Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, teisėjo Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo I. Č., nuteistam Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams; remiantis BK 81 straipsnio 2 dalimi ir 92 straipsnio 1 dalimi šios bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, dvylikai mėnesių paskirta auklėjimo poveikio priemonė – elgesio apribojimas, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir tęsti mokslą, uždraudžiant be auklėjimo poveikio priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą patenkinti, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Č. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir taip platinti, tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2008 m. lapkričio 17 d., iš nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 1,425 g psichotropinės medžiagos – amfetamino miltelių, turinčių 0,125 g gryno amfetamino (8,8 proc.) bei ne mažiau kaip 2,449 g narkotinės medžiagos – kanapių žiedynų su apyžiedžiais, kurią neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kol 2008 m. lapkričio 18 d., apie 2 val., darydami kratą namuose, šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė policijos pareigūnai bei 2008 m. lapkričio 17 d., apie 21.30 val., iš namų neteisėtai gabeno 1,425 g psichotropinės medžiagos – amfetamino miltelių iki degalinės (duomenys neskelbtini), esančios Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą ją ten parduoti, tačiau buvo sulaikytas pareigūnų, ir darant asmens kratą ši psichotropinė medžiaga buvo surasta ir paimta.

Taip pat I. Č. nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, kuomet 2008 m. lapkričio 17 d., apie 22 val., Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams sulaikant jį kaip asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, pasipriešino policijos pareigūnu prisistačiusiam ir tarnybinį pažymėjimą pateikusiam Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus specialistui D. G., papurkšdamas šiam pareigūnui dujų balionėliu į veidą ir taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

Šiaulių rajono apylinkės teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimo aplinkybes, už įvykdytus nusikaltimus I. Č. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, Šiaulių apygardos teismas 2010 m. sausio 26 d. nuosprendžiu I. Č. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, paskirdamas jam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą motyvavo tuo, kad, pagal byloje surinktus duomenis, I. Č. pradėjo platinti narkotines ir psichotropines medžiagas dar būdamas nepilnametis. Iš duomenų apie jo socialinę aplinką matyti, kad tėvai išsiskyrę, tėvas nemoka išlaikymo, jis su motina ir jaunesniais broliais bei seserimis gyvena nakvynės namuose, todėl negavo jo asmenybės vystimuisi būtino dėmesio ir materialinio išlaikymo ir yra pagrindas manyti, kad jo socialinė branda negali būti tokia pati kaip kitų pilnametystės sulaukusių asmenų. Išvadą apie tai patvirtina ir I. Č. elgesys ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Iš karto po sulaikymo jis prisipažino padaręs nusikaltimus, parodė, kur yra paslėpti bylos tyrimui reikšmingai objektai, paaiškino, kad ne tik pats vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas, bet ir prekiavo jomis. Pradėjus bylą nagrinėti teisme I. Č. atsisakė gynėjo, nors jam grėsė griežta baudžiamoji atsakomybė, o apskundęs nuosprendį apeliacine tvarka pažymėjo, kad prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis pradėjo nevisiškai suvokdamas tokios veikos pobūdį, tiesiog norėdamas prasimanyti pinigų.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja prašo panaikinti apeliacinės instancijos – Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad I. Č. nusikaltimo padarymo metu gerai orientavosi socialinėje aplinkoje, todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad jis pagal socialinę brandą prilygintinas nepilnamečiui, ir taikydamas jam teisės normas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Išvadą apie tai, kad I. Č. gerai orientavosi socialinėje aplinkoje, leidžia daryti nusikaltimo pavojingumas, jo padarymo motyvai, kaltininko amžius. Iš bylos duomenų matyti, kad I. Č. veikė sąmoningai, tiesiogine tyčia, iš nusikalstamos veikos siekė gauti kuo daugiau turtinės naudos, narkotines ir psichotropines medžiagas, žinodamas apie tai, parduodavo nepilnamečiams. I. Č. veikos padarymo dieną buvo aštuoniolikos metų ir beveik šešių mėnesių amžiaus, tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką kyla jau nuo šešiolikos metų. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. Č. tėvai būtų išsiskyrę, kad jo tėvas nemokėtų išlaikymo, kad būtų sulėtėjęs I. Č. vystymasis. Dėl to, įvertinus šių aplinkybių visumą, prokurorės nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad I. Č. darydamas veiką nevisiškai suvokė nusikalstamą jos pobūdį ir pagal socialinę brandą yra prilygintinas nepilnamečiui.

Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino I. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Iš bylos duomenų matyti, kad jo nusikalstama veika jau buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų, o parodymus apie bylos aplinkybes jis davė ne savo noru, bet verčiamas byloje surinktų įrodymų. Policijos pareigūnai, tikrindami gautą operatyvinę informaciją apie prekybą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, atvyko į degalinę, kur mėgino sulaikyti I. Č., tačiau šis pasipriešino ir, panaudodamas fizinį smurtą, mėgino nuo jų pabėgti, todėl tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip padėjimas išaiškinti nusikaltimą. Praėjus kelioms valandoms po I. Č. sulaikymo, jo gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata, kurios metu buvo aptikti neginčijami jo nusikaltimo įrodymai, todėl po šios kratos I. Č. duoti parodymai vertintini ne kaip duoti savo noru, o verčiant byloje surinktiems įrodymams.

