Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-31 · Administracinė byla Nr. I-291-142/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-31
Bylos Nr.
I-291-142/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01080-2016-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
V. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-291-142/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01080-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui V. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

V. P. (toliau – pareiškėjas) 2016-03-14 kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 8 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL, Ligoninė) (b. l. 1–3, 99, 100).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2014-11-20 buvo atvežtas į LAVL ir paguldytas į palatą Nr. 30, kurioje stovėjo 4 dviaukštės lovos. Kameroje buvo visi rūkantys, todėl paprašė, kad būtų perkeltas į kamerą su nerūkančiais. Neužilgo buvo perkeltas į kamerą Nr. 29, kurioje irgi visi rūkė. Kamera buvo ankšta, joje stovėjo 4 dviaukščiai gultai. Lovų paviršius nėra ištisinis, o pagamintas iš metalinių juostų, tarp kurių yra 15–20 cm tarpai, į kuriuos prasmegdavo čiužinys. Metalinės lovų juostos iškraipytos, kai kurios lovos surištos vielomis ir pačių ligonių iš paklodžių pasidarytomis virvėmis. Iki atsilaisvinant apatiniam gultui, keletą dienų turėjo laipioti, o tai sukeldavo skausmus. Vietoje tualeto buvo skylė grindyse, todėl naudotis tualetu buvo tikra kankynė, kadangi negalėjo sulenkti kojos. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5x1,2 m sienele, taigi buvo pažeidžiamas privatumas. Kameroje vietoje stalo stovėjo spintelė prie kurios galėjo valgyti pora žmonių. Visą laiką tekdavo valgyti pasidėjus karštus dubenėlius ant kelių. Kameroje nebuvo veidrodžio, higienos reikmenų spintelės. Kameroje nebuvo nei radijo, nei televizijos. Du kartus rašė prašymus nuvesti į biblioteką, tačiau to nebuvo padaryta – pareigūnai nurodė, kad parašius kokią literatūra pageidauja gauti, ji bus atnešta į kamerą, tačiau paprašius pageidaujamos literatūros, ji nebuvo atnešta. Gydymosi LAVL laikotarpiu patyrė pažeminimo jausmą dėl atviro tualeto. Po gydymosi LAVL pradėjo kompleksuoti, išnyko pasitikėjimas savimi.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–17, 111–113). Nurodo, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014-11-20 iki 2014-12-04 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 15,45 m², kurioje stovi 8 lovos ir palatoje Nr. 29, kurios plotas 15,45 m², kurioje stovi 8 lovos. Paaiškina, kad LAVL neveda statistikos, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, todėl negali pateikti teismui informacijos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju nurodytu ginčo laikotarpiu buvo minėtoje palatoje. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, kadangi ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems suimtiesiems ir/ar nuteistiesiems. Ligoninėje palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, jei yra nusiskundimų dėl sulūžusių lovų, Ūkio skyriaus darbuotojai visus defektus stengiasi pašalinti nedelsiant. Ligoninė vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, kurių 16.5 nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Vadovaujantis šiuo punktu nėra numatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiama. Unitazo uždengimo nereikalauja ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktas nurodo, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktu ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Ligoninėje yra biblioteka, kuri prieinama visiems pacientams. Visuotinai žinomas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose, be to informacija apie draudimą rūkyti iškabinta LAVL, todėl LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Pasak LAVL, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotas leidimas-higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra pagrįstas bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.

Teismo posėdyje LAVL atstovas nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 8 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000-06-30, 2004-12-13, 2004-12-29 nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997-01-20, 2004-12-13 nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš gydymo stacionare istorijos (b. l. 18, 114) matyti, kad pareiškėjas į LAVL atvyko 2014-11-20, o išvyko 2014-12-04. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu (iš viso 15 parų) buvo gydytas LAVL Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 29 ir Nr. 30. Pagal LAVL teismui pateiktą 2015-07-17 pažymą Nr. BD-983 (b. l. 54, 140) matyti, kad palatos Nr. 29 ir Nr. 30 yra 15,45 m² ploto, jose yra po 4 dviaukštes lovas.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1R-231 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų 1 punktą LAVL paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir LAVL (BVK) 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) reguliuoja BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus LAVL palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Kaip minėta, LAVL Chirurgijos skyriaus palatos Nr. 29 ir Nr. 30 yra 15,45 m² ploto, jose yra po 4 dviaukštes lovas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė negalėjo nurodyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikoma kartu su pareiškėju, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie palatų perpildymą nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Laikytina, kad palatose Nr. 29 ir Nr. 30 buvo tiek asmenų, kiek jose buvo gulimų vietų. Konstatuotina, kad LAVL pareiškėjui 15 parų neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimus. LAVL atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad LAVL neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pareiškėjo teigimu, vietoje tualeto buvo skylė grindyse, todėl naudotis tualetu buvo tikra kankynė, kadangi negalėjo sulenkti kojos. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5x1,2 m sienele, taigi buvo pažeidžiamas privatumas. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nebuvo veidrodžio, higienos reikmenų spintelės.

Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėtina, jog atskirą nuo palatos tualeto įrengimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 32 punktas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo taisyklės), 16.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas neužtikrino jo privatumo. LAVL pateikė teismui palatų nuotraukas, iš kurių matyti, kad sanitariniame mazge nebuvo unitazo, ertmė grindyse buvo atitverta nuo palatos užuolaida (b. l. 37, 45). Iš nuotraukų matyti, kad prie praustuvės buvo tualeto reikmenų lentynėlė, tačiau nebuvo veidrodžio. Nei unitazo įrengimas, nei tinkamos pertvaros įrengimas, nei veidrodžio pakabinimas nėra susijęs su kapitaliniais remonto ar rekonstrukcijos darbais, todėl konstatuotina, kad LAVL CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Be to, iš pateiktų nuotraukų matyti, kad sanitarinio mazgo vieta akivaizdžiai neatitinka minimalių higienos reikalavimų (b. l. 123–124). Teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuojančių normų pažeidimas ypač reikšmingas, atsižvelgiant į tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga. Chirurgijos skyriaus palatoje vietoje unitazo esanti ertmė grindyse, atitverta užuolaida yra nepateisinamas LAVL neveikimas, neužtikrinant saugių ir sveikų asmenų laikymo gydymo įstaigoje sąlygų.

Pareiškėjo teigimu, kameroje vietoje stalo stovėjo spintelė prie kurios galėjo valgyti pora žmonių. Visą laiką tekdavo valgyti pasidėjus karštus dubenėlius ant kelių. Iš atsakovės atstovo pateiktų foto nuotraukų matyti, kad kameroje Nr. 29 yra nedidelis stalas, o prie kiekvienos lovos stovi po spintelę (b. l. 36, 37, 119–121), o kameroje Nr. 30 prie kiekvienos lovos stovi po spintelę (b. l. 42–43, 126, 128). Atsižvelgiant į tai, kad kameroje Nr. 30 nebuvo stalo, o kameroje Nr. 29 buvo stalas, skirtas valgyti daugiausiai dviem žmonėms, galima daryti išvadą, kad laikant pareiškėją perpildytose palatose, jam ne visada užteko vietos valgyti prie stalo, todėl ši aplinkybė taip pat vertintina pareiškėjo naudai.

Pareiškėjas paaiškina, kad atvežtas į LAVL buvo paguldytas į palatą Nr. 30, kurioje visi buvo rūkantys, kadangi pats yra nerūkantis paprašė, kad būtų perkeltas į kamerą su nerūkančiais. Neužilgo buvo perkeltas į kamerą Nr. 29, kurioje irgi visi rūkė, todėl buvo privertas kvėpuoti tabako dūmais. Iš teismui pateiktos pareiškėjo gydymo stacionare istorijos matyti, kad pareiškėjas yra rūkantis (b. l. 72). Be to, LAVL pateikė teismui nuotraukas, iš kurių matyti, kad Ligoninės teritorijoje yra iškabinti įspėjimai, draudžiantys rūkyti (b. l. 115–118). Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai susiję su šiomis aplinkybėmis atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nebuvo nei radijo, nei televizijos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtinta Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus norma nustato, kad palatoje turi būti radijo imtuvas, o medicininės dalies stacionare televizorius. Pareiškėjo skundo argumentai šiais aspektais yra iš dalies nepagrįsti, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad vienoje iš palatų, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo televizorius (b. l. 39).

Pareiškėjo teigimu jis nebuvo nuvestas į biblioteką, nors du kartus rašė prašymus nuvesti į biblioteką, o, paprašius atnešti literatūros į kamerą, tai nebuvo padaryta. LAVL nurodo, kad ligoninėje yra biblioteka, kuri prieinama visiems pacientams. Nagrinėjamu atveju teismui nėra pagrindo abejoti šiuo LAVL teiginiu. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į LAVL administraciją su prašymais, skundais ar pareiškimais dėl neišvedimo į biblioteką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos galimybės naudotis biblioteka atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjo teigimu lovų paviršius nėra ištisinis, o pagamintas iš metalinių juostų, tarp kurių yra 15–20 cm tarpai, į kuriuos prasmegdavo čiužinys. Metalinės lovų juostos iškraipytos, kai kurios lovos surištos vielomis ir pačių ligonių iš paklodžių pasidarytomis virvėmis. LAVL nurodo, kad ligoninėje palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, jei yra nusiskundimų dėl sulūžusių lovų, Ūkio skyriaus darbuotojai visus defektus stengiasi pašalinti nedelsiant. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kameroje Nr. 29 metalinės lovos apraizgytos medžiagos skiautėmis (b. l. 36–37, 39). Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl nekokybiškų lovų vertinami kaip iš dalies pagrįsti.

Remiantis tuo, kad byloje buvo konstatuoti LAVL neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jautė pažeminimą, patyrė dvasinę skriaudą, prarado pasitikėjimą savimi.

Pareiškėjas buvo gydomas netinkamomis sąlygomis visą jo buvimo LAVL laikotarpį – 15 parų. Tiek reikalavimai dėl minimalaus ploto užtikrinimo, tiek higienos normų reikalavimai buvo pažeisti dideliu mastu, todėl konstatuotina, jog tai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti pakankamai intensyvius neigiamus išgyvenimus. Ploto trūkumas neabejotinai trukdė pareiškėjui naudotis minimaliu privatumu, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis, sukėlusi pareiškėjui rimtą diskomfortą. Pažymėtina ir tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos sąlygas, todėl higienos normų pažeidimai tokioje įstaigoje yra nepateisinami. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti LAVL veiksmai (pareiškėjo laikymas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų), žala (pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir kančių), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu teismas taip pat pažymi, kad nei asmens orumo, nei privatumo pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikra fikcija, kurios paskirtis yra kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.

Pareiškėjas su skundu dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo gydymosi LAVL. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis (b. l. 71–91) pareiškėjo psichinės sveikatos sutrikimai nenustatyti, pareiškėjas, grįžęs iš LAVL, dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 150,00 Eur, skaičiuojant po 10,00 Eur už vieną parą (15 parų x 10,00 Eur), kai pareiškėjas LAVL buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 8 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinei žalai atlyginti 150,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. P. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė