai išsamiai aptarti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių.

11. Vienas iš pagrindinių nuteistojo J. G. skundo argumentų, pagrindžiančių apelianto prašymą panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, yra principo in dubio pro reo (visos abejonės ir neaiškumai aiškintini baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai) taikymas bylos įrodymams, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo pripažintas įrodytu jo dalyvavimo darant nusikalstamas veikas faktas. Šio principo taikymas bylos teisminiame nagrinėjime iš esmės reiškia BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų kokybinio reikalavimo taikymą vertinamiems bylos įrodymams. Šis kokybinis reikalavimas nustato atitinkamą patikimumo standartą, kurį nuosprendį priimantis teismas laiko pakankamu įrodomuoju pagrindu pagrindžiant teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Šis bylos įrodymų patikimumo kokybinis standartas nustato teismui pareigą imtis visų įstatymo nurodytų procesinių priemonių abejonėms ir prieštaravimams dėl bylos įrodymų, kuriais grindžiamas toks nuosprendis, pašalinti.

Žemesnės instancijos teismas

12. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog, pripažindamas įrodyta J. G. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl J. G. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokio įrodymų vertinimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog J. G. padarė BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, o apelianto keliama versija, kad byloje nėra tiesioginių jo kaltės įrodymų, išskyrus neinformatyvius nukentėjusiojo M. K. parodymus (J. G. pažymi, jog pastarasis nenurodė, kad būtent jis jam sudavė smūgius) bei neišsamius nukentėjusiojo E. K. parodymus (E. K. negalėjo paaiškinti, kuo remdamasis jis nustatė, kad būtent J. G. sudavė smūgius jo broliui M. K., be to, konkrečiai negalėjo nurodyti, į kokias kūno vietas ir kokiais būdais J. G. smūgiavo M. K.; be to, kaip matyti iš 2018-01-02 asmens parodymo atpažinti iš jo nuotraukos protokolo, E. K. atpažino J. G. kaip asmenį, atidariusį jo automobilio bagažinės dangtį, o ne kaip asmenį, sumušusį jo brolį M. K.; akistatos su J. G. metu E. K. taip pat nurodė J. G. tik kaip asmenį, kuris 2017-12-23, apie 5 val., (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, atidarė jo automobilio bagažinę), taip pat nenuoseklius M. B. parodymus (J. G. pažymi, jog teisiamojo posėdžio metu jis paneigė savo per ikiteisminį tyrimą duotus parodymus, kad muštynėse dalyvavo ir J. G., todėl, apelianto teigimu, teismas negalėjo vadovautis M. B. pirminiais parodymais), yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

13. Analizuojant nukentėjusiųjų E. ir M. K. parodymus, priešingai nei teigia apeliantas, matyti, kad jie abu neabejotinai patvirtino, jog 2017-12-23 konflikto metu muštynėse dalyvavo ir J. G..

14. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. K. parodė, kad muštynėms persikėlus į (duomenys neskelbtini) gatvę, kurioje jie sustojo, nes po muštynių aikštelėje pasigedo mobiliojo telefono, jo broliui M. K. kumščiais smūgiavo R. B. ir du nepažįstami vaikinai (t. 2, b. l. 54–56 E. K. 2017-012-28 apklausos protokolas (šios apklausos metu E. K. nurodė, kad iš penkių lauke buvusių vaikinų trys buvo jo pažįstami, tai – R. B., L. B. ir M. B.). Per papildomą apklausą nukentėjusysis E. K. taip pat nurodė, kad jo broliui M. K. smūgiavo ir tie du nepažįstami vaikinai, iš jų ir tas, kuris atidarė bagažinę (t. y. 2018-01-03 liudytojo papildomos apklausos metu E. K. nurodė: „<...> M. B. kumščiu trenkė broliui į veidą. Tada tuo pat metu broliui kumščiais smūgiuoti pradėjo R. B. ir tie du man nepažįstami vaikinai. Smūgiavo tie du nepažįstami vaikinai abudu mano broliui kumščiais ir tas, kurį vakar, t. y. 2018-01-02, atpažinau kaip atidariusį bagažinę, ir tas kitas, kuris buvo trenkęs man.<...>“ (t. 2, b. l. 82). Kaip matyti iš 2018-01-02 asmens parodymo atpažinti iš jo nuotraukos protokolo (t. 2, b. l. 74–75), E. K. būtent J. G. atpažino kaip asmenį, kuris 2017-12-23 buvo atėjęs prie jo su broliu M. automobilio ir atidarė jų automobilio bagažinę (t. 2, b. l. 75). Taigi, kaip matyti, nukentėjusysis E. K. neabejotinai patvirtino, kad muštynėms persikėlus į (duomenys neskelbtini) gatvę jo broliui M. K. smūgiavo ir J. G..

15. Iš aptartų nukentėjusiojo E. K. parodymų matyti, jog šis neabejotinai patvirtino, kad 2017-12-23 padarant nusikalstamas veikas dalyvavo ir J. G..

16. Nors nukentėjusysis M. K., kaip pažymi apeliantas J. G., nenurodė, kad būtent jis jam sudavė smūgius, tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojo apklausto M. K. parodymų matyti, jog pastarasis konkrečiai jį sumušusių asmenų įvardyti negalėjo (2018-01-08) apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją atpažino tik M. B. kaip vieną iš jį sumušusių asmenų, nurodydamas, kad jis pirmas jam sudavė smūgius (t. 2, b. l. 144), tačiau, kaip matyti iš pirminės M. K. 2018-01-02 apklausos protokolo (t. 2, b. l. 102–104), pastarasis, be kita ko, nurodė: „Kai įvažiavau į aikštelę, mačiau, kad netoli to „Audi“ markės automobilio stovi penki vaikinai.“ (t. 2, b. l. 102), „Tik išlipęs iš automobilio pamačiau, kad link mūsų atbėga tas man nepažįstamas vaikinas, t. y. tas pats, nuo kurio ir gavau pirmus smūgius, ir dar kiti vaikinai. Tada vienas iš vaikinų pribėgęs prie manęs kumščiu vėl trenkė į veidą, o tada tuo pačiu metu kumščiais man pradėjo smūgiuoti ir kiti vaikinai. <...> Bendrai man tie vaikinai galėjo suduoti 15–20 smūgių į veido, galvos, krūtinės sritis.“ (t. 2, b. l. 102–103), taip patvirtindamas, kad jie visi mušė nukentėjusiuosius. Tai, kad M. K. negalėjo konkrečiai įvardyti, kuris konkrečiai iš vaikinų (kaip minėta, įsidėmėjo tik M. B., kuris pirmas jam smūgiavo) ir į kokias vietas jam sudavė smūgius, yra suprantama, nes pats įvykis, kaip matyti iš konflikto dalyvių parodymų, buvo gana chaotiškas, jame dalyvavo daug asmenų, be to, kaip 2018-01-02 apklausos protokole nurodė M. K., muštynių metu jam ant galvos buvo užmautas gobtuvas, o jis, siekdamas išvengti smūgių, dengėsi rankomis veidą (t. 2, b. l. 102–104), todėl natūralu, kad jis negalėjo įvardyti, kaip pats nurodė: „kuris ir kiek smūgių man sudavė <...> jų buvo labai daug.“ (t. 2, b. l. 103).

