Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00686-2012-6

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 16 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,

apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. U. skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., ir jam paskirta laisvės atėmimo (1) vieneriems metams (3) trims mėnesiams bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta vienerių (1) metų trijų (3) mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė D. U. paskirta laisvės atėmimas vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2013-04-29. Į bausmės atlikimo laiką D. U. įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. rugsėjo 11 d., 8 val. 15 min iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. U., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. U. ir A. U. nuteisti už tai, kad 2012 m. rugsėjo 8 d., apie 20 val. 00 min, Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – prie parduotuvės, būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje, tyčia, be jokios priežasties D. U. priėjęs prie P. M. pastūmė jį pečiu, sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu P. M. į pilvo, šonų sritį, tuo metu A. U. sudavus kumščiu ne daugiau kaip du smūgius nukentėjusiajam P. M. į veido sritį, pargriovė nukentėjusįjį P. M. ant laiptų, tuo sukeldami nukentėjusiajam P. M. fizinį skausmą, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, D. U. ir A. U. nuteisti už tai, kad, tęsdami nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje, priėję prie L. B. jį abu pastūmė, D. U. sudavus ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį ir kitas kūno vietas nukentėjusiajam L. B., abu spyrė kojomis ne mažiau kaip dešimt smūgių nukentėjusiajam L. B. į įvairias kūno vietas, jį parvertė ant žemės, abu gulinčiam ant žemės L. B. spyrė ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas, taip L. B. sukeldami fizinį skausmą, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, D. U. ir A. U. nuteisti už tai, kad, tęsdami nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje, D. U. įėjęs į parduotuvę tyčia, be jokios priežasties ranka sudavė vieną smūgį į sprandą nukentėjusiajam V. G., jį sugriebęs už striukės apykaklės ištempė nukentėjusįjį V. G. į lauką, sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius kumščiu į veido sritį, tuo metu A. U. sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam V. G. į kaktą, bei gulinčiam abu kojomis spyrė nukentėjusiajam V. G. ne mažiau kaip du smūgius į šoną, tuo dėl odos nubrozdinimų kaktoje, dešiniame skruoste ir žande, nosies nugarėlėje, muštinės žaizdos ir pogleivinės kraujosruvos viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės III danties vainiko nuskėlimo padarė nukentėjusiajam V. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, sukėlė jam fizinį skausmą, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, D. U. nuteistas už tai, kad, tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, lauke prie parduotuvės durų, priėjęs prie nukentėjusiosios I. S. ją pastūmė, parvertė ant žemės, spyrė du kartus koja nukentėjusiajai I. S. į pilvą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, ir šiais bendrais veiksmais viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius P. M., L. B., V. G., o D. U. – dar ir prieš I. S., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas V. Vaitkus prašė nuteistojo skundą patenkinti, prokuroras G. Girgždis prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. U. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje. Nors nuteistojo D. U. apeliaciniame skunde nėra išreikštas konkretus reikalavimas, tačiau iš skundo turinio tikėtina, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė kaltinamųjų D. U. ir A. U. daliniu prisipažinimu, nukentėjusiųjų V. G., I. S., liudytojų R. P., D. K. parodymais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais. Kaltinamasis D. U. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną su broliu nuėję į parduotuvę, ten pamatė stovintį M., kuris mosikavo rankomis, nenorėjo įleisti į parduotuvę, todėl kaltinamasis jį pastūmė, sudavė per sprandą. Nepamena, kas įvyko su L. B., taip pat nepamena, ar pastūmė, ar sudavė, bet galėjo pastumti ir suduoti. Pirmosios instancijos teisme D. U. patvirtino, kad galėjo suduoti 2 smūgius ir kelis kartus įspirti gulinčiam nukentėjusiajam V. G.. Pripažino, kad pastūmė I. S., galėjo spirti ir į pilvą (2 t., 92, 93 b. l.). Kaltinamasis pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, apklausiamas 2012 m. rugsėjo 11 d. jis parodė, kad visų įvykio vakaro aplinkybių neprisimena dėl girtumo, nes buvo labai daug išgėręs (1 t., 143–145 b. l.). Nukentėjusysis V. G. pirmosios instancijos teisme teigė, kad nematė, kas jį mušė, tačiau, teisėjai perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 13, 14 b. l.), nukentėjusysis patvirtino jų teisingumą. Apklausiamas 2012-11-21 jis parodė, kad 2012-09-08 jam būnant parduotuvėje, atėjęs D. U. jam sudavė per sprandą, ir sugriebęs už striukės apykaklės ištempė iš parduotuvės. Prie parduotuvės matė gulinčius L. B. ir P. M.. Jį betempiant link konteinerių, jis buvo pargriautas, gulintį jį pradėjo spardyti. D. U. jis buvo sumuštas be jokios priežasties. Nukentėjusioji I. S. teisme parodė, kad 2012-09-08 ėjo į parduotuvę, prie jos matė D. ir A. U., V. G., kuris sumuštas gulėjo ant žemės. Ją, nusipirkusią alaus butelį, D. U. pastūmė, nugriuvusiai du kartus spyrė į pilvą (2 t. 125, 126 b. l.). Liudytoja R. P. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad įvykio dieną D. U. pagavęs už rankos iš parduotuvės išsivedė V. G., I. S. prašė iškviesti policiją, nes ją užpuolė (2 t., 95 b. l.). Liudytojas D. K. parodė, kad D. U. sudavė P. M. tik todėl, kad jis pirmas pastūmė D. U., o V. G. išėjęs iš parduotuvės pradėjo prikaišioti Anatolijui, todėl D. U. jį užstojo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šio liudytojo teisme duotais parodymais, nes jie prieštarauja nukentėjusiųjų, liudytojų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams.

