Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant atsakovo (duomenys neskelbtini)atstovei L. G. ir atsakovo atstovei advokatės padėjėjai Daivai Jonuškaitei

parengiamajame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini)dėl drausminės nuobaudos- darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėta ir priimdama sprendimą už akių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas ieškiniu prašo pripažinti atsakovo (duomenys neskelbtini)direktorės 2016-01-19 įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo Nr. 127 neteisėtu ir jį panaikinti; pripažinti kad ieškovas R. B. buvo kasmetinėse atostogose iki 2016-01-13; grąžinti ieškovą į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos po 391 Eur už mėnesį; priteisti likusią neišmokėtą užmokesčio dalį – 562 Eur; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad 2015 m. kovo 26 d. tarp ieškovo R. B. ir atsakovo (duomenys neskelbtini), atstovaujamo direktorės L. G., buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 12, kuria ieškovas buvo priimtas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbui, darbdaviui įsipareigojant mokėti 391,00 eurų mėnesinį darbo užmokestį, darbo laiko trukmė nustatyta skaičiuoti pagal suminę darbo laiko apskaitą. 2015-03-27 ieškovas išvyko į pirmąją komandiruotę. Darbo pobūdis - nuolatinis vykimas į komandiruotes Europos valstybėse. Išvykstama būdavo penktadieniais 13-16 val., konkretaus laiko nebuvo, mikroautobusu iš Kauno po 4-6 žmones; 1-2 (duomenys neskelbtini)darbuotojai, kiti iš kitų įmonių. Grįždavo sekmadieniais apie 14-23 val. Prieš išvykstant, likus kelioms dienoms, susiskambindavo telefonu pats arba skambindavo vienas iš įmonės savininkų (šeimos narių), t.y. direktorė L. G., ar jos brolis Vaidotas ar tėvas Saulius, kad pasitikslinti, ar vairuotojas nėra susirgęs ir pan. Tarp šalių susiklostė tokia darbinė praktika, jog paprastai buvo siunčiamas į 4 savaičių trukmės komandiruotes. Su įsakymu dėl komandiruotės susipažindavo išvykimo dieną, maždaug valandą prieš išvykstant Kaune prie jų biuro. Už deklaruojamas 28 dienas buvo mokama po 60 eurų per dieną į rankas (dienpinigiai). Nuo 2015-08-31 sutarė, kad mokės 1750 eurų už 4 savaites, t.y. po 62,5 eurų per dieną. Taip buvo atsiskaityta už priešpaskutinę komandiruotę, kuri truko 4 savaites. Po komandiruotės dvi savaites ilsėdavosi Lietuvoje, ir į komandiruotes tuo laikotarpiu nebuvo siunčiamas. Tas laikotarpis buhalterijoje būdavo įforminamos kaip neapmokamos atostogos. Realiai poilsio buvo savaitė ir 5 dienos. Įmonės vadovų teigimu, ir deklaruojama buvo, kad komandiruotė trunka 28 d., nors su kelione realiai, kaip matyti, užtrukdavome 30 dienų. 2015 m. rugsėjo 27 d. ieškovas grįžęs iš komandiruotės, įmonės direktorei pasakė, kad nuo gruodžio vidurio iki sausio vidurio jam reikės atostogų, nes planuoja išvykti į užsienį asmeniniais tikslais. Dėl tokių ilgų atostogų buvo pasiūlyta visiškai išeiti iš darbo. Tada ieškovas pasiūlė padirbėti dvi savaites iš karto, t.y. 8 savaites, o po to turės ir dvigubai ilgesnį poilsio laiką. Su ieškovo pasiūlymu atsakovas sutiko, todėl sutarė, kad ieškovas dirbs 8 savaites iš karto, po to 4 savaites ilsėsis. Paskutinę komandiruotę išvyko 2015 m. spalio 9 d., grįžo 2015 m. gruodžio 6 d. 2015-12-07 ryte ieškovas paskambino direktorei L. G. dėl anksčiau aptartų atostogų suteikimo ir įforminimo. Ji pasakė, kad į jo el.paštą atsiųs laišką su pavyzdžiu, kaip turi surašyti prašymą dėl atostogų. Sutarė, kad savo prašymą kartu su kitais komandiruotės dokumentais išsiųs į Kauną. 2015-12-07 ieškovas parašė prašymą kad nuo 2015-12-15 iki 2016-01-13 atsakovas suteiktų laisvų dienų, ir su kitais dokumentais išsiuntė į Kauną per Panevėžio autobusų stoties Siuntų skyrių. 2015 m. gruodžio 11 d. sms žinute į direktorės telefono numerį priminė, kad dar nėra gavęs viso apmokėjimo už atliktą darbą. 2015-12-11 gavo 1165,76 eurų dydžio pavedimą. (Komandiruotės metu išmokėta buvo 1472,24 Eur, o už 8 savaites turėjo gauti 3500 Eur.) Trūko 862 Eur sumos. 2015 m. gruodžio 14 d. sms žinute dar kartą priminė apie pinigus. Atsakymo negavo. 