17. Kad darant nusikaltimus dalyvavo ir J. G., 2018-01-02 įtariamojo apklausos metu patvirtino ir M. B., nurodydamas, kad: „Tuo pat metu su M. K. mušėsi ir E. L. bei J. G..“ (t. 4, b. l. 101–103). Nors apklausiamas teisme M. B. teigė: „Žinau, kad G. gavo į galvą, 2 epizode jis gavo, 1 epizode G. buvo netoli E. K., mačiau kaip E. K. užsimojo, bet ar gavo G. tada, ar ne negaliu pasakyti. G. nieko nedarė.“ Tačiau atsakydamas į teisėjo klausimus kartu nurodė: „Ką darė G. aš negaliu pasakyti.“, o atsakydamas į advokatės S. Jorudienės klausimą taip pat nurodė: „Negaliu pasakyti, ar darė ką nors G..“ (2018-07-18 teisiamojo posėdžio protokolas t. 6, b. l. 30–32). Tai atskleidžia paties nuteistojo M. B. nenuoseklią poziciją bylos nagrinėjimo teisme metu: nurodydamas, kad J. G. nieko nedarė, kartu nurodė, jog negali pasakyti, ar jis ką nors darė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo M. B. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, nes, kaip matyti, jie nėra nuoseklūs ir prieštarauja jo paties per ikiteisminį tyrimą duotiems parodymams, kuriais jis neabejotinai patvirtino J. G. dalyvavimo darant nusikaltimus faktą, aiškiai nurodydamas, kad muštynėse dalyvavo ir J. G.. Tokie M. B., kuris, pažymėtina, taip pat nuteistas šioje byloje, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai visiškai sutampa su nukentėjusiųjų M. ir E. K., kurių suinteresuotumas byloje nenustatytas (byloje nėra duomenų, jų nenurodo ir pats J. G., kad nukentėjusieji jį pažinotų ir būtų suinteresuoti jį apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti), parodymais ir atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi.

18. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ta, jog tęsiantis konfliktui J. G. kartu su kitais šioje byloje nuteistais nusikaltimo bendrininkais taip pat nuėjo į (duomenys neskelbtini) gatvę (kaip matyti iš J. G. pateikto kaltinimo, smurtiniai veiksmai jam inkriminuoti būtent antrame 2017-12-23 konflikto epizode, t. y. tęsiantis nusikalstamus veiksmus (duomenys neskelbtini) gatvėje), kokiu tikslu ten ėjo, jis negalėjo paaiškinti, tik nurodė: „ėjau kartu su draugais, instinktas“. Kaip nurodė apklausiamas teisme nuteistasis E. L., jis ėjo sumušti nukentėjusiųjų, nes pats nukentėjo konflikto pradžioje, ir tai akivaizdu ne tik iš jo ir M. B. tolesnių intensyvių smurtinių veiksmų, bet ir iš šioje byloje neginčijamai nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusiesiems sustojus J. (duomenys neskelbtini) gatvėje, kurioje jie, kaip nurodė, sustojo būtent dėl to, kad po muštynių pasigedo mobiliojo telefono, o ne muštis (t. 2, b. l. 83), prie jų priėjo būtent nuteistieji, iš jų ir J. G. (šios aplinkybės jis neginčija) ir toliau buvo vartojamas smurtas. Iš liudytojo L. B. parodymų matyti, kad į gatvę visi ėjo aiškintis ir susikibo. Pirmi gatvėje susistumdė E. L. su M. K., tada prie jų puolė jie visi. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. G., būdamas šalia ir matydamas tokius bendrininkų veiksmus, jiems neprieštaravo, priešingai – pats kartu su nuteistaisiais nuėjo į (duomenys neskelbtini) gatvę, kur antrą kartą vyko muštynės, ir nebandė jų nutraukti, priešingai – pats prisijungė prie bendrininkų nusikalstamo elgesio, įsitraukdamas į nuskalstamus veiksmus, o ne, kaip jis nurodė 2018-10-24 teisiamojo posėdžio metu: „mums reikėjo gintis“. Akivaizdu, kad antrą kartą tęsiant nusikalstamus veiksmus (duomenys neskelbtini) gatvėje prie nukentėjusiųjų priėjo patys nuteistieji, kartu su jais ir J. G., todėl pastarojo teiginiai, kad jis muštynėse nedalyvavo, tik bandė skirti besimušančiuosius, nors tuo metu tam nebuvo jokio pagrindo, yra tik deklaratyvi apelianto gynybos versija.

Žemesnės instancijos teismas

19. J. G. skunde pažymi, jog visi nuteistieji teisme patvirtino jo parodymus, kad jis muštynėse nedalyvavo, tik pats nukentėjo – kažkokiu daiktu jam buvo prakirsta kakta. Tačiau, kaip matyti iš 2018-01-02 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), joje konstatuota: „1. J. G. padaryti šie sužalojimai, poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimas kaktos dešinėje pusėje. <..> 3. Pil. J. G. sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviejų jėgų pasėkoje. <...> 6. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant kietu buku daiktu, kuo galėjo būti kumštis ar kitas daiktas turintis panašias savybes. 7. J. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.“ (t. 5, b. l. 19). Kaip matyti iš pacituotos specialisto išvados, specialistas nenustatė, kad J. G. padaryta kirstinė žaizda. Be to, specialistas konstatavo, kad J. G. padaryti sužalojimai „ne mažiau kaip dviejų jėgų pasėkoje“, o tai prieštarauja J. G. parodymams, kad jam vienu smūgiu kažkokiu daiktu buvo padaryta kairės pusės smilkinio kirstinė žaizda (t. 5, b. l. 13) ir, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, kartu leidžia daryti išvadą, kad J. G. aktyviai dalyvavo muštynėse, o ne, kaip teigia, buvo atsitiktinai sužalotas gindamas draugus.

20. Taigi, nors J. G. teigia, kad jis muštynėse nedalyvavo, tik gynėsi nuo E. ir M. K., apylinkės teismas pagrįstai tokią apelianto ir kitų nuteistųjų versiją vertino kaip jų pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes, kaip matyti, jų parodymai prieštarauja tiek vieni kitiems, tiek byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

21. E. L. parodė, kad jis pirmas nukentėjo, kai jį M. K. numetė ant žemės ir muštynėse automobilių stovėjimo aikštelėje nedalyvavo. Nukentėjusysis E. K. parodė, kad sužalojimą ties kaire akimi jis patyrė konflikto pradžioje, nuo E. L. suduoto smūgio automobilių stovėjimo aikštelėje. Šią aplinkybę patvirtina ir 2017-12-28 specialisto išvada, kurioje užfiksuotas kairės akies sužalojimas. Todėl netikėti šiais nukentėjusiojo E. K. parodymais nėra pagrindo. Ši aplinkybė taip pat paneigia E. L. pateiktą konflikto pradžios versiją, kad jis po numetimo buvo praradęs sąmonę, o kai ją atgavo, konfliktas aikštelėje prie parduotuvės buvo pasibaigęs. Muštynėms persikėlus į (duomenys neskelbtini) gatvę jis, būdamas piktas dėl sumušimo, norėjo išlieti pyktį, todėl ėjo link K., norėdamas juos sumušti. Pamatęs, kad M. K. laiko pagriebęs M. B. ir jam smūgiuoja, iš karto puolė gelbėti M. B. ir vos priėjęs pats pajuto smūgį į kairę ausį. Tada kažkas iš K. jį nusviedė ant žemės, jis pargriuvo. Atsikėlęs pamatė, kad M. K. muša M. B., todėl priėjęs vieną kartą delnikauliu trenkė M. K. į pakaušį. M. B. pripažįsta, kad jis pirmas sudavė smūgį M. K., tačiau tai padarė dėl to, kad šis nemuštų E. L.. M. B. parodė, kad smūgį sudavė atitraukęs M. K. nuo E. L. dėl to, kad šis nenusiramino norėjo trenkti J. G.. Taip pat pripažįsta, kad su M. K. susimušė ir vienas kitam sudavė po 3-4 smūgius. R. B. bandė juos skirti. Teisme parodė, kad muštynėms tęsiantis gatvėje M. K. jam trenkė, užmovė gobtuvą bei užsmaugė kaklą. Ikiteisminio tyrimo metu M. B. parodė, kad M. K. kažkuo trenkė J. G. į galvą ir ją prakirto. Tada jis priėjo prie M. K. ir gavo nuo jo kumščiu į veidą. Jis gindamasis atgal jam trenkė ir tada jau abu pradėjo vienas kitam smūgiuoti. Tuo pačiu metu su M. K. mušėsi ir E. L. bei J. G. (t. 4, b. l. 101–104, 135–137). Taigi, skirtingai nei nurodė teisme, teigė matęs, kad muštynėse dalyvavo E. L. ir J. G., o apie tai, kad jam ant galvos buvo užmautas gobtuvas, per ikiteisminį tyrimą nenurodė.