Apeliacinės instancijos teisme buvo nuspręsta atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusiuosius P. M. ir L. B.. Nukentėjusysis P. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad įvykio metu buvo labai girtas ir neprisimena, ar D. U. jam trenkė, ar jis pats nugriuvo ir susižalojo. Nukentėjusysis, perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis teigė buvęs sumuštas, parodė, kad gerai visko neprisimena ir nežino, dėl ko taip pasakė. Tačiau nukentėjusiojo P. M. sumušimo faktą patvirtino pats nuteistasis D. U., apklausiamas pirmosios instancijos teisme (II t. 92 b. l.), ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis L. B. (I t., 27, 28 b. l.), teigęs, kad D. U. alkūne sudavė P. M., apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis patvirtinimo, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau viską prisiminė. Dėl savo sumušimo L. B. parodė, kad gal ir sudavė D. U. jam vieną smūgį į veidą, bet nieko nepadarė, mėlynių nebuvo, kažkiek kartų įspyrė. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad prisimena, kaip D. U. kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą, po to D. U. ir A. U. abu spyrė į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 10 kartų. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusysis šiuos parodymus patvirtino apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas pirminius nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus užrašęs pareigūnas A. B. parodė, kad pirminiai nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai buvo užrašyti tiksliai kaip jie sakė, jie vieni kitiems neprieštaravo.

Visos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės rodo, kad D. U. bendrais veiksmais su A. U., panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius V. G., L. B., P. M., D. U. vienam panaudojus fizinį smurtą prieš I. S., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad D. U. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, visiškai įrodyta.

Dėl nuteistojo skunde išdėstyto teismo šališkumo argumento, kolegija pasisako, kad iš tiesų nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad D. U. teistas šešis kartus, nors nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo teistas 5 kartus, šeštą kartą jis buvo nuteistas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013-02-25 nuosprendžiu, t. y. po nusikalstamos veikos padarymo. Kolegijos nuomone, ši teismo klaida negali būti vertinama kaip teismo šališkumas, turėjęs įtakos teisingo nuosprendžio priėmimui.

Skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybę jo girtumą, nes nusikaltimo padarymo metu nuteistasis buvo visiškai blaivus, paneigiama paties nuteistojo parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kad visų įvykio vakaro aplinkybių neprisimena dėl girtumo, nes buvo labai daug išgėręs. Šią aplinkybę D. U. patvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tai, kad nuteistasis įvykio metu buvo girtas, patvirtino ir nukentėjusieji, ir byloje apklausti liudytojai. Nustatytas smurtinis D. U. elgesio pobūdis prieš kitus asmenis leidžia daryti išvadą, kad apelianto apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, todėl ši aplinkybė pagrįstai teismo pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Taip pat nuteistojo skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, nes jis nuo pat pirmos minutės davė teisingus parodymus. Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. yra nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri nustatoma tik esant bent vienam iš dviejų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu teisingus parodymus savo noru, kartu turi būti nustatyta, jog kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, tai yra pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir panašiai). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. U. išsamių ir nuoseklių parodymų byloje nedavė, kaltu prisipažino iš dalies, teisingus parodymus apie įvykių aplinkybes davė tik verčiamas byloje surinktų įrodymų, todėl nebuvo pagrindo manyti, jog jo prisipažinimas visiškas ir gailestis dėl nusikalstamos veikos padarymo nuoširdus, ir todėl nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.

Radviliškio rajono apylinkės teismas, skirdamas D. U. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje. Skiriant bausmę, buvo atsižvelgta į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, veikos padarymo stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. U. nusikaltimą padarė nepraėjus nė metams po jo paleidimo iš pataisos namų, neišnykus teistumui, pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. tokie asmenys laikomi recidyvistais. Teismas išsamiai motyvavo ir pagrindė laisvės atėmimo bausmės rūšies pasirinkimą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio 1 dalimi, kur numatoma, kad recidyvistui paprastai už tyčinės veikos padarymą skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, ir, įvertinęs nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, jo asmenybės bruožus, tai, kad D. U. teistas, teistumas neišnykęs, paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės maksimumas – dveji metai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į D. U. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, paskyrė 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, šiek tiek didesnę už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Ši bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę pritaikytas tinkamai, todėl kolegija švelninti bausmės neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų ir patikrintų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad tenkinti nuteistojo skundą jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. U. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio atmesti.