2015 m. gruodžio 15 d. pakartotinai paštu, išsiuntė prašymą atostogoms gauti bei lėktuvo bilietų kopijas, kad patvirtinti savo žodžius apie iš anksto sutartas ir tikrai reikalingas atostogas ilgesniam laikui, ir kad grįš tik po Naujųjų metų. Kadangi iki 2015 m. gruodžio 16 d. pinigai nebuvo pervesti, sms žinute dar kartą priminė apie nesumokėtus pinigus. Gavo atsakymą, kad sumokės pagal įstatymus. Atsakymo, kad ieškovui atostogos nesuteikiamos, taip kaip kad jos suteiktos trumpesnės nei prašė, nei žodžiu, nei raštu iki išvykimo negavo. Ieškovas grįždamas po atostogų, 2016-01-11 Frankfurto oro uoste buvo sulaikytas policijos pareigūnų dėl nesumokėtos skolos (dėl buvusio eismo įvykio). Šios skolos neturėjo galimybės pervesti banko pavedimu, nes atsakovas nepervedė uždirbtų pinigų už paskutinę komandiruotę (kurios laikotarpis buvo nuo 2015-10-09 iki 2015-12-06) bei atostoginių. Grynųjų pinigų skolai padengti tai pat neturėjo. Žalos dydis buvo perskaičiuotas ir pakeistas į areštą. Todėl į Lietuvą grįžo tik po administracinio arešto 2016-02-03. Grįžęs savo sąskaitoje rado iš atsakovo pervestas sumas: 2015-12-30 - 73,49 Eur, 2016-01-19 - 226,51 eurų, t.y. 300 Eur. Todėl laiko, kad likusi neišmokėta dalis užmokesčio yra 562 Eur. Taip pat tik tada, po 2016-02-03 datos, iš pašto skyriaus pasiėmė du registruotus laiškus iš (duomenys neskelbtini). Viename jų buvo 2016-01-02 Prašymas pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, o kitame voke rado 2016-01-19 Įsakymą "Dėl drausminės nuobaudos skyrimo" Nr. 127, apie tai, kad buvo atleistas iš darbo nuo 2016-01-19. Atleidimo teisinis pagrindas nurodomas skirta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo pagal LR DK 237 str. 1 d. 3 p., 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). 2015-12-06 grįžęs iš paskutinės komandiruotės, pagal susitarimą ir susiklosčiusią praktiką, ieškovas manė turintis bent 4 savaites poilsio laiko. Be to, šioje įmonėje pagal neterminuotą darbo sutartį nepertraukiamai buvo išdirbęs ilgiau nei 6 mėnesius, todėl pagal įstatymą turėjo teisę gauti kasmetinės minimalias 28 dienų trukmės atostogas. Ieškovui darbo užmokestis už kasmetines atostogas buvo sumokėtas ne įstatyme nustatytu laiku, bet vėliau, o dalis atlyginimo liko neišmokėta iki šiol. Atsakovui žinant apie tokią darbuotojo teisę, ieškovo neatvykimas į darbą negalėjo būti vertinamas kaip pravaikšta ir šiuo aspektu, juo labiau, kad toks atleidimas iš darbo įvyko netgi prieš atsakovui įvykdant savo pareigą išmokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas. Darbdavys ir žodžiu, ir raštu buvo informuotas apie tai, kad ieškovas bus išvykęs iš Lietuvos iki 2016-01-13, turėjo išvykimo iš Lietuvos ir grįžimą patvirtinančius lėktuvo bilietus. Įvertinus tas aplinkybes, kad prašymas ilgesnių atostogų žodžiu buvo aptartas dar rugsėjo mėnesį, o ieškovo išsiųsti prašymai atostogų, kiti dokumentai negalėjo pasimesti ar reikšminga informacija būti nežinoma įmonės direktorei ir savininkams, - yra atsakovo akivaizdus nesąžiningumas, kai sms žinute pareikalauta ateiti į darbą anksčiau nei buvome sutarę, o po to siųsti laišką paštu ir prašyti pasiaiškinti dėl jau neatvykimo į darbą ir užskaitytos pravaikštos. Ieškovas neturėjo jokių fizinių galimybių į darbą ateiti 2016-01-02, o po to laiško nei gauti, nei susipažinti, nei laiku pateikti pasiaiškinimą. Ieškovas nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo LR DK 136 straipsnio 3 dalis 2 punkte nurodyto šiurkštaus darbo tvarkos pažeidimo sudėties, nes jis neturėjo pareigos atvykti į darbą 2016-01-02. Tai buvo poilsio laikas po prieš tai trukusios 8 savaičių komandiruotės. Apie informavimą atvykti į darbą 2016-01-02 iki išvykimo iš Lietuvos tinkamai ieškovui pranešta nebuvo, be to, negalėjo būti pranešta anksčiau nei iki 2016-01-13; o dėl susiklosčiusių (dėl atsakovo kaltės) aplinkybių,- realiai ir iki 2016-02-03. Jokie išankstiniai važiavimo į komandiruotes grafikai nebuvo nustatyti, poilsio laikas kiekvieną kartą buvo derinamas individualiai su vairuotoju; iš vairuotojų, kurie grįžta iš komandiruotės, nebuvo reikalaujama kiekvieną dieną būti darbo vietoje ar poilsio metu būti pasiekiamam ryšio priemonėmis ir/ar namuose, jokių įpareigojimų darbo sutartyje prie specialiųjų sąlygų numatyta nėra. Taip pat buvo pažeista LR DK 240 straipsnio nuostata, kurioje nustatyta, kad darbdavys turi nustatyti darbuotojui protingą terminą paaiškinimams dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo pateikti. Nustatant terminą, turi būti atsižvelgiama į konkretaus atvejo aplinkybes, suteikiama galimybė darbuotojui pasiaiškinti turi būti reali, o ne formali. Darbdavys - atsakovas šias nuostatas pažeidė, nes pasiaiškinimui pateikti suteikė terminą, per kurį pateikti paaiškinimo tikrai negalėjo.