22. Esant tokiems prieštaringiems nuteistųjų parodymams apie tai, kad konfliktą pradėjo patys nukentėjusieji, o jie tik gynėsi, teismas pagrįstai jais nesirėmė ir juos vertino kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės dėl padarytos veikos.

23. Apelianto teiginiai, jog teismas neteisingai nustatė, kad būtent jo veiksmai atidarant K. automobilio bagažinę sukėlė konfliktą ir dėl to kilo muštynės, nors, pasak J. G., konfliktą pradėjo M. K. – pakėlė E. L. už pažastų ir metė, šis krisdamas trenkėsi pakaušiu į žemę ir prarado sąmonę, gulinčiam jam M. K. dar sudavė smūgį į nosį, taip teisme tvirtino ir nuteistieji E. L., M. B. ir R. B.. Tačiau, kaip matyti iš 2018-01-02 specialisto išvados, specialistas nenustatė, kad E. L. būtų padaryti nosies ir pakaušio sužalojimai, joje konstatuota, kad E. L. padaryta poodinė kraujosruva kairės ausies ragelyje, suduodant kietu buku daiktu (t. 3, b. l. 181), ir šis sužalojimas, kaip matyti iš paties E. L. parodymų, jam padarytas konflikto (duomenys neskelbtini) gatvėje metu.

Žemesnės instancijos teismas

24. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas teisingai nustatė įvykio mechanizmą, pagrįstai remdamasis nukentėjusiųjų parodymais, kad konfliktas prasidėjo E. K. būnant prie M. K. automobilio, kai prie jo priėjo J. G. ir atidarė automobilio bagažinę, sakydamas, „kur pas tave čia domkratas“. Tada E. K. ranka atstūmė J. G. ir uždarė bagažinę, pasakė nelįsti ne prie savo mašinos. Tą patį pasakė ir M. K.. Tada kilo žodinis konfliktas, kurio metu M. B. iš šono pribėgęs sudavė pirmą smūgį į dešinę akį ties smilkiniu M. K.. Po to M. B. sudavė apie 4–6 smūgius kumščiu į veidą M. K., tada šis taip pat sudavė kelis smūgius M. B.. Prie besimušančių priėjo R. B. ir E. L.. R. B. sudavė vieną kartą kumščiu į veidą M. K.. E. K. pripuolus ginti brolio M. K., E. L. vieną kartą kumščiu stipriai trenkė E. K. į kairę akį. Po to M. ir E. K. sėdo į automobilį ir išvažiavo. M. K. pasigedus telefono nukentėjusieji sustojo (duomenys neskelbtini) gatvėje ir ėjo ieškoti telefono, kai prie jų pribėgo nuteistieji ir toliau ėmė tęsti smurtinius veiksmus. Būtent (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur, kaip teigė nukentėjusieji, jie sustojo, nes pasigedo mobiliojo telefono, kartu su nuteistaisiais ėjo ir J. G., kaip pats nurodė, vedamas instinkto, kur toliau buvo vartojamas smurtas. Kaip jau minėta, E. L. teisme patvirtino, kad ėjo sumušti nukentėjusiųjų, nes pats nukentėjo konflikto pradžioje. M. B. ir E. L. tolesni veiksmai akivaizdžiai rodė, kad nuteistieji prie K. gatvėje priėjo turėdami tikslą toliau tęsti smurtinius veiksmus. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad niekas iš nuteistųjų net nebandė nutraukti smurto prieš juos. Iš liudytojo L. B. parodymų matyti, kad į gatvę visi ėjo aiškintis ir susikibo. Iš pradžių gatvėje susistumdė E. L. su M. K.. Tada prie jų puolė jie visi. M. B. ir M. K. apsikumščiavo. Taigi J. G., būdamas šalia ir matydamas tokius bendrininkų veiksmus, jiems neprieštaravo ir nebandė jų nutraukti, priešingai – jiems net pritarė, pats prisijungdamas prie bendrininkų nusikalstamo elgesio. Atsižvelgdamas į visa tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie visų nuteistųjų veiksmų tyčios bendrumą bei konkliudentiniais veiksmais išreikštą tarpusavio sutarimą padaryti nusikalstamą veiką.

25. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl, kaltinant bendrininkavimu padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, jog ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus) dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

26. Anksčiau aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina J. G. dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, be to jo buvimas kartu su kitais nuteistaisiais pridėjo šiems daugiau pasitikėjimo, nulėmė jėgų pusiausvyrą, todėl apylinkės teismas pagrįstai J. G. pripažino nusikalstamos veikos bendrininku. Skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad apylinkės teismas nustatė objektyviuosius bendrininkavimo požymius – kelių asmenų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumą, realizuojant BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Taip pat buvo nustatytas ir visų nuteistųjų susitarimas padaryti jiems inkriminuotas veikas bei jų tyčios bendrumas. Šiuo atveju susitarimas reiškėsi konkliudentiniais nuteistųjų veiksmais, kai jie, matydami vienas kito smurtinius veiksmus, nukreiptus į nukentėjusiųjų sveikatos sužalojimo padarymą, jiems pritarė, prisidėdami prie nusikalstamos veikos darymo.

27. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, ir nustačius visus būtinus bendrininkų grupės požymius, padarė pagrįstą išvadą dėl J. G. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistojo J. G. kaltės ir veiksmų kvalifikavimo klausimams spręsti, ištyrė ir įvertino teisingai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepažeidžiant BPK reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl J. G. kaltės ir veikų kvalifikavimo nėra teisinio pagrindo. Aptarti įrodymai paneigia apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, neva apeliantas nusikalstamos veikos nepadarė, ir įrodo J. G. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje. Taigi keisti skundžiamą nuosprendį J. G. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo E. L. skundo

28. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam E. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai E. L. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistasis ginčija atskirų bylos įrodymų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, nurodė, kuriais įrodymais grindžiama nuteistojo kaltė, o kurie įrodymai atmetami. Tokiu būdu vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltės nekyla. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas bei fragmentiškai cituodamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

29. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o E. L. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamo vertinimo, yra nepagrįstos. Visi įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

30. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo E. L. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateiktos išvados dėl jų vertinimo. Teismas E. L. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, ir pripažino, jog šių įrodymų pakanka E. L. apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Dėl E. L. 2017 m. birželio 20 d. viešosios tvarkos pažeidimo

31. Šioje byloje E. L. ir A. B. yra nuteisti pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017-06-20, apie 23 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), degalinės ,,(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, kitų asmenų akivaizdoje A. B. tyčia be jokios priežasties kumščiu 2–3 kartus (tikslesnis skaičius nenustatytas) sudavus V. B. į veidą ir jį parvertus ant žemės, E. L. ir A. B. apie 10 kartų (tikslesnis skaičius nenustatytas) spyrė V. B. į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajam V. B. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

32. Nors E. L. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl 2017-06-20 viešosios tvarkos pažeidimo ir neigia smurtavęs prieš V. B., tačiau tokią jo poziciją paneigia bylos įrodymų visuma. Iš nukentėjusiojo V. B. parodymų matyti, kad 2017-06-20 apie 23 val. jis ėjo iš savo namų į degalinę „(duomenys neskelbtini)“. Perėjus kelią prie jo sustojo BMW markės automobilis, iš jo iššoko A. B. ir E. L.. A. B. kartu su E. L. apie 10 kartų spyrė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas ir taip jį sužalojo. Nukentėjusysis, prašomas A. B., pakeitė parodymus ir apklausoje parodė, kad jį sumušė E. L.. Nors iš tikrųjų jį mušė abu. V. B. savo parodymus apie tai, kad jį mušė E. L. su A. B. patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 6, b. l. 26-27). Šio teismo posėdžio metu nepilnametė liudytoja R. B. parodė, kad 2017-06-20 apie 23 val. su tėčiu ir drauge G. Š. ėjo į degalinę „(duomenys neskelbtini)“. Prie jų privažiavo juodas BMW markės automobilis. Tikrai matė, kaip E. L. spardė jos tėtį, spyrė į šonkaulius daugiau negu vieną kartą, tačiau kiek kartų, tiksliai pasakyti negali. Po sumušimo tėvas buvo sužalotas, matėsi sužalojimai ant akies ir kaktos (t. 6, b. l. 131-132). 2017-07-18 asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu R. B. atpažino E. L., kaip asmenį, kuris degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ mušė (spardė) jos tėvą (t. 1, b. l. 190-193), o 2017 m. liepos 18 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu R. B. atpažino A. B., kaip asmenį, kuris pirmas priėjo prie jos tėvo ir jį mušė (t. 1, b. l. 185-187). 2017-08-30 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad V. B. padaryti šie sužalojimai – muštai brozdintos kaktos, kairio smilkinio ir nosies balnelio žaizdos, jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 108).

33. Nepaisant to, jog apeliantas nurodo, kad pamatęs gulintį V. B. pribėgo ir pakėlė jį nuo žemės, padėjo jam atsistoti, jo nemušė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tokie nuteistojo teiginiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Nukentėjusysis V. B. apklaustas iškart po įvykio 2017-06-21 ir 2017-06-22 parodė, kad jį sumušė A. B., kuris pirmas sudavė jam kumščiu 2–3 kartus į veidą ir parvertė jį ant žemės. Po to A. B. su E. L. jį spardė į įvairias kūno vietas, suduodami apie 10 smūgių. Nors 2017-11-08 apklausos metu V. B. parodė, kad jį sumušė vienas E. L., tačiau po to teigė, kad tokius parodymus duoti jį prašė A. B. su E. L., atlygindami jam nusikaltimu padarytą žalą. V. B. savo parodymus, jog jį sumušė A. B. su E. L., patvirtino apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (t. 1, b. l. 129-130) bei, kaip jau minėta, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (t. 6, b. l. 26-27). Be to, V. B. parodymus dėl esminių bylos aplinkybių, tai yra, kad nukentėjusįjį sumušė abu nuteistieji, patvirtino nepilnametės liudytojos R. B. ir G. Š., kurios ėjo kartu su nukentėjusiuoju ir matė, kad pirmus smūgius sudavė A. B., o po to pargriuvusį nukentėjusįjį spardė abu nuteistieji. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog šiais nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais liudytojų parodymais netikėti nėra pagrindo, todėl atmeta skundo argumentą, jog V. B., R. B. ir G. Š. parodymai apie įvykio aplinkybes prieštarauja vieni kitiems ir vieni kitų nepapildo, o teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jais rėmėsi nepagrįstai.

34. Atmestinas ir apelianto skundo argumentas, kad jo bei A. B. parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jais nesirėmė. Kaip matyti, 2017-06-22 apklausiamas įtariamuoju E. L. parodė, kad su A. B. ir T. K. susitiko apie 13 val. Važinėjant T. K. automobiliu jis su A. B. gėrė alų, po to persėdo į D. M. automobilį, E. L. su A. B. toliau gėrė alkoholinius gėrimus, abu jautėsi apsvaigę, vakare nuvažiavo į degalinę „(duomenys neskelbtini)“, sustojus prie įėjimo pirmas išlipo A. B.. Išlipęs iš automobilio pamatė prie išvažiavimo iš degalinės gulintį žmogų. Prie jo nieko nebuvo. Pribėgo pažiūrėti, kas nutiko. Kadangi asmuo buvo kruvinas, suprato, kad jį kažkas sumušė. Gulėjo ant pilvo išskėtęs rankas, buvo be sąmonės (t. 3, b. l. 135-136). 2017-11-08 apklausos metu E. L. prisipažino kaltu ir parodė, kad apie 23 val. sustojus degalinėje jis pamatė prie įvažiavimo iš degalinės ateinantį iš matymo pažįstamą V. B.. Apie tai, kad su V. B. buvo vaikų, jam neva po to pasakė draugai. Išlipęs iš automobilio nuėjo tiesiai prie V. B. ir kumščiu sudavė 2-3 smūgius į veidą, o šiam pargriuvus ant žemės jis iki 10 kartų spyrė gulinčiam V. B. į šonus. Teigė, kad vėliau prie jo lyg ir buvo priėjęs A. B. (t. 3, b. l. 143-145, 152-153). 2018-03-22 apklausos metu E. L. jau teigė, kad V. B. sumušė A. B. (t. 4, b. l. 13-14). Be to, nors nuteistasis A. B. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo blaivus, alkoholį vartojo po nusikaltimo padarymo, o girtumas jam nustatytas praėjus 2-3 val. po įvykio (t. 6, b. l. 25-26), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog tokie A. B. parodymai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, nes iš alkoholio matuoklio rodmenų matyti, kad 2017-06-20 23.49 val. A. B. nustatytas 1,59 promilės girtumas (t. 3, b. l. 7). Tai yra girtumas A. B. nustatytas praėjus mažiau nei vienai valandai po nusikaltimo. Iškart po nusikaltimo padarymo, tai yra 2017-06-21, apklaustas kaip įtariamasis A. B. prisipažino, kad jo metu buvo neblaivus. Tai, jog A. B. alkoholinius gėrimus vartojo prieš nusikaltimo padarymą, parodė ir liudytojas T. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 6, b. l. 27) bei 2017-06-22 apklausiamas kaip įtariamasis E. L.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja R. B. parodė, kad A. B. aiškiai buvo neblaivus, tai matėsi iš jo veido ir linguojančios eisenos (t. 6, b. l. 132).

35. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė prieštaringais ir nenuosekliais nuteistųjų E. L. ir A. B. parodymais, kuriuos jie keitė baudžiamojo proceso metu ir kurie neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei nuoseklių ir tarpusavyje sutampančių nukentėjusiojo V. B., liudytojų R. B. ir G. Š. parodymų apie V. B. sužalojimą. Nors apeliantas teigia, kad tai, jog jis keitė savo parodymus baudžiamojo proceso metu, negali būti aiškinama jo nenaudai, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą ši aplinkybė kaip tik patvirtina apelianto ir A. B. parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo faktą. Todėl priešingai negu teigia apeliantas, iš skundžiamo nuosprendžio bei bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas ne tik pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymais atmesdamas nuteistųjų parodymus, tačiau ir argumentuotai paaiškino tokio savo pasirinkimo motyvus. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija atmeta ir nuteistojo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas minėtų nuteistųjų parodymų nesujungė į loginę seką ir vertino juos kaip nepatikimus, tačiau patikėjo nukentėjusiojo V. B. ir nepilnamečių liudytojų R. B. bei G. Š. parodymais, nors juose yra akivaizdžių prieštaravimų.

36. Atmestinas ir apelianto argumentas, jog nepilnamečių liudytojų R. B. ir G. Š. parodymai yra nepatikimi, nes G. Š. nenurodė, kuris iš vaikinų smurtavo. Kaip jau minėta, R. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tiksliai nurodė, kad vienas iš vaikinų, mušusių jos tėvą, buvo E. L., o, tai jog būtent E. L. spardė jos tėtį, ji patvirtino ir minėto 2017-07-18 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu. Pažymėtina, jog šio parodymo atpažinti metu ji teigė, kad yra E. L. mačiusi ir anksčiau (t. y. prieš įvykį). Be to, 2017-07-18 asmens parodymo atpažinti metu ji nurodė A. B. kaip prie jos tėvo pirmą priėjusį ir jį mušusį asmenį. Teisėjų kolegijos vertinimu visa tai neduoda jokio pagrindo išvadai, kad R. B. ir G. Š. parodymai yra nepatikimi, nes atsižvelgiant į įvykio eigą ir tuo metu susiklosčiusią įtemptą situaciją, tikėtina, kad jos galėjo patirti stresą ir nevisiškai tiksliai įsiminti kai kurias aplinkybes, tačiau tai nepaneigia jų nuoseklių parodymų patikimumo. Be to, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nukentėjusysis ar nepilnametės liudytojos siektų apkalbėti apeliantą, keršyti už kokius nors praeities įvykius ar kitaip norėtų jam pakenkti.

Žemesnės instancijos teismas

37. Nors liudytojas T. K. muštynių nematė, tačiau parodė, kad iš automobilio išlipo tik A. B. su E. L., o būtent juos, kaip jį sumušusius asmenis, nurodė nukentėjusysis. Be to, T. K. matė prie gulinčio nukentėjusiojo du asmenis ir girdėjo, kaip mergaitės bėgo ir šaukė „tėtis“ ar „policija“ (t. 6, b. l. 27-28).

38. Nepaisant to, kad apeliantas teigia, jog nešališki ir objektyvūs yra atsitiktinai tuo metu buvusio degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ liudytojo S. D. parodymai, kuriuos papildo nuteistųjų ir kitų liudytojų parodymai, tačiau šie parodymai apelianto versijos nepatvirtina, nes nors S. D. ir nurodė, kad nematė, jog kiti asmenys būtų mušę nukentėjusįjį, tačiau liudytojas tuo metu kalbėjo telefonu, be to, atsižvelgtina ir į tai, kad jis, kaip pats nurodė, muštynes pamatė jau išvažiuodamas iš degalinės, todėl galėjo visų įvykio detalių ir nepamatyti, nes konflikto nuo pradžios iki pabaigos nestebėjo (t. 6, b. l. 72).

39. Liudytoja A. S. parodė, kad matė nukentėjusįjį gulintį be sąmonės ir nepastebėjo, kad kas nors būtų bandęs jam padėti atsistoti (t. 6, b. l. 28), todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone tai paneigia apelianto argumentą, kad jis padėjo V. B. atsistoti ir dėl to R. B. bei G. Š. galėjo pasirodyti, kad jis jį muša.

40. Teisėjų kolegija visiškai nesutinka su apelianto teiginiu, jog nukentėjusįjį galėjo spardyti T. K. bei D. M., kurie buvo įvykio vietoje kartu su A. B. ir E. L., bei kad jų veiksmai byloje procesine prasme nevertinti. Vertinti jų veiksmų procesine prasme nebuvo jokio teisinio pagrindo, nes nei nukentėjusysis, nei kiti byloje apklausti liudytojai jokioje baudžiamojo proceso stadijoje neteigė, jog T. K. bei D. M. būtų spardę V. B.. To niekur neminėjo ir patys T. K. bei D. M.. Byloje nėra jokių objektyvių šią prielaidą patvirtinančių įrodymų, todėl pripažintina, jog tai yra tik niekuo nepagrįsta apelianto subjektyvi nuomonė bandant savo kaltę perkelti nekaltiems asmenims.

41. Apeliantas savo skunde bando sukompromituoti nukentėjusiojo V. B. parodymus, teigdamas, kad jo parodymai apie tai, kad jis buvo spardomas E. L. ir A. B. yra išvestiniai ir jis tik atpasakoja tai, ką jam pasakojo dukra, o pats nieko nematė, nepamena, nes buvo neblaivus, gulėjo be sąmonės. Tačiau tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes nukentėjusysis niekada neteigė, jog parodymus duoda ne apie savo matytas ir patirtas aplinkybes, o apie dukros pasakojimus. Jis nuosekliai pasakojo, kaip viskas įvyko, nors iš pradžių neteisingai nurodė, kas pirmas jį pradėjo mušti, tačiau vėliau, priešingai negu teigia apeliantas, nuosekliai laikėsi savo parodymų, juos patvirtino apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu bei teisiamajame posėdyje, todėl jais netikėti apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje R. B. parodė, jog po sumušimo V. B. kalbėjo, sąmonės praradęs nebuvo. Kai jos su G. Š. bėgo pagalbos į degalinę, nukentėjusysis visą laiką buvo sąmoningas, taip pat ir kai gulėjo ant žemės (t. 6, b. l. 131-132). Be to, būtent V. B., o ne jo dukra, objektyviai atpažino E. L. ir A. B. kaip jį mušusius asmenis. Tai taip pat patvirtina, jog jis davė savo, o ne kito asmens parodymus. Todėl apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, jog tai, kad asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu R. B. atpažino E. L. ir A. B. kaip asmenis, mušusius jos tėvą, esant tokioms abejonėms, negali būti vertinama kaip tiesioginis įrodymas.

42. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad nuteistajam E. L. kaltinimas padarius 2017-06-20 baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką pasitvirtino. Nukentėjusysis V. B. baudžiamojo proceso metu nuosekliai nurodė, kad sužalojimus patyrė būtent nuo E. L. ir A. B. suduotų smūgių. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų R. B. ir G. Š., kurios tiesiogiai matė įvykį, nuoseklūs parodymai. E. L. kaltė įrodyta ir kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, todėl konstatuojama, kad jis viešojoje vietoje (degalinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje) pašalinių žmonių akivaizdoje be jokios priežasties tyčia sumušė V. B. padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Dėl E. L. 2017 m. gruodžio 23 d. viešosios tvarkos pažeidimo

43. Šioje byloje E. L., M. B., R. B. ir J. G. pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 1 dalį yra nuteisti už tai, kad 2017-12-23, apie 4.45 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdami bendrininkų grupe, o E. L., M. B. ir J. G., būdami apsvaigę nuo alkoholio, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, kitų asmenų akivaizdoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką. M. B. be aiškios priežasties tyčia vieną kartą kumščiu trenkė M. K. į veidą, po to vėl kumščiu sudavė 4–6 smūgius (tikslesnis smūgių skaičius nenustatytas) M. K. į veidą. Po to priėjęs R. B. tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį M. K. į veidą, o E. L. priėjęs prie E. K. tyčia vieną kartą kumščiu trenkė E. K. į kairę akį. Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini) kelio važiuojamojoje dalyje, veikdami kartu, E. L., R. B., M. B. ir J. G. pribėgo prie iš automobilio išlipusių M. K. ir E. K., tada M. B. tyčia kumščiu vieną kartą sudavė M. K. į veidą, o tuo metu E. L., R. B. ir J. G. kumščiais 15–20 kartų (tikslesnis smūgių skaičius nenustatytas) sudavė M. K. į veidą, galvą, krūtinę. Po to E. L. ir R. B. ne mažiau nei tris kartus (tikslesnis smūgių skaičius nenustatytas) sudavė E. K. į pečius ir galvą. Šis po suduotų smūgių nugriuvo ant žemės ir jam, gulinčiam ant žemės, buvo vieną kartą spirta į dešinį petį, taip M. K. buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o E. K. nežymus sveikatos sutrikdymas.

