Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-01-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-22-72-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-21
Bylos Nr.
1A-22-72-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Pranas Šimkus, Tomas Zdanavičius (pran.), Ričardas Gilys
Nuteistasis
V. Š.
Civilinis ieškovas
Valstybinės ligonių kasos
Baudž. byla Nr. 1A-22-72/2010
Procesinio sprendimo kategorija (S) 2.4.6.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISBaudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-592010 m. sausio 21 d. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Prano Šimkaus ir Ričardo Gilio, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Činčikienei, nuteistajam V. Š., gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta 13 MGL (1690 litų) bauda. Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir priteista iš V. Š. Valstybinei ligonių kasai 142,80 Lt už V. S. gydymą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 8 d., apie 23.00 val. viešoje vietoje, Panevėžio mieste, prie (duomenys neskelbtini) pastate esančios kavinės (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. S. į veido sritį, taip padarė jam muštines dešinės kaktos pusės, nosies žaizdas, poodines kraujosruvas vokuose, apatinėje lūpoje ir tuo nežymiai jam surikdė sveikatą.

Nuteistasis V. Š. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-10-16 nuosprendį ir prašo priimti naują – jį išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos faktinėms aplinkybėms, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Teigia nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią buvo nuteistas, o išvadas dėl jo kaltės teismas padarė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vieniems įrodymams suteikdamas išankstinę galią kitų įrodymų atžvilgiu, bet ne motyvuotai analizuodamas įrodymų visumą. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai nesudaro tos logiškos visumos, iš kurios neabejotinai galima spręsti, kad V. S. sveikatą sutrikdė būtent jis. Nurodo, kad jo kaltė grindžiama vien tik nukentėjusiojo V. S. ir artimo jo draugo G. V. parodymais bei iš dalies šiuos parodymus netiesiogiai patvirtinančiais kitų V. S. draugų – J. V., V. U., o taip pat ir jo sugyventinės D. K. parodymais. Mano, kad jo kaltę pagrįsti tik šiais galimai suinteresuotų jų draugo praturtėjimu asmenų parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, o kaip tik, juos paneigia, negalima. Nurodo, kad šių asmenų parodymai yra prieštaringi dėl vakaro metu buvusių kavinėje įvykių, dėl gertų alkoholinių gėrimų. Teisme buvo apklausta daug nesuinteresuotų ir nesusijusių su nukentėjusiuoju ir jo draugais, liudytojų, tačiau nei vienas iš jų nepatvirtino nukentėjusiojo ir jo draugų nurodomų aplinkybių apie jo galimai nusikalstamos veikos padarymą. Byloje nėra jokių objektyvių jo kaltę patvirtinančių duomenų, o liudytojų I. Š. ir I. A. parodymai tiesiogiai paneigia jo kaltę. Nurodo, kad teismo medicinos specialisto išvada bei eksperto R. A. paaiškinimai teisme paneigia nukentėjusiojo V. S. ir liudytojo G. V. parodymus apie nukentėjusiajam suduotą tik vieną smūgį. Teigia, kad šie įrodymai nepašalina galimybės, kad pats nukentėjusysis galimai dėl girtumo galėjo nugriūti prie kavinės laiptų ir atsitrenkti į laiptų pakopas ar turėklų pagrindą. Mano, kad dėl visų šių aplinkybių teismas negalėjo jo atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nes nėra (ir negali būti) neabejotinai jo kaltę pagrindžiančių faktinių duomenų. Nurodo, kad netgi nepagrįstai pripažinus jį kaltu, teismas visiškai be pagrindo pritaikė įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą. Teigia, jog veiksmai, kuriais pažeidinėjo viešąją tvarką kavinėje, kuomet vyko tarp jo ir nukentėjusiojo konfliktas, santykių aiškinimas, jam nebuvo inkriminuoti. Jei tikrai būtų pripažinta, kad nukentėjusiajam sudavė smūgį, tai tenka pripažinti, jog tai buvo padaryta kavinės kieme. Tai buvo padaryta pasišalinus nuo kitų kavinėje buvusių asmenų, kas rodo, jog tyčia buvo nukreipta ne į viešosios tvarkos sutrikdymą. Todėl mano, kad jį pripažinus kaltu, veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d.

Prokurorė teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja advokatė – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Nuteistasis V. Š. apeliaciniu skundu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Teigia, kad teismas jį teisinančius įrodymus – liudytojų I. Š. ir I. A., taip pat ir jo paties parodymus atmetė suabejojęs jų patikimumu, tuo tarpu apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiojo ir liudytojų G. V., J. V., D. K., V. U. parodymais, kuriuos sieja draugystės ryšiai. Kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais ištirtais teisiamajame posėdyje, o įvertinus jų visetą padaryta teisinga išvada dėl V. Š. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą – viešosios tvarkos pažeidimą. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiojo V. S., liudytojų G. V., J. V., D. K., V. U., A. U. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, eksperto R. A. paaiškinimais teisme bei kita rašytine bylos medžiaga. Šie duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Vertindamas įrodymų patikimumą, teismas vadovavosi ne tik apelianto skunde minimu kriterijumi – nukentėjusiojo ir liudytojų draugystės ryšiais, bet ir kitais teismų praktikoje taikomais kriterijais, nes įvertino visų parodymų turinį, jų nuoseklumą, atitikimą kitiems bylos įrodymams. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (nuteistojo, liudytojų I. Š., I. A. parodymus) apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

Apeliantas skunde nurodo, kad byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu neabejotinai būtų galima spręsti, kad prie kavinės (duomenys neskelbtini) V. S. sveikatą sutrikdė būtent jis. Teisėjų kolegijos nuomone, V. Š. kaltė pažeidus viešąją tvarką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Nukentėjusiojo ir liudytojų D. K., G. V., J. V., V. U. parodymais neginčijamai nustatyta, kad kavinėje (duomenys neskelbtini) vykusio džiazo vakaro metu V. Š. su nukentėjusiuoju V. S. buvo sukonfliktavę, konflikto jie gera valia neišsprendė, nes jį nutraukė kiti asmenys, V. S. ir V. Š. išskirdami. Kad tarp jo ir V. S. kavinėje buvo kilęs konfliktas teisiamojo posėdžio metu neneigė ir pats nuteistasis V. Š. (T. 2, b. l. 8). Iš nukentėjusiojo ir liudytojų D. K., G. V., J. V., V. U. parodymų matyti, kad V. S. į kiemą parūkyti išėjo tuoj po to, kai buvo nutrauktas tarp jo ir V. Š. kavinėje kilęs konfliktas, o liudytojos J. V., D. K. ir V. U. papildomai nurodė mačiusios, kaip V. S. išėjus į kiemą, jam iš paskos nuėjo ir V. Š., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvęs konfliktas turėjo tendenciją tęstis, t. y. persikelti į lauką, prie kavinės (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis teisme parodė, kad kai išėjo į kiemą parūkyti, išgirdo sakant „ateik čia bachūras“. Sukosi į tą pusę, iš kur sklido garsas ir pajuto smūgį, po kurio nugriuvo ant žemės. Smūgį sudavė V. Š. (T. 1, b. l. 135-136). Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (T. 1, b. l. 42-44). Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai: muštinės dešinės kaktos pusės, nosies žaizdos, poodinės kraujosruvos vokuose, apatinėje lūpoje, padaryti sumušant veidą kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais. Dėl nustatytų sužalojimų V. S. sveikata sutrikdyta nežymiai (T. 1, b. l. 41). Ekspertas R. A. teisme patvirtino savo duotą išvadą ir parodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ne tik suduodant, bet ir susimušant, pvz. griūnant, nes sužalojimai yra vienoje plokštumoje. Sužalojimai yra trys - kaktos, nosies ir lūpos srityje, todėl galima teigti, kad galėjo būti suduoti trys smūgiai, taip pat sužalojimai galėjo būti padaryti ir vienu smūgiu, jei griūnama ir trenkiamasi į plokštumą. Galėjo būti, kad suduodant smūgius sužalojimai visai nebuvo padaryti. Virš antakio esantį sužalojimą galima buvo padaryti kumščiu (T. 2, b. l. 46). Kaip matyti, tokia specialisto išvada bei eksperto R. A. paaiškinimai teisme nukentėjusiojo parodymų kontekste patvirtina pastarojo teiginius dėl jam padaryto sužalojimo. Liudytojas G. V. teisme parodė, kad išėjęs į lauką matė, kaip V. Š. sudavė smūgį V. S. į galvą, po ko jis pargriuvo ant žemės (T. 1, b. l. 136-137). Tokius savo parodymus liudytojas patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (T. 1, b. l. 59-62). Liudytoja J. V. teisme parodė, kad išėjusi į kiemą, pamatė besikeliantį, kraujais paplūdusį V. S. ir nuo jo nueinantį V. Š. (T. 1, b. l. 137-138). Liudytoja