Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-03-07 · Administracinė byla Nr. A-146-300-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-03-07
Bylos Nr.
A-146-300-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Atsakovas
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, Pajūrio regioninio parko direkcijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriui
Pareiškėjas
A.T.
Advokatai
Arūnas Ivancius
Kategorijos
  • 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-300/2008Procesinio sprendimo kategorija 14.4(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. kovo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Arūnui Ivanciui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir Pajūrio regioninio parko direkcijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A.T. skundą atsakovams Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriui ir Pajūrio regioninio parko direkcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

A.T. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimą Nr.(5.1.22)-A5-100;

2) panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. AV-71 „Dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo komisijos sudarymo, komisijos nuostatų patvirtinimo";

3) panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. AV-706 „Dėl 2005 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-71 „Dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo komisijos sudarymo, komisijos nuostatų patvirtinimo" dalinio pakeitimo";

4) įpareigoti atsakovus nustatyta tvarka parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą.

Pareiškėja paaiškino, kad ji valdo nuosavybės teise žemės ūkio paskirties sklypą, esantį Karklės kaime, Klaipėdos rajone (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) Girkalių k.v.; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); registro Nr. (duomenys neskelbtini)). 2006 m. sausio 6 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyrių, prašydama parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą. Kartu su prašymu pateikė prašymo išsprendimui reikšmingus dokumentus: nuosavybės teisę įrodantį pažymėjimą; sklypo planą; istorinę pažymą; ūkininko pažymėjimą. Istorinėje pažymoje nurodyta, kad sklype buvo dvi stambių ūkininkų sodybos, taip pat yra išlikusios buvusių sodybviečių liekanos: stambūs pamatiniai akmenys, vaismedžiai. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, vadovaudamasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir 13 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 2006 m. sausio 13 d. raštu Nr. (5.1.22)-A5-100 informavo ją apie tai, kad 2005 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. AV-71 „Dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo komisijos sudarymo, komisijos nuostatų patvirtinimo" (toliau – ir Įsakymas Nr. AV-71) pakeistu 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. AV-706 (toliau – ir Įsakymas Nr. AV-706), sudaryta komisija ūkininko ūkio sodybos vietos parinkti negali, nes Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D 1-282 (toliau – ir Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas),tokio užstatymo galimybė nenumatyta.

Pareiškėjos nuomone, šis atsakovo sprendimas yra neteisėtas, atsakovas neteisingai taikė Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, nes ji prašo parinkti vietą ūkininko ūkio sodybai sklype, kuriame yra išlikusios buvusių sodybų liekanos ir šią aplinkybę įrodo archyvų medžiaga. Atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėdamas analogišką ginčą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2005 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A14-682-05) yra pasisakęs dėl teisės aktų, reglamentuojančių veiklą Pajūrio regioniniame parke, nurodė, jog įstatyminis draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus neapima draudimo atstatyti buvusių sodybų, kurių egzistavimo faktas yra patvirtintas įstatymu nustatytu būdu. Tokį šios įstatymo normos aiškinimą patvirtina ir Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr.425) sąvokos („naujos sodybos“ ir „buvusios sodybos“) ir nustatytas skirtingas teisinis režimas šių objektų statybai.

Šalies argumentai

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pirmosios instancijos teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane nenumatyta užstatymo galimybė, todėl tenkinti pareiškėjos skundą nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimas

Atsakovas Pajūrio regioninio parko direkcija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjos skundžiami atsakovo sprendimai jų priėmimo laiku atitiko galiojusius įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. Pažymėjo, kad Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymas Nr.IX-628) 13 straipsnio 2 dalies 4 pastraipoje įtvirtintas draudimas valstybiniuose parkuose statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Ši įstatymo nuostata yra pakartota Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr.425 patvirtinto Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento (toliau – ir Parko apsaugos reglamentas; Reglamentas), 31 punkte. To paties Reglamento 28.1 punkte nustatyta, kad Pajūrio regioniniame parke siekiama išsaugoti neužstatytas erdves – Girulių - Kalotės miško masyvą bei Karklės – Nemirsetos natūralių pievų, pelkių ir miškų ruožą 1- 2,5 km. atstumu palei pajūrį. Į šią teritoriją patenka ir pareiškėjos nurodytas žemės sklypas (Girkalių k.v., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja, bandydama šioms nuostatoms priešpastatyti Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymas Nr.IX-628) 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kuriame nurodyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama „statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos“ , yra neteisi, nes to paties straipsnio 7 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad „ atsižvelgiant į draustiniuose saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) ypatumus, draustinių nuostatai, apsaugos reglamentai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai, taip pat draustinių tvarkymo planai ir projektai gali papildomai riboti kraštovaizdžio tvarkymą, gamtos išteklių naudojimą, statinių statybą, teritorijos tvarkymą ir kita“. Pažymėjo, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendiniuose pareiškėjos nurodytame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) statinių statyba nenumatyta.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: Klaipėdos rajono administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (5.1.22)-A5-100, kuriuo atsisakyta parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą, panaikino; įpareigojo Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorių ir Pajūrio regioninio parko direkciją nustatyta tvarka parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame Klaipėdos rajono savivaldybės Karklės kaime (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Pajūrio regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo", siekiant išsaugoti žemyninio pajūrio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Veiklą šiame parke reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas, Aplinkos apsaugos, Žemės, Miškų, Vandens, Teritorijų planavimo, Statybos bei kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 patvirtinti Pajūrio regioninio parko nuostatai (toliau – ir Pajūrio regioninio parko Nuostatai), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas (planavimo schema), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 425 patvirtintas Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentas, kiti norminiai teisės aktai.

Nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimus dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimo Nr.(5.1.22)-A5-100 panaikinimo ir atsakovų įpareigojimo nustatyta tvarka parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą, teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2000 m. gruodžio 15 d. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra Klaipėdos rajone, Karklės kaime. 2001 m. rugsėjo 12 d. pareiškėja įregistravo ūkininko ūkį, o 2006 m. sausio 6 d. pateikė prašymą Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui, prašydama parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą (t.1, b.l. 31-32). Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2006 m. sausio 13 d. raštu Nr. (5.1.22)-A5-100 informavo pareiškėją, kad ūkininko ūkio sodybos vietos parinkti negali, nes Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane nenumatyta užstatymo galimybė. Konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 259 patvirtintą Pajūrio regioninio parko ribų planą (toliau – ir Pajūrio regioninio parko ribų planas) Karklės kaimas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją, o minėtas pareiškėjos žemės sklypas patenka ir į Šaipių kraštovaizdžio draustinio teritoriją (t.1, b.l. 203).

Vadovaudamasis Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi, teismas pažymėjo, kad norminiai teisės aktai numato galimybę žemės ūkio paskirties žemėje, nepakeitus jos paskirties, statyti ūkininko sodybą ir žemės ūkio veiklai reikalingus ūkinius pastatus, o pareiškėjos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo paskirtis - žemės ūkio ( t.1, b.l. 20). Nurodė, kad Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje apibrėžta principinė ginčo teisinių santykių reglamentavimo nuostata, kad žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai bei naudotojai turi Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises. Šiomis teisėmis jie gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui. Pažymėjo, kad pareiškėjos skundas galėtų būti tenkinamas tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovai, atsisakydami nustatyti naujos sodybos vietą, pažeidė jos teises, garantuotas Saugomų teritorijų įstatymo.

Konstatavo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje išvardytos draudžiamos parko teritorijoje veiklos rūšys, tarp jų – statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus. Šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais, atsižvelgiant į miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus. Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato valstybinių parkų individualūs apsaugos reglamentai ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai. Juose gali būti sugriežtinti šio straipsnio 2 dalyje išvardyti reikalavimai bei nustatyti papildomi reikalavimai. Pažymėjo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas iš esmės analogiškas šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai taisyklei draudimas taikomas veiklai draustiniuose: „draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose <...>, taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose“. Tačiau nuostata „draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius“ netaikoma pastatams esamose ir buvusiose sodybose, kai : 1) yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų; 2) kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose; 3) nustatant juridinį faktą.

Teismas konstatavo, jog draustinis yra itin griežto (konservacinio) apsaugos režimo saugoma teritorija, šiuo atveju jis yra sudėtine parko dalimi. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas priėjo išvadą, kad įstatymų leidėjas negalėjo nustatyti švelnesnio veiklos režimo draustinyje negu valstybiniame parke. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad buvusias sodybas leidžiama atstatyti ir draustiniuose, ir kitose regioninio parko teritorijos dalyse. Teismo nuomone, tokį įstatymo normų aiškinimą patvirtino ir Parko apsaugos reglamento nuostatos (Reglamento 8, 43 punktuose išskiriamos sąvokos „esamos sodybos" ir „buvusios sodybos"; nustatomas skirtingas teisinis režimą šių objektų statybai).

Atsižvelgdamas į Saugomų teritorijų įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų, reglamentuojančių veiklą Pajūrio regioniniame parke, nuostatas, teismas konstatavo, kad įstatyminis draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus neapima draudimo atstatyti buvusių sodybų, kurių egzistavimo faktas yra patvirtintas įstatymo nustatytu būdu.

Teismas rėmėsi Uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos projektas" pateikta istorine pažyma (t.1, b.l. 8-18), parengta atestuotos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistės, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) suplanuotas Karklės šiaurinėje dalyje, kuri intensyviau pradėta apstatinėti nuo XIX a. II pusės, o didžioji dalis sodybų nugriauta II pasaulinio karo pabaigoje ir pirmais pokario dešimtmečiais. Vietoje, kur suplanuotas sklypas, ir jo aplinkoje, į rytus ir pietryčius nuo Plocio ežero, XX a. I pusėje vyravo stambesnės ūkininkų sodybos. Istoriniai kartografiniai dokumentai - XX a. I pusės žemėlapiai iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų - rodo, kad į sklypo teritoriją jo pietvakarinėje ir šiaurės vakarų pusėse patenka dviejų istorinių sodybviečių dalys. Abiejose sodybvietėse XX a. I pusėje stovėjo didelės 4-5 pastatų ūkininkų sodybos, susiformavusios XIX a. II pusėje - XIX a. pabaigoje, nugriautos karo pabaigoje ir pokaryje. Buvusių sodybų vietose, kurių dalys patenka į minimą sklypą, aptinkama didelių akmenų, sulaukėjusių vaismedžių, senų medžių. Pažymoje taip pat nurodyta, jog tuo atveju, jei sklype bus planuojamas sodybinis apstatymas, istoriniu požiūriu tai tikslinga vertinti kaip dviejų senųjų sodybų atstatymą, kaimo istorinės planinės struktūros fragmentų atkūrimą, tikslinga atsižvelgti į Karklininkų istorines apstatymo tradicijas ir 1912 m., 1936 m. kartografijoje užfiksuotas sodybų, kurių istorinių teritorijų dalys patenka į minimą sklypą, apstatymo situacijas. Remdamasis minėta istorine pažyma, teismas konstatavo, kad buvusios sodybos faktas įrodytas istoriniais - archyviniais dokumentais, sodyboje yra išlikę buvusių sodų liekanų, todėl pareiškėjos reikalavimai dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (5.1.22)-A5-100 panaikinimo ir atsakovų įpareigojimo parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą tenkintini. Teismas nurodė, kad statybos reikalavimai Saugomų teritorijų įstatymo atžvilgiu gali būti sugriežtinami tik šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodytais teisės aktais. Todėl atsakovai neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 21 d. įsakymas Nr. AV-71, kuriuo sudaryta komisija ūkininko ūkio sodybos vietoms parinkti, patvirtinti ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo komisijos nuostatai (t.1, b.l. 57), bei 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymas Nr. AV-706, kuriuo iš dalies papildytas Įsakymas Nr. AV-71 (t.1, b.l. 60) yra tvarkomojo pobūdžio aktai. Nurodė, kad pareiškėja nepagrindė skundo reikalavimo dėl šių aktų panaikinimo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šie aktai pažeidžia jos teises ar teisėtus interesus ir kad skundžiami įsakymai gali turėti įtakos sprendžiant klausimą ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo. Todėl pareiškėjos skundą dėl Įsakymų Nr. AV-71, Nr. AV-706 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas skundas, panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliantas nurodo, jog veiklą valstybiniuose parkuose reglamentuojantys teisės aktai nenumato, kad parenkant ūkininko ūkio sodybos vietą, istorinės pažymos yra pagrindas nustatyti buvusios sodybos buvimo faktą. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos nuomone, istorinėje pažymoje pateiktos išvados pagrįstos prielaidomis, pažymoje pateiktų faktų bei kartografinės medžiagos nepakanka nustatyti, kad pareiškėjos žemės sklype buvo sodybos. Taip pat neaišku, ar pateiktus žemėlapius ir planus galima laikyti istoriniais - archyviniais dokumentais, nes jie gauti iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, o ne iš Lietuvos Respublikoje veikiančių archyvų įstaigų. Pažymima, jog pateiktoje kartografinėje medžiagoje nenurodyti sutartiniai ženklai, todėl nėra galimybės nustatyti, kad žemėlapiuose ir planuose pareiškėjos žemės sklype esantys žymėjimai nurodo sodybų buvimo faktą. Atsakovo nuomone, istorinė pažyma galėtų būti pagrindu pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o teismui nustačius tokį faktą atsirastų galimybė pakartotinai svarstyti prašymą dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo. Nurodoma, jog iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad kitiems asmenims ūkininko ūkio sodybos vietos buvo parinktos, atsižvelgiant į tai, kurioje teritorijoje yra jų žemės sklypai, vadovaujantis Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano 19 punktu.

Paaiškino, jog Karklės etnokultūriniame draustinyje pagal detalųjį planą atkuriamas etnografiškai vertingas kaimas su visais jame buvusiais pastatais (tvarkymo plane buvusių sodybų vietos nenurodytos, taikoma bendra nuostata - atkurti kaimo pastatus buvusių sodybų vietose). Daugumos asmenų, kuriems parinktos ūkininko ūkio sodybų vietos, žemės sklypai patenka į Karklės etnokultūrinį draustinį, likusių asmenų žemės sklypuose pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą numatytos galimybės statyti arba atstatyti pastatus. Pareiškėjos ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimas, apelianto teigimu, būtų galimas tik buvusių sodybų faktą patvirtinus įstatymų nustatytu būdu. Apelianto nuomone, asmenų lygiateisiškumo principas nebuvo pažeistas.

Pažymėjo, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr.1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo" Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. sausio 21 d. įsakymu Nr.AV-71 ir 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr.AV-706 sudarė komisiją ūkininko ūkio sodybos vietoms parinkti bei patvirtino šios komisijos nuostatus. Nuostatų 5 punkte numatyta, kad ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo dokumentą pasirašo visi komisijos nariai. Atkreipė dėmesį į tai, kad į bylą atsakovu turėtų būti įtrauktas ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius, nes minėta institucija taip pat atsisakė parinkti pareiškėjai ūkininko ūkio sodybos vietą.

Atsakovas Pajūrio regioninio parko direkcija apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti.

Apelianto teigimu, skundžiami sprendimai jų priėmimo metu atitiko galiojusius įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus (2001 m. gruodžio 4 d. Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-628 13 straipsnio 2 dalies 4 pastraipa, Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento 31 punktas). Pažymėjo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai, o draustinių tvarkymo planai ir projektai gali papildomai riboti kraštovaizdžio tvarkymą, gamtos išteklių naudojimą, statinių statybą, teritorijos lankymą ir kita. Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendiniuose pareiškėjos žemės sklype statinių statyba nenumatyta. Pagal Reglamento IV skyriaus 28 dalį regioniniame parke ir jo buferinės apsaugos zonoje taikomi bendrieji kraštovaizdžio formavimo principai: „išsaugoti neužstatytas erdves - Girulių - Kalotės miško masyvą bei Karklės - Nemirsetos natūralių pievų, pelkių ir miškų ruožą 1 - 2,5 km atstumu palei pajūrį" (pareiškėjos sklypas patenka į minėtą ruožą). Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį" (toliau – ir Reglamentas STR 1.01.09:2003) 5.38 punkte įtvirtinta sodybos sąvoka. Teismas nenustatė, ar buvusios sodybos vietoje yra buvęs gyvenamasis namas. Todėl, vadovaujantis minėto reglamento 5.38 punktu, pareiškėjai negali atsirasti teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2006). Pažymėjo, kad pareiškėja nesikreipė į teismą dėl buvusios sodybos juridinio fakto nustatymo. Skundžiamu sprendimu teismas konstatavo buvusios sodybos faktą remdamasis vien tik UAB „Klaipėdos projektas" parengta istorine pažyma, visapusiškai neišnagrinėjęs aplinkybių bei atsakovams nesuteikęs teisės atsikirsti. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, kurios atstovai taip pat dalyvauja sprendžiant klausimą dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo (ūkininko ūkio sodybos vieta parenkama visų komisijos narių pritarimu).

Atsiliepimas

Pareiškėja atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinius skundus atmesti. Pareiškėjos nuomone, sprendžiant nagrinėjamą ginčą turi būti remiamasi teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1734/2006; 2007 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-894/07). Atkreipė dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdyje Pajūrio regioninio parko direktorius patvirtino, jog ginčo sklype yra buvusios sodybos, išlikę pastatų pamatai bei sodybų liekanos. Pažymėjo, kad iš byloje esančios istorinės pažymos matyti, jog ginčo teritorijoje yra buvusi sodyba (b.l. 8-34, t.1), o iš pateiktos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus patvirtintos žemėlapio kopijos - kad ginčo teritorija buvo tankiai užstatyta (b.l. 4, t.2). Pareiškėjos nuomone, teismas tinkamai išsprendė klausimą dėl buvusios sodybos fakto, nes šis faktas gali būti įrodomas statinių ar sodų liekanų buvimu, teritorijos planais, žemėlapiais ar kitais dokumentais. Atkreipė dėmesį į tai, kad teismui yra pateikta medžiaga apie ūkininko ūkio vietos parinkimą Pajūrio regioninio parko teritorijoje asmenims, kurių sklypams taikomas analogiškas teisinis reglamentavimas (b.l. 69-140, t.1). Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008 paliktą teismo nuožiūrai klausimą teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7 dalis), o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007 teismas šiuos principus turi taikyti ir spręsdamas procesinio pobūdžio klausimus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimus asmens teisės turi būti ginamos realiai ir veiksmingai, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija prieš Lietuvą, bylos Nr. 44548/98; Polacek ir Polackova prieš Čekijos Respubliką, bylos Nr. 38645/97; Iatridis v. Greece, bylos Nr. 31107/96). Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju teismas užtikrino nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių ir visokeriopos civilinių teisių gynybos principų įgyvendinimą, realiai ir veiksmingai apgynė jos teises.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius statinių statybą draustiniuose ir priėjo pagrįstą išvadą, kad draustiniuose gali būti statomi pastatai buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką aiškinant ir taikant Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis adm. byloje Nr.A14-894/07) buvusios sodybos faktas gali būti įrodomas trimis būdais: 1) statinių ir (ar) sodų liekanų fiziniu buvimu; 2) tos teritorijos planais, žemėlapiais ar panašiais dokumentais, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3) nustatant sodybos buvimo tam tikroje vietoje juridinį faktą, jeigu nėra išlikę nei fizinių, nei grafinių sodybos buvimo įrodymų.

Pareiškėjos teigimu, jai priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. 5528-00040121), esančiame Karklės kaime, Klaipėdos rajone, dviejų sodybų buvimo faktą įrodo istorinė pažyma, kuri parengta remiantis žemėlapiais ir planais, be to, žemės sklype yra buvusių sodybviečių liekanos, stambūs pamatiniai akmenys, vaismedžiai. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje yra iškeltas klausimas dėl buvusios sodybos fakto įrodinėjimo dviem būdais: 1) statinių ir (ar) sodų liekanų fiziniu buvimu; 2) tos teritorijos planais, žemėlapiais ar panašiais dokumentais, kuriuose pažymėta buvusi sodyba.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos į bylą pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad buvusios sodybos faktas įrodytas istoriniais - archyviniais dokumentais, sodyboje yra išlikę buvusių sodų liekanų. Kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad įrodymai, kuriuos pareiškėja pateikė pirmosios instancijos teismui buvusios sodybos (sodybų) faktui patvirtinti, nėra visiškai patikimi bei pakankami, kad jais remiantis būtų galima vienareikšmiai daryti išvadą, jog pareiškėjos žemės sklype (unikalus Nr. 5528-00040121) buvo sodyba (sodybos).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis).

