- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-59-531/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas
- Advokatai
- Tadas Ugintas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Margaritos Valantiejienės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2024 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. V., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalyje, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį laiduotojos V. Š. atsakomybėn BK 40 straipsnio pagrindais ir tvarka 1 metams be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL, tai yra 500 Eur, dydžio įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. V. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus nepateikė jų muitinės kontrolei, o būtent: jis 2023 m. rugpjūčio 2 d. apie 01.00 val., vykdamas iš (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) postą, esantį (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką krovininiu automobiliu vilkiku „(duomenys neskelbtini)“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „(duomenys neskelbtini)“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su savimi nešiojamojo kompiuterio dėkle gabeno 40000 Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) dolerių grynųjų pinigų ir pažeisdamas: – Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. spalio 23 d. Reglamento (ES) 2018/1672 dėl į Sąjungą įvežamų arba iš jos išvežamų grynųjų pinigų kontrolės, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1889/2005, 3 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies reikalavimus, kad Vežėjai, vežantys grynuosius pinigus, kurių vertė yra 10000 Eur arba didesnė, raštu arba elektroniniu būdu deklaruoja tuos grynuosius pinigus valstybės narės, per kurią jie atvyksta į Sąjungą arba iš jos išvyksta, kompetentingoms institucijoms ir sudaro joms galimybę atlikti kontrolę. – 1997 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija Nr. XIII–2584, 2019–12–03, paskelbta TAR 2019–12–19, i. k. 2019–20552) reikalavimą, kuris nustato, kad kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji Reglamento (ES) 2018/1672 3 straipsnio 1 dalyje, privalo jas deklaruoti; neužpildydamas Grynųjų pinigų deklaracijos formos, patvirtintos 2021 m. gegužės 11 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 2021/776, ir tokiu būdu nepateikdamas jų muitinės kontrolei, taip pat šios kontrolės išvengdamas, nedeklaravo į Europos Sąjungą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenantis privalomus pateikti muitinei daiktus – iš viso 40000 JAV dolerių, kurių bendra suma pagal 2023 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos banko nustatytą kursą sudaro 36463,08 Eur sumą, kurių vertė viršija 400 MGL, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2024 m. sausio 22 d. nuosprendį ir priimti naują – V. V. pripažinti kaltu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir skirti jam 120 MGL (6000 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir jam paskirti 80 MGL (4000 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į V. V. paskirtą baudą įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2023 m. rugpjūčio 2 d. 01.30 val. iki 2023 m. rugpjūčio 2 d. 18.07 val., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai ir skirti galutinę bausmę – 78 MGL (3900 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. V. išieškoti konfiskuotino turto – per valstybės sieną vežtos pinigų sumos – 40 000 JAV vertę atitinkančią pinigų sumos dalį – 7000 Eur valstybės naudai. 2023 m. rugpjūčio 2 d. Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus vyriausiosios tyrėjos I. Ž. nutarimais V. V. paskirtas kardomąsias priemones: rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą ((duomenys neskelbtini) piliečio V. V. pasą Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) piliečio V. V. leidimą nuolat gyventi LR Nr. (duomenys neskelbtini)), palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti. Panaikinus kardomąją priemonę dokumentų paėmimą – V. V. išduotus asmens dokumentus ((duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir išduotą leidimą nuolat gyventi LR Nr. (duomenys neskelbtini)) grąžinti savininkui V. V.. Daiktinius įrodymus: 1) 40 000 JAV dolerių 2023 m. rugpjūčio 16 d. perduotus saugojimui į Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos UAB M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti jų savininkui UAB „J.“; 2) plastikinės geltonos spalvos plombą Nr. (duomenys neskelbtini), plastikinius paketus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) priduotus ir saugomus Muitinės Departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos sulaikytų prekių apskaitos skyriuje, palikti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.
2.1. Nurodo, kad šiuo atveju nėra ginčo, kad V. V. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 2 dalyje yra visiškai įrodyta. Tačiau teigia, jog V. V. buvo nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir byla jo atžvilgiu nutraukta. Nagrinėjamu atveju nebuvo tokiam sprendimui būtinų ir baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygų. Taip pat pirmosios instancijos teismas iš kaltinamojo V. V. nepagrįstai netaikė dalinio konfiskuotino turto (pinigų) vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo.
2.2. Šiuo atveju apžvelgus kaltinamojo parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu, nors ir galima teigti, kad pastarieji yra iš esmės nuoseklūs, tačiau iš jų negalima daryti kategoriškos išvados, kad V. V. savo veiksmus vertina kritiškai, kadangi iš jų neseka jo krimtimasis dėl padarytos veikos, taip pat nematyti ir jo neigiamo savo elgesio vertinimo bei jis nevisiškai sutiko su teismo nustatytais esminiais jo atliktos veikos faktais, todėl nėra pagrindo kategoriškai išvadai, jog kaltinamasis šiuo atveju nuoširdžiai gailisi. Teigia, kad jis pinigų deklaravimo vengė, bandydamas nuslėpti gabentus pinigus. Tik vykdant muitinį patikrinimą pastarieji buvo rasti, dėl ko aptariamų gabenamų grynųjų 40 000 JAV dolerių pateikimas muitininkams nebuvo kaltinamojo savanoriškas ir asmeninės valios aktas, priešingai nei tai jis bando perteikti savo parodymuose gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo. Atkreipia dėmesį į V. V. duotų parodymų ikiteisminiame tyrime ir teisme nenuoseklumą, t. y. tai, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog apie tai, jog jis gabena grynuosius pinigus skirtus bendrovei, pokalbio metu informavo direktorių telefonu, kuris su tuo sutiko, tačiau apie tai, kad šiuos grynuosius pinigus reikia deklaruoti ar atvirkščiai slėpti muitinio tikrinimo metu jam niekas nesakė. O apklausiamas teisminio posėdžio metu, jis jau nurodė, kad UAB „J.“ įmonės vadovas jį perspėjo, kad iškrovus krovinį (duomenys neskelbtini), jam bus perduoti įmonės pinigai, kuriuos reikės parvežti į Lietuvą, ir kuriuos muitinėje reikia deklaruoti. Mano, kad toks kaltinamojo parodymų nenuoseklumas gali būti susijęs su tuo, kad tokiu būdu bandoma pateikti sau palankią įvykių versiją, kadangi pastarasis yra sąlygotas turint akivaizdų tikslą pateisinti BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų nebuvimą dėl galimo minėtų kontrabanda gabentų pinigų konfiskavimo iš realaus jų savininko. Atkreipia dėmesį, kad ir pirmosios instancijos teismas dalį kaltinamojo parodymų motyvuotai laikė nepatikimais ir juos atmetė. Nusprendė, kad yra įrodyta, kad kaltinamasis, vykdamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, žinojo apie pareigą deklaruoti gabentus 40 000 JAV dolerių grynais pinigais, tačiau sąmoningai to nepadarė, pinigų muitinės kontrolei nepateikė, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Pažymi, jog iš esmės V. V. parodymai bei jų nenuoseklumas rodo, kad pastarasis siekia tik kiek įmanoma labiau sušvelninti savo esamą teisinę padėtį. Akivaizdžiai matyti, kad jo tariamas prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis paremtas vieninteliu siekiu - kad jam būtų taikoma kuo švelnesnė baudžiamoji atsakomybė. Šioje byloje jo kaltė buvo grindžiama pagrinde kitais byloje surinktais ir neginčijamais įrodymais, todėl pagrįstai jo prisipažinimas vertinamas ne kaip asmeninės valios aktas, kadangi jis yra sąlygotas byloje surinktų įrodymų visumos. Kaltinamojo parodymuose pateikta pozicija nerodo jokio kritinio požiūrio į savo paties įvykdytą nusikalstamą veiką, kadangi, kai kurių jo parodymų nenuoseklumas rodo ir jo savanaudišką, grįstą tik išskaičiavimu savo ar minėtos bendrovės atžvilgiu, požiūrį. Taigi, V. V. prisipažinimą ir bendradarbiavimą su institucijomis lėmė byloje surinkti ir neginčijamai nustatyti jo kaltę patvirtinantys duomenys. Todėl manytina, kad jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė dalyje dėl to, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, pripažinta nepagrįstai, dėl ko nėra ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taip pat, įvertinus V. V. parodymus seka, kad nėra pagrindo išvadai, jog jis padaręs nusikalstamą veiką, savo veiksmus vertina kritiškai ir dėl jų nuoširdžiai gailisi.
2.3. Mano, jog teismas nepagrįstai vertino ir tai, kad V. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas), kadangi surinktų duomenų visuma apie kaltinamojo asmenybę taip pat rodo, jog negalima kategoriškai teigti, kad pastarasis yra teismo pasitikėjimo vertas asmuo. Kaltinamasis V. V. įvykdė apysunkį nusikaltimą, jis anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad V. V. nuo 2022 m. iki šios dienos ne kartą baustas už administracinius nusižengimus. T. y. 2022 m. spalio 27 d. už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalyje, padarymą, kadangi vairuodamas automobilį naudojosi mobilaus ryšio priemone rankų pagalba. Jam už tai skirta 30 Eur dydžio bauda; 2023 m. rugpjūčio 2 d. V. V. baustas ir už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 208 straipsnio 1 dalyje padarymą, kadangi kontrabanda gabeno cigaretes su (duomenys neskelbtini) akcizo ženklais, kurių bendra vertė 148,68 Eur. Jam už tai skirta 100 Eur dydžio bauda. Nors minėtu 2022 m. spalio 27 d. protokolu su administraciniu nurodymu paskirta nuobauda šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dienai ir negalioja, tačiau informacija apie ankstesnes V. V. administracines nuobaudas, ypač tai, jog šiai dienai jis ANK tvarka yra baustas ir už cigarečių kontrabandą, laikytina kaltinamąjį itin neigiamai charakterizuojančia medžiaga. Aptarti jo padaryti administraciniai nusižengimai ir jų pobūdis iš esmės rodo kaltinamojo polinkį nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Nagrinėjamas įvykis parodo, kad kaltinamojo daromi įstatymų pažeidimai tik sunkėja. Administracinis nusižengimas, numatytas ANK 208 straipsnio 1 dalyje, kaip ir aptariama jo nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 2 dalyje, padaryti nesilaikant nustatytos prekių ir pinigų gabenimo tvarkos per valstybės sieną ir jų tinkamo pateikimo muitinės kontrolei. Be to, išvadą, jog V. V. negali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, pagrindžia ir tai, kad kaltinamasis, paaiškindamas, kodėl nagrinėjamu atveju nedeklaravo 40 000 JAV dolerių, pateikė tik itin menkavertę ir mažai įtikinamą priežastį – neva nežinojo, kad reikia deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus, kurie nuosavybės teise jam nepriklauso, nes manė, kad deklaruoti reikia tik savo asmeninius pinigus. Nustatyta, kad direktorius galimai buvo sakęs, jog gabenami pinigai vis dėlto turėjo būti deklaruoti. Kaip minėta, ir teismas, vadovaudamasis surinktais bylos duomenimis, šiuos jo parodymus vertino nepatikimais ir juos motyvuotai atmetė. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, pagrįstai manoma, jog kaltinamojo V. V. veiksmai rodo, kad jo elgesys darosi vis pavojingesnis. Taip pat dėl aptarto manoma, jog kaltinamojo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė ir kad toks jo elgesys ateityje gali pasikartoti, todėl nėra pagrindo manyti, jog ateityje V. V. laikysis įstatymų ir nenusikals, todėl šiuo atveju nėra ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
2.4. Nekvestionuoja galimai teigiamos laiduotojos asmenybės, tačiau kelia abejones dėl jos realių galimybių daryti teigiama įtaką kaltinamajam. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad kaltinamasis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kurio faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Taip pat apklausiamas teismo posėdžio metu, jis paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje registruotoje bendrovėje UAB „J.“ vairuotoju dirba apie 5 metus, nors turi leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau jo šeima gyvena (duomenys neskelbtini). Taigi, kyla pagrįstų abejonių, kad perdavus kaltinamąjį V. V. V. Š. atsakomybei pagal laidavimą, ji gali turėti realią ir pakankamą galimybę daryti teigiamą įtaką kaltinamajam. Jie nėra saistomi jokiais tvirtais asmeniniais ryšiais. Taip pat nėra susiję ir giminystės ryšiais. Dėl aptarto, negalima daryti kategoriškos ir neginčytinos išvados, jog šiuo atveju parinkta laiduotoja yra kaltinamojo artimos aplinkos žmogus. Be to, atsižvelgtina ir į jų tarpusavio santykių pobūdį – jie yra bendradarbiai, kitų argumentų atskleidžiančių tarpusavio santykių pobūdį, nepateikta. Dėl to manytina, kad jie susitinka gan retai, kadangi kaltinamasis yra tolimųjų reisų vairuotojas, kurio reali gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, kurioje taip pat gyvena ir jo šeima. Byloje nepateikta duomenų, jog laiduotoja palaiko nuotolinį ryšį su kaltinamuoju kokiomis nors elektroninio susisiekimo priemonėmis ir pan. Todėl manytina, jog jų bendravimas nėra išskirtinis, t. y. galintis kažkaip teigiamai įtakoti kaltinamojo elgesį, kadangi yra sąlygotas tik darbinių santykių. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie V. Š. galėjimą daryti teigiamą įtaką kaltinamajam V. V. yra nepagrįstos byloje esančia medžiaga. Taip pat atkreipia dėmesį, kad laiduotoja savo požiūrio į V. V. padarytą nusikalstamą veiką taip ir neatskleidė, kritiškai jo elgesio nevertino, o tai leidžia manyti, kad šiuo atveju ji tik formaliai sutiko būti V. V. laiduotoja. Be to, laiduotoja detaliau, apart to, kad teigė neva esanti V. V. autoritetas ir daro jam teigiamą poveikį, kadangi jis klauso jos patarimų ir pan., nepaaiškino, kaip ir kokią teigiamą įtaką ji gali daryti kaltinamajam, kad pastarasis ateityje nepažeidinėtų įstatymų. Ji apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Taigi, BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatytos antrosios sąlygos, kuri neatsiejama ir nuo BK 40 straipsnio 3 dalies nuostatų, požiūriu šioje konkrečioje situacijoje teismo apsisprendimas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nebuvo visapusiškai pagrįstas ir liko daugiau formalus. Nuosprendyje taip pat nėra nurodyti aiškūs ir bylos duomenimis nustatytomis aplinkybėmis pagrįsti motyvai dėl BK 40 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies sąlygų buvimo.
