Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-01-11 · Civilinė byla Nr. 2-35/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-01-11
Bylos Nr.
2-35/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė
Atsakovas
V. K., G. K.
Ieškovas
M. M.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-35/2007 SProcesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 11 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. K. ir G. K. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. spalio 19 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-469-40/2006 pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovams V. K. ir G. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas M. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų V. ir G. K. 60 000 eurų skolą, 2704,10 eurų palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 330,10 Lt žyminio mokesčio, išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Jis taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų turtą ir pinigines lėšas, esančias kredito įstaigų sąskaitose. Ieškovas nurodė, jog reikalavimo suma yra didelė, atsakovai su ieškovu neatsiskaito ilgą laiką, todėl yra grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2006 m. spalio 19 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino ir areštavo atsakovų turtą už 216505 Lt sumą. Teismas nurodė, jog ieškinio suma yra didelė, o tai gali padidinti sprendimo tinkamo įvykdymo riziką.

Šalies argumentai

Atsakovas V. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį. Nurodo, kad:

1. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 148 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar padarys jų taikymą neįmanomą. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrindė galimo realios grėsmės atsiradimo teismo sprendimui įvykdyti.

2. Atsakovas negavo jokių duomenų apie teismo procesą.

3. Išieškojimas pagal vekselį turi būti daromas notaro vykdomuoju įrašu, o ne teikiamas ieškinys teismui. Kadangi ieškovas į notarą nesikreipė, teismas turėjo nepriimti ieškinio.

4. Yra pagrindas manyti, kad CPK 148 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnio, 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas išspręsti minėtos CPK normos atitikimą Konstitucijai.

Atsakovas G. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį. Nurodo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, buvo neobjektyvus ir šališkas, nes nepranešė atsakovui apie teismo procesą ir užkirto kelią į gynybą.

2. Ieškovas klaidina teismą, teikdamas neteisingus duomenis. Pakvitavime dėl 30 000 eurų skolos G. K. pasirašė tik kaip liudininkas, todėl neturi jokių įsipareigojimų ieškovui.

3. Teismas, priimdamas šališką nutartį, padarė atsakovui moralinę ir materialinę žalą.

4. Yra pagrindas manyti, kad CPK 148 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnio, 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas išspręsti minėtos CPK normos atitikimą Konstitucijai.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai atmestini.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato teismui galimybę dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, bet atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat būtinumą užtikrinti bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį. Teismas turi įvertinti, ar ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja jos atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje preziumuojama, jog iškilus turtiniam ginčui dėl didelės sumos, padidėja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad nagrinėjamu atveju yra tikėtina, jog didelė ieškinio kaina (216 505 Lt) gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas nutartį būtent šia aplinkybe, turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Areštuodamas atsakovų turtą, teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė (CPK 144 str., 145 str., 148 str.). Be to, pirmiausia areštuodamas atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar nepakankant areštuodamas atsakovų pinigines lėšas, teismas laikėsi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo principo. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis atmestini apeliantų argumentai, kad teismas nemotyvavo nutarties ar motyvavo ją netinkamai, ar nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti atsakovų argumentai dėl nepranešimo jiems apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimą, dėl atsakovų teisės į gynybą pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas 2006 m. spalio 19 d. nutartyje nurodė, jog atsakovams apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą buvo pranešama Šiaulių apygardos teismo 2006 m. spalio 17 d. pranešimu. Ši aplinkybė fiksuojama bylos medžiagoje, ją patvirtina papildomai gauti duomenys iš teismo siunčiamų dokumentų registracijos žurnalo.

Pažymėtina, jog vien tik nepranešimas atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą nėra pakankamas pagrindas teismo nutartį dėl šių priemonių taikymo pripažinti neteisėta ir ją panaikinti, jeigu egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios tokių priemonių taikymo reikalingumą (CPK 328 str., 329 str. 1 d. nuostatos).

Apeliantas G. K. atskirajame skunde nurodo, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, apeliantui padarė moralinę ir materialinę žalą. Apeliantas nenurodė, kokiais veiksmais ir kokią žalą jis patyrė, todėl šio apelianto teiginio teisėjų kolegija nesvarsto.

CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas ar teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus. Apeliantų nuomone, CPK 148 straipsnio 1 dalis ta apimtini, kiek tai susiję su galimybe taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnio, 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Jie prašo dėl šios CPK 148 straipsnio nuostatos konstitucingumo įvertinimo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jeigu šalys pateikia atitinkamus teisinius argumentus, kad konkrečioje byloje taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas, kurio konstitucingumo patikrinimas priklauso Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja Konstitucijai, šiuos argumentus reikia svarstyti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens pareiškimas, kad įstatymas, kitas teisės aktas (jo dalis) neatitinka tam tikrų Konstitucijos normų ar konstitucinių principų, kai toks pareiškimas nėra pagrindžiamas konkrečiais teisiniais argumentais, savaime nesuponuoja teismui pareigos remiantis vien tik tokio pareiškimo pateikimo faktu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai. Apeliantai nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jų abejones dėl paminėtos CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatos konstitucingumo, apsiribodami Konstitucijos normų, kurioms, jų nuomone, prieštarauja ši CPK nuostata, turinio išdėstymu. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti CPK 148 straipsnio 1 dalyje išdėstytos procesinės teisės normos konstitucingumą.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Audronė JarackaitėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis