- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-02
- Bylos Nr.
- eI3-608-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01931-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinė muitinė
- Advokatai
- Rolandas Mištautas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. M. (toliau – Pareiškėjas), atstovaujamas advokato Rolando Mištauto kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. S-58 (7-268/2017) „Dėl G. M. 2017-12-07 skundo“ (toliau – Komisijos sprendimas); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 1A-284 „Dėl G. M. skundo“ (toliau – Departamento sprendimas); 3) Kauno teritorinės muitinės (toliau – Teritorinė muitinė) 2017 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 7PM190200 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“ (toliau – Teritorinės muitinės sprendimas).
Paaiškina, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-84-478/2014 konstatavo, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis iš anksto susitarę neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, t.y. 2012 m. rugsėjo 17 d. (duomenys neskelbtini), laikė 200 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis. Nuosprendžiu pareiškėjas ir kiti asmenys pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalyje, jiems paskirtos bausmės ir nuspręsta cigaretes konfiskuoti.
Minėto nuosprendžio pagrindu Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 7PM190200 pripažino pareiškėją ir kitus asmenis skolininkais muitinei. Šiuo sprendimu, Teritorinė muitinė apskaičiavo konfiskuotų cigarečių muitinę vertę bei įregistravo mokestinę prievolę: 19 018 Eur muito mokesčio, 274 705 Eur akcizo mokesčio, 68 615 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 135 237 Eur akcizo delspinigių, 33 779 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 457 Eur muito delspinigių.
Nesutikdamas su Teritorinės muitinės sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Muitinės departamentą prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti bei ginčijamą sprendimą panaikinti. Departamentas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 1A-284 Teritorinės muitinės sprendimą patvirtino.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento priimtu sprendimu, kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, kuri 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. S-58 (7-268/2017) Departamento sprendimą patvirtino. Išnaudojęs visas įmanomas ikiteisminio nagrinėjimo galimybes ir nesutikdamas su ginčijamais sprendimais, pareiškėjas 2019 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kurio prašo ginčijus sprendimus panaikinti.
Pareiškėjo nuomone, Departamentas ir Komisija, nagrinėdami pareiškėjo skundus, nepagrįstai taikė Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalį, nes vietoje jo turėjo taikyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 952/2013 patvirtintus Sąjungos muitinės kodekso (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas) 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktus, įsigaliojusius nuo 2016 m. gegužės 1 d. Teigia, kad šių punktų pagrindu pareiškėjui turėjo būti panaikinta mokestinė prievolė, nes prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos jau galiojant minėto Sąjungos muitinės kodekso nurodytiems punktams. Tai, kad Departamentas ir Komisija turėjo vadovautis nurodytais punktais patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika ir susidariusios faktinės aplinkybės. Pareiškėjo vertinimu, ginčo prekės (cigaretės), gabentos 2012 m., o mokestinė prievolė muitinei įregistruota priėmus Teritorinės muitinės sprendimą, t.y. nuo 2017 m. kovo 16 d., jau galiojant minėtam Sąjungos muitinės kodeksui, kuris numato mokestinės atsakomybės panaikinimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Komisija savo sprendime nepagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymu ir netaikė jame numatyto senaties termino. Mano, jog pranešimas buvo pareiškėjui surašytas jau suėjus trejų metų senaties terminui. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, pareiškėjas daro išvadą, kad priimti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl turėtų būti naikintini.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai buvo atlikti 2012 m. rugsėjo 17 d., kai galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, todėl skolos muitinei atsiradimo diena pagrįstai pripažinta 2012 m. rugsėjo 17 d., kai galiojo Bendrijos muitinės kodekso nuostatos. Pareiškėjas nepagrįstai sieja skolos muitinei atsiradimo momentą su ginčijamo Teritorinės muitinės sprendimo priėmimo data. Šiuo atveju, prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tik tokiu atveju, jeigu importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuotos bei sunaikintos iki 2016 m. gegužės 1 d., galiojant Sąjungos muitinės kodeksui.
Pažymi, kad pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus trejų metų terminui, kai įvyko veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla. Departamento vertinimu, Teritorinė muitinė savo sprendimu įregistruodama mokestinę prievolę senaties terminų nepažeidė. Atsakovo vertinimu, ginčijami sprendimai yra pagrįsti, todėl jų naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja neteisėto prekių įvežimo metu galiojęs Bendrijos muitinės kodeksas, o ne pareiškėjo skunde nurodomas Sąjungos muitinės kodeksas. Šiuo atveju, vežamos prekės į Bendrijos muitų teritoriją nebuvo pateiktos muitinės įstaigai, dėl ko šios prekės laikytos kaip neteisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Taigi, ginčo atveju, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsniu, skola muitinei atsirado 2012 m. rugsėjo 17 d.
Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Komisija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir LVAT praktiką administracinėje byloje Nr. eA-80-261/2019 pagrįstai nurodė, kad prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tik tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t.y. po 2016 m. gegužės 1 d. Nagrinėjamu atveju, prekės buvo neteisėtai įvežtos ir skola muitinei atsirado 2012 m. rugsėjo 17 d., tai reiškia, jog Teritorinės muitinės sprendimo priėmimo data neturi įtakos nustatytai pareiškėjo skolos muitinei atsiradimo datai.
Pasisakydama dėl senaties termino Kauno teritorinė muitinė pažymėjo, kad įregistruodama mokestinę prievolę, atsiradusią 2012 m. rugsėjo 17 d., senaties terminų nepažeidė. Šią aplinkybę patvirtino ir Komisija ginčijame sprendime.
Administracinės bylos visapusiškam ir objektyviam išnagrinėjimui prie šios administracinės bylos prijungta Komisijos byla Nr. 7-268/2017 (toliau – Komisijos byla).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos, Departamento ir Kauno teritorinės muitinės sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-84-478/2014 pareiškėją su kitais asmenimis pripažino kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje, už tai, kad jis 2012 m. rugsėjo 17 d. (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes, t.y. 200 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis (Komisijos byla, b. l. 32-51).
Kauno teritorinė muitinė 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 7PM190200 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, pripažino pareiškėją skolininku muitinei, įregistravo muitinėje už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes mokestinę prievolę: 19 018 Eur muito mokesčio, 274 705 Eur akcizo mokesčio, 68 615 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 135 237 Eur akcizo delspinigių, 33 779 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 457 Eur muito delspinigių (Komisijos byla, b. l. 25-29). Tos pačios dienos Kauno teritorinės muitinės pranešimu Nr. (11.111) 1B-2769, pareiškėjas informuotas apie tai, kad pareiškėjui apskaičiuota mokestinė prievolė, kurią jis įpareigojamas įvykdyti (Komisijos byla, b. l. 53).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas 2017 m. spalio 18 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės sprendimą Nr. 7PM190200, motyvuodamas tuo, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiu Sąjungos muitinės kodeksu ir faktine aplinkybe, kad ginčo prekės (cigaretės) buvo konfiskuotos ir sunaikintos (Komisijos byla, b. l. 17-24). Departamentas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 1A-284 netenkino pareiškėjo prašymo dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimo panaikinimo, nes Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto norma, nustatanti skolos muitinei išnykimą už konfiskuotas arba sulaikytas prekes, taikytina tik toms situacijoms, kurios susidarė nuo Sąjungos muitinės kodekso įsigaliojimo 2016 m. gegužės 1 d. (Komisijos byla, b. l. 17-24).
Nesutikdamas su ginčijamais sprendimais, pareiškėjas 2017 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydamas panaikinti Departamento 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 1A-284 (Komisijos byla, b. l. 2-7). Komisija 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. S-58 (7-268/2017) patvirtino Departamento 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 1A-284 (Komisijos byla, b. l. 93-101).
Pareiškėjas 2019 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas Kauno teritorinės muitinės, Departamento ir Komisijos sprendimus panaikinti kaip nepagrįstus.
Ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo iš esmės kilo dėl galimybės taikyti Sąjungos muitinės kodekso normas, numatančias skolos muitinei išnykimą prekių konfiskavimo atveju, kai skola muitinei atsirado iki Sąjungos muitinės kodekso įsigaliojimo, o muitinės sprendimas įformintas po Sąjungos kodekso įsigaliojimo.
Teismas, pasisakydamas dėl Sąjungos muitinės kodekso nuostatų taikymo nagrinėjamo atvejo kontekste pažymi, kad Teritorinei muitinei priimant ginčijamą sprendimą galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, kurio 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Šio kodekso 214 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskyrus tuos atvejus, kai šiame kodekse aiškiai nustatyta kitaip, ir nepažeidžiant 2 dalies, prekėms taikytino importo arba eksporto muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei. Iš to seka, kad skolos muitinei atsiradimo data būtent ir lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Analogiška nuostata yra numatyta ir Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje, kurioje pasakyta, kad importo arba eksporto muito suma apskaičiuojama remiantis tomis muito apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo taikomos atitinkamoms prekėms tuo metu, kai dėl jų atsirado skola muitinei. Vadinasi, Bendrijos muitinės kodekso ar Sąjungos muitinės kodekso taikymas išimtinai priklauso nuo to, kuris iš šių kodeksų galiojo skolos muitinei atsiradimo dieną.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skola muitinei atsirado 2012 m. rugsėjo 17 d., kai buvo nustatytas akcizais apmokestinamų prekių laikymo faktas (duomenys neskelbtini) Tuo metu galiojo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalis, pagal kurią skolos muitinei atsiradimo momentas siejamas su neteisėtais veiksmais. Įvertinus tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai, kad skola muitinei atsirado nuo 2017 m. kovo 16 d., kai buvo priimtas Kauno teritorinės muitinės sprendimas, dėl to skola muitinei jo atžvilgiu atsirado jau galiojant Sąjungos muitinės kodeksui, laikomas neatitinkančiu nustatytų ir aptartų faktinių aplinkybių, susijusių su skolos muitinei atsiradimo momentu, todėl atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas pažymi, kad Teritorinė muitinė teisėtai pareiškėjo atžvilgiu dėl skolos muitinei įregistravimo vadovavosi Bendrijos muitinės kodeksu, atitinkamai dėl to ir Departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo šio sprendimo naikinti.
