Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

UAB „GECO-Taika“ skunde, 2017 m. sausio 30 d., 2017 m. sausio 30 d. ir 2020 m. rugpjūčio 12 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ketino gaminti energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir tuo tikslu planavo rekonstruoti (duomenys neskelbtini) esančią katilinę ir įrengti kogeneracinę jėgainę. Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. birželio 20 d. laimėjo skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia yra nuo 30 kW iki 5000 kW, tačiau pradėjusi vystyti kogeneracinės jėgainės projektą, susidūrė su Savivaldybės sudaromomis kliūtimis, užkirtusiomis kelią patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką. Tokiomis kliūtimis Bendrovė įvardino Tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. priimtą sprendimą Nr. T-300 „Dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-300) ir 2014 m. balandžio 24 d. priimtą sprendimą Nr. T-123 „Dėl UAB „GECO-Taika“ poveikio aplinkai vertinimo programos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-123). Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba), atlikusi nurodytų Tarybos sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio reikalavimams tyrimą, 2014 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 2S-5 (toliau – ir Nutarimas) pripažino Tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei 2014 m. balandžio 24 d. Sprendimą Nr. T-123 (toliau abu administraciniai aktai – Sprendimai) pažeidusiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Pareiškėja teigė, kad dėl Tarybos, kaip Savivaldybės valdžios institucijos, priimtų neteisėtų Sprendimų patyrė turtinę žalą – 124 113,92 Eur tiesioginių nuostolių, kuriuos Savivaldybė privalo atlyginti. UAB „GECO-Taika“ pabrėžė, kad nekelia negautų pajamų atlyginimo klausimo, todėl neprivalo įrodinėti, jog Bendrovė būtų sugebėjusi įgyvendinti kogeneracinės jėgainės projektą iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo. Pareiškėja tvirtino, kad Tarybos priimti Sprendimai yra neteisėti aktai, jų neteisėtumas konstatuotas Konkurencijos tarybos priimtu Nutarimu. Be to, pareiškėja tvirtino, kad atsakovė, priimdama Sprendimą Nr. T-123, pažeidė ir kitas imperatyvias teisės aktų – Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – Poveikio aplinkai vertinimo įstatymas) 8 straipsnio 9 dalies, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies – nuostatas.

Pareiškėja, pagrįsdama tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsiradusios turtinės žalos ir neteisėtų veiksmų egzistavimą, rėmėsi Nutarimo išvada, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus pažeidę Sprendimai apribojo galimybę nepriklausomiems šilumos gamintojams, t y. ir UAB „GECO-Taika“, patekti į Savivaldybės šilumos gamybos rinką. Pareiškėja paaiškino, kad tuometinis Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas 2013 m. lapkričio 26 d. pateikė galutinę išvadą, jog pareiškėjos kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę, poveikio aplinkai vertinimas yra privalomas, tačiau pagal galiojusio Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 9 straipsnio 8 dalį, galiojant Sprendimui Nr. T-123, pareiškėja neturėjo objektyvių galimybių tęsti poveikio aplinkai vertinimo procedūros ir gauti išvadą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Pareiškėja nurodė, kad Savivaldybei Sprendimu Nr. T-123 atsisakius pritarti biokuro kogeneracinės jėgainės įrengimui ir poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – Energetikos ministerija) 2014 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. (8.6-10)3-2096 nusprendė Bendrovei neišduoti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Pareiškėja buvo priversta savo interesus ginti teismine tvarka ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-530- 525/2016 panaikino Energetikos ministerijos 2014 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-2096. Pareiškėja, remdamasi Nutarimo 95, 98, 99, 102 ir 103 punktais, teigė, kad ūkinės veiklos negalėjo pradėti vykdyti dėl laiku nepastatytos kogeneracinės jėgainės, nebetaikytino aukciono metu laimėto skatinamojo tarifo, ir kaip nepagrįstus vertino atsakovės teiginius, kad jos veiksmai neužkirto kelio pareiškėjai patekti į šilumos ūkio rinką ir neįtakojo jos galimybės įgyvendinti projektą. Teigė, kad Taryba, priėmusi 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. T-163, pripažino Sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą, t. y. pripažino, jog atliko neteisėtus veiksmus.