2.5. Įvertinus tai, jog kaltinamasis V. V. įvykdė vieną baigtą apysunkį nusikaltimą, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, duomenų, jog asmuo būtų įrašytas į psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų kabinetų įskaitą, gydytas nuo priklausomybės ligų, nėra, dirbantis UAB „J.“ (vairuotoju), darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, taip pat ir tai, kad šiuo atveju jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jam galėtų būti skirtina švelniausia bausmė – bauda, kurios dydis nustatytinas artimas minimaliam už apysunkį nusikaltimą – 120 MGL. Atsižvelgiant į tai, kad buvo taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu siūloma baudą mažinti vienu trečdaliu – iki 80 MGL (4000 Eur). Taip pat vadovaujantis BK 66 straipsniu į šią V. V. siūlomą paskirtį baudą įskaitytinas ir V. V. laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. rugpjūčio 2 d. 01.30 val. iki 2023 m. rugpjūčio 2 d. 18.07 val.
2.6. Nagrinėjamu atveju teismas, nenustatęs aplinkybių, nustatytų BK 72 straipsnio 4 dalyje, turėjo svarstyti klausimą dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš paties kaltinamojo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tačiau tokios galimybės nesvarstė bei apie ją detaliau nepasisakė. Nors matyti, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl nedeklaruotų pinigų konfiskavimo, vadovavosi proporcingumo principu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir kt., kurių pagrindu vertino, kad šiuo atveju poveikio priemonė – nedeklaruotų pinigų konfiskavimas, būtų neproporcinga ir sukeltų pernelyg didelę finansinę naštą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nelabai aišku, kam būtent būtų sukelta pernelyg didelė finansinė našta. Nėra ginčo, kad kontrabandos dalykas - šiuo atveju, pinigai, yra privalomai konfiskuotinas turtas. Dėl to, manytina, kad proporcingumo principu turėtų būti vadovaujamasi, siekiant nustatyti tik konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydį, kadangi yra procesinė galimybė konfiskuoti net visą (pinigų) konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pažymi, jog šiuo atveju, visiškai netaikant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, susiformuotų itin ydinga praktika, kadangi asmenys, neteisėtai gabenantys pinigus per valstybės sieną dažniausiai supranta, jog veikia kitų fizinių ar juridinių asmenų naudai ir interesais ir to siekia, taip pat ir iš tokios savo veikos galimai gauna sau naudos. Savo ruožtu tikrasis pinigų savininkas taip pat suvokia, kad pastarieji neteisėtai gabenami pinigai nebus iš jo konfiskuoti. Valstybė turi teisėtą interesą, taip pat ir pareigą, pagal įvairias tarptautines sutartis įgyvendinti priemones grynųjų pinigų judėjimui per sienas išaiškinti ir stebėti, nes didelės pinigų sumos gali būti naudojamos pinigų plovimui, prekybai narkotinėmis medžiagomis, terorizmo ar organizuoto nusikalstamumo finansavimui, mokesčių vengimui ar kitų sunkių finansinių nusikalstamų veikų padarymui. Bendrasis deklaravimo reikalavimas, taikytinas bet kuriam asmeniui, kertančiam valstybės sieną, užkerta kelią neišaiškintam tokių grynųjų pinigų įvežimui į šalį arba išvežimui iš jos. Konfiskavimo priemonė, taikoma už pareigos deklaruoti grynuosius pinigus muitinės pareigūnams neįvykdymą, yra bendros kontrolės sistemos, sukurtos siekiant kovoti su šiomis nusikalstamomis veikomis, dalis. Taigi, konfiskavimo priemonė atitinka ir bendrąjį visuomenės interesą. Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino jokių svarbių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad konfiskuotino turto (pinigų) vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas iš kaltinamojo V. V. būtų neproporcinga (neadekvati) poveikio priemonė jo padarytam teisės pažeidimui ar asmenybei. Nors nagrinėjamu atveju ir nenustatyta, kad V. V. gabenti pinigai gauti nusikalstamu būdu, ar jais buvo siekta įvykdyti kokią nors nusikalstamą veiką, pažymėtina, kad šiuo atveju egzistuoja galimybė konfiskuotino turto (pinigų) vertę atitinkančią pinigų sumą, kas sudaro 36 463,08 Eur, išieškoti ir pilna apimtimi. Taigi, kaltininkui paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone privalo būti vertinama kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudinga, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Dėl aptarto, pagrįstai manoma, jog kaltinamojo V. V. per valstybės sieną vežta pinigų suma – 40 000 JAV dolerių neabejotinai yra reikšminga, todėl įvertinus visas jau aptartas aplinkybes, manytina, kad dalies – 7000 Eur konfiskuotino turto (pinigų) vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas iš kaltinamojo V. V. būtų proporcingas padarytai jo veikai, todėl tokiai sumai ir turi būti taikytinas.