Įrodinėjant buvusios sodybos faktą statinių ir (ar) sodų liekanų fizinio buvimo būdu įrodymais gali būti bet kurie faktiniai duomenys, nustatyti ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nurodytomis priemonėmis. Nors pareiškėja skunde pirmosios teismui teigė, kad žemės sklype (unikalus Nr. 5528-00040121) yra išlikę buvusių sodybviečių liekanos, stambūs pamatiniai akmenys, vaismedžiai, o pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog yra išlikę buvusių sodų liekanų, tačiau į bylą nepateikta vaizdo (fotonuotraukų su atitinkamais aprašais schemomis, kt.) bei kitų įrodymų, kuriais remdamasis teismas galėtų vertinti, ar buvusios sodybos (sodybų) faktas nagrinėjamu atveju gali būti įrodytas statinių ir (ar) sodų liekanų fizinio buvimo būdu. Pareiškėjos pateiktoje istorinėje pažymoje yra kalbama apie buvusių sodybų vietose aptinkamus didelius akmenis, sulaukėjusius vaismedžius, senus medžius. Remiantis vien šiuo istorinės pažymos teiginiu nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvusios sodybos faktas yra įrodytas statinių ir (ar) sodų liekanų fizinio buvimo būdu.

Pareiškėja, įrodinėdama buvusios sodybos faktą tos teritorijos planų, žemėlapių ar panašių dokumentų, kuriuose pažymėta buvusi sodyba, pateikimo būdu, pirmosios instancijos teismui pateikė istorinę pažymą, kurią, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos užsakymu 2005 metais parengė UAB „Klaipėdos projektas“ darbuotoja J.Valančiūtė, turinti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento išduotą Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto atestatą.

Pagal Parko apsaugos reglamento 8 punkte pateiktas sąvokas buvusi sodyba – sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais – archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Kolegija pažymi, kad kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog asmeniui priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, reikia tuo atveju, jei nėra išlikusių istorinių – archyvinių dokumentų. Pirmiausia turi būti išsiaiškinta, ar yra galimybė pasinaudoti istoriniais – archyviniais dokumentais, t.y. ar tokie dokumentai yra išlikę.

Įstatymai istorinio – archyvinio dokumento sąvokos neapibrėžia. Pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateiktą sąvoką dokumentas – juridinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Dokumentų ir archyvų įstatymas nustato, kad nacionalinį dokumentų fondą sudaro valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių, valstybės įgaliotų asmenų veiklos dokumentai, Lietuvoje įvairiais istorijos laikotarpiais veikusių valstybinių įstaigų ir įmonių veiklos dokumentai, taip pat valstybės archyvuose saugomi dokumentai (DAĮ 3 straipsnio 1 dalis), o valstybinę archyvų sistemą sudaro Lietuvos archyvų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, valstybės archyvai, kitos įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos archyvų departamento įsteigtos įstaigos (DAĮ 5 straipsnio 2 dalis). Minimas įstatymas nustato, kad asmenys turi teisę prieiti prie Nacionalinio dokumentų fondo dokumentų, išskyrus tuos dokumentus, prie kurių priėjimą riboja įstatymai, teikti prašymus dėl atitinkamų dokumentų pateikimo (DAĮ 19,21 straipsniai). Remiantis minėtomis Dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis galima daryti išvadą, kad istoriniu – archyviniu dokumentu gali būti laikomas nustatyta tvarka iš Nacionalinio dokumentų ar kito fondo (muziejaus, kt.) nustatyta tvarka gautas dokumentas, kuriame užfiksuota atitinkamo Lietuvos istorijos laikotarpio informacija.