Atsakovas pateikė į bylą atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, atsiliepime nurodė, kad 2015-03-27 ieškovas buvo supažindintas su įmonės darbo tvarkos taisyklėmis. Taisyklių 2.5. punkte nustatyta, kad įprasta vairuotojo komandiruotės trukmė yra 4 savaitės, neįskaitant vykimo į/iš komandiruotės. Po 4 savaičių darbo komandiruotėje vairuotojas turi teisę prašyti ne daugiau kaip 11 laisvų dienų. Šalių sutarimu komandiruotės trukmė gali būti ilginama. Administracijai leidus atitinkama proporcija galėjo būti suteikiama daugiau nedarbo dienų. Ieškovas išbuvęs komandiruotėje 8 savaites galėjo tikėtis ne daugiau kaip 25 laisvų dienų. Ieškovas su įmonės vadove tikslaus pageidaujamų atostogų ar laisvų dienų laiko niekada nederino. Apie tai, kad nori laisvų dienų nuo 2015-12-07 iki 2016-01-12 ieškovas pranešė tik 2015 m. gruodžio 7 d. telefonu, o vėliau pateikė rašytinį prašymą. Ieškovas R. B. apie pageidaujamą tokį ilgą laisvų dienų laikotarpį nebuvo informavęs nei vieno įmonės administracijos darbuotojo. Ieškovas iš paskutinės komandiruotės grįžo 2015-12-06. Pagal įmonėje nusistovėjusią tvarką grįžusius vairuotojus Kaune pasitinka administracijos darbuotojai. Tai daroma siekiant paimti reikiamus dokumentus, nuskaityti vairuotojų korteles. Taip pat darbdavys domisi, ar vairuotojai iš komandiruotės grįžta blaivūs. Kadangi ieškovas R. B. turėjo problemų su alkoholio vartojimu, jis tiesiog išlipdavo anksčiau, kad nesusitiktų su administracijos darbuotojais. Taip jis pasielgė ir 2015 m. gruodžio 6 d. Dėl to atsakovas neturėjo galimybės tiesiogiai pabendrauti su grįžusiu iš komandiruotės ieškovu. 2015-12-07 ieškovas paskambino įmonės vadovei ir pasakė, kad komandiruotės dokumentus atsiųs per autobusų siuntų tarnybą, o į darbą planuoja ateiti tik kitų metų sausio 12 d. Atsakovo vadovė ieškovui nurodė, kad taip ilgai neiti į darbą jis negali ir jei neišvyks į suplanuotą komandiruotę bus atleistas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Ieškovui buvo nurodyta, kad jis iš anksto turėjo pateikti rašytinį prašymą atostogoms, kurį darbdavys turėjo patvirtinti. 2016 m. gruodžio 7 d. po darbo valandų įmonės vadovė turėjo važiuoti į Kauno autobusų stotį pasiimti ieškovo išsiųstų komandiruotės dokumentų. Tarp jų buvo 2015-12-07 prašymas suteikti laisvų išeiginių dienų nuo 2015-12-07 iki 2016-01-12 imtinai administracijos leidimu. Dėl galimybės neiti į darbą net 37 dienas ieškovas su atsakovu nesitarė. Taip pat ieškovas savo ieškinyje nurodo, jog pageidavo dirbti 8 savaites ir po to neva tai su darbdaviu susitarė, kad turės 4 savaites išeiginių dienų. Visų pirma, 4 savaitės yra 28 dienos. Taigi, pats ieškovas patvirtina, kad jis nesitarė su darbdaviu dėl 37 laisvų dienų ir žinojo, kad tiek išeiginių dienų jam nepriklauso. Ieškovas klaidina teismą teikdamas, kad 2015-12-15 pakartotinai paštų išsiuntė prašymą bei lėktuvo bilietų kopijas, kad neva tai patvirtintų savo žodžius apie sutartas atostogas. Atsakovą ieškovo išsiųstas laiškas pasiekė tik 2015-12-21. Tą patvirtina pažyma apie siuntos įteikimą. Atsiųstame prašyme buvo nurodytas kitoks prašomų laisvų dienų laikotarpis, t.y.nuo 2015-12-21 iki 2016-01-13. Prašymą su įrodymais apie turimus lėktuvo bilietus ieškovas atsakovui išsiuntė tik 2015-12-15, t.y. vieną dieną prieš skrydį. Juos atsakovas gavo dar po šešių dienų. Ieškovas neprašė suteikti kasmetiniu apmokamu atostogų. Ieškovas išsiuntė dų 2015-12-07 ir 2015-12-15 prašymus suteikti laisvų išeiginių dienų administracijos leidimų. Šio tipo atostogas reglamentuoja LR DK 143 st. 2 d. 2 p. Vadovaujantis LR DK 4 straipsnio 4 dalimi darbo kodeksas ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektas patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi, iš esmės neatvykimas į darbą administracijos leidimu yra kaip nemokamos atostogos darbdavio ir darbuotojo susitarimu atvejais, nenumatytais LR DK 184 straipsnyje. Tokiu atveju atostoginiai darbuotojui nepriklauso. Neatvykti į darbą galima tik gavus administracijos leidimą. Taip pat ieškovas tuo metu neturėjo teisės gauti kasmetinių mokamų atostogų. Ieškovas R. B. įmonėje pradėjo dirbti 2015-03-27. Pagal LR DK 166 str. 1 d. už kalendorinius darbo metus priklauso 28 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Per dirbtą laikotarpį įmonėje ieškovas kelis kartus neatvyko į darbą administracijos leidimu: nuo 2015-05-12 iki 2015-05-21; nuo 2015-07-09 iki 2015-07-16; nuo 2015-12-07 iki 2015-12-31. Pagal LR DK 143 str. 2 d. 2 p. neatvykimai į darbą administracijos leidimu neįeina į darbo laiką, už šiuos laikotarpius nėra įskaitomos kasmetinės atostogos. Taip pat ieškovo prašymu jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2015-07-01 iki 2015-07-08. Todėl atsižvelgus į ieškovo išdirbtą laiką, neatvykimus į darbą administracijos leidimu bei išnaudotas kasmetines atostogas 2015-12-07 dienai ieškovas turėjo 11 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų. Darbo tvarkos taisyklių 2.9 punkte yra nustatyta, kad „Kasmetinių atostogų laiką darbuotojai iš anksto derina su įmonės vadovu pateikdami rašytinį prašymą ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų". Taisyklėse nustatytas 30 dienų terminas yra būtinas, kadangi tiek laiko paprastai užtrunka normali vairuotojo komandiruotė įskaitant vykimą. Dėl to vairuotojas prieš išvažiuodamas į komandiruotę privalo raštu informuoti įmonės vadovą, kad po komandiruotės jis norės atostogauti. Tuomet darbdavys turi laiko perorganizuoti kitų vairuotojų komandiruotes. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti, kad jis buvo kasmetinėse atostogose yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad jis nesilaikė nustatyti termino informuoti darbdavį apie planuojamas atostogas raštu prieš 30 dienų.