Atsiliepimas
3. V. V. gynėjas advokatas Tadas Ugintas atsiliepime į Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.
3.1. Atkreipia dėmesį į apeliantės pozicijos nenuoseklumą. Apeliantė pirmosios instancijos teisme sutiko su kaltinamojo atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nekvestionavo nei BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, nei laiduotojo asmenybės tinkamumo. Ši teisiškai reikšminga aplinkybė konstatuota ir nuosprendyje. Tuo tarpu apeliaciniame skunde apeliantė jau kardinaliai keičia šią poziciją ir nurodo siurprizinius argumentus dėl tariamo nuosprendžio nepagrįstumo. Toks apeliantės pozicijos nenuoseklumas yra sunkiai suprantamas. Teigia, jog prokuratūros pozicijos keitimas laikytinas ne tik teisiškai nepagrįstu valstybinės (kaltinimo) pusės pozicijos palaikymu, bet ir kaltinamojo teisių pažeidimu, nes kaltinamasis neturėjo jokių galimybių pasisakyti, teikti argumentų, atsikirtimų ir paaiškinimų dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų pirmosios instancijos teisme. Todėl argumentai, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme, negali būti apeliacijos dalyku, o apeliantės pozicijos nenuoseklumas vertintinas itin kritiškai.
Atsiliepimas
3.2. Nesutinka su apeliantės teiginiais, kad V. V. negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, jog tariamai neegzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos. Pabrėžia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos kaltinamasis V. V. visą laiką dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos savo kaltę visiškai pripažino, nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Šioje byloje nėra jokio ginčo dėl nusikalstamos veikos fakto. Apeliantės skunde pateikiami argumentai, kurie susiję su nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, t. y. kodėl kaltinamasis nedeklaravo gabenamų piniginių lėšų, ar jis žinojo, kad turi šią pareigą ir pan., niekaip nesusiję su BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymu, nes aptartoje teisės normoje kalbama apie kaltinamojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, o būtent, ar jis prisipažino padaręs veiką ir ar dėl to nuoširdžiai gailisi. Kaip pripažįsta ir pati apeliantė, byloje nėra ginčo, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, o nusikalstamos veikos motyvai/priežastys, nagrinėjamu atveju, neturi jokios įtakos vertinimui, ar kaltinamasis po nusikalstamos veikos padarymo gailėjosi ją padaręs. Bet kuriuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamojo elgesys, supratus, kad jis suklydo ir nedeklaravo deklaruotinų grynųjų pinigų, patvirtino akivaizdų ir nuoširdų gailėjimąsi iškart po veikos padarymo (dar iki jam pareiškiant įtarimus): kaltinamasis muitinės pareigūnams iškart pasakė, kad kompiuterio dėkle yra grynieji pinigai, taip pat, kai jam buvo paaiškinta, kad gabenant tokias sumas būtina jas deklaruoti, net kelis kartus teiravosi muitinės pareigūnų, ar gali deklaruoti pinigus, tačiau pareigūnai jam pasakė, kad jau per vėlu. Šie duomenys patvirtina būtent nuoširdų kaltinamojo gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos, kadangi, priešingai nei teigia skunde prokurorė, kaltinamasis nelaukė, kol bus surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga, kad pareikštų savo poziciją dėl veikos pripažinimo ar nepripažinimo, o iškart, dar muitinės patikros metu, teiravosi, ar gali ištaisyti padarytą klaidą. Tai patvirtina, kad kaltinamasis niekada neneigė to, ką padarė, o būtent, kad per sieną pervežė nedeklaruotas pinigines lėšas, kurių klysdamas galvojo nesant pareigos deklaruoti. Aptariama prokurorės pozicija galėtų būti laikoma pagrįsta, jei ikiteisminiame tyrime kaltinamasis nebūtų pripažinęs padaręs veiką ar būtų nedavęs parodymų ir poziciją pakeitęs teisme, tuo tarpu šiuo atveju kaltinamasis prisipažino dar tuomet, kai jo atžvilgiu joks ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Todėl prokurorės pasvarstymai apie tai, kad veikos pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi neva lėmė vienintelis siekis, kad jam būtų taikoma mažesnė atsakomybė, yra netinkamas kaltinamojo elgesio interpretavimas, prieštaraujantis bylos aplinkybėms.
3.3. Vis dėlto, bet kuriuo atveju pabrėžtina ir tai, kad absoliučiai niekuo nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog kaltinamasis siekė nuslėpti vežamas pinigines lėšas. Priešingai, nuosprendyje aiškiai ir pagrįstai konstatuota, kad faktinės aplinkybės patvirtina, jog kaltinamasis neturėjo jokio tikslo nuslėpti gabenamas pinigines lėšas. Apeliantė nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų priešingas išvadas, pavyzdžiui, kad teismas neįvertino kokių nors byloje esančių įrodymų, neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, kurios suponuotų kitokias išvadas nei pateiktos nuosprendyje. Apeliantė tiesiog tik abstrakčiai pateikia kitokį tų pačių aplinkybių vertinimą – apeliantės vertinimu grynieji pinigai buvo gabenami juos slepiant. Visgi, apeliantei apskritai nepateikiant jokių argumentų, kurie pagrįstų jos tokias prielaidas ar pamąstymus neva lėšos gabentos slepiant, manytina, kad pateiktas apeliantės vertinimas yra subjektyvus, susijęs su noru kitaip interpretuoti bei vertinti bylos aplinkybes, tačiau nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.