D. K. teisme parodė, kad buvo kavinėje, kai atbėgusi J. V. pasakė apie kieme esantį sužalotą V. S.. Išėjusi į lauką pamatė, kaip A. U. V. S. tvarsto galvą. V. S. jai pasakojo, kad jam išėjus į lauką parūkyti, V. Š. jį pasivijo ir sudavė smūgį į galvą, o G. V. tvirtino matęs patį tą momentą (T. 1, b. l. 138-139). Liudytoja V. U. teisme parodė, kad išėjusi į kiemą pamatė stovintį V. S., baltu kruvinu megztiniu. Jai susidarė įspūdis, jog buvo įvykusios muštynės (T.1, b. l. 139) . Liudytojas A. U. teisme parodė, kad lauke, prie kavinės (duomenys neskelbtini) durų matė sužalotą V. S., kuriam iš kaktos sruvo kraujas. V. S. jam sakė, jog smūgį gavo už nieką, tačiau kas taip padarė, kalbos nebuvo (T. 2, b. l. 7-8). Nors liudytojai D. K., V. U., J. V., A. U. tiesiogiai ir nematė, kaip apeliantas sudavė V. S. smūgį į veidą, tačiau jų parodymai apie įvykio aplinkybes, netiesiogiai patvirtina nukentėjusiojo bei tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo G. V. parodymus apie apelianto prieš nukentėjusįjį įvykdytus nusikalstamus veiksmus. Netikėti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, išsamūs, nekeliantys abejonių bei atitinka kitiems bylos įrodymams. Ta aplinkybė, kad liudytoja D. K. yra nukentėjusiojo draugė, o liudytojai G. V., J. V. ir V. U. – pažįstami, nesuteikia jokio pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu. Tuo tarpu nuteistojo V. Š. parodymai apie tai, kad jis nepanaudojo jokio smurto prieš nukentėjusįjį, paneigti aukščiau aptartais įrodymais ir vertintini tik kaip noru išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagrįstai atmesti liudytojos – nuteistojo žmonos I. Š. parodymai, kad ji su vyru iš kavinės išėjo dar iki V. S. sumušant. Tokie parodymai vertinti tik kaip siekimas padėti artimam asmeniui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas pagrįstai nesirėmė ir liudytojos I. A. parodymais, kad apie 22 val. V. Š. su žmona pradėjo ruoštis namo, atsisveikino, dar po salę pavaikščiojo ir išėjo. Tokie liudytojos parodymai taip pat prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Kaip matyti iš aptartų įrodymų, nuteistasis V. Š. smūgį nukentėjusiajam V. S. sudavė kavinės (duomenys neskelbtini) kieme, kuris nėra uždaras ir priėjimas yra laisvas bet kuriam kitam asmeniui. Tokia vieta yra laikoma viešąją vieta, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. V. Š. įžūlūs veiksmai pasireiškė smūgio V. S. į veido sritį sudavimu, dėl ko pastarajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. V. Š. V. S. smūgį sudavė kito asmens – liudytojo G. V. akivaizdoje, o po smūgio į lauką išėję liudytojai A. U., V. U., J. V., D. K. bei kiti tą vakarą kavinėje leidę laiką asmenys matė sužalotą kruviną nukentėjusįjį V. S.. V. Š. nusikalstamais veiksmais buvo nutrauktas tiek nukentėjusiojo, tiek ir jo draugų poilsis. Tokie apelianto veiksmai rodo, kad jis siekė viešai pademonstruoti nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir kitiems įvykyje nedalyvavusiems, tačiau jį stebėjusiems asmenims. Apelianto veiksmų eiga patvirtina, jog jis aiškiai suvokė pažeidžiantis viešąją tvarką ir taip elgtis norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia. Apelianto veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį ir kvalifikuoti teisingai, todėl tenkinti jo skundo prašymą jį išteisinti nėra pagrindo.

Apelianto skundo teiginiai, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis – dėl girtumo pats galėjo nugriūti prie kavinės laiptų ir atsitrenkti į laiptų pakopos ar turėklų pagrindą, laikomi nepagrįstais. Iš nukentėjusiojo, kuris neneigė įvykio metu buvo gėręs alkoholinių gėrimų, apklausų matyti, kad jis gerai įsiminė prieš jį padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir davė apie tai nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtino ir kiti bylos įrodymai.

Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, t.y. parinkdamas vieną švelnesnių iš BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių rūšių – baudą ir nustatydamas jos dydį, kuris žymiai mažesnis už galimos skirti šios bausmės rūšies už nesunkaus nusikaltimo padarymą vidurkį (BK 47 str. 3 d. 2 p.), tinkamai įvertino BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus. Nuteistajam paskirta bausmė tinkamai individualizuota ir yra adekvati jo padarytam nusikaltimui, todėl nekeistina.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Tomas Zdanavičius Vytautas NorkūnasTeisėjai Pranas ŠimkusRičardas Gilys