Prokurorė nurodo, kad vienintelė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta bausmės rūšis yra laisvės atėmimas. I. Č. anksčiau neteistas, galiojančių nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus neturi, mokėsi ir mokosi suaugusiųjų mokykloje, pagal gyvenamąją vietą nusiskundimų dėl jo elgesio negauta, tačiau anksčiau taikytos auklėjamojo poveikio priemonės, analogiškos paskirtoms apeliacinės instancijos teismo, teigiamų rezultatų nedavė, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo I. Č. už padarytus nusikaltimus paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, yra pagrįstas ir teisėtas bei turėtų būti paliktas galioti be pakeitimų.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes šis teismas netinkamai taikė BK 81 ir 92 straipsnių nuostatas ir atidėjo I. Č. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

BK 81 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio skyriaus („Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“) nuostatos gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui.

Šioje byloje nustatyta, jog nuteistojo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdina tai, kad I. Č. nusikaltimus padarė sąmoningai, veikdamas tiesiogine tyčia, platindamas narkotines ir psichotropines medžiagas (net nepilnamečiams), siekė gauti kuo didesnės naudos, aktyviai pasipriešino jį sulaikantiems pareigūnams.

Pagal I. Č. asmenybę apibūdinančius duomenis, jis anksčiau neteistas, buvo baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturėjo, mokosi suaugusiųjų mokykloje, iš pradžių mokyklos apibūdinamas neigiamai, šiuo metu – teigiamai, anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už vagystę ir jam buvo taikytos auklėjamojo poveikio priemonės, buvo įpareigotas tęsti mokslą, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., tačiau šių įpareigojimų nevykdė, mokyklos nelankė (T. 1, b. l. 141) ir vėl nusikalto po 22 val.; kasacinės instancijos teismui pateikė pažymą, kad šiuo metu dirba UAB „Starjobs“ Šiaulių padalinio pagalbiniu darbininku, į darbą ateina ir jį baigia laiku, byloje nustatyta lengvinanti jo atsakomybę aplinkybė.

Išvardyti bylos duomenys, susiję su nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis ir teigiama nuteistojo asmenybe, leidžia svarstyti klausimą, dėl jo socialinės brandos, tačiau apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl jo socialinės brandos prilyginimo nepilnamečiui, praktiškai rėmėsi tik jo parodymais teismo posėdžio metu ir jo apeliacinio skundo argumentais (T. 2, b. l. 7-8, 23-25, 29), kurie visiškai nepavirtinti jokiais kitais bylos duomenimis.

Nevisiškai tiksliai apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir jo vaidmenį, apibūdino nuteistojo elgesį nusikaltimo metu ir po nusikaltimo padarymo, nurodydamas, kad jis sulaikytas policijos pareigūnų iškart prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, parodė ir paaiškino kur laiko narkotines ir psichotropines medžiagas, taip pat pripažino, kad jas platino, nors to galėjo ir nenurodyti, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino byloje nustatytų faktų, kad I. Č. sulaikant jį pasipriešino pareigūnams, papurškė į juos iš dujų balionėlio, buvo sulaikytas kito policijos ekipažo ir tik darant jo gyvenamojoje vietoje kratą nurodė, kad laiko narkotines ir psichotropines medžiagas po čiužiniu, nors kiti daiktai, susiję su narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu, buvo rasti kitose vietose.

Kasatorė pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą apie nuteistojo I. Č. nepakankamą socialinę brandą, būdingą pilnamečiui asmeniui, nuosprendyje nurodydamas, kad I. Č. tėvai išsituokę, kad tėvas nemoka išlaikymo, kad jis gyvena nakvynės namuose tik su motina, jaunesniais broliais ir seserimis, rėmėsi duomenimis, kurių byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismui buvo įteikta tik nakvynės namų charakteristika, iš kurios nematyti, su kuo nuteistasis dar kartu juose gyvena (T. 2, b. l. 20).

Laikytina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 81 straipsnio 2 dalies taikymo ir su juo susijusių kitų BK nuostatų (BK 92 straipsnio) yra padarytos neišsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, susijusias su nuteistojo socialine branda, jų neišanalizavus ir nepalyginus visų byloje surinktų įrodymų tuo klausimu, be to, buvo remtasi duomenimis, kurių šioje baudžiamojoje byloje iš vis nėra.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Taigi, tik išsamiai ištyrus visas aplinkybes, susijusias su I. Č. socialine branda, apeliacinės instancijos teismas galės tinkamai atsakyti į nuteistojo apeliacinio skundo esminį argumentą dėl bausmės švelninimo.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog I. Č. socialinė branda prilygsta nepilnamečiui, yra padarytos neišsamiai ištyrus visas susijusias su tuo aplinkybes, jos nepatikrintos apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl laikytina, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarką, reikia išreikalauti duomenis, kurie pagristų daromas išvadas dėl I. Č. socialinės brandos, įvertinti visas aplinkybes, nurodytas BK 81 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei visas kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar jo išvadą ir tik tuomet spręsti, ar jis pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir ar šių baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų BK 80 straipsnyje numatytą paskirtį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.