Laikotarpiu, kai buvo priimtas Kauno teritorinės muitinės sprendimas nuo 2016 m. gegužės 1 d. (Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 288 straipsnis) pradėjo galioti Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktas, kuris nustatė, kad nedarant poveikio galiojančioms nuostatoms, susijusioms su importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, neišieškojimu teismine tvarka pripažinus skolininką nemokiu, importo arba eksporto skola muitinei išnyksta, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, o f punktas – kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn. Pareiškėjas, remdamasis tuo, kad Kauno teritorinei muitinei priimant sprendimą pasikeitė teisinis reglamentavimas, kuris švelnina jo atsakomybę, ir nurodydamas, kad neteisėtai gabentos prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, t.y. galiojant Sąjungos muitinės kodeksui, laikosi pozicijos, kad Departamentas nepagrįstai atsisakė skolą muitinei pripažinti išnykusia.
Vertinant šį pareiškėjo argumentą aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas teisės aiškinimas, aiškinant Bendrijos muitinės kodekso ir Sąjungos muitinės kodekso nuostatų taikymą dėl skolos muitinei pripažinimo išnykusia, pagal kurį prekių sunaikinimo faktas lemia importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuojamos ir sunaikinamos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4293-968/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1224-575/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1256-261/2019).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo suformuotoje praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą (išnykimą), yra materialinio pobūdžio, todėl gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šio kodekso įsigaliojimo. Taip pat pažymi, kad nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data. Atitinkamai, spręsdama dėl prekių konfiskavimo ir jų sunaikinimo reikšmės vertinant skolos muitinei išnykimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020 vadovavosi aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. eA-1256-261/2019, Nr. eA-1224-575/2019, eA-4293-968/2019, taip pat žr., su atitinkamais pakeitimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1368-422/2018) panašiose bylose, pagal kurią Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą ir išnykimą, konkrečiai ir šio kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktai, gali būti taikomi tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šių kodekso normų įsigaliojimo, o galiojant Bendrijos muitinės kodeksui atsiradusioms skoloms, taikomos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos. Įvertinus tai, Kasacinio teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad prekių, dėl kurių muitinės skola atsirado galiojant Bendrijos muitinės kodeksui, konfiskavimas ir sunaikinimas skolos išnykimo savaime nelemia.
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir šio ginčo išsprendimui aktualią teismų praktiką, nenustatytas nei teisinis, nei faktinis pagrindas, leidžiantis sutikti su pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija. Pirma, kaip nustatyta vertinant skolos muitinei atsiradimo momentą, pareiškėjo atžvilgiu skola muitinei atsirado galiojant Bendrovės muitinės kodeksui, o ne Sąjungos muitinės kodeksui. Antra, nustačius, kad skola muitinei pareiškėjo atžvilgiu atsirado galiojant Bendrovės muitinės kodeksui, aplinkybė, kad ginčo prekės (cigaretės) buvo konfiskuotos ir sunaikintos, neturi jokios įtakos skolos muitinei pripažinimui išnykusia pagal Sąjungos muitinės kodeksą, nes jis šiuo atveju nėra taikomas. Todėl ir šie pareiškėjo argumentai dėl skolos muitinei pripažinimo išnykusia laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde teigia, kad suėjus trejų metų terminui, skolininkui nebegali būti siunčiamas pranešimas dėl skolos susidarymo.
Primintina, kad nagrinėjamu atveju skola muitinei atsirado 2012 m. rugsėjo 17 d. Ginčo laikotarpiui taikytina skolos atsiradimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad pranešimas skolininkui (apie muito sumos įtraukimą į apskaitą) negali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu priežastis, dėl kurios atsirado muitinės skola, buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus 3 dalyje nurodytam trejų metų laikotarpiui, laikantis galiojančių nuostatų.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno teritorinė muitinė, išnagrinėjusi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2017 m. kovo 10 d. raštu Nr. 25/11-1-21-4034 pateiktą medžiagą, nustatė, kad buvo priimtas Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-84-478/2014, kuris įsiteisėjo 2015 m. sausio 16 d. Remdamasi minėtu nuosprendžiu ir jame nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, Kauno teritorinė muitinė 2017 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą Nr. 7PM190200.
Teismo vertinimu, Komisija teisingai savo sprendime pažymėjo, jog nustatant ginčo atvejui taikytiną senaties terminą yra aktualios ir skolos atsiradimo metu galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. Šio įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, t.y. nuo sausio 1 dienos. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Teritorinė muitinė įregistruodama mokestinę prievolę, senaties terminų nepažeidė.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Kauno teritorinės muitinės, Muitinės departamento ir Mokestinių ginčų komisijos ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų, kuriais remiantis būtų galima naikinti ginčijamus sprendimus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. M. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.