Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-261-75-09

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-03-30
Bylos Nr.: A-261-75-09
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Roma Sabina Alimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Stasys Gagys (pran.)
Atsakovas: Kauno apskrities viršininko administracijos
Pareiškėjas: C. P. K. N.

Kategorijos

11.6.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
79.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-261-75/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.6.1.1; 79.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. kovo 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Stasio Gagio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei Jurgitai Stasienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. P. K. N. (C. P. K. N.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. P. K. N. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

C. P. K. N. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą patikslintu skundu prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. liepos 13 d. įsakymą Nr. 02-01-8203, sprendimą Nr. 7435 ir įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, nustatant piniginę kompensaciją 4981157 Lt. sumai. Skunde nurodė, kad pareiškėją atsakovas informavo apie 2007 m. birželio 28 d. posėdį, tačiau nuosavybės teisės buvo atkurtos 2007 m. liepos 13 d., ginčijamą sprendimą pasirašė ne Kauno apskrities viršininkas, o jo pavaduotojas, atsakovas neišpirkęs pareiškėjo tėvo žemės iš pareiškėjo, neturėjo teisės ja disponuoti, todėl žemės pirkimo-pardavimo sandoriai yra niekiniai nuo jų sudarymo pradžios, už nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams pareiškėjui turėjo būti atlyginta rinkos kaina, pareiškėjo tėvo turėtas žemės sklypas nebuvo priskirtas valstybės išperkamai žemei.

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovė paaiškino, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. (K.) N. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytą 0,3006 ha žemę pateikė C. S. ir C. P. K. N.. C. P. K. N. taip pat pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į pastatus (duomenys neskelbtini), Kaune. Iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Kaune, turėtos žemės ribose šiuo metu esančių namų valdų (duomenys neskelbtini) savininkai naudojamus žemės sklypus prie statinių išsipirko. Kauno apygardos teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-146/2003 C. P. K. N. ieškinį dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir turto, iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, atmetė. Kauno miesto valdybos 2000 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 32 nuosavybės teisės į pastatus pareiškėjui nebuvo atkurtos. Kauno apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9-451/2001 C. P. K. N. skundą Kauno apskrities viršininko administracijai tenkino iš dalies ir įpareigojo Kauno apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą atkurti nuosavybės teisę pagal C. P. K. N. pateiktus dokumentus į jo tėvo K. N. iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą. Kauno apskrities viršininko 2002 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr.02-01-2099 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo CH.P.K. N.“ buvo nuspręsta nepatenkinti C. P. K. N. prašymo atkurti nuosavybės teisę į K. N. nuosavybės teise turėtą žemę, perduodant neatlygintinai žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos administracinis teismas 2004 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-67/2004 pareiškėjo C. P. K. N. skundą tenkino iš dalies- panaikino Kauno apskrities viršininko 2002 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr.02-01-2099 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo CH.P.K. N.“, skundą dalyje dėl įpareigojimo Kauno apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius remiantis detaliuoju Kauno miesto Perkūno alėjos planu bei įstatymais iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra klausimą į jo tėvo turėtą žemę, esančią Perkūno alėjoje, Kaune, bei į 1463 kv.m laisvos žemės sklypą, atmetė. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašymus grąžinti žemės sklypą natūra, Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. lapkričio 15 d. raštu Nr.02-03-2376 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ pakartotinai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl laisvos (neužstatytos) žemės iki 1940 m. nacionalizacijos K. (K.) N. (duomenys neskelbtini), Kaune, turėtos žemės ribose, nustatymo. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2005 m. gruodžio 13 d. Nr.40-2-1634 „Dėl preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės“ Kauno miesto žemėtvarkos skyrių informavo, kad nėra nustatyta preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypo teritorijoje prie pastatų (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatomis žemė, pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn, yra valstybės išperkama žemė ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Apie galimą atlyginimo būdą - naujo žemės sklypo suteikimą neatlygintinai, pretendento atstovas buvo informuotas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2002 m. gegužės 30 d. raštu Nr.l311-N-843 „Dėl skundo nagrinėjimo“. Šiame rašte taip pat buvo nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. sausio 1 d. gali pareikši valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kuris pagal įstatymą yra valstybės išperkamas. Vėliau pakeistas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnis numato, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kuris pagal įstatymą yra valstybės išperkamas. Tačiau C. P. K. N. savo raštuose Kauno apskrities viršininko administracijai nurodė, kad jis nepageidauja gauti naują žemės sklypą Kauno mieste, o reikalauja grąžinti nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) natūra, arba sutiks tik su pinigine kompensacija pagal rinkos kainą. C. P. K. N., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 112 punktu buvo kviečiamas 2007 m. birželio 28 d. atvykti į Kauno apskrities viršininko administracijos posėdį, kuriame bus priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kauno apskrities viršininkas 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 02-01-8203 ir sprendimu Nr.7435 atkūrė nuosavybės teisę C. P. K. N., nustatant už 0,3006 ha žemės, kurios indeksuota vertė 23086,00 Lt, kompensaciją valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto savivaldybės administracijas su škunų nesutiko ir prašė skundą atmesti atsakovo nurodytais motyvais.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjo C. P. K. N. skundą patenkino iš dalies – panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 7435; kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. (K.) N. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Kaune, valdytą 0,3006 ha žemę pateikė C. S. ir C. P. K. N.. C. P. K. N. taip pat pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į pastatus (duomenys neskelbtini), Kaune.