Taip pat atsakovas nurodo, kad 2015-03-26 su ieškovu sudarytos darbo sutarties 3 punkte buvo nustatytas 391 Eur atlyginimas. Vadovaujantis LR Vyriausybės 2015-06-17 nutarimu Nr. 615 nuo 2015-07-01 buvo mokamas 424 Eur atlyginimas. Antra, pagal 1996 m. lapkričio 21 d. LR finansų ministro įsakymą Nr. 116 "Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes" bei 2014 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 1K-293 dėl minėto įsakymo pakeitimo vienos dienos Belgijos Karalystėje dienpinigių norma yra 57 Eur. Pagal su ieškovu sudarytos darbo sutarties 7 punktą darbdavys įsipareigojo mokėti ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos vykstant į užsienio komandiruotes. Už pirmą komandiruotę ieškovui buvo sumokėta 100 procentų dienpinigių norma. Teisės aktai suteikia darbdaviams teisę mažinti dienpinigių normas. Dėl to 2015-05-22 su ieškovu buvo pasirašytas priedas prie darbo sutarties Nr. 12 sukonkretinantis darbdavio teisę mokėti darbuotojui 50 procentų dienpinigių, numatytų LR finansų ministro įsakyme. Kaip nurodo ieškovas dėl tikslios komandiruotpinigių normos buvo tariamasi. Dėl to už kitas komandiruotes ieškovui buvo mokama 60 procentų bei vieną kartą 70 procentų dienpinigių norma. Nepaisant to, kad komandiruotės įsakymuose komandiruotės trukmė ne visada buvo nurodoma su vykimu į ir iš komandiruotės, dienpinigiai būdavo skaičiuojami už visas dienas nuo išvykimo iki grįžimo. Darbo užmokestis už 2015 metų lapkričio mėnesį ieškovui buvo pervestas vadovaujantis darbo sutarties 3 punktu - iki sekančio mėnesio 15 dienos, t.y. 2015-12-11. Darbo užmokestis už 2015 metų gruodžio mėnesį ieškovui buvo pervestas 2015 metų gale, t.y. 2015-12-30. Atleidimo dieną ieškovui buvo apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas bei dienpinigių likutis. Reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015-01-19 atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos yra absoliučiai nepagrįstas, nes ieškovas prašo pripažinti, kad jis buvo kasmetinėse atostogose iki 2016-01-13 dienos. Taigi, ieškovas pripažįsta, kad darbe tuo metu nebuvo. Savo reikalavime ieškovas nenurodo šių atostogų pradžios. Galbūt dėl to, kad skaičiuojant nuo pirmojo 2015-12-07 prašymo susidaro net 38 kalendorinės dienos. Skaičiuojant nuo antrojo 2015-12-15 prašymo susidaro 30 kalendorinių dienų. Tokių ilgų atostogų nenumato nei Darbo kodeksas, nei darbo sutartis. Ieškovas buvo atleistas 2016-01-19, t.y. po 2016-01-13 d. Jeigu ieškovas buvo suimtas nuo 2016-01-11 iki 2016-02-03, vadinasi tuo laikotarpiu vis tiek nebūtų atėjęs į darbą. Dėl to šis laikas negali būti laikomas priverstine pravaikšta. Ieškovas pradėjo teisminį procesą prieš tai neinformavęs atsakovo, kad buvo suimtas ir kada buvo paleistas. Grįžęs darbe nepasirodė. Taigi, negalima laikyti, kad tai atsakovas pažeidė ieškovo teisę dirbti. Priešingai - visą tą laiką ir visa teisminio proceso laiką ieškovas pats nesistengė įgyvendinti savo teisės dirbti. Prašė ieškinį atmesti.