Be to, Bendrovė nurodė, kad ji buvo įsteigta vieninteliu tikslu – laimėjus skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną, vykdyti investicinį projektą įrengiant kogeneracinę jėgainę Šiaulių mieste, jos vienintelė veikla buvo kogeneracinės jėgainės Šiaulių mieste vystymas, kitokios veiklos pareiškėja nevykdė. Dėl šių priežasčių visos pareiškėjos turėtos išlaidos yra susijusios su kogeneracinės jėgainės projekto Šiaulių mieste vystymu. UAB „GECO-Taika“ teigė, jog nesant neteisėtų Sprendimų, pareiškėja nebūtų patyrusi turtinės žalos. Pareiškėja nurodė, kad dėl Tarybos neteisėtų Sprendimų patirtą žalą sudaro turto nuomos, turto vertinimo paslaugų išlaidos, išlaidos, susijusios su poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimu, kitos su kogeneracinės jėgainės statybų vystymu susijusios išlaidos, palūkanos, apskaitos ir audito išlaidos, su darbo užmokesčiu susijusios išlaidos. Pareiškėja vertino, kad visos šios išlaidos buvo būtinos ir yra pagrįstos. Atskirai paaiškino, kad turto vertinimo paslaugų išlaidos tiesiogiai buvo susijusios su kogeneracinės jėgainės statybų projektu, kadangi pareiškėja svarstė galimybę įsigyti nuomojamas pastatus. Pareiškėjos teigimu, tokį ketinimą ir 2013 m. kovo 20 d. elektros gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolas Nr. KP-44030-13-10918.

Pareiškėja, pagrįsdama turėtas darbo užmokesčio, apskaitos paslaugų ir audito ir kitas išlaidas, teigė, kad Bendrovei, įsteigtai išimtinai kogeneracinės elektrinės projekto vystymui, šios išlaidos buvo būtinos ir tiesiogiai susijusios su projekto vystymu, todėl jų nebuvo galima išvengti. Pažymėjo, jog pareiškėja, kurioje dirbo du darbuotojai, neturėjo reikiamų resursų įgyvendinti projektą, 2016 m. lapkričio 1 d. sudarė sutartį dėl projekto vystymo su UAB „GECO investicijos“, kuri turėjo sukaupusi reikiamų žinių ir patirtį vystant tokio pobūdžio projektus bei reikiamus išteklius. Tvirtino, jog sutarties nuostatos patvirtina, kad UAB „GECO investicijos“ suteiktos paslaugos buvo susijusios tik su kogeneracinės jėgainės projekto vystymu, o pasirašydamos sutartį šalys patvirtino, kad UAB „GECO investicijos“ suteikė pareiškėjai sutartyje nurodytas paslaugas plėtojant projektą. Pareiškėja vertino, kad, nepaisant to, jog sutartyje nurodytas mokėjimo terminas yra 2020 m. gruodžio 31 d. ir jis dar nėra suėjęs, ji yra įgijusi prievolę, kurią privalės įvykdyti, ši prievolė yra sudėtinė žalos, kurią nulėmė atsakovės neteisėti Sprendimai, dalis.

Teismo posėdyje UAB „GECO-Taika“ atstovas advokatas A. B. prašė tenkinti skundo reikalavimą. Pareiškėjos atstovas, teikdamas paaiškinimus reikalavimui pagrįsti, iš esmės rėmėsi skunde, 2017 m. sausio 30 d., 2020 m. rugpjūčio 12 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais, samprotavimais, teisės aktų nuostatų aiškinimu.

