- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-12
- Bylos Nr.
- 1S-103-1020/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- K. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo K. P. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria atmestas K. P. skundas bei paliktas galioti Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės Nidos Grunskienės 2021 m. kovo 25 d. nutarimas atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-42-530/2017 K. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) – 4 metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, atidėtas 2 metams ir 6 mėnesiams. Minėtu teismo nuosprendžiu priimtas ir civilinio ieškovo UAB „A“ atstovo atsisakymas nuo civilinio ieškinio bei ieškinio nagrinėjimas nutrauktas.
2. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu minėtas Kauno apygardos teismo nuosprendis panaikintas dalyje ir šioje dalyje priimtas naujas nuosprendis: K. P. išteisintas dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje (1 nusikalstama veika) numatytų nusikaltimų padarymo, konstatavus, jog nepadaryta veika turinti nusikalstamos veikos požymių. Be to, Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu K. P. inkriminuota nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutarties (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP ir 2010 m. kasos pajamų orderio (duomenys neskelbtini) Nr. 221), minėtu Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu perkvalifikuota į BK 300 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta, konstatavus, jog suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio palikta galioti nepakeista.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendis panaikintas ir paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendis, su pakeitimais. Minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi iki 160 670,99 Lt (46 533,53 Eur) sumažinta K. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį inkriminuoto pasisavinto UAB „A“ turto vertė. Taip pat panaikinta Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria K. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje baudžiamoji byla nutraukta, konstatavus, jog nepadaryta veika turinti nusikalstamos veikos požymių. Nusikalstama veika dėl 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2011/04/12 pagaminimo ir panaudojimo perkvalifikuota iš BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį bei už šios veikos padarymą K. P. paskirtas laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, K. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir K. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams. Kita Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi palikta nepakeista, įskaitant ir K. P. pagal BK 75 straipsnį taikytą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.
4. 2021 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas nuteistojo pareiškimas dėl baudžiamojo proceso atnaujinimo, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Pareiškime nurodoma, kad K. P. dėl pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP jam tariamai išmokėtų lėšų, kurių bendra suma 103 000 Lt (29 830,86 Eur), kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-05-3-06256-2011-3. Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. sprendimu atnaujintoje civilinėje byloje Nr. A2-34-959/2020 konstatuota, kad UAB „A“ neperdavė K. P. 103 000 Lt piniginės sumos ir kad tariamas šios sumos išmokėjimas buvo fiktyvus. Pasak K. P., jam nepasisavinus 103 000 Lt (29 830,86 Eur) sumos, ši suma iš jo negali būti priteisiama, o jos priteisimas reikštų nepagrįstą ieškovės UAB „A“ praturtėjimą. Pareiškime nurodoma, kad aplinkybė apie be pagrindo iš K. P. reikalautus 103 000 Lt paaiškėjo tik 2020 m. kovo 10 d., kai įsiteisėjo Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. sprendimas, ir nebuvo bei negalėjo būti žinoma nagrinėjant baudžiamąją bylą. Pasak nuteistojo, jei ši aplinkybė būtų žinoma, kitaip būtų kvalifikuojamos ir kitos baudžiamojoje byloje nagrinėtos veikos, t. y. likusi paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP pagrindu jo pasisavinta suma ir lėšos pasisavintos pagal susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 06/11/28-KP, nes visi šie veiksmai sudaro idealiąją sutaptį.
5. 2021 m. kovo 25 d. generalinė prokurorė nutarimu atsisakė pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Anot prokurorės, K. P. pareiškime nenurodytos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant baudžiamąją bylą. K. P. teiginys, kad aplinkybė apie realiai neišmokėtas ir tik nepagrįstai pagal fiktyvią paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP į buhalterinę apskaitą įtrauktas lėšas, kurių bendra suma 103 000 Lt (29 830,86 Eur), paaiškėjo tik 2020 m. kovo 10 d., yra klaidinantis ir tėra tik paties nuteistojo subjektyvi nuomonė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019, revizuodamas žemesniųjų instancijų teismų sprendimus, padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog K. P., remdamasis netikra 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartimi ir pagal ją išrašytu 2010 m. balandžio 15 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 228, neteisėtai gavo 103 000 Lt (29 830,86 Eur). Nutarime nurodyta, kad dėl to, LAT nusprendė šia suma sumažinti K. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį inkriminuoto pasisavinto turto vertę (76 364,39 – 29 830,86 = 46 533,53 Eur). Atsižvelgdama į tai, prokurorė nutarime nurodo, kad prašomoje atnaujinti baudžiamojoje byloje buvo nustatyta aplinkybė apie K. P. be pagrindo inkriminuotas, tačiau realiai pagal fiktyvią paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP neišmokėtas ir buhalterijoje klaidingai apskaitytas lėšas, kurių bendra suma – 103 000 Lt. Be to, prokurorė atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 10 d. sprendimu nesudaryta pripažino 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP, o civilinį ieškinį atsakovui K. P. UAB „A“ naudai sumažino iki 14 268,95 Eur, t. y. iki tokios sumos, kokią kaip pasisavintą šiame epizode įrodyta pripažino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 2K-163-788/2019. Pasak prokurorės, ši baudžiamojoje byloje nustatyta aplinkybė turi prejudicinę galią nagrinėjamai civilei bylai ir iš naujo negali būti nustatinėjama. Turėdama omenyje tai, kas minėta, generalinė prokurorė konstatavo, jog K. P. pareiškime nurodytų faktų negalima vertinti kaip naujai paaiškėjusių aplinkybių. Šį nutarimą nuteistasis apskundė Vilniaus apygardos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 9 d. nutartimi atmetė K. P. skundą ir paliko galioti generalinės prokurorės 2021 m. kovo 25 d. nutarimą. Apygardos teismo įsitikinimu, atnaujintą civilinę bylą nagrinėjęs teismas, priimdamas 2020 m. vasario 10 d. sprendimą, vadovavosi iš esmės tais pačiais jau baudžiamojoje byloje ištirtais ir anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje surinktais įrodymais bei K. P. paaiškinimais. Vilniaus apygardos teismo įsitikinimu, priimdamas sprendimą civilinėje byloje, Kauno apylinkės teismas savo išvadas grindė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019 12.2 papunkčiu, kuriame nurodyta, jog „teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos medžiaga iš tikrųjų suteikia pagrindą abejoti, ar 103 000 Lt gavimas iš bendrovės kasos buvo realus. <...> Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. P. realiai 103 000 Lt negavo, vadovaujantis principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), laikytina pagrįsta“. Taigi kasacinis teismas nagrinėdamas bylą turėjo omenyje, kad abejotina, jog K. P. gavo 103 000 Lt. Nutartyje pažymima ir tai, kad E. P. aiškiai nenurodo, kokią reikšmę kitiems veikoms epizodams ir galimai neteisėtiems UAB „A“ atstovų veiksmams turi aplinkybė, jog K. P. negavo 103 000 Lt. Apygardos teismo nuomone, byloje nėra pakankamai duomenų, jog aplinkybės, susijusios su 103 000 Lt, būtų aktualios kitų K. P. inkriminuotų epizodų vertinimui ar, jog jos galėtų sudaryti pagrindą svarstyti dėl galimai neteisėtų UAB „A“ atstovų veiksmų. Atsižvelgdamas į visa tai, apygardos teismas sutiko su generalinės prokurorės išvada, kad nuteistojo nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, dėl kurių galimas baudžiamosios bylos atnaujinimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 444 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, nes visos nuteistojo skunde išdėstytos aplinkybės buvo žinomos bylą nagrinėjusiems visų instancijų teismams. Šią nutartį nuteistasis apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui.
Šalies argumentai
7. 2021 m. balandžio 16 d. skundu K. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį ir generalinės prokurorės 2021 m. kovo 25 d. nutarimą, įpareigoti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių siekiant atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 2K-163-788/2019 bei įpareigoti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 235 straipsnio 3 dalį, BK 236 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB „A“ atstovų veiksmų.