Kauno miesto valdybos 2000 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 32 nuosavybės teisės į pastatus pareiškėjui buvo neatkurtos (b.l. 206), o iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Kaune, turėtos žemės ribose šiuo metu esančių namų valdų (duomenys neskelbtini) savininkai naudojamus žemės sklypus prie statinių ir pačius statinius išsipirko. Kauno apygardos teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-146/2003 C. P. K. N. ieškinį dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir turto, iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-312/2003, Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 3 d. sprendimą paliko nepakeistą (b.l. 191-195), todėl teismas atmetė skunde nurodytą aplinkybę, kad atsakovas pažeidė Lietuvos respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams.

Kauno apskrities viršininkas 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 02-01-8202 neatkūrė nuosavybės teisių C. S. į 0,3006ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune (b.l. 150).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatomis žemė, pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn, yra valstybės išperkama žemė ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, todėl nėra pagrįsta skunde nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjo tėvo turėtas žemės sklypas nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei. Be to, Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 02-03-2376 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ pakartotinai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl laisvos (neužstatytos) žemės iki 1940 m. nacionalizacijos K. (K.) N. (duomenys neskelbtini), Kaune, turėtos žemės ribose, nustatymo. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2005 m. gruodžio 13 d. Nr.40-2-1634 „Dėl preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės“ Kauno miesto žemėtvarkos skyrių informavo, kad nėra nustatyta preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypo teritorijoje prie pastatų (duomenys neskelbtini) (b.l. 171-172), teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės nėra nuneigtos.

Teismas nurodė, kad apie galimą atlyginimo būdą - naujo žemės sklypo suteikimą neatlygintinai, pretendento atstovas advokatas A.P.Zamalaitis buvo informuotas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2002 m. gegužės 30 d. raštu Nr.l311-N-843 „Dėl skundo nagrinėjimo“. Šiame rašte taip pat buvo nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. sausio 1 d. gali pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kuris pagal įstatymą yra valstybės išperkamas (b.l. 156-158, nuos. t. atkūrimo byla). Vėliau pakeistas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnis numato, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kuris pagal įstatymą yra valstybės išperkamas. Tačiau C. P. K. N. savo raštuose Kauno apskrities viršininko administracijai nurodė, kad jis nepageidauja gauti naują žemės sklypą Kauno mieste, o reikalauja grąžinti nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) natūra, arba sutiks tik su pinigine kompensacija pagal rinkos kainą (b.l. 156-157, 161-169).

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. gegužės 29 d. raštu Nr.Sl-3744-(1.10) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo C. P. K. N., kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, kad asmuo nepasirinko atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemės sklypą, Kauno miesto žemėtvarkos skyrius rengs nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus dėl 0,3006 ha valstybės išperkamos žemės, toks valstybės išperkamos žemės dydis nėra ginčijamas, atlyginimo vertybiniais popieriais (akcijomis). C. P. K. N., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 112 punktu buvo kviečiamas 2007 m. birželio 28 d. atvykti į Kauno apskrities viršininko administraciją, į posėdį, kuriame bus priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b.l. 58-59, 152).

Kauno apskrities viršininkas 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr.02-01-8203 ir sprendimu Nr.7435 atkūrė nuosavybės teisę C. P. K. N. nustatant už 0,3006 ha žemės, kurios indeksuota vertė 23086,00 Lt, kompensaciją valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis) (b.l. 54, 56-57). Teismas nurodė, kad iš esmės ginčas yra kilęs ne dėl nuosavybės teisių atstatymo būdo, o dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę.

Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo metodikos“ valstybės nustatyta metodika, kuri taikytina apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės vertę, todėl teismas atmetė skunde nurodytą aplinkybę, jog atsakovas turėjo vadovautis CK 4.93 straipsnio 4 dalies, 4.100 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu. Šie skaičiavimai atlikti pagal pareiškėjo pateiktą 1994 m. vasario 13 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimo Nr. 7-N kopiją ir Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 14 d. sprendimą, kuriuose nurodyta, kad K. (K.) N. (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teisėmis valdė 3006 kv.m žemės sklypą. Atlikus skaičiavimus (įvedus pataisos koeficientą socialiniam gamybiniam potencialui įvertinti) apskaičiuota, kad 1 ha nominali žemės sklypo vertė 48000,0 Lt. Likusi negrąžintos valstybės išperkamos žemės (0,3006 ha) nominali vertė - 14429,0 Lt, indeksuota vertė (koef.1,6) -23086,0 Lt. (b.l. 154).

Teismas pažymėjo, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo metodikos“ įsigaliojimo, valstybės išperkamos žemės vertė buvo apskaičiuojama remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 18 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės išperkamo turto kompensavimo teisinį reguliavimą, be kitų veiksnių, sąlygojo ir ribotos materialinės finansinės valstybės galimybės. Kai valstybė įstatymu priima atitinkamą įsipareigojimą, jis turi būti paremtas materialiais ir finansiniais ištekliais, kitaip įstatymas tampa neveiksmingas. Todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Metodikoje numatyti kompensacijų dydžiai nesudaro pagrindo vertinti juos kaip teisingus ar neteisingus. Teismas pažymėjo, kad visų visuomenės narių lygiateisiškumo kontekste reikšminga yra ir tai, kad Įstatymu prisiimta prievolė mokėti tam tikrai asmenų kategorijai atitinkamas kompensacijas už valstybės išperkamą turtą iš esmės tenka kitiems visuomenės nariams.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas išmokėti piniginę kompensaciją rinkos kaina yra nepagrįstas. Teismui nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo metodikos“ prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimą panaikinti 23086,00 Lt. kompensaciją už 0,3006 ha žemės ir įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, nustatant piniginę kompensaciją 4981157 Lt. sumai atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1d. 1p.).

Teismas padarė išvadą, kad nepagrįstas pareiškėjo motyvas, jog žemės sklypas jam turėjo būti sugrąžintas natūra ir tik tada paimtas visuomenės poreikiams, atlyginant už jį pinigais rinkos kaina, sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, 29 straipsnio, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 14 straipsnio nuostatomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad išlikusiems nekilnojamiesiems daiktams išpirkti nuosavybės teisių atkūrimo procese negali būti taikomos turto paėmimo visuomenės poreikiams teisės aktų normos, jeigu pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas nėra numatytas tos žemės grąžinimas natūra.

LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, kad apie sprendimo priėmimo laiką raštu turi būti informuoti šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Piliečiams neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimtas jiems nedalyvaujant. Tokiu būdu, apie ginčijamų įsakymų priėmimo laiką raštu turėjo būti pranešta piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas nustatė, kad apie tai, jog 2007 m. liepos 13 d. bus priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškėjui nebuvo pranešta. Tačiau, C. P. K. N. buvo kviečiamas 2007 m. birželio 28 d. atvykti į Kauno apskrities viršininko administraciją, į posėdį, kuriame bus priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b.l. 58-59, 152). Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad toks procedūrinis pažeidimas, t. y. nepranešimas apie 2007 m. liepos 13 d. priimamą sprendimą, negalėjo įtakoti priimamų aktų teisėtumo.

Teismas nustatė, kad 2007 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 7435 pasirašė Kauno apskrities viršininko pavaduotojas Z. B. K., kuris nevykdė apskrities viršininko pareigų. Kadangi tokia sprendimo priėmimo tvarka prieštarauja 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 100 punkto 2 daliai, teismas Kauno apskrities viršininko 2007 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 7435 panaikino.

III.

Pareiškėjas C. P. K. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu, ištirti, ar 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas“ yra niekiniai ir negalioja nuo pat pradžių, dėl to, kad jie prieštarauja Seimo priimtai preambulei, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors pareiškėjas apie tai, jog negali dalyvauti teismo posėdyje, informavo teismą 2008 m. vasario 16 d. elektroniniu paštu ir 2008 m. vasario 14 d. registruotu laišku, pridėdamas gydytojo pažymėjimą ir vertimą į lietuviu kalbą, teismas išnagrinėjo bylą.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas prašė teismo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išspręsta Europos Žmogaus Teisių Teismo byla N. prieš Lietuvą (Nr. 1471/05). Pareiškėjas 2004 m. gruodžio mėnesį kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl to, kad Lietuvos Apeliacinis teismas Kauno apygardos teismo motyvus pripažino visiškai nepagrįstais, tačiau sprendimą paliko galioti visiškai nenagrinėdamas, nemotyvuodamas kodėl atmeta pareiškėjo motyvus, o vadovaudamasis naujais motyvais, kurių nei atsakovai, nei pirmos instancijos teismas nebuvo iškėlę.

