Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, bei nubaustas:

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu 20 parų;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo nedideliu kiekiu narkotinės medžiagos, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, o būtent:

2011 m. rugpjūčio 30 d. apie 12 val. automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „Iki“ esančio banko, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už 500 Lt nupirkęs ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos, bet ne mažiau kaip 0,377 g heroino, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, ją nugabeno iki savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), ir laikė iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., po to automobiliu „Nissan Maxima“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno ją į Vilniaus tarptautinį oro uostą, esantį (duomenys neskelbtini), kur 2011 m. rugpjūčio 31 d. 10.40 val. jį sulaikė Aviacijos saugumo keleivių patikros posto pareigūnai.

Be to, R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo pasikėsino per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti narkotinę medžiagą, o būtent:

2011 m. rugpjūčio 30 d. apie 12 val. automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės ,,Iki“ esančio banko neteisėtai įgytą narkotinę medžiagą 2011 m. rugpjūčio 31 d. apie 10.40 val. neturėdamas leidimo pervežti ir nepateikdamas muitinės kontrolei, paslėpęs kojinėse, kurias mūvėjo, vykdamas iš Lietuvos į Latvijos Respubliką lėktuvo reisu Nr. BT344 pasikėsino gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Vilniaus tarptautinį oro uostą, esantį Vilniuje, Rodūnės kelias 10A, privalomą pateikti muitinės kontrolei narkotinę medžiagą – 0,377 g heroino, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi jį sulaikė Aviacijos saugumo keleivių patikros posto pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas tenkinamas.

Nuteistasis nuosprendį ginčija tik dėl bausmės rūšies, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi.

Teisėjų kolegija šį skundo motyvą vertina kaip teisingą.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Su tokia teismo išvada negalima sutikti.

Atkreipiamas dėmesys, jog prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis nustatomi ne pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – šios aplinkybės turi būti objektyviai įvertinamos, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. S. ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 14–15, 87 b. l.) ir pirmosios instancijos teisme davė išsamius parodymus apie veikų padarymo aplinkybes, pripažino esmines kvalifikavimui reikšmingas objektyvias padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes.

Tai, kad apklaustas tuoj po įvykio (2 t., 9–10 b. l.) atsisakė duoti parodymus dėl blogos savijautos, negali būti vertinama kaip kaltės nepripažinimas. Suprantama, jog tokioje situacijoje asmenį veikia stresas, baimė. Svarbu, kad apklaustas po dviejų dienų jis savo kaltę visiškai pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Vėlesnėje apklausoje (2 t., 18–19 b. l.) jo atsisakymo duoti parodymus ir pareiškimo, jog parodymus duos teisme, taip pat nėra pagrindo vertinti kaip kaltės nepripažinimo. Juo labiau kad iš apklausos protokolo turinio matyti, jog tuo metu tyrėją domino kratos gyvenamosiose patalpose metu rasti savigynai įgytas dujinis revolveris ir šoviniai, t. y. veika, kuri nebuvo inkriminuota.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja priešingai – apeliantas neneigė narkotikų vartojimo fakto, tik teigė juos vartojęs nereguliariai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, nuteistojo prisipažinimą padarius abi baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi pripažįsta kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas R. S. paskyrė vienintelę BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir minimalų sankcijoje numatytą bausmės dydį – trejus metus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog skirdamas bausmę teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 1 bei 2 dalyse numatytomis nuostatomis ir formaliai bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė – paskirta įstatymo sankcijoje numatyta bausmė, ji paskirta sankcijoje numatytuose rėmuose.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. S. paskirta bausmė šiuo konkrečiu atveju nėra teisinga.

Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, jog teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą, tačiau konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo.

Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, iš jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris irgi yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi.

BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tai reglamentuoja BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nuteistajam R. S. skirti bausmę, taikant BK 62 straipsnį, nebuvo šiame įstatyme numatytų pagrindų. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad skiriant nuteistajam R. S. bausmę pagal BK 199 straipsnio 2 dalį buvo ir yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kontrabandos dalyką, t. y. per valstybės sieną gabentos narkotinės medžiagos kiekį, taip pat į šios nusikalstamos veikos padarymo motyvą.

Pagal BK 199 straipsnio 2 dalį nusikalstama veika kvalifikuojama nepriklausomai nei nuo kontrabandos dalyko vertės, nei nuo per valstybės sieną neteisėtai gabentų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio. Tai reiškia, jog pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą atsako ir gabenęs labai didelį, ir nedidelį šių medžiagų kiekį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. S. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neturėdamas leidimo gabeno ne mažiau kaip 0,377 g narkotinės medžiagos heroino.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose ,,Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose“ nurodyta, jog nedidelis narkotinės medžiagos heroino kiekis yra ne daugiau kaip 0,02 g, o didelis – daugiau kaip 2 g šios medžiagos. Tai reiškia, kad R. S. gabentos narkotinės medžiagos kiekis gerokai mažesnis už nurodytose rekomendacijose nustatytą šios narkotinės medžiagos didelio kiekio žemutinę ribą.

