Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Paštuolis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau Institucija) apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. 2012-06-06 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jis nubaustas už tai, kad jis, nuo 2011 m. gruodžio pabaigos iki 2012 m. sausio 10 d.,, (duomenys neskelbtini) prie sureguliuotos (duomenys neskelbtini) upės, pakrančių apsaugos juostoje, neteisėtai, neturėdamas būtino (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos išduoto leidimo kirsti saugotinus medžius ir krūmus, augančius ne miškų ūkio paskirties žemėje, neteisėtai sunaikino 410 saugotinų medžių, t.y. buvo kaltinamas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau LR ATPK) 78 straipsnio 1 dalyje.

Jurbarko rajono apylinkės teismas 2013-03-12 nutarimu nutraukė P. K. administracinio teisės pažeidimo bylą konstatavus, kad neįrodyta R. K. kaltė padarius minėtą pažeidimą.

Institucija apeliaciniu skundu prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013-03-12 nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą – palikti galioti LR aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros 2012-06-06 nutarimą, kuriuo P. K. paskirta 450 Lt. bauda. Taip pat prašoma bylai nagrinėti sudaryti trijų teisėjų kolegiją ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skunde nurodoma, kad teismas nepilnai ištyrė įvykio aplinkybes, netinkamai taikė teisės aktus ir nutarimą priėmė pažeisdamas LR ATPK 256 straipsnio, 257 straipsnio, 281 straipsnio, 292 straipsnio reikalavimus. Skunde nurodoma, kad teismas, vertindamas saugotinų želdinių iškirtimo aplinkybes, privalėjo nurodyti, kuriomis teisės normomis grindžia savo išvadą ir kokius teisės aktus taiko šiame ginče. Skundo autorius pažymi, kad nors (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės darbuotojai ir P. K. nurodė, kad medžių ir krūmų kirtimo darbai buvo vykdomi melioracijos grioviuose, tačiau bylos dokumentai patvirtina, kad medžių kirtimo darbai įvykdyti sureguliuoto (duomenys neskelbtini) upelio šlaituose. Iš to seka, kad P. K., neturėdamas savivaldybės išduoto leidimo, iškirto 410 vienetų saugomų medžių. Akcentuojama, kad P. K., norėdamas įgyvendinti savo teisę iškirsti medžius, turėjo pareigą veikti aktyviai ir raštu kreiptis į Jurbarko rajono savivaldybę dėl galimybės atlikti saugotinų medžių kirtimus. Skunde nurodoma, kad P. K., vykdydamas neteisėtą saugotinų medžių iškirtimą, pažeidė Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo 9 punkto reikalavimus, nurodančius, kad saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbai turi būti vykdomi turint savivaldybės išduotą leidimą saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo darbams, genėjimui. Tokie veiksmai atitinka LR ATPK 78 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Skunde nesutinkama su teismo motyvu, kad P. K. negali būti traukiamas atsakomybėn dėl dviejų ministerijų ir savivaldybių duomenų bazių neatitikimo ir prieštaravimo. Pažymima, kad susirašinėjimas vyko jau po pažeidimo fakto nustatymo. Ši aplinkybė, kad susirašinėjimas vyko po medžių iškirtimo, neatleidžia P. K. nuo pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai. Be to, skunde pažymima, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Jurbarko rajono savivaldybės sudarytos komisijos žalai įvertinti aktu, nes savivaldybė neturi įgalinimų vertinti žalos padarytos želdiniams, kaip aplinkos objektui. Ši kompetencija priskiriama Aplinkos ministerijai ir jos įgaliotoms institucijoms. Skundo autorius taip pat nurodo, kad vandens telkiniai yra registruojami specialiame LR upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, tame tarpe upės, kurių ilgis ne mažesnis kaip 3 km. arba baseino plotas ne mažesnis kaip 5 km². Taigi, duomenys apie upes yra kaupiami specialiame registre ir jie yra vieši. Taigi, P. K. objektyviai galėjo ir turėjo žinoti, kad melioracijos įrenginių priežiūros – tvarkymo darbus vykdys ne melioracijos griovio, o sureguliuotos (duomenys neskelbtini) upės šlaituose ir privalėjo užtikrinti, kad nebūtų iškirsti saugomi medžiai. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija jam buvo rekomendavusi melioracijos grioviuose kirsti tik krūmus.

P. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013-03-12 nutarimą palikti nepakeistą ir skundo netenkinti. Skunde nurodo, kad Institucija savo didelės apimties apeliacinį skundą grindžia gausiomis citatomis iš normatyvinių aktų akcentuojant, kad P. K., vykdydamas neteisėtą saugomų medžių iškirtimą, pažeidė Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo 9 punkto reikalavimus. Kitaip tariant, jei būtų gautas savivaldybės leidimas prieš pradedant griovio šlaitų valymo nuo apaugusių krūmokšnių darbus, viskas būtų gerai. Be to, apeliantas nepagrįstai teigia, kad P. K. objektyviai galėjo ir turėjo žinoti, kad melioracijos įrenginių priežiūros – tvarkymo darbus vykdys ne melioracijos griovyje, o sureguliuotos (duomenys neskelbtini) upės šlaituose ir privalėjo užtikrinti, kad nebūtų iškirsti saugomi želdiniai. Tokie apelianto teiginiai visiškai nepagrįsti. Griovyje medžiai buvo pradėti kirsti ne savavališkai, o suderinus ir gavus (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio vedėjo A. N. rašytinį sutikimą. Kirsti pradėjo tik tada, kai specialistas, atsakingas už melioracijos griovių tvarkymą, nuvežė į kirtimo vietą, nurodė vietą, ribas bei pažymėjo, kad rašytinio leidimo medžių kirtimui nereikia. Be to, (duomenys neskelbtini) savivaldybėje įregistruotas melioracijos griovys „M“, kur buvo nurodyta kirsti medžius, nuo P. K. gyvenamosios vietos yra nutolęs apie 40-50 km., jis ten niekada nesilankė, ši vieta jam nebuvo pažįstama, todėl jis negalėjo ir neturėjo žinoti, kad darbus vykdys ne melioracijos griovyje. Be to, (duomenys neskelbtini) savivaldybės specialistai, atsakingi už šių darbų priežiūrą, buvo ir yra įsitikinę, kad tai yra melioracijos griovys, nes taip rodo jų turimi registro dokumentai. P. K. pažymi, kad yra paprastas ūkininkas, todėl neturėtų atsakyti už valdininkų – specialistų, atsakingų už medžių kirtimą grioviuose, veiksmus.

Institucijos apeliacinis skundas atmetamas.

P. K. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už LR ATPK 78 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad (duomenys neskelbtini) upės pakrančių apsaugos juostoje iškirto medžius tam neturėdamas leidimo. Ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių nėra, tačiau administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo visą laiką nuosekliai teigė, kad jis nežinojo, jog tokiems darbams būtinas leidimas, todėl visą laiką manė, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Tuo tarpu Institucija su tokia P. K. pozicija nesutinka ir kategoriškai tvirtina, kad P. K. turėjo ir galėjo suprasti, kad medžius kerta neteisėtai. Apelianto nuomone teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kas lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Įrodymų vertinimo taisyklės apibrėžtos LR ATPK 257 straipsnyje. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kategoriškai patvirtinančių, kad P. K., žinodamas, jog kirsti medžiam reikia leidimo, dėl tokio leidimo nesikreipė ir medžius iškirto savavališkai pažeisdamas įstatymo reikalavimus, t. y. neįrodyta, kad P. K. padarė pažeidimą, numatytą LR ATPK 78 straipsnio 1 dalyje.