Atsiliepimas

3. Pareiškėjas 2008 m. sausio 11 d. pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui atsiliepimą į Kauno Apskrities viršininko administracijos atsiliepimą, tačiau teismas nekreipė dėmesio į atsiliepime nurodytus argumentus ir motyvus.

4. Kauno apskrities viršininko Kauno miesto Žemėtvarkos skyrius 2007 m. vasario 22 d. informavo pareiškėją, kad pažeidžiant įstatymą laisvos žemės Kauno mieste ir Kauno rajone nebeliko. Todėl pareiškėjas negalėjo pasirinkti lygiaverčio žemės sklypo toje vietoje.

5. Teismas nekreipė dėmesio į pareiškėjo pateiktus įrodymus, kad pirkėjai pareiškėjo tėvui priklausiusį žemės sklypą įsigijo pažeidžiant įstatymus.

6. Kauno apygardos administracinis teismas nekreipė dėmesio į to paties teismo 2004 m. vasario 25 d. priimtą nutarimą administracinėje byloje Nr. I-9k-451/2001, kuriame teismas konstatavo, kad tol kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą. Sklypų dalijimas šioje žemėje kitiems asmenims, prieš tai realiai neatkūrus pareiškėjui nuosavybės teises į visą žemės sklypą, reikštų esminį jo teisių pažeidimą. Valstybė, įsipareigodama atkurti pažeistą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kaip faktinis to turto valdytojas, prisiėmė ir prievolę neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol nėra galutinai išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo vienu ar kitu įstatyme numatytu būdu, negalima pripažinti, kad pažeista nuosavybės teisė realiai apginta.

7. Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime, vertindamas sovietinės okupacijos metais vykdyto žemės suvalstybinimo teisėtumą nustatė, kad „Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė“, ir kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo pirmosios, 1996 m birželio 20 d. įstatymo Nr. I-1392, redakcijos 8 straipsnis nustatė, kad „Žemės, į kurią pagal Lietuvos Respublikos įstatymus privalo būti atstatytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės, kol jos nėra atstatytos, ja valdantis subjektas negali parduoti“. Pardavimas iš „valstybinės nuosavybės“ buvo neteisėtas aktas ir kartu baudžiamas nusikaltimas (svetimo turto pasisavinimas, išeikvojimas, iššvaistymas). Todėl Lietuvos valstybė niekada nebuvo ir nėra sovietų iš pareiškėjo tėvo atimtos žemės savininkė. Ji tik faktiškai valdo šią žemę, dėl ko turi tik realią galimybę ją naudotis. Disponuoti ta žeme (ją parduoti, privatizuoti, veltui kam nors perleisti) negali nei Seimo, nei Vyriausybės, nei Apskrities viršininkas.

8. Nekilnojamojo turto atkūrimo įstatymo 12 straipsnis numato, kad tais atvejais, kai sovietų neteisėtai nacionalizuotos žemės grąžinti natūra negalima, ją išperka valstybė. Išpirkti turtą galima tik iš to turto savininku (CK 4.100 str.). Kadangi jau 1999, 2000 ir 2001 m. pareiškėjo tėvo turėtas žemės sklypas buvo neteisėtai parduotas, valstybė nebegalėjo išpirkti jo iš savininko.

9. Teismas neteisingai nurodė, kad žemės sklypo dydis yra 3006 m², o kad šis dydis yra neginčijamas. Pagal Valstybės įmonės Registrų Centro Vilniaus Filialo 2007 m. vasario 28 d. „Preliminari žemės sklypo įvertinimo ataskaitos Nr. VZ -114 (2007/02)“ duomenimis sklypo dydis yra 3247 m², arba 3106 m² (neįskaitant įvažiavimo).