Kontrabandos motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiai ir jie neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, tačiau teismų praktika rodo, jog kontrabanda (taip pat ir narkotinių ar psichotropinių medžiagų) dažniausiai daroma dėl savanaudiškų paskatų.

Šioje byloje pats pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. S. narkotinę medžiagą neteisėtai gabeno, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti. Nustatyta ir tai, jog nuteistasis šią narkotinę medžiagą vartojo, todėl bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad vykdamas į Rygą per valstybės sieną R. S. neteisėtai gabeno tik santykinai nedidelį (mažesnį nei 2 g) ir tik savo reikmėms skirtą narkotinės medžiagos kiekį.

Teisėjų kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės rodo žymiai mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą.

Svarbu ir tai, jog nusikaltimas nebuvo baigtas. Nuteistojo elgesys (bandymas sunaikinti įkalčius) šiuo atveju negali būti sureikšmintas, nes tokioje situacijoje asmuo pasimeta, jį veikia baimė, išgąstis. Svarbiau yra tai, kad po nusikaltimo padarymo nuteistasis davė išsamius ir nuoširdžius parodymus apie jo padarymo aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo ir tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertino kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Jokių nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Iš nuteistojo asmenybę apibūdinančių duomenų matyti, jog iki nusikaltimo padarymo jis ilgą laiką (nuo 1992 m.) dirbo Vilniaus muitinėje, daugiau kaip šešiolika metų – vyriausiuoju inspektoriumi (2 t., 35–36 b. l.). Darbdavys jį apibūdino kaip turintį didelę darbo patirtį, pareigingą, nuolat besitobulinantį, gerai atliekantį užduotis, drausmingą ir profesionalų darbuotoją. Jis teisiamas pirmą kartą. Tiesa, per devynerius metus jis tris kartus baustas administracinėmis nuobaudomis, tačiau visos jos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (vairavo kalbėdamas mobiliojo ryšio telefonu; įvažiavo į kelią ir susidūrė su automobiliu; viršijo greitį), yra negaliojančios ir neturi įtakos nagrinėjamai bylai. Dėl to darytina išvada, kad R. S. padarytas nusikaltimas nebuvo dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, visos aptartos aplinkybės turi būti laikomos išimtinėmis, nes jos rodo, jog R. S. padarytas nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o kaltininkas nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti, tik skiriant laisvės atėmimo bausmę. Dėl to BK 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo ir protingumo principams bei BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytai bausmės paskirčiai.

Beje, atkreiptinas dėmesys į prokurorės prieštaringą nuomonę dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo.

Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prokurorė už narkotinės medžiagos kontrabandą R. S. prašė skirti bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teisme ta pati prokurorė jau teigė, jog teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta.

Tokia prokurorės pozicija laikoma nemotyvuotai nenuoseklia.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, apeliantui taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skiriama švelnesnė bausmės rūšis.

BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra baudžiamasis nusižengimas, sankcijoje numatytos įvairių rūšių bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, bauda arba areštas.

Pirmosios instancijos teismas už šią veiką nuteistajam paskyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą 20 parų, tačiau tokio sprendimo visiškai nemotyvavo, tuo pažeidęs bausmės skyrimui keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinės instancijos teismo nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įvertinusi kaltininko asmenybę, kitas šiame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bausmės taikymo efektyvumo ir tikslingumo principus, daro išvadą, jog baudžiant už šį baudžiamąjį nusižengimą bausmės tikslai gali būti pasiekti, nuteistajam paskyrus baudą.

Nuteistajam R. S. laikinai sulaikytam išbuvus dešimt dienų (2 t., 24–27 b. l.), šis laikas įskaitomas į paskirtą bausmę, jį prilyginant 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudai (BK 66 straipsnio 1, 2 dalys).

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti:

R. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi;

R. S., pripažintam kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, paskirti bausmes:

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 30 MGL (3 900 litų) dydžio baudą;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – 190 MGL (24 700 litų) dydžio baudą;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę R. S. paskirti 190 MGL (24 700 litų) dydžio baudą.

R. S. į bausmės laiką įskaityti dešimties dienų laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d., jį prilyginant 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudai.

R. S. grąžinti dokumentus – Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. 22025898 ir asmens tapatybės kortelę Nr. 10491486.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.