- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-05
- Bylos Nr.
- e2S-857-392/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00230-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Skolininkas
- J. A.
- Kreditorius
- A. K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės J. A. atskirąjį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus A. K. pareiškimą skolininkei J. A. dėl 5 792,4 Eur skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius A. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl 5 792,4 Eur skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininkės J. A.. Kreditorius nurodė, kad skolininkė pagal jo suteiktą įgaliojimą pardavė jam priklausantį butą, tačiau vengia atsiskaityti. Siekiant užtikrinti pareiškimo įvykdymą, kreditorius taip pat prašė areštuoti skolininkės pinigines lėšas 5 792,4 Eur sumai, esančias skolininkės atsiskaitomosiose sąskaitose, o jų nesant, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, esantį pas skolininkę ar trečiuosius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 13 d. nutartimi kreditoriaus A. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Teismas pažymėjo, kad skolininkė buvo raginama sumokėti skolą, tačiau skolos iki šiol nėra sumokėjusi. Todėl teismas padarė išvadą, kad skolininkė su kreditoriumi atsiskaityti vengia, ir sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Šalies argumentai
Skolininkė J. A. atskiruoju skundu prašė Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį - kreditoriaus A. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodė, kad nutartimi nėra konstatuota, jog kreditorius tikėtinai pagrindė savo reikalavimą. Apeliantės teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad kreditoriaus tariama reikalavimo teisė atsirado jam būnant santuokoje su skolininke. Įgaliojimu kreditorius skolininkei leido butą ne tik parduoti, bet ir dovanoti, todėl reikalavimo teisės skolininkės atžvilgiu kreditorius neturėjo ir neturi. Nutartyje taip pat nenurodyta, kokie veiksmai/kokios aplinkybės rodo, kad teismo sprendimo įvykdymas tariamai gali pasunkėti. Butas parduotas 2012 m. balandžio mėn., o reikalavimą kreditorius pareiškė tik 2014 m. gruodžio mėn. Tai rodo, jog tariama reikalavimo teisė pačiam kreditoriui nėra svarbi. Vengimas su kreditoriumi atsiskaityti negali būti laikomas prezumpcija, patvirtinančia, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės. Nutartyje nėra konstatuota, jog reikalaujama suma kreditoriui yra didelė, todėl didelės sumos prezumpcija negalioja. Be to, apeliantė nurodė, kad viena augina mažametį vaiką ir yra darbo biržoje registruota bedarbė. Jos pajamas sudaro vaiko ir bedarbio pašalpos. Todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia apeliantės mažamečio vaiko ir jos, kaip bedarbės, interesus.
Atsiliepimas
Kreditorius A. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė jį atmesti, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad skolininkė pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir neatsiskaito. Teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi skolininkė savo šiuo metu dar turimą turtą ar pinigines lėšas gali iššvaistyti arba perleisti kitiems asmenims, dėl ko taptų nemoki, ir tokiu būdu kreditoriui būtų apribota galimybė išsiieškoti iš skolininkės teismo galimai priteistas sumas. Apeliantės argumentas, kad kreditoriaus turtas buvo parduotas jiems su skolininke gyvenant santuokoje, yra nepagrįstas, kadangi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1035-759/2012 dėl santuokos nutraukimo konstatavo, jog kreditorius ir skolininkė santuokinio gyvenimo negyvena ir bendro ūkio neveda jau nuo 2010 m. sausio mėn. Aplinkybės, kad skolininkė augina mažametį vaiką bei kad yra bedarbė, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Skolininkė visiškai nepagrindė aplinkybės, kad teismo sprendimas galės būti įvykdytas, jo vykdymas nebus apsunkintas, ir skolininkės materialinės galimybės leis teismo sprendimą įvykdyti. Reikalaujama suma fiziniam asmeniui yra didelė. Skolininkė neturi pakankamų ir pastovių pajamų, kurios leistų užtikrinti reikalaujamos sumos sumokėjimą ar išieškojimą. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kreditorius dėl skolininkės veiksmų patirtų didelius nuostolius, kai skolininkė ne tik nepateikė jokių duomenų, kad, laikinųjų apsaugos priemonių netaikant, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir būtų galima jį įvykdyti, bet ir įrodymų, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas skolininkei sukels neigiamus padarinius, juolab įstatymuose aiškiai reglamentuota, iš kokių fizinio asmens lėšų negali būti priverstinai vykdomas išieškojimas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas skolininkės atžvilgiu pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliantė ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę, nurodydama, jog tariamas reikalavimas atsirado šalims būnant santuokoje, bei jog įgaliojimu kreditorius skolininkei leido butą ne tik parduoti, bet ir dovanoti, jog butas parduotas 2012 m. balandžio mėn., o reikalavimą kreditorius pareiškė tik 2014 m. gruodžio mėn., ir nurodė, kad skundžiama nutartimi nėra konstatuota, jog kreditorius tikėtinai pagrindė savo reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas dėl kreditoriaus reikalavimo tikėtino pagrindimo skundžiamoje nutartyje ir nepasisakė, tačiau tai nereiškia, kad to nevertino. Įstatymas įpareigoja teismą, nagrinėjantį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įsitikinti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, tačiau ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2672/2013). Kadangi nagrinėjamu atveju teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, vadinasi, preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, susidarė nuomonę, kad yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Pažymėtina, jog skolininkės nurodyti motyvai yra susiję su ginčo esme, todėl šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinami. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptariamas atskirojo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Apeliantė skunde taip pat nurodė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia jos mažamečio vaiko ir jos pačios, kaip bedarbės, interesus, kadangi ji viena augina mažametį vaiką ir yra darbo biržoje registruota bedarbė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, jei fiziniai asmenys, kurių lėšos yra areštuojamos, negali patenkinti minimalių poreikių, jų skolos didėja, t. y. pasiekiamas priešingas tikslas, nei siekiama taikant laikinąsias apsaugos priemones. Dėl šios priežasties teismų praktikoje paprastai yra paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri yra reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant ne tik į paties skolininko, bet ir į jo šeimos narių (ypač mažamečių vaikų) interesus, jų teisių apsaugą. Nagrinėjamu atveju skolininkės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - piniginių lėšų 5 792,4 Eur sumai areštas. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, skolininkės vardu registruoto nekilnojamojo turto, kurio areštu būtų galima pakeisti piniginių lėšų areštą, nėra. Apeliantė teismui pateikė gimimo liudijimą, patvirtinantį, jog turi mažametį vaiką, bei Vilniaus teritorinės darbo biržos Ukmergės skyriaus 2015-02-27 pažymą ieškantiems darbo, patvirtinančią, jog J. A. nuo 2014-10-09 įregistruota darbo biržoje. Nors įrodymų apie apeliantės gaunamas pajamas, taip pat ir jos nurodytas vaiko ir bedarbio pašalpas, į bylą nepateikta, tačiau iš nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas daro pagrįstą prielaidą, jog, areštavus skolininkės pinigines lėšas, yra pažeidžiami jos mažamečio vaiko ir jos pačios, kaip bedarbės, interesai. Todėl paliktina neareštuota, būtiniems poreikiams patenkinti reikalinga, pajamų dalis. Kadangi byloje nėra konkrečių įrodymų, kokia pinigų suma yra būtina skolininkės ir jos vaiko elementariems poreikiams patenkinti, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais ir kasacinio teismo išaiškinimu, kad vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004) iš abiejų vaiko tėvų bendrai, skolininkei leistina kas mėnesį disponuoti ne didesne, kaip 300 Eur, suma, gaunama iš darbo užmokesčio ar iš valstybės (savivaldybių) gaunamų socialinių išmokų.
Šioje nutartyje neaptarti apeliantės atskirojo skundo argumentai šioje stadijoje ginčo išsprendimui nėra reikšmingi, todėl teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės skolininkei, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 straipsniai).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį, kuria skolininkės piniginėms lėšoms 5 792,4 Eur sumai pritaikytas areštas, pakeisti, leidžiant skolininkei kas mėnesį disponuoti ne didesne, kaip 300 Eur, suma, gaunama iš darbo užmokesčio ar iš valstybės (savivaldybių) gaunamų socialinių išmokų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 4 p., 338 str. teismas
nutarė:
Apeliantės J. A. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį pakeisti, leidžiant skolininkei J. A., a. k. (duomenys neskelbtini), kas mėnesį disponuoti ne didesne, kaip 300 Eur, suma, gaunama iš darbo užmokesčio ar iš valstybės (savivaldybių) gaunamų socialinių išmokų.