LR ATPK 78 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už neteisėtą želdynų naikinimą arba neteisėtą saugotinų medžių ir krūmų, augančių ne miškų ūkio paskirties žemėje, žalojimą, naikinimą arba persodinimą. Objektyvieji šios veikos požymiai yra nustatyti neginčijamai, krūmų ir medžių iškirtimo faktas patvirtintas rašytiniais bylos duomenimis, šių aplinkybių neneigia nei administracinėn atsakomybėn patrauktas P. K., su jomis sutinka ir Institucija. Tačiau tam, kad patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn ir nubausti, jo veiksmuose turi būti nustatytas ne tik objektyviųjų, bet ir subjektyviųjų veikos požymių buvimas. Asmens veiksmai nesant juose tyčios negali būti pagrindu administracinei atsakomybei kilti. Tokia išvada daroma remiantis LR ATPK 9 straipsnyje įtvirtina administracinio teisės pažeidimo sąvoka, kurioje nurodyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. P. K. visą laiką nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad jis nežinojo, jog medžiams iš melioracijos griovio kirsti reikia leidimo, taip pat nežinojo, kad tas melioracijos griovys yra traktuojamas kaip upė. P. K. paaiškino, kad kreipėsi į Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėją A. N., kuris jį nukreipė pas specialistą V. P.. V. P., būdamas atsakingas už melioracijos griovių tvarkymą, nuvežė P. K. į tą vietą, kurioje jam buvo leista atlikti kirtimo darbus, nurodė kirtimo vietą ir ribas, pasitikslinus, ar nereikia rašytinio sutikimo, patikino, kad medžių kirtimui melioracijos grioviuose rašytinio leidimo nereikia. Netikėti šiais P. K. paaiškinimais teismas neturi objektyvaus pagrindo, kadangi jo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina Žemės ūkio skyriaus specialistas V. P.. Apklausiamas teisme V. P. patvirtino, kad P. K. iš tikrųjų kreipėsi į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administraciją, kadangi norėjo pasiruošti malkų. Skyriaus vedėjas A. N. pasirašė rekomendaciją dėl krūmų kirtimo (duomenys neskelbtini) seniūnijoje melioracijos grioviuose. Kartu su P. K. nuvažiavo į kirtimo vietą. Be to, V. P. patvirtino, kad tas griovys, kur P. K. atliko kirtimo darbus, Žemės ūkio skyriaus balanse pažymėtas kaip melioracijos griovys, ne kaip upė, o priežiūros ir tvarkymo darbams melioracijos griovyje jokio leidimo nereikia, jokių apribojimų nėra (b. l. 104). Specialistas taip pat nurodė, kad jų balanse sureguliuotų upelių iš viso nėra, melioracijos griovys „M“ 1981 m. perduotas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei, ką patvirtina perdavimo aktas (b. l. 105). Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad dėl valstybės institucijų tarpusavio nesutarimų ir skirtingų nuomonių, ar (duomenys neskelbtini) esantis griovys yra melioracijos griovys ar sureguliuotas upelis, ar medžių kirtimo darbams reikalingas leidimas ar ne, asmeniui negalima taikyti administracinės atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti vienareikšmiškos ir abejonių nekeliančios išvados, jog atsakomybėn traukiamas asmuo suvokė apie daromos veikos neteisėtumą. Iš byloje esančio Žemės ūkio skyriaus specialisto V. P. paaiškinimų matyti, kad šis asmuo yra įsitikinęs, kad griovys, pažymėtas „M“, yra ne sureguliuotas upelis, o melioracijos griovys. Iš to seka išvada, kad P. K., gavęs iš specialisto V. P. atsakymą, kad jam kirtimo darbams melioracijos griovyje jokio leidimo nereikia, neturėjo pagrindo abejoti specialisto kompetencija ir darbus atliko turėdamas teisėtą pagrindą manyti, kad jokio pažeidimo nedaro. Ta aplinkybė, kad skirtingose institucijose tas pats objektas turi skirtingą statusą, nėra ir negali būti teisėtu pagrindu patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn. Iš P. K. veiksmų aiškiai matyti, kad jis elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai, sumanęs pasiruošti malkų kreipėsi į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administraciją, buvo nukreiptas pas Žemės ūkio skyriaus specialistą V. P., kuris parodė darbų atlikimo vietą ir patvirtino, kad darbams melioracijos griovyje leidimo nereikia. Be to, P. K. darbas eigoje buvo patikrintas to paties specialisto V. P., jokių prikaištų išsakyta nebuvo, iškilus neaiškumams dėl medžių kirtimo, visus darbus P. K. nutraukė, geranoriškai ir laisva valia bendravo su savivaldybės administracijos specialistais, pats dėjo pastangas tam, kad būtų išsiaiškinta, ar griovys, pažymėtas „M“, yra sureguliuotas upelis ar melioracijos griovys. Visos šios aplinkybės rodo, kad P. K. veiksmuose tyčios nebuvo.