Savivaldybė teigė, kad byloje surinkti duomenys rodo, jog pareiškėja, net ir nesant Sprendimų, nebūtų spėjusi įgyvendinti projektą iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo. Atsakovė tvirtino, kad UAB „GECO-Taika“ būtų įgyvendinusi projektą tik tokiu atveju, jeigu iki 2015 m. kovo 18 d., kai buvo patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, būtų spėjusi atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, gauti specialiuosius architektūros reikalavimus, parengti žemės sklypo detalųjį planą. Atsakovės vertinimu, nurodytų veiksmų atlikimo terminai, tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas ir pačios pareiškėjos veiksmai projekto įgyvendinimo metu nulėmė tai, jog iki 2015 m. kovo 18 d. atlikti šiuos veiksmus buvo objektyviai neįmanoma. Savivaldybė pabrėžė, kad, tvarkydama šilumos ūkį 2008 m. balandžio 24 d. – 2015 m. birželio 25 d. laikotarpiu, ji privalėjo vadovautis 2008 m. Specialiojo plano sprendiniais, todėl bet koks Savivaldybės sprendimas būtų prieštaravęs 2008 m. Specialiajam planui ir būtų pripažintas neteisėtu.

Savivaldybė vertino, kad nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjos nurodytų nuostolių ir Savivaldybės priimtų Sprendimų. Atsakovė teigė, kad pareiškėjos investuotos lėšos negalėjo duoti lauktos grąžos, nepriklausomai nuo Sprendimo Nr. T-300 priėmimo, o net ir tuo atveju, jei pareiškėja ir būtų galėjusi įgyvendinti projektą nesant Sprendimo T-300, ji savo valia ir rizika pasirinko to nebedaryti. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog asmenims, vykdantiems komercinę investicinę veiklą, kaip profesionalams, turi būti taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai. Tai reiškia, kad, kad prieš investuodama savo lėšas į kogeneracinės jėgainės projekto įgyvendinimą, Bendrovė turėjo įvertinti, kad jos tam tikslui skiriami kaštai gali neatnešti naudos, nes Savivaldybėje galiojančiame Specialiajame plane nebuvo numatyta galimybė įgyvendinti šį projektą, pareiškėja nebūtų spėjusi projekto įgyvendinti iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo, būtų negavusi statybos leidimo ar nepraėjusi kitų projekto įgyvendinimui reikalingų etapų.

Be to, Savivaldybė teigė, kad 97 944,36 Eur dydžio žala yra nepagrįsta įrodymais; didelė dalis prašomų priteisti sumų yra arba nesusiję su kogeneracinės jėgainės projektu, arba nebūtinos, arba išgalvotos. Vertindama turto vertinimo paslaugų išlaidas, atsakovė pabrėžė, kad šios išlaidos negali būti atlyginamos, nes pareiškėja vertinto nekilnojamojo turto neįsigijo savo valia, o ne dėl tam tikrų Savivaldybės veiksmų. Aptardama nurodytas teisines išlaidas, pabrėžė, kad jos nepagrįstos jokiais įrodymais, pareiškėja tik deklaratyviai teigia, kad ji atlygino savo akcininkui. Vertindama prašomas priteisti palūkanas, Savivaldybė pažymėjo, jog pareiškėja nėra pateikusi palūkanų apmokėjimo dokumentų, nepagrindė paskolų būtinybės projekto įgyvendinimui, pažymėjo, kad tik pirmoji paskola buvo sudaryta 2013 m. kovo 20 d., o kitos paskolos sutartys buvo sudarytos po Sprendimo Nr. T-300 priėmimo, t. y. pareiškėja pinigines lėšas skolinosi savo rizika ir žinodama, kad projekto negalės įgyvendinti. Vertindama apskaitos, audito paslaugų, darbo užmokesčio išlaidas, nurodė, kad bet kuris Lietuvos Respublikoje veikiantis ūkio subjektas privalo tinkamai ir teisingai tvarkyti savo apskaitą, turėti vadovą. Aptardama kitas išlaidas (vidaus dokumentų tvirtinimas pas notarą, įvairių dokumentų registravimas Registrų centre), Savivaldybė teigė, kad pareiškėja niekaip nepagrindė, kaip šios išlaidos buvo susijusios su projekto įgyvendinimu, todėl negali būti laikoma atsakinga už šias išlaidas. Pasisakydama dėl 60 000 Eur išlaidų, kurias UAB „GECO-Taika“ įsipareigojo sumokėti UAB „GECO investicijos“ pagal 2016 m. lapkričio 1 d. sutartį už teiktas konsultacines paslaugas, atsakovė nurodė, jog nėra pateikta įrodymų, kad ši suma buvo realiai sumokėta, kad paslaugos iš tiesų buvo suteiktos, būtinos ir atitiko minimoje sutartyje nustatytą vertę. Pažymėjo, kad nurodyta sutartis buvo sudaryta likus mažiau nei mėnesiui iki skundo šioje byloje pareiškimo, o tai, atsakovės teigimu, rodo pareiškėjos siekį pasipelnyti Savivaldybės sąskaita. Savivaldybė, remdamasi pareiškėjos pripažinimu, kad projekto įgyvendinimą pradėjo anksčiausiai nuo 2013 m. sausio mėnesio, teigė, kad bet kokios jos patirtos išlaidos iki 2013 m. sausio 1 d. negali būti laikomos susijusiomis su projektu. Tvirtino, kad pareiškėja, žinodama, jog, priėmus Sprendimą Nr. T-300, Savivaldybė nebedalyvaus procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio vystymu bei plėtra Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, veikė savo rizika, todėl dėl jos atliktų veiksmų, siekiant toliau įgyvendinti projektą, patirtos išlaidos negali būti priteisiami iš Savivaldybės. Be to, Savivaldybė, remdamasi CK 6.259 str. 1 d. nurodė, kad ta aplinkybės, jog pareiškėja, žinodama apie galiojantį Sprendimą Nr. T-300, toliau investavo į kogeneracinės jėgainės projektą, leidžia atmesti pareiškėjos reikalavimą arba jį reikšmingai mažinti.