3.4. Papildomai apeliantė akcentuoja kaltinamojo ir jo vadovo (direktoriaus) pokalbį telefonu ir teigia, kad kaltinamasis tariamai pakeitė poziciją bylos nagrinėjimo metu. Vis dėlto, iš tokių teiginių galima susidaryti įspūdį, kad apeliacinį skundą pateikusi prokurorė nėra susipažinusi su bylos medžiaga, o būtent teisiamojo posėdžio garso įrašais. Manytina, kad apeliantė negirdėjo kaltinamojo duotų parodymų teisiamojo posėdžio metu, tad savo interpretacijas skunde pateikia išgalvodama ir iškreipdama kaltinamojo faktiškai duotus parodymus. Pažymėtina, kad kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog kaltinamojo darbdavys – UAB „J.“ direktorius kaltinamąjį dar prieš išvažiuojant į reisą, t.y. dar kaltinamajam esant Lietuvoje, žodžiu įspėjo, kad kaltinamajam nuvykus į paskirties vietą, jam bus perduoti grynieji pinigai, kuriuos reikės deklaruoti muitinėje, bet nepasakė, kokia pinigų suma bus perduota. Kaltinamasis, jau nuvykęs į paskirties vietą ir gavęs pinigines lėšas, paskambino telefonu direktoriui, ir pasakė, kad gavo pinigus, o direktorius pasakė - „gerai“. Kitaip tariant, kaltinamojo direktorius apie piniginių lėšų deklaravimą buvo įspėjęs prieš kaltinamojo išvykimą į kelionę, o prokurorės aptariamas telefono skambutis buvo patvirtinimas, kad kaltinamasis gavo pinigus, t.y. patvirtino tik pinigų gavimo faktą, tačiau apie deklaravimą ar nedeklaravimą telefonu kaltinamasis su direktoriumi nebekalbėjo, kadangi šis klausimas buvo aptartas iki reiso. Todėl apeliantės skunde pateikiami argumentai, neva kaltinamasis teisiamajame posėdyje iš dalies pakeitė poziciją lyginant su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, ir tariamai toks pozicijos keitimas buvo galimai nulemtas siekio išvengti piniginių lėšų konfiskavimo bei pateisinti BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų nebuvimą, tėra apeliantės siekis pateikti kitokią kaltinamojo parodymų interpretaciją bei vertinimą, nei iš tikrųjų buvo. Šios apeliantės prielaidos vertintinos ypač kritiškai turint omenyje, kad apeliaciniu skundu nėra ginčijamos teismo išvados dėl BK 72 straipsnio 4 dalies taikymo, t. y. apeliantė sutinka, kad paminėta teisės norma buvo pritaikyta tinkamai, neginčija BK 72 straipsnio 4 dalies sąlygų egzistavimo.
3.5. Remiantis byloje surinkta medžiaga, konstatuoja, kad nuosprendžio išvada, jog egzistuoja pagrindas kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, yra pagrįsta. Šiuo atveju egzistuoja visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, sudarančios pagrindą atleisti kaltinamąjį V. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymi ir tai, kad kaltinamasis per sieną nedeklaravęs vežė ne jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius pinigus, o bendrovei UAB „J.“ priklausančias pinigines lėšas – 40 000 JAV dolerių. Klysdamas dėl grynųjų piniginių lėšų deklaravimo tvarkos, o būtent, galvodamas, kad deklaruoti reikalinga tik asmenines lėšas, o gabenant svetimas lėšas pakanka turėti pinigų kilmę pagrindžiančius dokumentus, kaltinamasis savo darbdaviui priklausančių pinigų nedeklaravo. Pabrėžia, kad nors kaltinamasis yra tolimųjų reisų vairuotojas jau daug metų, grynųjų pinigų jis nevežioja dažnai, tad jam nėra įprasta ir gerai žinoma piniginių lėšų deklaravimo tvarka. Vis dėlto, kaltinamasis, supratęs, kad klaidingai vertino piniginių lėšų deklaravimo tvarką, niekada neneigė suklydęs ir padaręs pažeidimą. Priešingai, kaltinamasis nuo pat muitinės patikrinimo bendradarbiavo, pripažino turįs grynųjų pinigų, jo atžvilgiu pradėtame ikiteisminiame tyrime neneigė nusikalstamos veikos padarymo, ją pripažino, o aukščiau išsamiai aptartas jo elgesys nuo pat veikos padarymo tvirtina apie veikos atsitiktinumą ir gailėjimąsi dėl jos padarymo. Tad nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad dėl kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai dėl to gailėjosi Kaltinamojo asmenybė yra charakterizuojama teigiamai, jis yra baigęs proftechninę mokyklą Nr. (duomenys neskelbtini), įgijęs suvirintojo specialybę. Nuo 2022 metų liepos mėnesio iki dabar dirba UAB „J.“ vairuotoju, drausminių nuobaudų neturi. Darbe apibūdinamas kaip uolus, kruopštus, atsakingas ir mandagus darbuotojas. Kaltinamasis yra vedęs, turi šeimą. Anksčiau nėra teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Be to, kaltinamasis akcentavo ateityje neabejotinai laikysiantis įstatymų ir nedarysiantis naujų nusikalstamų veikų, nes neturi polinkio nusikalsti, jam inkriminuojama nesmurtinė nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė, o ne sisteminė ir/ar tęstinė jo elgesio pasekmė, po nusikaltimo padarymo kaltinamasis padarė tinkamas išvadas, todėl daugiau tokių klaidų nedarys. Apeliantės apeliaciniame skunde akcentuojamos dvi administracinės nuobaudos, kurios nėra galiojančios, nelaikytinos rodančiomis kaltinamojo asmenybės polinkį nusikalsti, kadangi jos yra vienkartinio, atsitiktinio pobūdžio. Dėl su savimi turėtų cigarečių kaltinamasis pažymėjo, kad jas vežėsi asmeniniams poreikiams, ką patvirtina ir vežtas cigarečių kiekis, kuris nebuvo didelis ir dėl to kaltinamajam buvo taikyta administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Dėl nuobaudos, kurią kaltinamasis gavo vairuojant pasinaudojęs mobiliuoju telefonu taipogi pažymėtina, kad kaltinamasis virš 15 metų dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir jeigu jis būtų linkęs pažeidinėti Kelių eismo taisykles, jis turėtų daug su vairavimu susijusių įvairaus pobūdžio pažeidimų, tad vien ta aplinkybė, jog kaltinamojo atžvilgiu buvo taikyta viena administracinė nuobauda, kurią jis gavo vairuodamas, tvirtina apie pažeidimo atsitiktinumą ir kaltinamojo polinkį laikytis teisės aktų, o ne priešingai. Prokurorės prielaida, jog kaltinamojo pažeidimai tik sunkėja, yra absoliučiai deklaratyvaus pobūdžio, nes kaltinamojo pažeidimas pasinaudojus mobiliuoju telefonu vairavimo metu neturi jokio ryšio su kitais dviem apeliantės minimais pažeidimais ir niekaip neparodo kaltinamojo polinkio daryti vis naujus pažeidimus. Taigi, kaltinamojo atžvilgiu inkriminuoti pažeidimai pagal savo pobūdį, retumą, nesąsajumą byloja būtent apie šių pažeidimų atsitiktinumą, o ne kaltinamojo asmenybės polinkį nusižengti įstatymams ir jo tariamą pavojingumą. Nuosprendyje teismas pagrįstai konstatavo, kad galima tikėtis, jog jis ateityje nedarys nusikaltimų.
3.6. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad laiduotoja, būdama kaltinamojo kolegė, negali daryti jam reikiamos teigiamos įtakos. Pažymi, kad kaltinamasis, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, dirbantis Lietuvoje, kur kas daugiau laiko praleidžia Lietuvoje nei valstybėje, kurios pilietis yra. Todėl jis daugiau laiko praleidžia su savo kolege, kurią prašo skirti laiduotoja, nei su savo šeimos nariais, esančiais (duomenys neskelbtini). Kaltinamojo sūnus taip pat dirba Lietuvoje, toje pačioje įmonėje UAB „J.“, todėl tai tik patvirtina glaudžius kaltinamojo ryšius su Lietuvos Respublika. Dėl šių aplinkybių kaltinamasis netgi yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Dar daugiau, bylos duomenys tvirtina, kad kaltinamajam nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. yra taikyta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti, taigi, akivaizdu, kad vertinant dažnumo aspektu šiuo atveju laiduotoju netgi kur kas tinkamesnis tapti asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikoje, nes su tokiu asmeniu kaltinamasis faktiškai praleidžia daugiau laiko nei su asmenimis, kurie yra kaltinamojo gimtinėje ar bet kokioje kitoje valstybėje. Mano, jog apeliantės nurodomas motyvas, kad kaltinamasis yra tolimųjų reisų vairuotojas, dėl to Lietuvoje gyvenanti kolegė negali jam daryti įtakos, nes kaltinamasis dažnai nebūna Lietuvoje, nepagrįstas. Sekant apeliantės logika, joks asmuo negalėtų būti tolimųjų reisų vairuotojo laiduotoju, nes pagal savo pobūdį tolimųjų reisų vairuotojo darbas yra toks, kad asmuo dažniausiai fiziškai būna vienas. Vis dėlto, komandiruotėse būtent su kolegomis tolimųjų reisų vairuotojai daugiausiai laiko praleidžia komunikuodami nuotoliniu būdu. Taigi, nagrinėjamu atveju kaltinamasis pasirinko laiduotoja tapti asmenį, su kuriuo jis faktiškai turi artimiausius ryšius ir su kuriuo palaiko daugiausiai bendravimo. Tiek kaltinamasis, tiek laiduotoja V. Š. byloje patvirtino, kad nuo pat tada, kai kaltinamasis įsidarbino vairuotoju UAB „J.“, laiduotoja paskirta V. Š. su kaltinamuoju palaiko pagarbius vienas kitam santykius. Laiduotoja kaltinamajam yra autoritetas ir daro jam teigiamą poveikį, nes kilus klausimams darbe, V. V. nuolat kreipiasi į laiduotoją, įsiklauso į laiduotojos patarimus, kaip geriau spręsti iškilusias problemas ar elgtis atitinkamose situacijose, o taip pat tariasi ir asmeninio gyvenimo ar netgi buitiniais klausimais. Laiduotoja turi įgūdžių auklėjant ir darant teigiamą poveikį žmonėms, todėl turi pakankamai dideles galimybes daryti V. V. teigiamą poveikį. Be to, kadangi kaltinamasis nemoka lietuvių kalbos, laiduotoja jam teikia itin daug pagalbos elementariose, paprastose gyvenimiškose situacijose, todėl kaltinamojo ir laiduotojos santykiai yra itin tamprūs ir artimi. Todėl nesutiktina su apeliantės išvada, kad kaltinamasis ir laiduotoja nėra susiję jokiais tvirtais asmeniniais ryšiais, nes šių asmenų ryšių tvirtumą patvirtina ne tik tai, kad jie dirba kartu, gyvena toje pačioje vietovėje, bet ir tai, kad per ilgą laiką šių asmenų santykiai buvo tokie draugiški bei artimi, jog jų tvirtumu nei vienas iš šių asmenų neabejoja ir neturi pagrindo abejoti. Visa tai leidžia teigti, kad laiduotoja pagrįstai įvertinta verta pasitikėjimo perduoti įtariamąjį V. V. jos atsakomybėn pagal laidavimą. Atmestini apeliantės motyvai dėl laiduotojos netinkamumo vien dėl to, kad laiduotoja yra kaltinamojo kolegė, draugė, jie negyvena kartu, kadangi šios aplinkybės nėra laikomos turinčiomis kritinę reikšmę sprendžiant dėl laiduotojo tinkamumo. Esminę reikšmę turi kaltinamojo ir laiduotojo ryšys, kuris nagrinėjamu atveju tiek laiduotojos, tiek kaltinamojo patvirtintas kaip itin artimas, draugiškas, o laiduotoja dėl jų tarpusavio ryšio turi itin didelį autoritetą kaltinamajam ir gali daryti bei daro jam teigiamą įtaką. Pažymi, kad laiduotoja V. Š. aiškiai išreiškė itin kritišką kaltinamojo veiksmų vertinimą tiek raštu pateiktame sutikime tapti laiduotoja, tiek žodžiu apklausiama teisiamajame teismo posėdyje. Laiduotoja kaltinamojo poelgį vertina itin kritiškai, jos požiūris bei nuostatos dėl tokio elgesio yra labai kategoriškos. Todėl apeliantės teiginiai, jog V. Š. tik formaliai sutiko būti kaltinamojo laiduotoja, neatitinka nei faktinės situacijos, nei laiduotojos ir kaltinamojo paaiškinimų dėl jų artimų draugiškų santykių.
3.7. Apeliantė teigia, kad šiuo atveju nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kas iš esmės prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Kaip jau išsamiai aptarta aukščiau, kaltinamasis padarytą nusikalstamą veiką pripažino ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išsiaiškinti nusikalstamos veikos aplinkybes, o tai laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
3.8. Priešingai nei teigia apeliantė, teismų praktikoje pažymima, kad turto konfiskavimas nėra privalomai taikytina priemonė. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu neprivalėjo skirti kaltinamajam priklausančio turto konfiskacijos. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir kaltinamojo asmenybę, jo požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir kt., konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju kaltinamojo piniginių lėšų konfiskavimas būtų perteklinė ir neproporcinga priemonė, kuri sukeltų kaltinamajam pernelyg didelę finansinę naštą.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje prokurorė palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o V. V. ir jo gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Dėl V. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
7. BK 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. BK 40 straipsnio 3 dalis numato, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
8. Prokurorė pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su V. V. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Aiškina, jog priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintų sąlygų, kelia abejones ir dėl realios laiduotojos V. Š. galimybės daryti teigiamą įtaką V. V..
9. Taigi, kaip matyti iš prokurorės skundo, nagrinėjamu atveju nėra ginčijamos aplinkybės, jog V. V. atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo tuo abejoti. Nustatyta, jog V. V., padarydamas inkriminuojamą nusikaltimą, ankščiau nebuvo teistas, t. y., jis nusikalto pirmą kartą, o jo veiksmais jokia žala padaryta nebuvo. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys tik dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose numatytų sąlygų egzistavimo, bei V. Š. tinkamumo būti laiduotoja.
10. Pateiktame apeliaciniame skunde nurodoma, jog šiuo atveju, įvertinus V. V. parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio apylinkės teisme metu, iš jų negalima daryti kategoriškos išvados, kad V. V. savo veiksmus vertina kritiškai, kadangi iš jų neseka jo krimtimasis dėl padarytos veikos, taip pat nematyti jo neigiamo elgesio vertinimo, jis nevisiškai sutiko su teismo nustatytais esminiais jo atliktos veikos faktais, todėl nėra pagrindo kategoriškai išvadai, kad jis šiuo atveju nuoširdžiai gailisi. Atkreipia dėmesį į V. V. duotų parodymų nenuoseklumą, kas prokurorės teigimu rodo, kad jis siekia tik kiek įmanoma labiau sušvelninti savo teisinę padėtį. Jo prisipažinimas vertinamas ne kaip asmeninės valios aktas, kadangi jis sąlygotas byloje surinktų įrodymų visumos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. V. savo kaltę dėl BK 199 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo pripažino nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime (2 t., 37 b. l.), ir šios pozicijos laikėsi viso proceso metu. Kaip teisingai nurodė prokurorė pateiktame apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas ne visus V. V. duotus parodymus laikė patikimais, dalimi jų nesivadovavo, t. y. teismas nepatikėjo ir nesivadovavo jo teiginiais, jog jis nedeklaravo pinigų tik todėl, kad nežinojo kur ir kaip tą padaryti. Tačiau tai nereiškia, jog jo prisipažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką buvo deklaratyvūs. Įvertinus tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme duotus V. V. parodymus, matyti, kad jis neneigė įvežęs iš (duomenys neskelbtini) 40 000 JAV dolerių per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną ir jų nedeklaravo nustatyta tvarka, o tai yra esminė aplinkybė atsakomybei kilti. Vien tai, kad jis, apklausiamas ikiteisminiame tyrime teigė, kad apie tai, jog gautus grynuosius pinigus reikia deklaruoti ar atvirkščiai - slėpti muitinio tikrinimo metu, jam niekas nesakė, o teisme jau aiškino, kad įmonės vadovas sakė, jog reikia uždeklaruoti, taip pat nesudaro pagrindo kritiškai vertinti jo prisipažinimo, kadangi ši aplinkybė nelaikytina esmine. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos egzistavimo, itin svarbu vertinti V. V. elgesį jau po nusikalstamos veikos padarymo. Kaip jau minėta, jis esminės aplinkybės dėl pinigų gabenimo ir jų nedeklaravimo neneigė, kaltę pripažino iš karto. Jo nuoširdų gailėjimąsi patvirtina tai, kad kuomet pas jį buvo rasti paketai su grynaisiais pinigais, jis pasakė, jog norėtų pateikti deklaraciją, tačiau jam buvo paaiškinta, kad tai daryti jau per vėlu. Taip pat jis šį savo norą išreiškė ir tada, kai tarnybinėse patalpose pareigūnai atidarė vežtus paketus ir skaičiavo pinigus, tačiau vėlgi, jam to padaryti nebuvo leista. Be kita ko, V. V., apklausiamas teisme, nurodė apgailestaujantis dėl savo veiksmų, teigė supratęs neteisėtų veiksmų esmę, juos vertina kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į V. V. elgesį tuojau pat po padarytos nusikalstamos veikos, šiais jo teiginiais neabejoja. Šiuo atveju akivaizdu, kad jis tikrai nuoširdžiai gailisi dėl savo neteisėtų veiksmų. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, jokios įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
11. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino aplinkybę, kad V. V. ateityje laikysis įstatymų ir naujų nusikalstamų veikų nedarys. Sutikti su tokia prokurorės nuomone nėra jokio pagrindo. Iš į bylą pateiktų V. V. asmens duomenų nustatyta, kad jis iki aptariamos nusikalstamos veikos padarymo teistas nebuvo, administracine tvarka baustas vos 2 kartus: 1) 2022 m. spalio 11 d. protokolu pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį dėl to, kad vairuodamas automobilį naudojosi mobilaus ryšio priemone (bauda sumokėta 2022 m. spalio 27 d.); 2) 2023 m. rugpjūčio 2 d. protokolu pagal ANK 208 straipsnio 1 dalį dėl to, jog per Lietuvos Respublikos sieną gabeno ir nepateikė muitinės kontrolei cigarečių su (duomenys neskelbtini) akcizo ženklais ir cigarečių nepaženklintų akcizo ženklais (bauda sumokėta 2023 m. rugpjūčio 7 d.). Priešingai nei teigia prokurorė, vien minėti nubaudimai administracine tvarka ir byloje aptariamo nusikaltimo padarymas nerodo kaltinamojo piktybiškumo ir polinkio nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Konstatuoti, kad V. V. išskirtinai ir sistemingai pažeidžia teisės aktų nuostatas, šiuo atveju negalima. Gi, nuo pirmojo baustumo iki antrojo bei aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, kurie, beje, buvo padaryti tą pačią dieną – cigaretės rastos to paties tikrinimo metu, kuomet buvo rasti ir 40 000 JAV dolerių, praėjo santykinai didelis laiko tarpas. Be to, pirmasis jo padarytas nusižengimas buvo susijęs su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, o antrasis bei nusikalstama veika - su kontrabanda, t. y. visiškai skirtingo pobūdžio. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nėra abejonių, jog V. V. padarytas, BK 199 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas, nusikaltimas buvo labiau atsitiktinio pobūdžio, o ne tęstinė jo neteisėto elgesio pasekmė. V. V. teisme pabrėžė, kad savo veiksmus vertina kritiškai ir pažadėjo, kad ateityje tai nebepasikartos. Netikėti šiais V. V. teiginiais, atsižvelgus į išdėstytą, nėra pagrindo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga.