Šalies argumentai

10. Pareiškėjas savo pirminiame skunde prašė arba grąžinti tėvo turėtą žemės sklypą natūra arba mokėti piniginę kompensaciją pagal rinkos kainą. Todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčas kilęs iš esmės kilęs ne dėl nuosavybės teisių atstatymo būdo, o dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-206-01 nustatė, kad kitos aplinkybės, t. y. teisėtai ar neteisėtai E. N. valdė pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), gali būti nustatinėjamos, pareiškus teisme vindikacinį ieškinį (dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo) ar kitaip ginant pažeistas teises civilinės teisės normų nustatyta tvarka. Su teisėjo nuomone, kad pareiškėjo reikalavimas negali būti alternatyvus, pareiškėjas nenorėjo sutikti. Vien dėl to, kad teisėjo nurodytu terminu nepašalinus trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu pareiškia padavė teismui patikslintą skundą, atitinkantį teismo reikalavimus, tačiau taip pat paaiškinant, kad dėl teismo kategoriškų reikalavimų buvo pažeistas Žmogaus Teisių Konvencijos šeštas straipsnis.

12. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kai atlyginama už valstybės išperkamą turtą, atlyginimas apskaičiuojamas atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo turto vertę. Valstybės išperkamas turtas visais atvejais reiškia tiktai negrąžintas natūra žemes sklypas, nes tiktai toks turtas gali būti valstybės išperkamas pagal „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

13. Kauno apygardos administracinis teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimu, kad vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtinta valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika neprieštarauja LR konstitucijai. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu nukrypo nuo šios nuomonės, nurodydamas, kad kai atlyginama už valstybės išperkamą turtą, atlyginimas apskaičiuojamas atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo turto vertę.

14. Kauno apygardos administracinis teismas nekreipė dėmesio į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus restitucijos bylose, kad už natūra negrąžintą turtą turi būti kompensuojamas pagal rinkos kainą., nors šio teismo sprendimai yra privalomi Lietuvoje. Ne LR Konstitucinis Teismas, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra aukščiausia teisinė instancija Europoje.

15. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad atsakovai pažeidė konstitucinį lygiateisiškumo principą bei Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 14 straipsnį, dėl to, kad parduodant pareiškėjo paveldėtą žemės sklypą kitiems už simbolinę kainą suteikė galimybę tiems žmonėms perparduoti neteisėtai įgytus sklypus už rinkos kainą, o pareiškėjui nustatė kompensaciją vertybiniais popieriais (apie 0.46% rinkos kainos).

Šalies argumentai

16. Pareiškėjas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą 2004 metais su prašymu įpareigoti Lietuvą grąžinti pareiškėjo tėvo turėtus namus natūra arba mokėti teisingą kompensaciją pagal rinkos kainą, kaip tai buvo padaryta 2001 m. sausio 23 d. sprendimu byloje Brumarescu prieš Rumunija (Nr. 28342/95). Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Hentrich prieš Prancūziją (Hentrich v. France, Nr. 13616/88) 1997 m. liepos 3 d. nusprendė, kad tuo atveju, kai negalima grąžinti žemės natūra, piniginė kompensacija turi būti apskaičiuota remiantis rinkos kaina (§ 11). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne karta nusprendė, kad ribotos materialinės finansinės valstybės galimybės nėra pagrindas mokėti tiktai rinkos kainai neatitinkančią kompensaciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai yra privalomi Lietuvoje.

17. Nemaža dalis žemės yra grąžinta natūra, nes tokį grąžinimo prioritetą nustatė įstatymas. Piliečiai, kuriems buvo mokamos kompensacijos, nebuvo verčiami skubiai rinktis kompensavimo būdą, daliai piliečių žemės vertinimas ankstesniais metais buvo priimtinas ir jie sutiko su siūlomomis sąlygomis, todėl nepagrįstas teiginys, kad žemės vertinimo metodikos negalima keisti dėl to, kad dalis žmonių jau pasinaudojo siūlomą kompensaciją ir tokiu būdu bus pažeistos jų teisės.

18. Civilinio proceso kodekso 300 straipsnis numato, kad, jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja dalyvaujančio byloje arba kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Kauno apygardos administracinis teismas buvo įpareigotas, kreiptis į prokurorą dėl 1999, 2000 ir 2001 metais pareiškėjo turto pasisavinimo (BK 183 str.), išeikvojimo ir iššvaistymo (BK 184 str.), tačiau to nepadarė.

19. Teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau nenurodė nė vieno pavyzdžio. Pareiškėjas skunde rėmėsi Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimu ir teisės taikymo rekomendacijomis, aprobuota Lietuvos vyriausiojo administracinio Teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, kur nurodyta kad teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą ir turto paėmimą visuomenės poreikiams, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų analizė leidžia teigti, kad išlikusiems nekilnojamiesiems daiktams išpirkti nuosavybės teisių atkūrimo procese turėtų būti taikomi bendrieji turto paėmimo visuomenės poreikiams principai, t. y. išlikusių nekilnojamųjų daiktų negrąžinimas buvusiam savininkui ar teisėtiems jo turto paveldėtojams įstatymo numatytais atvejais konstatavus visuomenės poreikį yra vienas iš daiktų paėmimo visuomenės poreikiams būdų.

20. 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas pagal naują Žmogaus Teisių Gynimo Asociacijos nario Zenono Jurgelevičiaus parengtą teisinę ekspertizę „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ yra niekiniai ir negalioja. Jie negalioja todėl, kad įstatymų preambulėje Seimas aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. O kiekvienam yra aišku, kad nuosavybės teisės, kurios nepanaikintos ir turi tęstinumą, negalima „atstatyti“ arba „atkurti“, tai yra visiškas teisinis absurdas. Tačiau į šio įrodymo Kauno apygardos administracinis teismas nevertino.

Atsiliepimas

Kauno miesto savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą palieka spęsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjo vadinamas atskirasis skundas stabdyti bylos nagrinėjimą buvo nagrinėjamas kaip prašymas teismo posėdžio metu (ABTĮ 82 str. 5 d.). Pareiškėjo skundžiamu sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo vadinamo atskirojo skundo.

Pažymėjo, kad ABTĮ 72 straipsnis numato tik atsiliepimo į skundą kaip procesinio dokumento formą. Be to, vadovaujantis ABTĮ 79 straipsnio 1 dalimi, 82 straipsnio 6 dalimi pareiškėjas turėjo teisę teikti paaiškinimus teismo posėdyje.

Mano, kad pareiškėjo nurodyti teisės aiškinimai neturėtų būti taikomi šioje byloje, kadangi skiriasi faktinės bylos aplinkybės. Tai, kad žemė priskirtina valstybės išperkamai, t. y. tai, kad ji buvo įsigyta teisėtai, pagrindžia byloje esantys teismų sprendimai, kuriais buvo konstatuotas namų valdų pardavimo teisėtumas. Vadovaujantis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalį žemė, pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn, yra valstybės išperkama. Teismai yra konstatavę, kad asmenys pretenduojantys į nuosavybės teisių atkūrimą nėra žemės savininkai ir tai, kad minėtas įstatymas numato tik ribotą restituciją, t. y. nustatyta speciali atkūrimo tvarka (LVAT 2004 m. kovo 14 d. nutartis adm. byla Nr. A-6-64/2002). Būtent dėl to, kad restitucija yra ribota, netaikomas ir lygiateisiškumo principas.

Skundžiamas sprendimas yra priimtas administracinėje byloje, kuri buvo nagrinėjama pagal ABTĮ, todėl galimi CPK pažeidimai nėra pagrindas pripažinti administracinio teismo sprendimą neteisėtu. Tam, kad pagal ABTĮ 109 straipsnį stabdyti bylą ir kreiptis į prokuratūrą, teismas nagrinėdamas bylą turi nustatyti nusikalstamos veikos požymius. Nagrinėjant bylą pagal pareiškėjo skundą, teismas nenustatė minėtų požymių, todėl ir neatsirado jam pareiga stabdyti bylą ir pranešti prokurorui.

Atsiliepimas

Kauno apskrities viršininko administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir paršo atmesti kaip nepagrįstą. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, mano, kad Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatomis žemė, pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn, yra valstybės išperkama žemė ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-64/2002 išaiškino, kad išlikusiems nekilnojamiesiems daiktams išpirkti nuosavybės teisių atkūrimo procese negali būti taikomos turto paėmimo visuomenės poreikiams teisės aktų normos, jeigu pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas nėra numatytas tos žemės grąžinimas natūra. Iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Kaune, turėtos žemės ribose šiuo metu esančių namų valdų (duomenys neskelbtini) savininkai naudojamus žemės sklypus prie statinių išsipirko, todėl nėra galimas žemės sklypo grąžinimas natūra.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-146/2003 C. P. K. N. ieškinį dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir turto, iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, atmetė. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio nuostatomis faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad C. P. K. N. savo raštuose Kauno apskrities viršininko administracijai nurodė, kad jis nepageidauja gauti naują žemės sklypą Kauno mieste, o reikalauja grąžinti nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) natūra, arba sutiks tik su pinigine kompensacija pagal rinkos kainą. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą nenumato kompensacijos už valstybės išperkamą žemę rinkos kaina, nėra pagrįstas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti pareiškėjui nuosavybės teises nustatant 4981157 Lt. kompensaciją.

Šalies argumentai

Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad remiantis LAT 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3k-3-384/99, kurioje teismas pažymėjo, kad tol, kol nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir nuosekliai šis turtas negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą, 1999, 2000 ir 2001 pirkimo-pardavimo sutartys yra neteisėtos.

Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime, vertindamas sovietinės okupacijos metais vykdyto žemės suvalstybinimo teisėtumą nustatė, kad tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Dėl to 1999, 2000 ir 2001 pirkimo-pardavimo sutartys, kuriuose pareiškėjo sklypai buvo pažymėti „valstybės nuosavybė“ yra neteisėtos.

1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir „1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas“ preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. Preambulės tekstas sutapo su privalomos tarptautinės teisės nuostata, kad neteisėto okupacinio režimo įvykdyti nekilnojamo turto nusavinimai yra niekiniai ir negalioja nuo pat pradžių, o kad po tokios neteisėto okupacinio režimo pabaigos neteisėtai nusavintas nekilnojamas turtas turi būti grąžintas teisėtiems savininkams pilnai ir „natūra“. Tačiau Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymai pabrėžė, kad reikia „atkurti“ nuosavybės teises, kadangi nuosavybės teisės panaikintos ir neturi tęstinumą, reiškia, vadinami „Nuosavybės teisių atkūrimo“ įstatymai pažeidžia privalomą tarptautinę teisę.

Negalima „atkurti“ arba „atstatyti“ savininkų nuosavybės teises, jeigu tos teisės „nepanaikintos ir turi tęstinumą“. Todėl 1999, 2000 ir 2001 pirkimo-pardavimo sutartys, kuriuose pareiškėjo sklypai buvo pažymėti kaip „valstybės nuosavybė“ buvo ir yra neteisėtos, pažeidžia privalomą tarptautinę teisę ir kartu LR Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. liepos 13 d. sprendimas pažeidžia „Civilinių ir politinių teisių pakto“ 26 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 14 straipsnį, Konstitucijos 23 straipsnį ir 29 straipsnį, kadangi pareiškėjo paveldėtas milijoninės vertės nekilnojamas turtas Kaune, (duomenys neskelbtini) buvo neteisėtu būdu parduotas tretiems asmenims beveik veltui, o šiuo metu sklypų rinkos kaina pagal Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. vasario 13 d. atliktą žemės sklypo įvertinimą jau yra 3.179.000 Lt.

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento buvusi direktorė 2000 m. vasario 21 d. raštu pripažino, kad pareiškėjas 1997 metais pateikė visus reikiamus dokumentu, tačiau pasirašė 1999, 2000 ir 2001 m. pirkimo-pardavimo sutartis.

Adm. byloje Nr. l5k-357/2000 paaiškėjo, kad visi tretieji suinteresuoti asmenys žinojo, kad namai ir žemė priklauso pareiškėjo tėvui. Todėl nekilnojamo turto Kaune, (duomenys neskelbtini) pirkėjai nėra sąžiningi įsyjėjai.

Atlikus žemės sklypo matavimus paaiškėjo, kad sklypo plotas buvo ne 3006 m², o 3106 m², neįskaitant neteisėtai municipalizuoto įvažiavimo ploto - 135 m². Pareiškėjas mano, kad galioja naujas tikslingesnis matavimas, pagal kurį sklypo plotas yra 3.241 m².

Pareiškėjas 2004 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą su pareiškimu, kad Teismas įpareigotų Lietuva arba grąžinti man mano tėvo turėtą sklypą su statiniais natūra arba mokėti man piniginę kompensaciją pagal rinkos kainą remiantis Konvencijos 41 straipsniu dėl to, kad Lietuvos teismai, pažeidžiant CPK (1964 m.) 61 str ir 233 (3) str bei CPK (2002 m.) 279 str. 4 dalį visiškai nenagrinėjo mano vindikacinį ieškinį- išreikalauti mano tėvo namus iš svetimo neteisėto valdymo, o kad dėl to Žmogaus Teisių Konvencijos šeštas ir keturioliktas straipsnis bei pirmas protokolas buvo pažeistas.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas, nenagrinėdamas pareiškėjo pateiktų ieškinio pagrįstumo motyvų ir nemotyvuodamas to, kodėl juos atmeta ir kodėl remiasi atsakovo nurodytais motyvais priėmė neteisingą ir šališką sprendimą, kuo pažeidė Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvų Apsaugos Konvencijos 6 straipsnį.

Lietuvos teismų sprendimai neteisėti ir dėl to, kad jie prieštarauja gerai moralei ir geriems papročiams, o tuo pačiu ir visuomenės interesams CK 1.5, 1.81 straipsniams bei Konvencijos I protokolo 1 straipsniui.