Į paskirtą 2016-05-05, 13.00 val., parengiamąjį posėdį ieškovas neatvyko, šaukimas įteiktas tinkamai. Taip pat neatvyko ieškovo atstovė advokato padėjėja S. J. – Ignatavičienė, nors šaukimas jai įteiktas, neatvykimo priežastys nežinomos, iki parengiamojo posėdžio prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, todėl, atsakovui pareiškus prašymą priimti sprendimą už akių, byloje priimtinas sprendimas už akių ( CPK 230 str. 2 d., 285 str. 1 d.).

Ieškinys atmestinas.

Pagal CPK 285 str.2 d. nuostatas, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Šios civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2015-03-26 įsidarbino pas atsakovą (duomenys neskelbtini), tarp šalių buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 12, kuria ieškovas buvo priimtas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbui, atsakovui mokant ieškovui 391,00 eurų mėnesinį darbo užmokestį, darbo laiko trukmė nustatyta skaičiuoti pagal suminę darbo laiko apskaitą (b.l. 8-10). 2015-03-27 ieškovas buvo supažindintas su įmonės darbo tvarkos taisyklėmis (b.l. 41-44). Taisyklių 2.5. punkte nustatyta, kad įprasta vairuotojo komandiruotės trukmė yra 4 savaitės, neįskaitant vykimo į/iš komandiruotės. Po 4 savaičių darbo komandiruotėje vairuotojas turi teisę prašyti ne daugiau kaip 11 laisvų dienų. Šalių susitarimu komandiruotės trukmė gali būti ilginama. Administracijai leidus atitinkama proporcija gali būti suteikiama daugiau nedarbo dienų. 2015-12-07 ieškovas pateikė atsakovui prašymą suteikti išeiginių dienų nuo 2015-12-07 iki 2016-01-12 (b.l. 47). Atsakovo rezoliucija ieškovo prašymas buvo tenkintas iš dalies, suteikiant ieškovui išeiginių dienų nuo 2015-12-07 iki 2015-12-31. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas 2016-01-02 nepasirodė darbe ir neišvyko į komandiruotę, su juo nebuvo galimybės susisiekti, 2016-01-05 darbuotojui registruotu laišku buvo išsiųstas prašymas pasiaiškinti nustatant terminą iki 2016-01-15, pasiaiškinimas iki nustatyto termino nebuvo gautas, todėl 2016-01-19 (duomenys neskelbtini)direktorės L. G. buvo priimtas įsakymas Nr.127 dėl drausminės nuobaudos skyrimo ieškovui (b.l. 11). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui anksčiau buvo skirta drausminė nuobauda – pastaba, ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2016-01-19, skyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, vadovaujantis DK 237 str. 1 d. 3 p., 126 str. 3 d. 2 p.

Darbo sutartis nutraukta pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., t.y. darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str. 2 d. 9 p.). Darbo drausmės pažeidimas – tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės.

Taigi, byloje nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 7 d. ieškovas pateikė prašymą atsakovui suteikti laisvų išeiginių dienų nuo 2015-12-07 iki 2016-01-12 imtinai administracijos leidimu. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad „atsakymo, kad atostogos nesuteikiamos, ar kad jos suteikiamos trumpesnės nei prašė, nei žodžiu, nei raštu iki išvykimo negavo“. Tačiau kaip matyti iš pateikto šalių elektroninio susirašinėjimo, atsakovo vadovė išsiuntė ieškovui du elektroninius laiškus, kuriuose nurodė, kad laisvų dienų ieškovui suteikiama iki 2015-12-31 ir kad 2016-01-01 jis turi išvykti į suplanuotą komandiruotę (b.l. 45). Taip pat šią aplinkybę patvirtina ant ieškovo 2015-12-07 prašymo parašyta vadovės rezoliucija: „IŠLEISTI nuo 2015.12.07 iki 2015.12.31“ imtinai (b.l. 47).

Taip pat ieškovas 2015-12-15 pakartotinai paštu išsiuntė prašymą dėl atostogų, kuriame buvo nurodytas kitoks prašomų laisvų dienų laikotarpis, t.y. nuo 2015-12-21 iki 2016-01-13 bei lėktuvo bilietų kopijos. Atsakovą ieškovo išsiųstas laiškas pasiekė 2015-12-21, tai patvirtina pažyma apie siuntos įteikimą (b.l. 49-51), ir kaip teigia atsakovas, ieškovas tuo metu jau buvo išvykęs ir nebuvo galima su juo susisiekti.

Ieškovas ieškinyje nurodo, kad ieškovui darbo užmokestis už kasmetines atostogas buvo sumokėtas ne įstatyme nustatytu laiku, bet vėliau, dėl to jis turėjo teisę atostogas pratęsti tiek dienų, kiek buvo uždelsta sumokėti darbo užmokestį. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas neprašė suteikti kasmetinių apmokamų atostogų. Ieškovas išsiuntė du 2015-12-07 ir 2015-12-15 prašymus suteikti laisvų išeiginių dienų administracijos leidimu. Šio tipo atostogas reglamentuoja DK 143 str. 2 d. 2 p. Be to, Darbo tvarkos taisyklių 2.9 punkte yra nustatyta, kad „Kasmetinių atostogų laiką darbuotojai iš anksto derina su įmonės vadovu pateikdami rašytinį prašymą ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų". Atsakovas nurodė, kad Taisyklėse nustatytas 30 dienų terminas yra būtinas, kadangi tiek laiko paprastai užtrunka normali vairuotojo komandiruotė įskaitant vykimą. Dėl to vairuotojas prieš išvažiuodamas į komandiruotę privalo raštu informuoti įmonės vadovą, kad po komandiruotės jis norės atostogauti. Tuomet darbdavys turi laiko perorganizuoti kitų vairuotojų komandiruotes. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti, kad jis buvo kasmetinėse atostogose yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad jis nesilaikė nustatyti termino informuoti darbdavį apie planuojamas atostogas raštu prieš 30 dienų.

Darbo sutarties nutraukimo pagrįstumą ir teisėtumą lemia tiek įstatyme nustatyto pagrindo nutraukti darbo santykius buvimas, tiek ir tinkamai įvykdyta atleidimo iš darbo procedūra.

Atsakovo 2016-01-19 įsakyme nurodytas ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas suteikia darbdaviui teisę atleisti darbuotoją iš darbo be įspėjimo. Tačiau, kaip minėta, toks atleidimas iš darbo yra drausminė nuobauda. DK 240 str. 1 d. nurodyta, kad prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Jei per darbdavio arba administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be pasiaiškinimo.

Kadangi ieškovas 2016-01-02 turėjo išvykti į suplanuotą komandiruotę, tačiau darbe nepasirodė 2016-01-02 -2016-01-04 dienomis ir į komandiruotę neišvažiavo, 2016-01-04 buvo surašytas aktas (b.l. 60) dėl ieškovo neatvykimo ir išsiųstas prašymas pateikti rašytinį pasiaiškinimą iki 2016-01-15 (b.l. 21). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad „...susisiekimas su manimi telefonu ar internetu buvo ypatingai apsunkintas, momentais net neįmanomas". Todėl darytina išvada, kad ieškovas interneto ryšį turėjo, tačiau ieškovas atsakovo neinformavo, kodėl jis 2016-01-02 nebuvo darbe.

