- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-15
- Bylos Nr.
- 1A-1232-166-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Punys (pirm.), Stasys Lemežis, Audronė Kartanienė
- Nuteistasis
- V., V. K., ir D
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dviems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. S., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 25 d., apie 19 val. 48 min, jis su D. S., būdami apsvaigęs nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, V. K. iš už nugaros pribėgus prie gatve einančios R. D. ir sugriebus jos rankinę 10 litų vertės, kurioje buvo 500 litų, 10 švediškų kronų, kurių vertė 3 litai, mobilaus ryšio telefonas NOKIA 7500 349 litų vertės, akiniai 300 litų vertės, viso 1162 litų vertės ir bandant rankinę ištraukti iš R. D. rankų, bet pastarajai nepaleidus rankinės, V. K. jėga įtraukus R. D. į Kęstučio a. 12 namo kiemą, D. S., pritardamas V. K. nusikalstamiems veiksmams, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pribėgo prie R. D. ir kumščiu užsimojo smogti R. D. į veidą, tačiau R. D. sušukus, kad ji D. S. pažįsta, V. K., paleido rankinę ir kartu su D. S. pabėgo, t.y. jie savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo pakeisti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 5 d. ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apelianto manymu, jam paskirta bausmė yra per griežta. Su teismo nuosprendžiu dalyje dėl paskirtos bausmės rūšies ir dydžio apeliantas nesutinka ir mano, kad teismas nepagrįstai parinko jam pačią griežčiausią bausmę, numatytą BK 180 str. l d. normos sankcijoje. Apeliantas skunde teigia, jog nukentėjusiajai jis negrasino, smūgio nesudavė, ranka nebuvo užsimojęs, nuo nukentėjusiosios jis stovėjo 2 metrų atstumu. Be to, su D. S. dėl nusikalstamos veikos neplanavo, tiek iš anskto, tiek nusikaltimo padarymo metu dėl bendrų veiksmų su D. S. nesusitarę, kad pastarasis nukentėjusiajai grasintų, jis taip pat negirdėjo. Todėl prašo peržiūrėti bylą ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
N. V. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 5 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamųjų, nukentėjusiosios parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog V. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę. LR BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. LR BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.
Nors apeliantas skunde iš dalies neneigia dalyvavęs jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., padaryme, tačiau neigia nukentėjusiajai grasinęs ir iš anskto derinęs bendrus veiksmus su D. S., t.y. neigia bendrininkavimą. Tokie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo V. K. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji R. D. parodė, kad 2010-03-25 d. apie 19 val. 30 min. ėjo Kęstučio a., link Žuvų g. ir ties knygynu prie jos pribėgo V. K. ir sugriebęs už rankinės bandė ją ištraukti, tačiau rankinės nepaleido. Po to V. K. traukdamas už rankinės ją įsitraukė į šalia esantį praėjimą į kiemą, kur bandė ištraukti rankinę, bet ji vis tiek rankinės nepaleido. Tuo metu pribėgo D. S., kuris ranka užsimojo jai smogti, tačiau ji pradėjo šaukti, kad pastarąjį pažįsta, ir tada V. K. paleido rankinę ir jie abu pabėgo. Policijos komisariate iš nuotraukų kartotekos ji atpažino D. S., kuris buvo užsimojęs jai smogti. Vėliau V. K. jos atsiprašė, kad būdamas neblaivus iš jos bandė atimti rankinę.
Tokie nukentėjusiosios R. D. parodymai visiškai neprieštarauja kaltinamųjų V. K. ir D. S. parodymams. Iš D. S. parodymų matyti, kad įvykio vakare apie 20 val. su V. K. aludėje gėrė alų ir ėjo Kęstučio a., Ukmergėje. V. K. nieko nesakęs sugriebė moters rankinę ir bandė ją iš jos atimti. Kadangi moteris rankinės nepaleido, V. K. tempdamas už rankinės moterį įsitraukė į pravažiavimą kieme. Moteris šaukė pagalbos. Jis žengęs žingsnį link moters užsimojo ranka, norėdamas moteriškei smogti. Iš tikro jai sudavęs nebūtų, tik norėjo taip ją pagąsdinti, kad ji nustotų rėkti. Moteris rankinuko nepaleido ir jis su V. K. nubėgo nieko neatėmę.
Iš V. K. parodymų matyti, kad įvykio metu prasilenkiant su nukentėjusiąja, nieko nesakęs sugriebė už jos rankinės ir bandė ją ištraukti iš jos rankų. Kadangi ji rankinės nepaleido, ją traukdamas už rankinės įsitraukė į šalia esantį praėjimą į kiemą. Tuo metu D. S. buvo maždaug dviejų metrų atstumu nuo jų. Moteris pradėjo šaukti. Kai ji pradėjo šaukti, jis paleido rankinę ir su D. S. nuėjo.
Šios nukentėjusiosios R. D. parodymais neginčytinai įrodyta, kad V. K. su D. S., būdami apsvaigęs nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, V. K. iš už nugaros pribėgus prie R. D. ir sugriebus jos rankinę, ir bandant rankinę ištraukti iš R. D. rankų, bet pastarajai nepaleidus rankinės, V. K. jėga įtraukus R. D. į namo kiemą, D. S., pritardamas V. K. nusikalstamiems veiksmams, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pribėgo prie R. D. ir kumščiu užsimojo smogti R. D. į veidą, tačiau R. D. sušukus, kad ji D. S. pažįsta, V. K., paleido rankinę ir kartu su D. S. pabėgo, t.y. jie savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios.
Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šios nukentėjusiosios bei dalinai pačių kaltinamųjų V. K. ir D. S. parodymais neturi jokio pagrindo. Minimi parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis. Nukentėjusioji kalbėti netiesą neturi jokių motyvų, neturi ir negali turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad V. K. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d.
Apelianto skundo argumentai, jog su D. S. dėl nusikalstamos veikos neplanavo, tiek iš anskto, tiek nusikaltimo padarymo metu dėl bendrų veiksmų su D. S. nesusitarę, t. y. ginčija bendrininkavimą, yra atmestini. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju, remiantis atitinkamų požymių visuma, turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai ir kiekvienas bendrininkas suvokia, kad kėsinasi į tą patį objektą, supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius.
Iš kaltinamųjų ir nukentėjusios parodymų matyti, kad užpuolimo metu V. K. bandant atimti rankinę D. S. stovėjo už jų apie 2 metrų atstumu ir pamatęs, kad V. K. tai padaryti nepavyksta, užsimojo smogti nukentėjusiajai. Nukentėjusioji R. D. tai suprato kaip realų grasinimą nedelsiant jos atžvilgiu panaudoti smurtą, todėl pradėjo šaukti. V. K. argumentai, jog jis nukentėjusiajai negrasino, o D. S. paaiškinimas, kad jis nebūtų smogęs nukentėjusiajai, nusikaltimo kvalifikacijai įtakos neturi. Pažymėtina, bendrininkavime yra svarbu bendras abiejų ar daugiau asmenų nusikalstamos veikos tikslas, kuris pasiekiamas bendrais veiksmais. Šiuo atveju byloje neginčytinai nustatyta, jog V. K. ir D. S. turėjo vieną bendrą tikslą – užvaldyti nukentėjusios turtą. Kaltinamieji V. K. ir D. S., pamatę einančią nukentėjusiąja, suprato vieno kito neteisėtus veiksmus, pradėjo veikti bendrais veiksmais ir pritarė tokiems veiksmams siekdami vieningo tikslo. Kaltinamųjų veiksmai nusikaltimo padarymo metu nebūtinai turi būti tapatūs. Pažymėtina, kad V. K. įvykio metu suvokė, kad kėsinasi į tą patį objektą ir suprato kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tokie V. K. ir D. S. veiksmai atitinka bendrininkavimo formą ir jų nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d.
Apelianto prašymas sušvelninti paskirtą jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Nuteistajam V. K. paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę. Skirdamas apeliantui bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į padarytos veikos pavojingumą - pasikėsino padaryti tyčinį apysunkį nusikaltimą, motyvus ir tikslus, kaltės formą, nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis – anksčiau 7 kartus teistas, tačiau ankstesnės bausmės teigiamų rezultatų nedavė, be to, nusikalstamą veiką pasikėsino padaryti praėjus vos mažam laiko tarpui išėjęs iš laisvės atėmimo vietos. Akivaizdu, kad nuteistasis, sistemingai pažeisdamas įstatymus, nedaro jokių išvadų dėl savo poelgių, nerodo noro laikytis visuomenei priimtinų elgesio taisyklių bei pasitaisyti, yra linkęs nusikalsti. Svarbu ir tai, kad apeliantas praeityje jau buvo teistas už analogiškus turtinio pobūdžio nusikaltimus, niekur neįsidarbino, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, visa tai liudija, jog nusikaltimų darymas yra jo gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltinis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto padarytas nebaigtas nusikaltimas pagal LR BK 11 str. priskiriami apysunkiams nusikaltimams, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, todėl vadovaujantis LR BK 27 str. 1d., jis yra recidyvistas, o pagal LR BK 56 str. 1 d. nuostatas, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, todėl kolegija laiko, kad nuteistajam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytos nebaigtą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę. Skirdamas bausmę teismas įvertino ir tai, kad byloje yra nustatytos dvi V. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės - nusikalstamą veikas padarė bendrininkų grupėje ir nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (LR BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). V. K. atsakomybę švelninančių aplinkybių byloje nenustatyta. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad laisvės atėmimo bausmės trukmė apeliantui yra nustatyta arčiau LR BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatyto minimumo. Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai teisėjų kolegijai abejonių nekelia, todėl apelianto skundo argumentai dėl per griežtos bausmės skyrimo yra atmestini.
Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas apeliantui bausmės rūšį ir nustatydamas jos trukmę apylinkės teismas atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. nustatytas aplinkybes, t.y. į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį ir stadiją (pasikėsino padaryti tyčinį apysunkį nusikaltimą), kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas 7 kartus, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą), į tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, į sunkinančių aplinkybių buvimą. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistajam V. K. paskirta laisvės atėmimo bausmės rūšis ir trukmė negali būti laikoma aiškiai per griežta.
Įvertinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
n utarė:
nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.