Pareiškėja 2017 m. balandžio 11 d. patikslinto skundo dalyje „4.3 Žala“ detalizavo, kad 124 113,92 Eur dydžio tiesioginius nuostolius sudaro: 12 486,95 Eur nekilnojamojo turto nuomos išlaidų; 1 158,48 Eur nuomoto nekilnojamojo turto vertinimo išlaidų; 12 589,58 Eur poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimo išlaidų; 11 014,25 Eur kitų su kogeneracinės jėgainės statybų vystymu susijusios išlaidų; 19 156,80 Eur pagal kredito sutartis sumokėtų palūkanų; 3 966,13 Eur apskaitos paslaugų apmokėjimo išlaidų; 2 558,48 Eur audito paslaugų apmokėjimo išlaidų; 539,30 Eur darbo užmokesčio, socialinio draudimo ir įmokų į garantinį fondą mokėjimo išlaidų; 60 643,95 Eur kitų išlaidų.

Sprendžiant dėl pareiškėjos nurodytų tiesioginių nuostolių, atsižvelgiama į teismo posėdyje UAB „GECO-Taika“ atstovo pateiktus paaiškinimus apie priežastis, dėl kurių, Tarybai 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 pripažinus netekusiais galios Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei Sprendimą Nr.T-123, pareiškėja nebeatliko veiksmų, susijusių su Šiaulių miesto savivaldybės šilumos ūkio srityje planuota ūkine veikla ir kogeneracinės jėgainės projekto įgyvendinimu. Pareiškėjos atstovas A. Banys paaiškino, kad Bendrovė, nuo 2013 metų siekusi patekti į Šiaulių miesto šilumos ūkį ir turėjusi tikslą statyti kogeneracinę jėgainę, Tarybai panaikinus Sprendimus, prarado suinteresuotumą Šiauliuose statyti 5,0 MW biokuro elektrinę, nes nebegalėjo pasinaudoti aukcione laimėta skatinimo kvota.

Minėta, kad UAB „GECO-Taika, kaip nepriklausoma šilumos gamintoja, dalyvavo skatinimo kvotų paskirstymo aukcione gamintojams, naudojantiems biomasę, aukcione ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. O3-238 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5000 kW, laimėtojų patvirtinimo“ 2.3 punktu buvo patvirtinta Skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5000 kW, laimėtoja; pareiškėjai buvo skirta 5 MW skatinimo kvota taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą.