Pravaikšta yra vienas iš šiurkščių darbo pareigų pažeidimų (DK 235 str. 2 d. 9 p.). DK 235 straips­nio 2 da­lies 9 punk­te nu­ma­ty­tas šiurkš­tus dar­bo pa­rei­gų pa­žei­di­mas kon­sta­tuo­ti­nas tik esant šių są­ly­gų vi­se­tui: a) dar­buo­to­jas ne­at­vyks­ta į dar­bą per vi­są dar­bo die­ną (pa­mai­ną); b) dar­buo­to­jas ne­at­vyks­ta į dar­bą be svar­bių prie­žas­čių. Pa­rei­ga įro­dy­ti šių są­ly­gų bu­vi­mą, esant gin­čui teis­me, ten­ka darb­da­viui (at­sa­ko­vui), o pa­rei­ga įro­dy­ti ne­at­vy­ki­mo į dar­bą prie­žas­tis ir jų svar­bą ten­ka dar­buo­to­jui (ieško­vui) (CPK 178 straips­nis) (Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 2004 m. birželio 18 d. nu­ta­ri­mu Nr. 45 patvirtinta Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mų prak­tikos, tai­kant Dar­bo ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias dar­bo su­tar­ties nu­trau­ki­mą pa­gal Dar­bo ko­dek­so 136 straips­nio 3 da­lies 1 ir 2 punk­tus, api­ben­dri­ni­mo apžval­ga).

Teismas, pagal nustatytas aplinkybes, turi pagrindo vertinti ieškovo elgesį, kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Iš nustatytų byloje aplinkybių matyti, jog ieškovas 2016-01-02 be svarbios priežasties nepasirodė darbe ir neišvyko į komandiruotę. Dėl to darbdavys turėjo teisinį pagrindą taikyti ieškovui drausminę atsakomybę – DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu skirti jam griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo (DK 136 straipsnio 3 dalis 2 punktas).

Ieškovo reikalavimai grąžinti ieškovą į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos po 391 Eur už mėnesį ir procesines palūkanas yra išvestiniai. Atmetus ieškovo pagrindinį reikalavimą dėl skirtos nuobaudos panaikinimo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išvestiniai reikalavimai netenkinami.

Ieškovas taip pat prašo priteisti likusią neišmokėtą užmokesčio dalį – 562 Eur. Nurodo, kad 2015-12-11 gavo 1165,76 eurų dydžio pavedimą. (Komandiruotės metu išmokėta buvo 1472,24 Eur, o už 8 savaites turėjo gauti 1750*2 eurų, t.y. 3500 Eur.). Trūko 862 Eur sumos. Taip pat atsakovas sumokėjo šias sumas: 2015-12-30 - 73,49 Eur, 2016-01-19 - 226,51 eurų, t.y. 300 Eur. Todėl laiko, kad likusi neišmokėta dalis užmokesčio yra 562 Eur.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2015-03-26 su ieškovu sudarytos darbo sutarties 3 punkte buvo nustatytas 391 Eur atlyginimas. Vadovaujantis LR Vyriausybės 2015-06-17 nutarimu Nr. 615 nuo 2015-07-01 buvo mokamas 424 Eur atlyginimas. Iš pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b.l. 67) matyti, kad atsakovui buvo išmokėtas 2498,03 Eur darbo užmokestis ir atostoginiai už nepanaudotas atostogų dienas. Pagal 1996 m. lapkričio 21 d. LR finansų ministro įsakymą Nr. 116 "Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes bei 2014 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 1K-293 Dėl minėto įsakymo pakeitimo vienos dienos Belgijos Karalystėje dienpinigių norma yra 57 Eur. Pagal su ieškovu sudarytos darbo sutarties 7 punktą, darbdavys įsipareigojo mokėti ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos vykstant į užsienio komandiruotes. 2015-05-22 su ieškovu buvo pasirašytas priedas prie darbo sutarties Nr. 12 (b.l. 71), kuriame nurodyta darbdavio teisė mokėti darbuotojui 50 procentų dienpinigių, numatytų LR finansų ministro įsakyme. Dėl to už kitas komandiruotes ieškovui buvo nustatyta 60 procentų bei vieną kartą 70 procentų dienpinigių norma (b.l. 72-76). Iš 2015-03-18 dienpinigių priskaičiavimo ir išmokėjimo lentelės matyti, kad ieškovui buvo viso išmokėta 7162,14 Eur dienpinigių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikalavimas dėl 562 Eur neišmokėto darbo užmokesčio atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl visų šiame sprendime išdėstytų priežasčių teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio jame išdėstytais argumentais, todėl jis atmestinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 5, 79, 88, 92, 93, 96 str. str., 142 str. 4 d., 262 str. 2 d., 270 str., 279 str. 2 d., 285-288, str. str. teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovo R. B. ieškinį atmesti.

Ieškovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Atsakovas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.