Pažymėtina, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pastebėtina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Šiuo atveju Institucija savo apeliaciniame skunde nurodė tik eilę norminių teisės aktų, reglamentuojančių medžių kirtimą sureguliuoto upelio teritorijoje, tačiau jokių naujų faktinių duomenų, patvirtinančių, kad P. K. sąmoningai, žinodamas, kad darbam reikalingas leidimas, dėl tokio leidimo nesikreipė ir medžius kirto neteisėtai, nepateikė. Skundas paremtas tik deklaratyviu teiginiu, kad P. K. galėjo ir turėjo žinoti, kad darbus vykdys ne melioracijos griovyje, o sureguliuotos (duomenys neskelbtini) upės šlaituose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesant pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių, jog P. K. suvokė, kad medžius iš pakrantės jis šalino neleistinai, negalima daryti išvados, kad jo kaltė dėl LR ATPK 78 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo įrodyta. Nesant vieno iš administracinio teisės pažeidimo sudėties – subjektyviosios pusės – elementų, byla P. K. atžvilgiu nutraukta pagrįstai.

Skundo autoriaus prašymai bylos nagrinėjimui sudaryti trijų teisėjų kolegiją bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nepagrįsti, todėl netenkinami. LR ATPK 302¹¹ straipsnyje, apibrėžiančiame apeliacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nurodyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš to seka, kad apygardos teismas, kaip apeliacinė instancija, yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jų konkretumo, apibrėžtumo. Esant neaiškiems, neapibrėžtiems apeliacinio skundo reikalavimams ir nesant galimybės apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių patikrinti analizuojant rašytinę bylos medžiagą, gali būti rengiamas žodinis bylos nagrinėjimas. Žodinio bylos nagrinėjimo galimybė yra išimtis iš bendrosios LR ATPK 302¹⁰ straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Šiuo atveju aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo motyvais, administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga aplinkybių, kurios sąlygotų būtinumą rengti žodinį bylos nagrinėjimą, buvimo nenustatė. Institucija taip pat nenurodė, kuo remiantis prašo surengti žodinį bylos nagrinėjimą. Taip pat teismas neturi jokio pagrindo manyti, kad bylos nagrinėjimui būtina sudaryti trijų teisėjų kolegiją. LR ATPK 302⁹ straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtinta, kad bylas dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėja vienas teisėjas ir tik tam tikrais atvejais gali būti sudaryta trijų teisėjų kolegija. Skundo autorius, prašydamas bylos nagrinėjimui sudaryti trijų teisėjų kolegiją, savo prašymo neargumentuoja, nenurodo, dėl kokių priežasčių mano, kad vienas teisėjas šios bylos nagrinėti negali. Esant tokioms aplinkybėms aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti LR ATPK įtvirtintomis bylų proceso apeliacinės instancijos teisme bendrosiomis taisyklėmis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinant byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir, nustatęs, kad neįrodyta, jog P. K. padarė pažeidimą, numatytą LR ATPK 78 straipsnio 1 dalyje, administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukė. Apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302¹³ straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojo apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.