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (taikoma redakcija, galiojusi 2014 m. liepos 1 d.–2014 m. liepos 23 d. laikotarpiu) 16 straipsnio 5 dalį, gamintojas, planuojantis plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, privalo gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus; toks leidimas išduodamas tik pateikus nustatytus dokumentus, tarp jų – ir atrankos išvadą dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ar sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos leistinumo poveikio aplinkai požiūriu, jeigu pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą turi būti atliekamos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą (išskyrus atvejus, kai elektrinės pajėgumai neviršija 30 kW, o saulės šviesos elektrinės pajėgumai neviršija 250 kW).

Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-4490-208/2015 duomenimis, UAB „GECO-Taika“ 2013 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Energetikos ministeriją prašymu gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (administracinė byla Nr. I-4490-208/2015; 1 t., b. l. 12–13). Energetikos ministerija 2014 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. (8.6-10)3-2096 nusprendė neišduoti UAB „GECO-Taika“ leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant 5,0 MW biokuro elektrinę (duomenys neskelbtini). Nurodytas sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad UAB „GECO-Taika“ nepateikė visų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų įvykdymą, t. y. dokumentų, pagrindžiančių, kaip vykdant planuojamą ūkinę veiklą, bus užtikrinami aplinkos apsaugos reikalavimai, bei poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo (administracinė byla Nr. I-4490-208/2015, 1 t., b. l. 85–86).

UAB „GECO-Taika“ skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti Energetikos ministerijos 2014 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-2096 bei įpareigoti Energetikos ministeriją atidėti jos prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių pajėgumus nagrinėjimą iki bus pašalintos kliūtys, dėl kurių negalima tęsti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, ir/ar gauta Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento išvada dėl planuojamos ūkinės veiklos galimumo/negalimumo. Pareiškėja skundą grindė aplinkybe, kad Taryba 2014 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą Nr. T-123, kuriuo nepritarė pareiškėjos planuojamai ūkinei veiklai – biokuro kogeneracinės jėgainės įrengimui.

Pareiškėja Ketinimo protokolo 2.16.1 punktu įsipareigojo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo skatinimo aukciono laimėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus gavimo, o 2.1 punktu – per 24 mėnesius baigti savo elektros tinklų dalyje susijusius darbus ir pateikti reikalingus dokumentus Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos elektros įrenginių techninės būklės patikrinimo aktui-pažymai gauti. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad tuometinis Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas priėmė 2013 m. rugsėjo 25 d. atrankos išvadą ir 2013 m. lapkričio 26 d. galutinę atrankos išvadą, kuriose patvirtino išvadą dėl pareiškėjos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo privalomumo; Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento internetinėje svetainėje 2014 m. balandžio 8 d. buvo paskelbtas informacinis pranešimas apie planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengimą ir kviečiama susipažinti su poveikio aplinkai vertinimo programa bei teikti pasiūlymus dokumentų rengėjui (administracinė byla Nr. I-4490-208/2015, 1 t., b. l. 10–13, 35–36).

Bylos rašytiniai įrodymai – 2013 m. birželio 20 d. sutartis Nr. 40 ir 2013 m. spalio 22 d. sutartis Nr. 68, sudarytos tarp UAB „GECO-Taika“ ir UAB „Ekopaslauga“, 2013 m. birželio 21 d. konsultavimo sutartis Nr. EK-13-173, sudaryta tarp UAB „GECO-Taika“ ir UAB „Ekokonsutacijos“, atliktų darbų perdavimo ir priėmimo aktai, sąskaitos faktūros, mokėjimų dokumentai patvirtina, jog UAB „GECO-Taika“ patyrė jos patikslintame skunde nurodyto 12 395,74 Eur dydžio išlaidų, susijusių su būtino poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimo procedūromis ir dokumentų rengimu.