44. Nors E. L. savo kaltę dėl 2017-12-23 viešosios tvarkos pažeidimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino tik iš dalies, nurodydamas, kad jis įvykusio konflikto metu kelio važiuojamojoje dalyje nepažįstamam vaikinui sudavė tik vieną smūgį delnu bei apeliaciniame skunde nurodo, kad neaišku, kokiais kriterijais remiantis E. L., M. B., R. B. ir J. G. šioje byloje pripažinti kaltinamaisiais, o E. K. ir M. K. nukentėjusiaisiais bei teigia, jog tai, kad E. K. ir M. K. pirmieji kreipėsi į policiją iš esmės neturėjo lemti jų statuso byloje, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu toks argumentas yra teisiškai nepagrįstas, nes E. L., M. B., R. B. ir J. G. kaltė yra neabejotinai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma – specialisto išvadomis, nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiųjų E. K. ir M. K. bei liudytojo M. S. parodymais, vaizdo įrašu, mobiliojo telefono pokalbių išklotinėmis, o ne remiantis tuo, kad nukentėjusieji pirmieji kreipėsi į teisėsaugos institucijas.

45. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2017-12-28 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad E. K. padaryti šie sužalojimai - kraujo išsiliejimas kairės akies junginėje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, dešinėje alkūnėje ir žaste, jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 62). 2017-12-28 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad M. K. padaryti šie sužalojimai - kairio skruostikaulio, akiduobės lūžis, jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes jo sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 parų, dėl kairio skruostikaulio ir akiduobės lūžimo (t. 2, b. l. 128). Iš nukentėjusiojo M. K. atstovo pateiktų fotonuotraukų matyti pamėlynavusi visa dešinė akis, mėlynė kairiajame paakyje bei žaizda po kaire akimi, ištinęs kairysis skruostas (t. 6, b. l. 20).

46. Nukentėjusysis E. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2017 m. gruodžio 23 d., apie 4.45 val. su broliu M. K. užsuko į (duomenys neskelbtini) miestelyje prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ esančią automobilių stovėjimo aikštelę, nes norėjo parūkyti. Pirmą kartą pravažiavo pro aikštelę, bet pamatė pažįstamą L. B., tuomet išvažiavo, apsuko žiedą ir vėl įvažiavo į aikštelę. E. K. buvo blaivus, vairavo automobilį, o brolis M. K. buvo išgėręs. Aikštelėje šalia automobilio „Audi“ stovėjo penki vaikinai, iš kurių pažinojo R. B., L. B. ir M. B.. Išlipę užsidegė cigaretes. L. B., pamatęs jį, priėjo pasisveikinti. Po apytikriai 10 min. priėjo J. G., priėjo prie jų automobilio bagažinės, ją atidarė, sakydamas „kur pas tave čia domkratas“. Jis gražiai ranka atstūmė J. G. nuo bagažinės, uždarė bagažinę ir pasakė, kad nelįstų ne prie savo mašinos. Tuomet tai išgirdo M. K., jis priėjo, pasakė tą patį, kilo šioks toks žodinis konfliktas, tada M. B. pribėgęs iš šono sudavė pirmą smūgį M. K. į dešinę akį, M. K. trenkė atgal M. B.. Jie pradėjo tarpusavyje stumdytis, muštis. Tada M. B. vėl pradėjo kumščiu smūgiuoti broliui M. į veidą. Kiek spėjo pamatyti, M. B. kumščiu M. K. dar sudavė apie 4-6 smūgius į veidą. Po to nukentėjusysis pamatė, kad link jų ateina R. B. ir E. L.. R. B. vieną kartą kumščiu trenkė M. K. į veidą. Tai pamatęs E. K. puolė tarp jų, nes norėjo apginti brolį. Priėjus prie jų, E. L. jam vieną kartą kumščiu trenkė į kairę akį. Smūgis buvo labai stiprus. Jis gavo tik vieną smūgį nuo E. L., o E. L. smūgių net nebuvo suduota, nematė, kad jis būtų pargriuvęs. Nukentėjusiajam pavyko nutempti brolį nuo M. B., įsisodino M. K. į automobilį ir išvažiavo. Važiuojant brolis pasigedo telefono. Todėl kirto dvi ištisines linijas ir sustojo ties miesto skveru. Išlipę iš automobilio norėjo eiti ieškoti M. telefono. Apsisaugojimui norėjo bagažinėje rasti kažką guminio, atsidarė bagažinę, bet joje nieko nebuvo. Uždarė bagažinę ir su broliu tuščiomis rankomis ėjo link šaligatvio, priėjo iki gatvės vidurio, tačiau tuo pačiu metu prie jų pribėgo M. B. ir visi kiti. Atbėgę jie pradėjo muštis. M. B. kumščiu vėl trenkė M. K. į veidą. Tuo pat metu broliui vėl kumščiais pradėjo smūgiuoti M. B., todėl nukentėjusysis čiupo M. B. per krūtinę suimdamas rankomis, nutempė jį toliau. Nutempęs atsuko nugarą į brolio pusę ir tada pajuto smūgius į nugarą ir galvą, taip pat jam buvo smogta ir į koją, todėl jis virto ir paleido M. B.. Parvirtęs pajuto spyrį į dešinį petį. Kai atsikėlė nuo žemės, buvo visas sumuštas, šalia jo buvo M. B. ir R. B.. Jo brolį mušė likusieji. M. galėjo mušti J. G. ir E. L., nes gatvėje jie buvo supuolę būriu. J. G. nukentėjusysis smūgių nesudavė. Po muštynių ieškojo telefono, skambino brolio telefonu apie 10 kartų. Iškart nerado, nes tuo metu buvo streso būsenos. Telefoną rado tik kai atvyko policijos ekipažas. Jam buvo sumušta kairė akis, kuri buvo pasruvusi krauju, akies vokai patinę, pamėlynavę, guzai galvoje, peties skausmas, alkūnės sumušimai, nugaros skausmai (t. 6, b. l. 34-36). Savo parodymus nukentėjusysis E. K. patvirtino akistatų su E. L. (t. 3, b. l. 186-188), R. B. (t. 4, b. l. 66-68), M. B. (t. 4, b. l. 117-119), J. G. (t. 6, b. l. 29-31) metu. Be to, 2018-01-05 E. K. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo metu (t. 2, b. l. 86-87) pateikė savo mobiliojo ryšio telefono sąskaitos išklotinę. Iš šios sąskaitos išklotinės matyti, kad laikotarpiu nuo 2017-12-23 5.11 val. iki 5.17 val. E. K. iš savo telefono skambino į M. K. telefoną 10 kartų (t. 2, b. l. 89).

47. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo M. K. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 6, b. l. 36). M. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2017-12-23 apie 4.45 val. su broliu E. K. atvažiavo į (duomenys neskelbtini). Užsuko į prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ esančią automobilių stovėjimo aikštelę, nes norėjo parūkyti, kadangi automobilyje nerūkoma. Aikštelėje stovėjo „Audi“ markės automobilis, o netoli jo – penki vaikinai. Išlipo iš automobilio parūkyti. Stovėdamas prie savo automobilio pamatė, kad prie jo brolio E. K. atėjo jam visai nepažįstamas vaikinas. Jis pasisveikino su E. ir pradėjo kalbėtis. Tada prie jo automobilio priėjo kitas jam nepažįstamas vaikinas ir atidaręs bagažinę pradėjo kažko ieškoti. Prasidėjo žodinis konfliktas. Staiga priėjo nepažįstamas vaikinas ir be jokios priežasties vieną kartą kumščiu trenkė nukentėjusiajam į dešinę akį. Po to nukentėjusysis vėl pajuto smūgius į veidą. Neneigia, kad gindamasis trenkė jam atgal. Minėtas nepažįstamas vaikinas rankomis sudavė apytikriai 5–6 smūgius į veidą. Pavyko pasitraukti ir paeiti į šalį, tačiau tada pamatė, kad link jo ateina du nepažįstami vaikinai, iš kurių vienas staiga vieną kartą kumščiu trenkė į veidą. Tada jo brolis puolė į tarpą ir nuo jam nepažįstamo vaikino nukentėjusysis gavo smūgį į veidą. Nukentėjusiajam su broliu pavyko įlipti į automobilį ir nuo užpuolikų nuvažiuoti. Tik įsėdęs į automobilį, pradėjo ieškoti savo telefono, tačiau neradęs liepė E. sustoti tiesiog gatvėje, kad galėtų pasižiūrėti, kur yra telefonas. Išlipęs iš automobilio pamatė, kad link jų atbėga nepažįstamas vaikinas, tas pats, nuo kurio nukentėjusysis gavo pirmus smūgius, o su juo ir kiti vaikinai. Tada vienas iš vaikinų pribėgęs prie nukentėjusiojo vėl kumščiu trenkė jam į veidą, tuo pačiu metu kumščiais jam pradėjo smūgiuoti ir kiti vaikinai. Tačiau kuris vaikinas kiek smūgių jam sudavė, negali pasakyti. Vaikinai galėjo suduoti 15-20 smūgių į veidą, galvą, krūtinę. Po sumušimo jam buvo labai blogai. Kreipėsi į gydymo įstaigas, buvo operuotas (t. 2, b. l. 102-105, 143-145). M. K. savo parodymus patvirtino akistatos su M. B. metu (t. 3, b. l. 127-129).

48. Liudytojas M. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2017 m. gruodžio 22 d., nuo 21 val. iki gruodžio 23 d. 9 val. dirbo operatyvinėje grupėje. Apie 5 val. (jau gruodžio 23 d.) su kolega važiuojant tarnybiniu automobiliu (duomenys neskelbtini), ties miestelio skveru, juos pradėjo stabdyti jam nepažįstami vaikinai. Jaunuoliai pasakojo, kad jie buvo sumušti, o asmenys, kurie juos sumušė, pasišalino mėlyna „Audi“ mašina. Nukentėjusieji buvo K., jie nurodė vieno iš jaunuolių pavardę – B.. Ant nukentėjusiųjų veidų matėsi kraujosruvos, veidai buvo patinę. Vienas iš jų pasakojo apie įvykį, o kitas buvo neadekvatus, vartojęs alkoholio ir įsiaudrinęs. Jis buvo labai kruvinu veidu, spjaudė krauju. Pradėjus aiškintis įvykio aplinkybes, nukentėjusieji paaiškino, kad jie buvo užpulti ir sumušti prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir vėliau ten, ant kelio važiuojamosios dalies. Vienas iš K., kuris atrodė vyresnis, pasakė, kad muštynių metu prie minėtos parduotuvės pametė savo mobiliojo ryšio telefoną, todėl sustojo prie skvero, kad galėtų eiti jo ieškoti. Tačiau jie telefono nerado ir ant kelio važiuojamosios dalies buvo užpulti bei dar kartą sumušti tų pačių vaikinų. Jaunesnysis K. minėjo, kad pažinojo brolius B., bet jų vardų neprisiminė ir nenurodė. K. nurodė, kad juos sumušę vaikinai nuvažiavo Audi markės automobiliu už parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Nieko nelaukdami, kartu su kolega tarnybiniu automobiliu nuvažiavo už minėtos parduotuvės, tačiau K. sumušusių asmenų surasti nepavyko (t. 6, b. l. 133).

49. Teisiamojo posėdžio metu buvo peržiūrėtas 2018-01-03 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo metu paimtas CD diskas su vaizdo įrašu (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 134). Filmuota vaizdo medžiaga trunka nuo 2017-12-23 3.45 val. iki 2017-12-23 5.30 val. Iš šios medžiagos matyti, kad į parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelę įvažiuoja, sustoja ir išvažiuoja automobiliai, kurių markių ir valstybinių registracijos numerių nustatyti nėra galimybės. Nuo 4.41 iki 4.54 parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelėje stovi automobilis įjungtomis šviesomis. Tuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) ir per žiedą važiuoja įvairūs automobiliai. 4.54 val. iš parduotuvės aikštelės į (duomenys neskelbtini) įvažiuoja nenustatytos markės automobilis, kuris tiesiai kerta šią gatvę ir ją pervažiavęs sustoja prie miesto skvero priekiu į savivaldybės pastatą. Automobilis sustoja. Iš jo išlipa du asmenys, kurie stovi prie automobilio 4.55 val. nuo prie skvero sustojusio automobilio link parduotuvės eina vienas asmuo. Kiek toliau už jo matyti dar vienas asmuo. Tuo pat metu prie parduotuvės šaligatviu vaikščioja nenustatytas skaičius asmenų. 4.55 val. ties kelio viduriu matyti 4–6 nenustatyti asmenys (tikslesnis skaičius nenustatytas). Vyksta muštynės. 4.56 val. asmenys nuo kelio važiuojamosios dalies išsiskirsto. Du nenustatyti asmenys nubėga link parduotuvės. Vienas nenustatytas asmuo stovi prie automobilio, stovinčio prie skvero. 4.58 val. visi nenustatyti asmenys bėga link automobilio stovinčio prie skvero (kuris išvažiavo tiesiai iš parduotuvės aikštelės). Nenustatytas kiekis asmenų ir nenustatyti asmenys mušasi. 5.02 val. matyti, kaip prie automobilio, stovinčio prie skvero, privažiuoja policijos automobilis (t. 2, b. l. 23-24).

50. Įvertinus aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų M. K. ir E. K. parodymais, kuriuose detaliai nurodytos įvykio aplinkybės. Šie parodymai yra aiškūs, nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaringi, juos patvirtina kiti bylos įrodymai - 2017-12-28 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), CD diskas su vaizdo įrašu (duomenys neskelbtini), E. K. mobiliojo ryšio telefono sąskaitos išklotinė, daiktų apžiūros protokolas, fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti M. K. sužalojimai, liudytojo M. S. parodymai. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nukentėjusieji siektų apkalbėti nuteistuosius, keršyti jiems už kokius nors praeities įvykius ar kitaip jiems pakenkti.

