Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Dovidaitis Teisėja Danutė Mickevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-273/11 Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00394-2010 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.; 2.4.6.3.

2011 m. birželio 14 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Dovidaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo Rimas P. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. P. B. per šį laiką išmokėti K. B. 37331,62 Lt (trisdešimt septynis tūkstančius tris šimtus trisdešimt vieną litą, 62 centus) alimentų įsiskolinimą M. M. B., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. B. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. už tai, kad vengė išlaikyti vaiką, o būtent: jis, esant 2004 m. gruodžio 14 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-12121-33/2004, išieškoti iš jo lėšas K. B. naudai, mažamečio sūnaus M. M. B., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 1000 Lt periodinėmis išmokomis iki sūnus sulauks pilnametystės, o sūnui suėjus aštuoniolika metų, jis įsipareigoja sūnui mokėti 1000 Lt išlaikymą iki jam sueis 24 (dvidešimt ketveri) metai, su sąlyga, kad sūnus M. M. B. tęs mokslus aukštojoje mokykloje siekdamas bakalauro ir magistro laipsnių, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už vengimą išlaikyti sūnų, vengė mokėti lėšas vaiko išlaikymui ir kitos būtinos materialinės paramos neteikė, tokiu būdu iki 2010 m. rugsėjo 1 d. padarydamas K. B. 37331,62 litų turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, pastarojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nukentėjusioji, jos atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. P. B. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės bei dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, o pagal Konstitucijos 39 str. nuostatas nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnyje numatyta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia. Baudžiamas tik sąmoningas vengimas išlaikyti savo vaikus, esant įsigaliojusiam teismo sprendimui mokėti nustatyto dydžio alimentus savo vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Taigi, baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t.y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Vengimo išlaikyti vaiką laikotarpis kiekvienoje byloje yra nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, pašalinant iš kaltinimo tokius laikotarpius, kai vaiko išlaikymo įmokų nemokėjimą pateisino objektyvios aplinkybės.

Pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 219 str. 3 p. kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaip matyti iš suformuluoto R. P. B. kaltinimo, nebuvo nurodytas tikslus nusikalstamos veikos padarymo laikas, kaltinime tik numatyta, jog iki 2010 m. rugsėjo 1 d. K. B. padaryta turtinė žala yra 37331,62 litų. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis alimentų nemokėjo nuo 2007 m. spalio 5 d. (b. l. 15). Šią aplinkybę patvirtino ir K. B.. Esant šioms aplinkybėms bei negalint sunkinti apelianto teisinės padėties darytina išvada, kad R. P. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas yra nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad 2004 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu buvo išieškotos iš nuteistojo R. P. B. lėšos K. B. naudai mažamečio sūnaus M. M. B., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 1000 litų periodinėmis išmokomis iki sūnus sulauks pilnametystės, o sūnui suėjus aštuoniolika metų, jis buvo įpareigotas sūnui mokėti 1000 litų išlaikymą iki jam sueis 24 metai su sąlyga, kad sūnus M. M. B. tęs mokslus aukštojoje mokykloje siekdamas bakalauro ir magistro laipsnių. Iš „Swedbank“ rašto matyti, kad šią pareigą nuteistasis vykdė iki 2007 m. spalio 5 d. (b. l. 15). Apeliantas neginčija faktų, jog nuo 2007 m. spalio mėnesio nemoka lėšų vaikui išlaikyti, tačiau teigia, jog taip atsitiko dėl objektyvių priežasčių, t.y. dėl sunkios materialinės padėties, ekonominės krizės, dėl pastarojo sveikatos būklės. Tokie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti.

Išanalizavus byloje esančius dokumentus matyti, jog nuteistojo draudžiamosios pajamos tam tikru laikotarpiu (nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2007 m. pabaigos) buvo didelės, t.y. 69403,75 litų, o valstybinio socialinio draudimo įmokų suma - 20701,73 litų, tačiau R. P. B. ir tada nemokėjo alimentų savo sūnaus išlaikymui, nors žinojo apie savo pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti ir galėjo šią pareigą vykdyti. Nors apeliantas, kaip matyti iš byloje esančios ieškančio darbo atmintinės ir pažymų apie R. P. B. valstybinį socialinį draudimą, nuo 2008 m. sausio 11 d. iki 2008 m. rugpjūčio 18 d. buvo registruotas darbo biržos įskaitoje, tačiau ir šiuo laikotarpiu jam buvo mokama nedarbo draudimo išmoka (b. l. 115-116, 190). Tuo tarpu vėliau iki 2009 m. kovo 31 d. apeliantas nedirbo, byloje nėra duomenų apie tai, kad pastarasis šiuo laikotarpiu ieškojo darbo, nes nebuvo registruotas darbo biržoje. Tai reiškia, kad nuteistasis, žinodamas apie savo pareigą išlaikyti sūnų, nesiėmė jokių pastangų įsidarbinti ir turėti pajamas, t.y. sąmoningai vengė mokėti alimentus savo sūnaus išlaikymui.