Atsižvelgus į tai, kad UAB „GECO-Taika“ planavo statyti kogeneracinę jėgainę, sprendžiama, kad tuo tikslu ji pagrįstai svarstė nuomojamo nekilnojamojo turto įsigijimo nuosavybės teisėmis klausimą, todėl turėjo pagrindą jį įvertinti, pasinaudodama turto vertintojų paslaugomis. Dėl šios priežasties pareiškėjos skunde nurodytos 1 158,48 Eur dydžio išlaidos už turto vertintojų paslaugas atlyginimą vertinamos kaip būtinos ir susijusios su planuota kogeneracinės jėgainės eksploatavimo veikla. Teismas vertina, kad nurodytos išlaidos pagrįstos byloje pateiktais rašytiniais dokumentais.

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad UAB „GECO-Taika“ už 2013 m. rugpjūčio 8 d.–2015 m. spalio 10 d. laikotarpį sumokėtos nekilnojamojo turto nuomos pagal 2013 m. kovo 19 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį išlaidos, turėtos nuomojamo nekilnojamojo turto įvertinimo, planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai vertinimo dokumentų rengimo bei viešinimo, rinkliavos už Energetikos ministerijos išduodamą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių pajėgumus išlaidos buvo tiesiogiai susijusios su pareiškėjos planuojama vystyti ūkine veikla – kogeneracinės jėgainės statyba ir energijos gamyba Šiaulių mieste, šios išlaidos buvo būtinos, kadangi pareiškėja, turėdama tikslą statyti kogeneracinę jėgainę, privalėjo atlikti tam tikrus teisės aktuose numatytus būtinus veiksmus, gauti nustatytus privalomus dokumentus, apmokėti už suteiktas paslaugas, gautus dokumentus ir tuo reikalu patirti piniginių išlaidų.

Be to, pagal Ketinimų protokolo 2.11 punktą, UAB „GECO-Taika“ buvo įsipareigojusi įstatymo nustatyta tvarka elektros tinklų operatoriui pateikti Gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą – Lietuvos Respublikoje tinkamai įsteigto ir veikiančio banko išduotą garantiją, kurios dydis lygus 72 405,00 Eur (250 000,00 Lt), ne vėliau kaip likus 15 dienų iki skatinimo kvotų ir fiksuotų tarifų aukciono dienos. Ketinimų protokolo 2.12 punkte įtvirtintas pasirašiusiųjų šalių susitarimas dėl elektros tinklų operatoriaus teisių atsisakymo pagal Gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą ir jo grąžinimą arba raštišką pranešimą apie tai Gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą išdavusiam asmeniui (administracinė byla Nr. I-4490-208/2015, 1 t., b. l. 124). Teismas vertina, kad Gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimas – Lietuvos Respublikoje tinkamai įsteigto ir veikiančio banko išduota garantija buvo privaloma susitarimo su elektros tinklų operatoriumi sąlyga, kurios neįvykdžius, pareiškėja negalėtų pateikti Elektros gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolo, vieno iš būtinų dokumentų, pateikiamų gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje.

Pareiškėja nurodė, kad 5,0 MW biokuro elektrinės (duomenys neskelbtini) statybos projekto vystymui nuosavų piniginių lėšų neturėjo, Bendrovę kreditavo UAB „GECO investicijos“. Bylos duomenimis, UAB „GECO investicijos“ 2013 m. kovo 20 d. kredito sutartimi susitarė, jog pareiškėjai bus suteikta 72 405 Eur, 2014 m. sausio 27 d. kredito sutartimi – 47 497,68 Eur, 2014 m. gruodžio 1 d. kredito sutartimi – 106 580 Eur. Pagal nurodytų kredito sutarčių sąlygas, pareiškėja buvo įsipareigojusi už suteiktus kreditus mokėti palūkanas. UAB „GECO-Taika“ pateiktais duomenimis, pareiškėja pagal kredito sutartis 2016 m. lapkričio 11 d. sumokėjo 11 110,48 Eur palūkanų.

Pareiškėja kaip turtinę žalą vertino ir prašė atlyginti 10 049,82 Eur dydžio išlaidas, kurias jos teigimu, patyrė, kompensavusi UAB „GECO investicijos“ sumokėtą atlyginimą už Šilumos tiekimo tinklų nuo planuojamos statyti kogeneracinės jėgainės statybos vietos, esančios (duomenys neskelbtini), iki šilumos kameros Nr. 2219-31 statybos projektinius pasiūlymus, kuriuos parengė UAB „Energetikos linijos“, vykdydama 2014 m. balandžio 15 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 14626.