7.1. K. P. teigimu, Vilniaus apygardos teismas klaidinančiai nurodo, kad 2020 m. atnaujintą civilinę bylą nagrinėjęs Kauno apylinkės teismas, darydamas išvadas rėmėsi iš esmės tais pačiais jau baudžiamojoje byloje ištirtais ir anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje surinktais įrodymais bei K. P. paaiškinimais. Skunde nurodoma, kad pirmiau civilinę bylą nagrinėjęs teismas nevertino įrodymų ir aplinkybių, patvirtinančių, jog UAB „A“ K. P. negalėjo perduoti 103 000 Lt, nes tokių duomenų civilinėje byloje tiesiog nebuvo. Pasak nuteistojo, šios aplinkybės buvo įvertintos tik po to, kai, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, K. P. prašymu, civilinė byla buvo atnaujinta ir Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą byloje Nr. A2-34-959/2020. Anot nuteistojo, po šio sprendimo priėmimo tapo aišku, kad UAB „A“ K. P. melagingai kaltino pasisavinus 103 000 Lt bei tuo pačiu slėpė faktą, kad automobilis BMW 730 įmonės vardu už grynuosius pinigus buvo įsigytas fiktyviai, siekiant kompensuoti neapskaitytus atlyginimus. Taigi baudžiamajai bylai svarbi ir nauja aplinkybė yra faktas, jog UAB „A“ nepagrįstai iš K. P. reikalavo 103 000 Lt už neva naudotą automobilį BMW 730. Todėl, K. P. teigimu, susidarė išties sudėtinga situacija: priimtas sprendimas civilinėje byloje turėjo įtakos priimant nuosprendį baudžiamojoje byloje, o šios bylos medžiagoje esantys duomenys leido atnaujinti minėtą civilinę bylą ir priimti sprendimą, kuris atskleidžia, jog baudžiamojoje byloje nebuvo išsamiai ir objektyviai ištirti visi duomenys, turėję įtakos K. P. veikų kvalifikavimui.
7.2. Pasak apelianto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartyje nepaneigė fakto, jog 103 000 Lt nebuvo perduoti K. P., o tik nurodė, jog dėl to kilo abejonių, kurios vertintinos K. P. naudai. Kasacinio teismo pritaikyta in dubio pro reo išlyga rodo, kad jis nenustatė šio teisiškai reikšmingo fakto, kas taip pat reiškia, jog teismui kilo abejonių dėl to ar UAB „A“ perdavė K. P. minėtus pinigus. Nuteistojo įsitikinimu, šis faktas buvo nustatytas tik atnaujintoje civilinėje byloje, o ne baudžiamojoje byloje, ir yra pagrindu kitaip vertinti UAB „A“ sudarytus sandorius, taip pat ir paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP. Nuteistasis nesutinka ir su apygardos teismo išvada, kad faktas, jog K. P. negavo 103 000 Lt pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP, neturi jokios įtakos kitų baudžiamojoje byloje K. P. inkriminuotų veikų ir (ar) jų epizodų vertinimui. Nustačius, kad UAB „A“ neturėjo 103 000 Lt ir šių pinigų K. P. neperdavė, akivaizdu, jog vertinant vien įmonėje fiktyviai apskaitytų automobilių įsigijimo vertes, neapskaitytų atlyginimų mastas UAB „A“ gerokai viršija minėtą pinigų sumą, kas rodo ir nesumokėtų mokesčių valstybei mastą. Pasak nuteistojo, baudžiamojoje byloje nebuvo tirta ar nustatyta tai, kad UAB „A“ kasoje susidaręs piniginių lėšų trūkumas buvo nuosekliai dangstomas fiktyviai už grynus pinigus neva įsigytomis transporto priemonėmis – automobiliais. Be to, realiai kitiems asmenims priklausančiomis transporto priemonėmis faktiškai kompensuojant grynųjų pinigų trūkumą, su UAB „A“ akcininkais susijusiems asmenims buvo suteikta galimybė paslėpti galimai neteisėtais būdais gautą turtą ir pajamas. Pasak K. P., nustačius skirtingu metu įmonėje registruotus automobilius, jų įsigijimo ir perleidimo vertes bei sandorių eiliškumą, taptų aišku, jog K. P. nesiekė pasisavinti bei nepasisavino ir pagal tą pačią paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP išmokėtų 49 329,99 Lt (152 329,99 – 103 000 Lt). Nuteistojo įsitikinimu, šių aplinkybių ištyrimas atskleistų nuoseklų UAB „A“ vykdytų neteisėtų operacijų grynais pinigais mastą bei pobūdį ir tuo pačiu suteiktų pagrindą nuteistąjį išteisinti. Be to, anot apelianto, visi baudžiamojoje byloje vertinti sandoriai – tiek Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP, kurio dalis yra 103 000 Lt., tiek mažesnė sandorio dalis lygi 49 329,99 Lt, tiek 2006 m. lapkričio 28 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) 06/11/28-KP – sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Tai reiškia, jog visi šie sandoriai yra glaudžiai susiję, todėl išsamus aplinkybių, susijusių su sandorio Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP dalimi dėl 103 000 Lt išmokėjimo, ištyrimas, turėtų tiesioginę įtaką visų minėtų sutarčių vertinimui.
7.3. Atsižvelgdamas į tai, kas minėta, K. P. teigia, kad baudžiamajai bylai nauja yra aplinkybė, jog UAB „A“ nepagrįstai iš nuteistojo reikalavo 103 000 Lt už neva naudotą automobilį BMW 730, nes ji nustatyta tik priėmus sprendimą atnaujintoje civilinėje byloje. Nuteistasis sutinka, jog tiek baudžiamosios, tiek civilinės bylos atnaujinimas yra ekstraordinarinė teisių gynimo priemonė, tačiau ši konkreti situacija rodo šios priemonės taikymo būtinumą.
Atsiliepimas
8. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. gegužės 3 d. buvo gauti nuteistojo rašytiniai paaiškinimai bei prašymas juos priimti bei prijungti prie jo 2021 m. balandžio 16 d. pateikto skundo. Atsiliepimų į nuteistojo skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
II. Aukštesniojo teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo K. P. skundas atmestinas.
9. Aukštesnysis teismas, įvertinęs nuteistojo K. P. skundo argumentus bei aktualią skundui nagrinėti medžiagą, konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartis, kuria paliktas galioti generalinės prokurorės 2021 m. kovo 25 d. nutarimas atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, yra teisėta ir pagrįsta.
10. Pažymėtina, jog baudžiamosios bylos atnaujinimo institutas – tai išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkretiems įstatyme nustatytiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti žinomi ir patikrinti instancine tvarka. BPK 444 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurias nustačius gali būti atnaujinama baudžiamoji byla. Šios aplinkybės yra: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis; 4) kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas.
11. K. P. prašymas dėl bylos atnaujinimo pateiktas remiantis BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. K. P. teigimu, atnaujintoje civilinėje byloje Nr. A2-34-959/2020 Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 10 d. sprendimu konstatavo, jog UAB „A“ nepagrįstai iš jo reikalavo 103 000 Lt už neva naudotą automobilį BMW 730 ir ši aplinkybė nebuvo vertinama baudžiamojoje byloje bei galėjo lemti jo išteisinimą. Aukštesniojo teismo vertinimu, tiek žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje, tiek generalinė prokurorė 2021 m. kovo 25 d. nutarime pagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė negali būti pripažįstama naujai paaiškėjusia BPK 444 straipsnio 1 dalies prasme.
12. Aukštesnysis teismas sutinka su žemesniojo teismo ir generalinės prokurorės sprendimuose padaryta išvada, kad nuteistojo nurodomos aplinkybės iš esmės jau buvo įvertintos išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje ir nėra pagrindo teigti, jog jos galėtų lemti kitokius teismų sprendimus ar kitokią K. P. teisinę padėtį. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, K. P. nepagrįstai sau naudinga linkme interpretuoja skirtingais teismų sprendimais nustatytus faktus, jų tarpusavio ryšį bei tokiu būdu siekia sušvelninti savo teisinę padėtį.
