- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-29
- Bylos Nr.
- I-4250-422/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui A. B. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4,5) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2007 m. liepos mėn. atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), neužtikrinant teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Tokias gyvenimo sąlygas jis prilygina nežmoniškoms, kankinančioms, žeminančioms žmogaus orumą, tvirtina, kad taip buvo pažeistas LR Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Dėl kalinimo perpildytose patalpose pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t.y. neturtinę žalą, kurią vertina 8 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Pravieniškių PN - AK su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 8-17) nurodė, jog pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma praktiškai nebuvo pažeista. Tikslių duomenų, kiek nuteistųjų buvo konkrečiose gyvenamosios patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, pateikti negali, tačiau nurodė, kad ne visada visos miegamosios vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau. Nurodė, kad Pravieniškių PN –AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo miegamosiose patalpose ir dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, bendruose masiniuose renginiuose, Sveikatos priežiūros tarnyboje. Nuteistieji miega nerakinamuose miegamuosiuose, patalpos apšviečiamos natūraliai ir dirbtiniu apšvietimu, įstaigoje užtikrinta tinkama temperatūra, patalpų vėdinimas. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus nėra kreipęsis. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN - AK pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas. Prašo taikyti ieškinio senaties institutą skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 9 d.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo atstovas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas iš dalies tenkinamas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN -AK laikotarpiu nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. (skundo padavimo teismui dienos) (b.l.6) laikant jį perpildytose patalpose. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 3 d. (jo patalpinimo į Pravieniškių PN-AK diena) iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto į Pravieniškių PN-AK administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Pravieniškių PN-AK administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas nuo 2007 m. liepos 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 2 d. (b.l. 6), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį), neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 1. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. vasario 27 d. gyveno 18 būrio 1 brigadoje; nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas gyveno 14 būrio 3 brigadoje; 2014 m. gruodžio 4 d. buvo paskirtas į 16 būrio 1 brigadą, tačiau jam atsisakius eiti gyventi į šią brigadą, pareiškėjas 2014 m. gruodžio 4 d. paskirtas į 18 būrio 1 brigadą, kurioje buvo laikomas iki 2015 m. birželio 3 d.; nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 1 d. gyveno 20 būrio 2 brigadoje; nuo 2015 m. liepos 2 d. iki skundo padavimo teismui dienos gyveno 18 būrio 1 brigadoje (b.l. 14, 19,20).
Kadangi objektyvių duomenų apie Pravieniškių PN-AK konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių atsakovo atstovas į bylą nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie miegamųjų vietų skaičių 14 būrio 3 brigadoje, todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuotoje praktikoje nustatyta taisykle, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013), darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. kalint 14 būrio 3 brigadoje nebuvo užtikrintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹. 1. punkte reglamentuotas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.
Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma taip pat buvo pažeista ir laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 1 d., pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 20 būrio 2 brigadoje, kurioje jam teko 2,5 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 19,20).
Darytina išvada, jog pareiškėjui laikotarpiais nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. ir nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 1 d. atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.
Byloje esanti Pravieniškių PN –AK Psichologinės tarnybos 2015 m. rugsėjo 18 d. pažyma Nr. 73 (2)-864 (b.l. 35) ir Pravieniškių PN –AK Sveikatos priežiūros tarnybos 20015 m. spalio 6 d. medicininis pažymėjimas Nr. 81(3)-559 (b.l. 37) patvirtina, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į šias tarnybas nėra kreipęsis.
Spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN –AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN –AK laiko nežmoniškomis ir kankinančiomis.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno netrumpą laiko tarpą (virš dešimt mėnesių), tačiau šis pažeidimas nebuvo tęstinis, nes kitais jo kalinimo laikotarpiais jam buvo užtikrinta tinkama gyvenamojo ploto norma (t.y. jam teko 3,3 kv.m.). Be to, nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos. Pareiškėjas nurodytą kalinimo laiką gyveno bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla (b.l. 21-34). Taigi, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Pažymėtina, jog jokių kitų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjas skunde nenurodė.
Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė jam būnant Pravieniškių PN-AK būtų ženkliai pablogėjusi ir kad būtų taikytas stacionarinis gydymas.
Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. A. B. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK laikotarpiais nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. ir nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 1 d. buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista A. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo A. B. reikalavimą dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.