51. Teisiamajame posėdyje nuteistieji E. L., M. B., R. B. ir J. G. parodė, kad konfliktą pradėjo M. K., kuris pakėlęs metė E. L. ant žemės, o šis krisdamas trenkėsi pakaušiu į žemę ir prarado sąmonę. Jam gulinčiam M. K. dar sudavė smūgį į nosį. Liudytojas L. B. parodė, jog konflikto pradžioje išgirdo riksmus, bumptelėjimus ir pamatė, kad E. L. gulėjo ant žemės, tačiau po kelių sekundžių atsistojo, pasikasė, patrynė galvą. Liudytojas kraujo nematė. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog liudytojo L. B. parodymai iš esmės yra suderinti su nuteistųjų parodymais, nes jis teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad buvo skaitęs kitų proceso dalyvių parodymus (t. 6, b. l. 37). Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas L. B. yra nuteistojo R. B. brolis, apylinkės teismas pagrįstai vertino, kad jis yra suinteresuotas bylos baigtimi brolio naudai. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, liudytojo L. B. parodymai dėl konflikto pradžios nurodant, kad E. L. buvo pargriautas ir sužalotas (kad po numetimo ant žemės M. K. E. L. sudavė smūgį į nosį bei, jog E. L. dar kurį laiką gulėjo be sąmonės) nesiderina su kitų nuteistųjų parodymais. Be to, 2018-01-02 specialisto išvada nustatyta, kad E. L. padaryta poodinė kraujosruva kairės ausies ragelyje, suduodant kietu buku daiktu (t. 3, b. l. 181). Nors iš E. L. parodymų matosi, kad šis sužalojimas jam padarytas muštynių (duomenys neskelbtini) gatvėje metu, tačiau specialistas nenustatė, kad E. L. būtų padaryti nosies ir pakaušio sužalojimai. Specialisto tyrimas E. L. atliktas praėjus 10 dienų po įvykio. Pažymėtina, kad dėl analogiško nosies sužalojimo to paties įvykio metu nuteistajam M. B. po 10 dienų sužalojimas buvo nustatytas (t. 4, b. l. 112). Be to, apylinkės teismas teisingai pažymėjo, jog nors nuteistieji parodė, kad nukentėjusieji (duomenys neskelbtini) gatvėje prieš eidami link jų į automobilių stovėjimo aikštelę iš automobilio bagažinės pasiėmė kažkokius daiktus, tačiau nukentėjusiųjų ir liudytojo L. B. parodymais teisiamajame posėdyje patvirtinta, kad (duomenys neskelbtini) gatve E. ir M. K. ėjo tuščiomis rankomis (t. 6, b. l. 35, 37).

52. Pažymėtina, jog skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismo atlikta minėtų specialisto išvadų analizė paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių dėl to, kad nuteistieji taip pat buvo sužaloti nukentėjusiųjų E. K. ir M. K..

53. Nors E. L. apeliaciniame skunde teigia, kad jis ir kiti nuteistieji tik gynėsi nuo E. ir M. K. bei teisiamojo posėdžio metu parodė, kad muštynėse automobilių stovėjimo aikštelėje nedalyvavo, o priešingai, pirmas nukentėjo, kai M. K. jį numetė ant žemės (t. 6, b. l. 29-30), tačiau šį jo argumentą paneigia nukentėjusiojo E. K. parodymai. Jis nurodė, kad sužalojimą ties kaire akimi patyrė nuo E. L. suduoto smūgio automobilių stovėjimo aikštelėje konflikto pradžioje (t. 6, b. l. 35). Šią aplinkybę patvirtina ir jau minėta 2017-12-28 specialisto išvada, kurioje užfiksuotas nukentėjusiojo kairės akies sužalojimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria žemesniojo teismo nuomonei, kad netikėti šiais E. K. parodymais nėra pagrindo. Be to, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, ši aplinkybė taip pat paneigia E. L. pateiktą versiją apie konflikto pradžią, neva jis po numetimo ant žemės buvo praradęs sąmonę, o kai ją atgavo, konfliktas aikštelėje prie parduotuvės jau buvo pasibaigęs. Teisiamajame posėdyje E. L. parodė, jog muštynėms persikėlus į (duomenys neskelbtini) gatvę, jis, supykęs dėl sumušimo, norėjo išlieti pyktį, todėl ėjo link K., norėdamas juos sumušti. Pamatęs, kad M. K. laikė M. B. ir jam smūgiavo, iš karto puolė gelbėti M. B. ir vos priėjęs, pats pajuto smūgį į kairę ausį. Tada kažkas iš K. jį nusviedė ant žemės, jis pargriuvo. Atsikėlęs pamatė, kad M. K. muša M. B., todėl priėjęs vieną kartą delnikauliu trenkė M. K. į pakaušį (t. 6, b. l. 29-30). Tačiau teisiamajame posėdyje M. B. pripažino, kad jis pirmas sudavė smūgį M. K., tačiau tai padarė dėl to, kad šis nemuštų E. L.. M. B. parodė, kad smūgį sudavė atitraukęs M. K. nuo E. L. dėl to, kad šis nenusiramino ir norėjo trenkti J. G.. Taip pat pripažįsta, kad su M. K. susimušė ir vienas kitam sudavė po 3–4 smūgius. R. B. bandė juos skirti. M. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad gatvėje tęsiantis muštynėms M. K. jam trenkė, užmovė gobtuvą bei užsmaugė kaklą. (t. 6, b. l. 30-32). Ikiteisminio tyrimo metu dėl muštynių gatvėje M. B. parodė, kad M. K. kažkuo trenkė J. G. į galvą ir ją prakirto. Tada jis priėjo prie M. K. ir gavo nuo jo kumščiu į veidą, gindamasis trenkė jam atgal ir tada jau abu pradėjo vienas kitam smūgiuoti. Tuo pat metu su M. K. mušėsi ir E. L. bei J. G. (t. 4, b. l. 101-104, 135-137). Taigi M. B., skirtingai nei nurodė teisiamajame posėdyje, matė, kad muštynėse dalyvavo E. L. ir J. G., o apie tai, kad jam ant galvos buvo užmautas gobtuvas, ikiteisminio tyrimo metu išvis nebuvo nurodęs.

54. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apelianto ir kitų nuteistųjų parodymai apie tai, kad konfliktą pradėjo nukentėjusieji E. K. ir M. K., o nuteistieji tik gynėsi, yra prieštaringi, nenuoseklūs, nesutampa tarpusavyje, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Darytina išvada, jog apylinkės teismas šiuos parodymus teisingai laikė nuteistųjų pasirinkta gynybine taktika siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl pagrįstai jais netikėjo ir nesivadovavo.

55. Tad atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagal visas įrodymų vertinimo taisykles išsiaiškinęs ir nustatęs faktines įvykio aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą kvalifikuodamas E. L. 2017-06-20 bei 2017-12-23 padarytas baudžiamajame įstatyme uždraustas veikas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį.

56. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta išsami analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistųjų E. L., A. B., R. B., M. B. ir J. G. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir išsamiai aptartais įrodymais. Apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.

57. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino, procesinėmis priemonėmis pašalino jų prieštaringumą ir išsamiai dėl jų pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Išvados dėl E. L. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė. Nuteistojo E. L. apeliacinio skundo argumentus, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Priimdamas E. L. apkaltinamąjį nuosprendį, teismas išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais E. L. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį išteisinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų J. G. ir E. L. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalius JocysSavinijus KatauskasAurelija Sadauskaitė