13. Pirmiausia, kaip teisingai pastebėta skundžiamoje nutartyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019, be kita ko, priėmė ir sprendimą, susijusį su K. P. akcentuojama 103 000 Lt dydžio pinigine suma. Minėtos nutarties 12.2 papunktyje nurodyta, jog „bylos medžiaga iš tikrųjų suteikia pagrindą abejoti, ar 103 000 Lt gavimas iš bendrovės kasos buvo realus. <...> Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. P. realiai 103 000 Lt negavo, vadovaujantis principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), laikytina pagrįsta“. Vadovaudamasis tuo, kasacinis teismas nutarė 103 000 Lt (29 830,86 Eur) dydžio suma sumažinti K. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį inkriminuoto pasisavinto UAB „A“ turto vertę iki minėtų 160 670,99 (46 533 Eur), t. y. nuo 76 364,39 Eur iki 46 533,53 Eur. Taigi akivaizdu, jog aptariamoje baudžiamojoje byloje buvo keliamas klausimas dėl to, ar 103 000 Lt suma iš UAB „A“ kasos K. P. apskritai buvo išmokėta bei buvo priimtas sprendimas iš kaltinimo K. P. dėl svetimo turto pasisavinimo šią sumą pašalinti, konstatavus, jog neįrodyta, kad tokią sumą jis realiai gavo. Aukštesniojo teismo vertinimu, vien jau tai rodo, kad nuteistojo pareiškime dėl baudžiamojo proceso atnaujinimo akcentuojama aplinkybė nėra nauja. Priešingai – ji buvo vertinama dar nagrinėjant baudžiamąją bylą, o esant pagrįstų abejonių dėl jos egzistavimo, minėta suma iš kaltinimo K. P. buvo eliminuota.
14. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, dėl šios priežasties Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. A2-34-959/2020, kuriuo pripažinta, jog 103 000 Lt sumos išmokėjimas K. P. buvo fiktyvus, niekaip nekeičia baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019 (proc. Nr. 1-20-1-00008-2011-6) priimtų teismų sprendimų. Kitaip tariant, minėta piniginė suma iš kaltinimo K. P. buvo eliminuota ir jis nelaikomas kaltu dėl jos pasisavinimo. Be to, pažymėtina ir tai, kad Kauno apylinkės teismas išvadą apie minėto sandorio fiktyvumą, be kita ko, grindė ir ta pačia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019, o konkrečiai – jau minėtu šios nutarties 12.2 papunkčiu. Visa tai rodo, kad būtent baudžiamojoje byloje, kurios Nr. 1-20-1-00008-2011-6, teismų padarytos išvados, susijusios su 103 000 Lt pinigine suma, turėjo įtakos atnaujintoje civilinėje byloje konstatuojant, jog šios sumos išmokėjimas buvo fiktyvus, o ne atvirkščiai. Bet kuriuo atveju, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu minėta suma iš kaltinimo K. P. buvo eliminuota ir ji neturėjo bei, lygiai taip pat, šiuo metu negali turėti įtakos jo teisinei padėčiai.
15. Skunde nuteistasis teigia, kad turint omenyje, jog jis nepasisavino 103 000 Lt, neva išmokėtų pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP, atlikus papildomą aplinkybių tyrimą taip pat paaiškėtų, kad jis nepasisavino ir pagal minėtą sutartį faktiškai išmokėtos likusios sumos dalies – 49 329,99 Lt (14 286,95 Eur). Be to, anot nuteistojo, visi baudžiamojoje byloje vertinti sandoriai – tiek 2010 m. vasario 23 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP, tiek 2006 m. lapkričio 28 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) 06/11/28-KP – sudaro idealiąją sutaptį, todėl yra glaudžiai susiję ir išsamus aplinkybių, susijusių su sandorio Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP dalimi dėl 103 000 Lt išmokėjimo, ištyrimas, turėtų tiesioginę įtaką abiejų minėtų sutarčių vertinimui. Visgi, kaip ir žemesnysis teismas, aukštesnysis teismas su tokiais nuteistojo teiginiais nesutinka.