Tuo atveju, jei buvusios sodybos faktas įrodinėjamas tos teritorijos planais, žemėlapiais ar panašiais dokumentais, teismas turi vertinti pateiktus įrodymus (istorinius – archyvinius dokumentus ir kitus įrodymus) patikimumo ir pakankamumo aspektais. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos pateikta pirmosios instancijos teismui istorinė pažyma (pačios pareiškėjos patvirtinta pažymos kopija) nėra istorinis - archyvinis dokumentas, o pažymą pasirašiusio asmens pateiktas atitinkamos medžiagos vertinimas. ABTĮ 57 straipsnio 1, 2, 6 dalies prasme, istorinė pažyma (originalus dokumentas su priedais) yra leistinas įrodymas ir gali būti vertinama kartu su kitais įrodymais. Nagrinėjamu atveju teismui pateikta vertinimo pažymos kopija ir įvairių žemėlapių ir planų fragmentų kopijos, kurias patvirtino pati pareiškėja, nėra patikimi ir pakankami įrodymai. Teisė patvirtinti dokumentus suteikta tik įstatymais numatytiems subjektams (notarams, seniūnams, įstaigos, kuri išduoda jos žinioje esantį dokumentą įgaliotiems asmenims, kt.). Pagal ant kai kurių žemėlapių fragmentų kopijų, kurias patvirtino pati pareiškėja, esančius spaudus (1 t., b.l.21,22,24,26,29) galima daryti išvadą, kad jie buvo gauti iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus. Ant plano be pavadinimo fragmento, po kuriuo yra nepasirašiusio asmens rankraštiniai įrašai „ 1953 (1955?) „Kalotės“ žemės ūkio artelės vidaus žemės ūkio sutvarkymo plano fragmentas – Klaipėdos r.sav.žemėtvarkos skyr. archyvas“ yra tik pačios pareiškėjos parašas, kad šio plano kopija yra tikra (1 t., b.l.30). Žemėlapiai, planai, schemos įrodinėjant buvusios sodybos faktą ABTĮ 57 straipsnio prasme yra leistini įrodymai, tačiau teismui turėjo būti pateiktos ne pačios pareiškėjos patvirtintos dokumentų kopijos, o tie dokumentai, kuriuos pareiškėjai pateikė atitinkamos įstaigos (archyvai, muziejai, kt.), taip pat pareiškėjos susirašinėjimo su archyvais, muziejais, ar kitomis įstaigomis dokumentai (užklausos, atsakymai), įrodantys šaltinį, iš kurio istorinis - archyvinis dokumentas buvo gautas. Pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti pareiškėjai pateikti istorinės pažymos originalą su atitinkamais priedais ir tuos istorinius – archyvinius dokumentus, kuriuos pareiškėjai pateikė atitinkamos įstaigos (archyvai, muziejai, kt.), taip pat pareiškėjos susirašinėjimo su dokumentų pateikėjais dokumentus. Į bylą taip pat nepateiktas pareiškėjos prašymas UAB „Klaipėdos projektas“, iš kurio būtų matyti kokias aplinkybes nustatyti prašė pareiškėja.

Dėl pareiškėjos pateiktos istorinės pažymos turinio pažymėtina , kad pažymoje yra paminėti 3,4,5,6,7,8 priedai (žemėlapiai, planai). Į bylą pateiktos atitinkamų žemėlapių ir planų fragmentų kopijos (10 lapų, 1 t., b.l.21-30), kurias patvirtino pati pareiškėja, nesunumeruotos, todėl turinio prasme nėra patikimos informacijos apie tai, kuriuo numeriu pažymoje nurodytas priedas atitinka prie pažymos pridėtus nesunumeruotus priedus, ar į bylą pateikti žemėlapių ir planų fragmentai yra tie patys, kurie nurodyti pažymoje. Kai kuriuose žemėlapių ir schemų fragmentuose (1 t., b.l. 22, 23, 25-28, 30) yra pažymėti pareiškėjos žemės sklypo kontūrai. Iš istorinės pažymos turinio yra pagrindo manyti, kad pareiškėjos žemės sklypo ribas galimai pažymėjo pažymą surašiusi specialistė, tačiau nėra patikimų duomenų apie tai, kad atitinka pareiškėjos žemės sklypo ir žemėlapių, kuriuose nubraižytos sklypo ribos, masteliai (nėra paaiškinimų ir parašų kas kai kuriuose žemėlapiuose bei planuose ir kokiu šaltiniu remiantis įrašė mastelius). Todėl kyla pagrįstų abejonių dėl sklypo ribų pažymėjimo tikslumo.