Byloje pateikta 2014 m. balandžio 15 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 14626, sudaryta tarp UAB „GECO investicijos“ ir UAB „Energetikos linijos“, patvirtina aplinkybę, jog UAB „Energetikos linijos“ įsipareigojo parengti Šilumos tiekimo tinklų nuo planuojamos statyti kogeneracinės jėgainės statybos vietos, esančios (duomenys neskelbtini), iki šilumos kameros Nr. 2219-31 statybos projektinius pasiūlymus. Teismas, išanalizavęs pateiktus pareiškėjos rašytinius įrodymus, sprendžia, kad UAB „GECO-Taika“ tinkamų rašytinių įrodymų, patvirtinančių 10 049,82 Eur dydžio piniginių lėšų kompensavimą UAB „GECO investicijos“ nepateikė, t. y. nepagrindė aplinkybės, jog realiai patyrė tokio dydžio išlaidas.

UAB „GECO-Taika“ prašė, patenkinus skundą, iš atsakovės priteisti 32 350,82 Eur atstovimo išlaidų. Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė prašė, atmetus skundą, priteisti 4 700,85 Eur atstovavimo išlaidų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 ir 5 dalys numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Pagal ABTĮ 39 straipsnio 1 dalį, prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos: išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti – išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme (2 punktas). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir advokato laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Užmokesčio dydžiai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos). Nuo 2015 m. kovo 20 d. taikomos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 išdėstytos Rekomendacijos. CPK 93 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad priteisiamos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-449-492/2019).

UAB GECO-Taika“ nurodė, kad 32 350,82 Eur išlaidos patirtos už skundo dėl žalos atlyginimo rengimą, atsakovo atsiliepimo į skundą analizę, rašytinių paaiškinimų rengimą, pasirengimą Šiaulių apygardos administracinio teismo posėdžiams ir atstovavimą Šiaulių apygardos administracinio teismo posėdžiuose, derybas su atsakove dėl taikos sutarties sudarymo galimybių, papildomų rašytinių paaiškinimų rengimą, patikslinto skundo dėl žalos atlyginimo rengimą, papildomų įrodymų rinkimą ir teikimą į bylą, atsakovės atsiliepimo į patikslintą skundą dėl žalos atlyginimo analizę, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo analizę, apeliacinio skundo rengimą, pasirengimą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų posėdžiams, prašymo dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės suteikimo rengimą, komunikaciją su atsakovo atstovais dėl taikos sutarties sudarymo galimybių, atsakovės rašytinių paaiškinimų analizę ir atsikirtimų į atsakovės rašytinius paaiškinimus rengimą, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo rengimą. Patirtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėja pateikė sąskaitas faktūras, sąskaitos išrašus su duomenimis apie piniginių lėšų įskaitymą.

Bylos duomenimis, UAB GECO-Taika“ atstovai parengė ir teismui padavė 2016 m. lapkričio 28 d. skundą dėl žalos atlyginimo ir 2017 m. balandžio 11 d. patikslintą skundą dėl žalos atlyginimo. Išanalizavus šių procesinių dokumentų turinį, daroma išvada, jog patikslintas skundas buvo papildytas argumentais, kuriais grindžiamas Savivaldybės, kaip atsakovės, veiksmų neteisėtumas. Teismas abu dokumentus vertina kaip vieną procesinį dokumentą – skundą, už kurio parengimą, atsižvelgus į patikslinto skundo surašymo datą, atlyginama maksimali atlyginimo suma, remiantis Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktais, yra (822,8 Eur x 2,5).

Pareiškėja prašė atlyginti turėtas išlaidas už jos atstovų rašytinių paaiškinimų, papildomų rašytinių paaiškinimų ir atsikirtimų į atsakovės rašytinius paaiškinimus rengimą, papildomų įrodymų rinkimą ir teikimą į bylą, prašymo dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės suteikimo ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą.

Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė prašė priteisti turėtas 4 700,85 Eur atstovavimo išlaidas.