Pabrėžtina ir tai, kad 2009 m. balandžio 1 d. nuteistasis įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. jo draudžiamosios pajamos siekė vos 6748,53 litų (vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos buvo apie 420 litų), iš kurių valstybinio socialinio draudimo įmokų suma sudarė 2549,9 litų. Nors apeliantas minėtu laikotarpiu gaudavo nedideles pajamas, tačiau šiuo atveju atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad 2009 m. vasario 20 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl alimentų išieškojimo iš R. P. B., buvo areštuotos nuteistojo bankuose esančios piniginės lėšos bei kitas turtas, o 2009 m. liepos 1 d. surašytas ir išsiųstas patvarkymas dėl informacijos apie skolininko R. P. B. turtinę padėtį pateikimo, tačiau skolininkas laišką priimti atsisakė (b. l. 8, 9). Iš teisiamajame posėdyje pagarsintų antstolio A. B. parodymų matyti, kad gavus vykdomąjį raštą buvo atliekami vykdymo veiksmai siekiant nustatyti skolininkui priklausantį turtą bei išieškoti priteistas sumas. Buvo areštuotas R. P. B. automobilis, todėl nuteistasis buvo įpareigotas pranešti apie šio turto buvimo vietą, tačiau duomenų apie tai nepateikė. Be to, vykdymo procese su antstoliu nebendravo, nepateikė duomenų ir apie kitą jam priklausantį turtą, tokiu būdu kliudė antstoliui vykdyti teismo sprendimą (b. l. 29-30). Šiuos liudytojo A. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pagrindžia byloje esanti vykdomosios bylos Nr. 0042/09/01073 kopija ir kita bylos medžiaga (b. l. 33-86). Atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad įstatymas leidžia teismui perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojo parodymus, siekiant patikrinti byloje esančius įrodymus (BPK 276 str. 4 d.).

Pagal teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką konstatuojamas ir tada, kai sąmoningai sukuriama tokia situacija, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (tesiės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais – kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas, kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis neteikė žinių apie jam priklausantį turtą, nepateikė duomenų apie areštuoto automobilio buvimo vietą, nors antstolis, vykdęs teismo sprendimą dėl lėšų vaikui išlaikyti išieškojimo, to prašė, tokiu būdu R. P. B. slėpė nuo antstolio reikšmingą informaciją ir trukdė jam atlikti pareigas. Šiuos veiksmus nuteistasis atliko sąmoningai, siekdamas išvengti pareigos išlaikyti vaiką, nes žinojo apie tokią savo pareigą nustatytą įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Taigi, surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad apeliantas R. P. B. nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. vengė pareigos pagal 2004 m. gruodžio 14 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti. Pažymima, kad nors tam tikrais laikotarpiais nuteistojo gaunamos pajamos buvo nedidelės, tačiau pastarasis turėdamas kito turto (medžioklinius šautuvus, pistoletą, transporto priemones, nekilnojamąjį turtą) bei žinodamas apie pareigą mokėti alimentus vaiko išlaikymui, nedėjo pastangų įsidarbinti ir gauti papildomas pajamas, nepateikė antstoliui duomenų savo turimą turtą, slėpė areštuotą automobilį, juolab, kad pastarasis daugiau nei pusmetį nei dirbo, nei ieškojosi darbo (nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. iki 2009 m. kovo 31 d.). Tuo tarpu tai, kad apelianto tam tikras nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas (piniginės lėšos bankuose, transporto priemonės ir kt.) yra areštuotas, nepanaikina pastarojo pareigos mokėti lėšas vaikui išlaikyti pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, pažymint ir tai, kad areštas kai kuriam šiam turtui buvo uždėtas būtent dėl teismo sprendimo mokėti alimentus nevykdymo. Svarbu tai, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu nustatoma pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai be išlygų vykdyti, jis negali savavališkai pakeisti išlaikymo teikimo formos. Byloje nėra duomenų, jog nuteistasis inkriminuojamu laikotarpiu (nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d.) kreipėsi į teismą dėl priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, pablogėjus pastarojo turtinei padėčiai (CK 3.201 str.). Tai nuteistasis padarė tik 2011 m. gegužės 17 d., t.y. šiai bylai jau esant apeliacinės instancijos teisme. Be to, kaip jau buvo minėta, pastarasis nevykdė savo pareigos mokėti lėšas vaikui išlaikyti ir kai turėjo pakankamai lėšų. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistasis, žinodamas apie savo pareigą pagal minėtą teismo sprendimą kas mėnesį mokėti sūnaus išlaikymui 1000 litų bei turėdamas tam tikras pajamas, turtą, t.y. galėdamas šią pareigą vykdyti, sąmoningai (tyčia) vengė mokėti alimentus savo sūnaus išlaikymui. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atskleidė nuteistojo kaltės turinį ir tuo pažeidė apeliaciniame skunde nurodytų nuostatų reikalavimus.

Pažymima ir tai, jog šiuo atveju nėra galimybės kalbėti apie tam tikro dydžio padarytą turtinę žalą. Tokio pobūdžio bylose gali būti nustatinėjamas įsiskolinimo dydis, susidaręs kaltam asmeniui nemokant alimentų vaiko išlaikymui. Kita vertus, kaltininko įskolinimo dydžio nustatymas taipogi nėra būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 164 str. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, būtina nustatyti, jog asmuo, žinodamas apie savo pareigą pagal tam tikra priimtą teismo sprendimą mokėti alimentus vaiko išlaikymui ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Todėl R. P. B. suformuluotas kaltinimas tikslinamas. Be to, iš kaltinimo šalintina taip pat aplinkybė, jog apeliantas vengė teikti kitą būtiną materialinę paramą, kadangi Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimu priteistas vaiko išlaikymo būdas – kas mėnesį mokamos periodinės išmokos.

Atkreipiamas apelianto dėmesys ir į tai, jog teismui pateikti mokėjimo kvitai, nepaneigia nuteistojo pareigos išlaikyti sūnų, mokant alimentus, juolab, kad minėti kvitai yra 2010 m. gruodžio 10 d., 2011 m. gegužės 1 d. ir 13 d., o tai reiškia, jog jie išeina iš kaltinimo ribų, nes, kaip jau buvo minėta, R. P. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas yra nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. Be to, byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad kvituose nurodyti batai bei drabužiai buvo nupirkti būtent M. M. B.. Nuteistojo pareigos pagal teismo priimtą sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti nepanaikina ir tai, kad pastarasis turi sveikatos problemų ir dar vieną nepilnametį vaiką. Apeliantas tiek apklausų metu, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad sūnus dažnai būna pas tėvą, kur yra visiškai išlaikomas. Teisėjų kolegija teigiamai vertina šias aplinkybes, tačiau pažymi, jog kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime, t.y. kitaip nei kas mėnesį mokant atitinkamo dydžio alimentus, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina.

Tačiau apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam paskyrė griežčiausią - laisvės atėmimo bausmę, yra pagrįstas.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d. nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Tuo tarpu pagal BK 55 str. asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

Tačiau, kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. P. B. bausmę, šių įstatymų nuostatų nesilaikė ir to pasėkoje pastarajam paskyrė savo rūšimi per griežtą bausmę, t.y. teisingai nustatęs, jog nuteistasis dirba, praeityje neteistas, tačiau skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už nesunkų tyčinį nusikaltimą, Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, į narkologinę įskaitą neįrašytas, nenustačius apelianto atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, nepagrįstai paskyrė įstatymo sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę. Apeliacinės instancijos teismo manymu, tokia R. P. B. paskirta bausmė yra per griežta, neatitinkanti teisingumo principo, prieštaraujanti BK 55 str. nuostatoms, juolab, kad apylinkės teismas nemotyvavo savo sprendimo skirti nuteistajam, pirmą kartą teisiamam, būtent laisvės atėmimo bausmę. Be to, teismai neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymo, jeigu, atsižvelgus į bylos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę. Tokia teismų praktika, kai BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama kaltininko veika, sankcijoje, be laisvės atėmimo numatytos ir kitos (suprantama, švelnesnės) bausmės, pavyzdžiui, viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, nuteistajam paskiriama sunkiausia bausmė – laisvės atėmimas – ir kartu atidedamas šios bausmės vykdymas, neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų dėl bausmės skyrimo pagrindų, bausmių rūšių, dėl švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo ir kt. prasmės ir paskirties. Dėl to pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis keistinas, R. P. B. paskiriant už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 164 str., padarymą laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Bausmės terminas nustatomas artimas įstatyme įtvirtintam šios bausmės rūšies termino vidurkiui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., BPK 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.,

nusprendė:

nuteistojo R. P. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendį.

Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti kaltinimo dalį, kad R. P. B. vengė teikti kitą būtiną materialinę paramą ir kad tokiu būdu R. P. B. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. K. B. padarė 37 331,62 litų turtinę žalą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. P. B. nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. P. B. per šį laiką išmokėti K. B. 37331,62 Lt (trisdešimt septynis tūkstančius tris šimtus trisdešimt vieną litą, 62 centus) alimentų įsiskolinimą M. M. B., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

R. P. B., pripažintą kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str., nuteisti laisvės apribojimo vieneriems metams ir trims mėnesiams bausme, įpareigojant R. P. B. be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.