Reglamento STR 1.01.09:2003 5.38 punktas apibrėžia, kad sodyba – juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Taigi, sodyba, nepriklausomai nuo to, kada ji pastatyta, ar rengiamasi ją statyti, apima vientisą kompleksą atitinkamame žemės sklype išsidėsčiusių nekilnojamųjų daiktų: gyvenamąjį namą, įvairius pastatus ir statinius. Taigi, pagrindinis sodybos atitinkamame žemė sklype elementas yra gyvenamasis pastatas. Pagal įbraižytas į žemėlapius ir schemas pareiškėjos žemės sklypo ribas (jei jos įbraižytos teisingai), pareiškėjos žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ribos kerta (dalina į dvi dalis) galimai buvusių dviejų atskirų istorinių sodybviečių didžiuosius pastatus (1 t.; 19,23,25-28,30 l.). Teismas netyrė kokius pastatus kerta (dalina į dvi dalis) pareiškėjos žemės sklypas, ar tai nėra pagrindiniai buvusių sodybviečių elementai – gyvenamieji pastatai. Istorinėje pažymoje dėl į pareiškėjos žemės sklypą šiaurės vakarų dalyje galimai patenkančios sodybvietės dalies nurodyta, kad šioje sodyboje buvo 5 ar daugiau pastatų ūkis su daržu kiemo viduryje, tačiau tikslų pastatų skaičių nustatyti sudėtinga dėl susiliejusių žymenų. Dėl į pareiškėjos žemės sklypą pietvakarinėje dalyje galimai patenkančios sodybvietės dalies nurodyta, kad buvo didelė 3-4 pastatų sodyba, kurios šiaurės rytų dalis patenka į pareiškėjos žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar galimai buvusios dvi istorinės sodybvietės pareiškėjos žemės sklypu nesuskaidomos į atskiras dalis taip, kad jų didžiosios dalys (gyvenamasis pastatas su kitais pagrindiniais sodybų elementais) visiškai ar didžiąja dalimi atsiduria už pareiškėjos sklypo ribų, o į pareiškėjos žemės sklypą patenka tik mažosios buvusių sodybos elementų dalys ar neesminiai istorinių sodybų fragmentai; ar į pareiškėjos žemės sklypą galimai patenkančios dviejų buvusių sodybviečių dalys (atkreipiant dėmesį į teritorijos planavimo nuostatą atkurti ginčui aktualioje teritorijoje etnografiškai vertingą kaimą su visais jame buvusiais pastatais) suteikia pagrindą taikyti Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatą, kuri leidžia statyti draustiniuose pastatus buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų. Teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad Pajūrio regioninio parko draustinyje kitiems asmenims buvo parinktos ūkininko ūkio sodybos vietos, pats savaime nėra pagrindas taikyti Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas bet kuriuo kilusio ginčo atveju, kadangi byloje turi būti vertinama įrodymų visuma dėl konkrečios nagrinėjamam ginčui aktualios teritorijos.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog buvusios sodybos buvimo faktas įrodytas istoriniais - archyviniais dokumentais, sodyboje yra išlikę buvusių sodų liekanų, nėra pagrįsta pakankamais ir patikimais įrodymais. Todėl teisėjų kolegija neturi galimybės įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas bylą ta apimti, kuria buvo panaikintas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimas Nr.(5.1.22)-A5-100 ir atsakovai įpareigoti nustatyta tvarka parinkti pareiškėjai ūkininko ūkio sodybos vietą pareiškėjos žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), išsprendė teisingai. Taigi, dėl aptartos bylos dalies yra pagrindas taikyti ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą, šioje dalyje apeliantų skundžiamą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylos aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti naujus įrodymus. Pareiškėjai ir kitiems proceso dalyviams turi būti suteikta galimybė pateikti į bylą įstatymų reikalavimus atitinkančius įrodymus. Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti klausimą dėl specialisto pakvietimo ar ekspertizės skyrimo (ABTĮ 61,62 straipsniai), kadangi istorinių – archyvinių dokumentų vertinimui prieš tai minėtais byloje aktualiais aspektais reikalingos specialios žinios.

Apeliaciniuose skunduose atsakovai pagrįstai nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimas buvo priimtas nesprendžiant klausimo dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įtraukimo į bylą, nors, kaip matyti bylos medžiagos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius, taip pat atsisakė derinti pareiškėjos 2006 m. sausio 4 d. prašymą vietos ūkininko ūkio sodybai parinkimo (1 t., 31 l.). Todėl teismo sprendimas gali turėti įtakos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, kaip vienos iš institucijų, kuri dalyvauja procedūroje parenkant ūkininko ūkio sodybos vietą, teisėms ir pareigoms. Nagrinėjant bylą iš naujo šis klausimas turėtų būti išspręstas.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimas ta apimti, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-71 bei 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. AV-706 panaikinimo, paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktu,

nutaria:

Atsakovų Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir Pajūrio regioninio parko direkcijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies. Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimą dalyje dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimo Nr.(5.1.22)-A5-100 panaikinimo bei įpareigojimo parinkti A.T. ūkininko ūkio sodybos vietą ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasArūnas Sutkevičius