16. Pirmiausia, pažymėtina tai, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimu, be kita ko, buvo nuspręsta UAB „A“ naudai iš atsakovo K. P. priteisti 14 286,95 Eur (49 329,99 Lt) dydžio žalos atlyginimą. Tokį sprendimą Kauno apylinkės teismas motyvavo tuo, jog K. P. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad remdamasis netikra 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP, neteisėtai gavo 49 329,99 Lt (14 286,95 Eur). Kauno apylinkės teismo sprendime nurodyta, kad ši aplinkybė turi prejudicinę galią ir iš naujo negali būti nustatinėjama. Taigi minėtu sprendimu nebuvo nustatinėjami ir tuo labiau nebuvo nustatyti jokie faktai, kurių pagrindu būtų galima kitaip vertinti minėto sandorio sudarymo ir piniginių lėšų įgijimo pagal jį aplinkybes. Atitinkamai, kaip pagrįstai nurodė generalinė prokurorė, minėtame Kauno apylinkės teismo sprendime apskritai nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su 2006 m. lapkričio 28 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) 06/11/28-KP, t. y. ši sutartis nebuvo atnaujintos civilinės bylos dalyku. Taigi teismo sprendimu nenustatytos ir jokios naujos aplinkybės, kurios galėtų būti reikšmingos vertinant 2006 m. lapkričio 28 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 06/11/28-KP sudarymo ir piniginių lėšų pagal ją išmokėjimo aplinkybes.
17. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 13 d. neskundžiama nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019 konstatavo, kad K. P. tęstiniais veiksmais pasisavino svetimą UAB „A“ priklausantį turtą – 49 329,99 Lt (14 286,95 Eur), išmokėtus pagal netikrą 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP, ir 111 341 Lt (32 246,58 Eur), išmokėtus pagal netikrą 2006 m. lapkričio 18 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 06/11/28-KP dėl susistemintų juridinių asmenų duomenų rinkmenos pirkimo, ir tokius jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (žr. nutarties 12.3–14 pastraipas). Pažymėtina, jog tokį sprendimą teismas priėmė turėdamas omenyje ir tai, kad iš kaltinimo pašalino K. P. inkriminuotus veiksmus pasisavinant 103 000 Lt dydžio pinigines lėšas, išmokėtas pagal netikrą 2010 m. vasario 23 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 10/02/23-KP. Taigi akivaizdu, jog baudžiamąją bylą nagrinėję teismai iš kaltinimo ne tik pašalino nepasitvirtinusias aplinkybes apie K. P. įvykdytą 103 000 Lt vertės turto pasisavinimą, tačiau tai įvertino ir kitų jam inkriminuotų bei įrodytais pripažintų turto pasisavinimo epizodų kontekste bei kvalifikuodami jo padarytą veiką. Dėl šios priežasties, darytina išvada, kad K. P. nurodyti ir naujais įvardijami faktai neturi įtakos jo padarytų veikų teisinei kvalifikacijai, jo teisinei padėčiai bei sprendžiant kitus reikšmingus klausimus, nes jie išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje jau buvo įvertinti.
18. Atsižvelgiant į visa tai, naikinti ar keisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutarties ir generalinės prokurorės 2021 m. kovo 25 d. nutarimo, kuriuose iš esmės visiškai teisingai ir pagrįstai konstatuota, jog nagrinėjamu atveju nenustatytos naujai paaiškėjusios aplinkybės BPK 444 straipsnio prasme, nėra pagrindo. Nesant pagrindų procesui atnaujinti, šiuo atveju nesvarstytinas ir klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo UAB „A“ atstovų atžvilgiu dėl galimo BK235 straipsnio 3 dalyje, BK 236 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo.
Atsižvelgdamas į visa tai, teismas, vadovaudamasis BPK 441 straipsniu ir BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti nuteistojo K. P. skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.