Nei pareiškėjo tėvo pastatai, nei žemė iki tol, kol nesibaigs terminas pareiškimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į juos paduoti bei dokumentų, įrodančių nuosavybės teises į juos paduoti negalėjo būti privatizuoti.

Pagal naujojo LR civilinio kodekso 1.80 ir 1.81 straipsnius įstatymams ar gerai moralei prieštaraujančius sandorius laiko negaliojančiais, niekiniais, tai yra sutinkamai su kodekso 1.95 ir 1.78 straipsniais negaliojančiais nuo pat jų sudarymo momento. Pagal CK 1.78 straipsnį prieštaraujantis įstatymams ir gerai moralei bei geriems papročiams, t.y. niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar nėra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva ).

Jeigu valstybės organai, parduodami pareiškėjo tėvo žemę pažeidė įstatymus ir geros moralės normas, tai piliečiai, perkantys tuos pastatus ar žemę pagal neteisėtus valstybės organų sprendimus, irgi daro neteisėtą sandorį ir nėra atleidžiami nuo atsakomybės už tokių sandorių sudarymą.

Lietuvos Apeliacinis teismas Kauno apygardos teismo motyvus, kurias jis atmetė pareiškėjo vindikacinį ieškinį, pripažino visiškai nepagrįstais, tačiau teismo sprendimą vis tiek paliko galioti nenagrinėdamas parėškėjo nurodytų motyvų. Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjai 2003 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-312/2003 nurodė, kad 1948 m. Kauno Stalino rajono Liaudies teismo teisėjų nutartis galioja ir pareiškėjui. Tačiau Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjai sąmoningai netaikė CPK 61 straipsnio ir 233 (3) straipsnio nuostatų.

Teismas remdamasis LR Aukščiausiojo Teismo 2000 m. vasario 21 d. nutartimi Nr. 3K-3-203/2000 (pagal tuometinį CPK 12 str.) konstatavo, kad tiems, kurie nebuvo byloje dalyvaujančiais asmenimis, teismo sprendimas neturi nei resjudicata, nei prejudicinės galios (CPK 61 str., 233 str. 3 d.). Todėl šie asmenys turi teisę kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos CPK 14 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju. Todėl Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjai buvo griežtai įpareigoti, tenkinti pareiškėjo vindikacinį ieškinį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 balandžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-206-01 nutarė, kad pareiškėjui reikia įteikti Kauno apygardos teismui vindikacinį ieškinį dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Dėl to LVAT negali nekreipti dėmesio į aplinkybę, kad Apeliacinis teismas neteisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo vindikacinį ieškinį dėl nekilnojamo turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė paaiškino atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir prašė apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2007 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 7435, kurį ginčija pareiškėjas, pasirašė Kauno apskrities viršininko pavaduotojas Z. B. K., kuris nevykdė apskrities viršininko pareigų.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Apeliantas neskundžia sprendimo dalies, kuria buvo pripažinta, kad atsakovo sprendimą pasirašė neįgaliotas tam asmuo.

Tačiau ABTĮ 136 straipsnio 2 dalimi yra nustatyta, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tikrina ir neapskustąją sprendimo dalį.

ABTĮ 3 straipsniu yra nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (1 d.). Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Remiantis šiomis nuostatomis pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tikrinti ar ginčijamą sprendimą priėmė įgaliotas tam asmuo, nes teisės aktais yra nustatyta kas gali priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taip 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 100 punkto 2 dalimi nustatyta, kad sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius priima apskrities viršininkas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė ir Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė patvirtino, kad pareiškėjo ginčijamą sprendimą priėmęs Z. B. K., nevykdė apskrities viršininko pareigų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinęs šiuo pagrindu administracinį aktą pirmosios instancijos teismas neprivalėjo vertinti kokio turinio sprendimą gali priimti atsakovas dėl pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo, nes tai yra atsakovo kompetencija ir pagrįstai atmetė skundo dalį, kuria buvo prašoma įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Administracinis teismas tik gavęs atitinkamą skundą dėl administracinio akto turi teisę tikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą remiantis ABTĮ 3 straipsnio nuostatomis, bet negali atlikti veiksmų, kurie yra priskirti administravimo subjektui.

Todėl apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą panaikinti sprendimą dėl to, kad jį priėmė tam neįgaliotas asmuo, nevertina apeliacinio skundo argumentų kokiu būdu turi būti atkurtos pareiškėjui nuosavybės teisės, nes tai privalo spręsti atsakovas priimdamas naują sprendimą.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

C. P. K. N. (C. P. K. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina Alimienė Anatolijus Baranovas Stasys Gagys