12. Byloje nėra keliamas ginčas dėl V. Š. teigiamos asmenybės, tačiau prokurorė kelia abejones dėl jos realių galimybių daryti teigimą įtaką V. V.. Šios apeliantės abejonės taip pat yra nepagrįstos. Byloje nustatyta, kad V. Š. ir V. V. yra bendradarbiai, pažįstami nuo V. V. įsidarbinimo vairuotoju įmonėje UAB „J.“. V. Š. teigimu, V. V. ji daro teigiamą įtaką, nes jis nuolat kreipiasi į ją, įsiklauso į jos patarimus, kaip geriau išspręsti kilusias problemas ar elgtis atitinkamose situacijose. V. V. su ja elgiasi pagarbiai. Mano, kad ji jam yra autoritetas. V. V., apklausiamas teisme patvirtino, kad jo santykiai su V. Š. yra geri, ji jam visame kame yra reikšmingas autoritetas, dėl visko su ja tariasi, ji jam daug padeda. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad V. Š. ir V. V. sieja pakankamai tamprūs ryšiai. Akivaizdu, kad jie nėra tik bendradarbiai - jie, be kita ko, yra draugai, dėl ko, teisėjų kolegijai, abejonių nekyla, jog V. Š. gali daryti teigiamą įtaką V. V.. Gi, kaip nurodoma atsiliepime į prokurorės skundą, V. V., nors ir yra (duomenys neskelbtini) pilietis, daugiau laiko praleidžia Lietuvoje, nei (duomenys neskelbtini), taigi, ir su savo kolege, kurią, kaip minėta, laiko autoritetu, o ne su šeimos nariais. Iš byloje pateiktos UAB „J.“ charakteristikos dėl V. Š., matyti, kad ji turi labai aukštus moralės standartus, esant reikalui, gali žmogui pasakyti griežtą „ne“, pasakyti, kad elgiasi neteisingai (1 t., 143 b. l.). Kas tik dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą, apie jos galimybę V. V. daryti teigiamą poveikį. Vien tai, kad V. V. yra tolimųjų reisų vairuotojas ir su V. Š. dėl to retai susitinka, nėra priežastis jos neskirti jo laiduotoja. Šis prokurorės argumentas stokoja logikos, kadangi tokiu atveju, joks asmuo negalėtų būti laiduotoju tolimųjų reisų vairuotojui, nes pastarieji daugiausiai laiko praleidžia kelyje. Pažymėtina, kad tam, jog laiduotoja galėtų daryti teigiamą įtaką V. V., nėra būtinas tiesioginis bendravimas, nes tai galima daryti ir bendraujant nuotoliniu būdu, naudojantis įvairiomis telekomunikacijos priemonėmis. Priešingai, nei nurodo apeliantė, šiuo atveju nėra priežasčių manyti, kad V. Š. tik formaliai sutiko būti V. V. laiduotoja ir jo elgesio nevertina kritiškai. Vien tai, kad ji konkrečiai neišreiškė savo kritinio požiūrio dėl V. V. padaryto nusikaltimo, nereiškia, kad tokius jo veiksmus ji pateisina. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. Š. V. V. laiduotoja, priėmė teisingą sprendimą.
13. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu byloje dalyvavusi ir valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė siūlė tenkinti V. V. ir jo gynėjo prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė. Tačiau nepaisant to, apygardos prokuratūra šį sprendimą skundžia apeliacine tvarka. Tai apeliacinės instancijos teismas vertina, kaip valstybinio kaltinimo nenuoseklumą ir bendros pozicijos nebuvimą. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio valstybinio kaltinimo pozicijos keitimas, koks buvo padarytas nagrinėjamu atveju, galėtų būti pateisinamas tik išimtinais atvejais, kai tuo siekiama ištaisyti akivaizdžią valstybinio kaltintojo padarytą klaidą, lėmusią teisingumo tikslams prieštaraujantį teismo procesinį sprendimą. Šiuo atveju, bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti tokią išvadą, tačiau apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl turto baudžiamojo poveikio priemonės taikymo yra nagrinėtinas iš naujo.
Dėl turto konfiskavimo
14. BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pažymėtina, kad nusikaltimo priemone turtas gali būti pripažįstamas ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas daryti nusikaltimams, tačiau jis buvo tiesiogiai panaudotas nusikalstamai veikai daryti, jei veikos padarymas be tokios priemonės būtų negalimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. V. kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno UAB „J.“ priklausančius, teisėtai įgytus pinigus – 40 000 JAV dolerių sumą, jų nedeklaruodamas. Taigi, šie pinigai ir yra laikytini nusikalstamos veikos padarymo priemone.
15. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nenustatė nei vieno BK 72 straipsnio 4 dalyje nustatyto pagrindo, leidžiančio konfiskuoti UAB „J.“ priklausančias, V. V. gabentas pinigines lėšas. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, minėtus pinigus buvo nuspręsta grąžinti įmonei, kuriai jie buvo gabenti. Ginčas dėl šios nuosprendžio dalies keliamas nėra. Tačiau, prokurorė pateiktu apeliaciniu skundu prašo, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, valstybės naudai išieškoti iš V. V. konfiskuotino turto – 40 000 JAV dolerių vertę atitinkančios pinigų sumos dalį – 7 000 Eur.
16. Vadovaujanti minėta įstatymo nuostata, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–119–976/2018; 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–315–303/2018).
18. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad V. V. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno UAB „J.“ priklausančius 40 000 JAV dolerių grynųjų pinigų ir jų nedeklaravo, taip padarydamas BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytą apysunkį nusikaltimą. Konstatuota, jog gabentos trečiajam asmeniui priklausančios piniginės lėšos yra įgytos teisėtai ir nėra duomenų, kad jos buvo gabentos turint tikslą jas panaudoti neteisėtoms veikloms. Analizuojant V. V. asmenybę ir elgesį nustatyta, kad jis, kaip minėta, neteistas, prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o dėl jo veiksmų didelė žala valstybės interesams nepadaryta. Visgi, atsižvelgtina ir į tai, kad V. V. buvo nurodyta minėtus pinigus deklaruoti, tačiau jis šios savo pareigos nevykdė. Paklaustas pareigūnų, ar neturi deklaruojamų daiktų, atsakė, jog neturi. O jo teiginiai, jog to nepadarė tik todėl, kad nežinojo kur ir kaip deklaruoti, kaip minėta, buvo atmesti ir jais nesivadovauta. Atsižvelgiant į nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, pinigų gabenimo per valstybės sieną būdą, kaltinamojo elgesį, paskirtos įmokos į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą dydį, spręstina, kad prokurorės prašomas taikyti turto konfiskavimas, konfiskuojant dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 7 000 Eur, yra proporcinga V. V. padarytam teisės pažeidimui baudžiamojo poveikio priemonė, nevaržanti jo teisių labiau, nei tai yra būtina, užtikrinanti, kad analogiški nusikaltimai nebūtų daromi ateityje. Todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Pakeisti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2024 m. sausio 22 d. nuosprendį:
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti valstybės naudai iš V. V. (V. V.) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną vežtos pinigų sumos – 40 000 JAV dolerių vertę atitinkančią pinigų sumos dalį – 7000 Eur (septynis tūkstančius eurų).
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.