Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 259 str. 2 d. – areštu 40 parų.

Pagal BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

G. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 11 d. apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, iš R. L. gyvenamojo namo aptvertos teritorijos kiemo pagrobė R. L. turtą – 10 vnt. juodo akmens ir 4 vnt. raudono akmens paminklų, bendros 12664 Lt vertės.

Taip pat jis 2010 m. gegužės 27 d. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė nedidelį kiekį – 0,157 g., narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių, kurią 2010 m. gegužės 27 d. 11.30 val. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo G. P. padarytas nusikalstamas veikas, paskyrė už jas teisingas bausmes ir jas tinkamai subendrino.

BK 54 str. 2 d. įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistu laikomas asmuo, kuris, būdamas teistu už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui už jį ar jo nepanaikinus, vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o BK 56 str. 1 d. sakoma, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 4 d. nustatyta, kad skiriama ne didesnė negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimo bausme nesusijusi bausmė tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Šioje baudžiamojoje byloje skirdamas G. P. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nustatytas faktines bylos aplinkybės, jas įvertino ir teisingai taikė bausmės paskyrimo pagrindus bei taisykles reglamentuojančias BK nuostatas. Apylinkės teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, pobūdį, kaltės formą ir stadiją (padarytas apysunkis nusikaltimas nuosavybei ir baudžiamasis nusižengimas, susijęs su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, nusikalstamos veikos tyčinės ir baigtos), į vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino G. P. asmenybę (nuteistasis yra recidyvistas, nes naują tyčinį nusikaltimą (vagystę) padarė turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus, anksčiau jis buvo baustas už tą pačią nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, baustas administracine tvarka už smulkųjį svetimo turto pagrobimą, nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje kaip ieškantis darbo, pas psichiatrą ir priklausomybės ligų specialistą nesilankė). Nors skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, tačiau iš paties skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas įvertino ir apelianto padarytų nusikalstamų veikų motyvus bei tikslus (vagystė padaryta turint tikslą neteisėtai pasipelnyti iš nusikalstamos veikos, o narkotinėmis medžiagomis G. P. neteisėtai disponavo be tikslo jas platinti). Visi šie duomenys rodo, kad nuteistasis iš ankstesnių savo teistumų išvadų nepadarė, nepasitaisė, yra linkęs ir toliau nusikalsti, todėl apylinkės teismas pagrįstai už kiekvieną naujai padarytą nusikalstamą veiką paskyrė G. P. sankcijose numatytas griežčiausias bausmes – areštą ir laisvės atėmimą. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad šios bausmės, nors ir pačios griežčiausios, tačiau savo trukme yra mažesnės už BK 178 str. 2 d. ir 259 str. 2 d. sankcijose numatytus jų vidurkius. Subendrindamas paskirtas bausmes apylinkės teismas teisingai jas subendrino apėmimo būdu. Taigi, tiek apylinkės teismo už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu nustatyta galutinė subendrinta bausmė, kolegijos manymu, yra teisingos ir atitinka faktines nusikaltimų padarymo aplinkybes bei nuteistojo asmenybę, todėl jo skundo teiginiai apie tai, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino su bausmės skyrimu susijusias aplinkybes ir netinkamai paskyrė jam būtent tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę, atmetami kaip nepagrįsti.

BK 59 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pripažįstama dėl nusikalstamų veikų, kuriais padaroma žala nukentėjusiojo asmens sveikatai, o ne turtui. Šiuo atveju G. P. nuteistas už nusikaltimą nuosavybei, todėl klausimas dėl BK 59 str. 1 d. 1 p. numatytos lengvinančios aplinkybės jam nustatymo nesvarstytinas.

G. P. apeliaciniame skunde akcentuojama jo pagalba ikiteisminiam tyrimui surandant ir grąžinant dalį pagrobtų nukentėjusiojo paminklų akmenų atitiktų BK 59 str. 1 d. 3 p. numatytos lengvinančios aplinkybės – kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą – turinį. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ne tik paminklai nukentėjusiajam buvo sugrąžinti, bet ir išaiškinta nusikalstama veika buvo tik po to, kai G. P., kartu su K. S., vežantys pavogtus paminklus, buvo sustabdyti policijos pareigūnų (1 t., 74 b.l.). Taigi, pavogti paminklai nukentėjusiajam buvo sugrąžinti, o tuo pačiu ir buvo išvengta sunkesnių padarinių – visiško paminklų praradimo, ne kiek paties nuteistojo, o jį sulaikiusių policijos pareigūnų iniciatyva. Pats G. P. savo iniciatyva neatliko jokių veiksmų, kuriais jis būtų stengęsis užkirsti kelią vagyste padarytai žalai atsirasti ar sumažėti. Kita vertus, apklausiamas kitą dieną po sulaikymo, jis savo ranka protokole padarė prierašą, kad kaltės dėl įtarime nurodytos veikos, t.y. paminklinių akmenų vagystės, jis nepripažįsta ir parodymus duoti atsisakė (1 t., 142 b.l.). Tai rodo, kad pačioje pradžioje tyrimo, kuomet kaip taisyklė dažniausiai surandamas dar nespėtas realizuoti pagrobtas daiktas, apeliantas jokio geranoriškumo nerodė. Nežiūrint to, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas įvertino tai, kad vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje G. P. prisipažino pavogęs paminklus ir nuoširdžiai nurodė jų pagrobimo aplinkybes, ir pripažino šią aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Pagaliau, iš bylos taip pat matyti, kad nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo metu grąžinta tik dalis pagrobto turto, dėl likusios žalos, kuri yra gerokai didesnė nei grąžinto turto vertė, nukentėjusysis reiškė civilinį ieškinį ir žala jam šiai dienai nėra atlyginta. Todėl, kolegijos nuomone, šie duomenys eliminuoja galimybę pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą.

Apeliantas skunde nurodo, kad vagystę sąlygojo tai, jog dėl prokuroro sprendimo kitoje baudžiamojoje jis buvo likęs be asmens dokumento, o tuo pačiu be jokių pragyvenimui būtinų lėšų bei galimybės įsidarbinti ir užsidirbti, todėl atsižvelgiant į nusikalstamos veikos tikslą – gauti lėšų pragyvenimui, ši aplinkybė yra pakankamai reikšminga vertinant jo veiką kaip mažiau pavojingą. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu G. P. nurodė visai kitą paminklų pagrobimo tikslą – siekį už juos gautais pinigais atlyginti žalą kitose bylose nukentėjusiems asmenims (1 t., 149, 156 b.l.). Atsižvelgiant į tai manyti, jog G. P. vagystę padarė norėdamas gauti pragyvenimui būtinų lėšų ir dėl to dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę, nėra jokio pagrindo.

Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės yra neesminės ir jos nei veikų kvalifikavimui, nei bausmių už jas skyrimui įtakos neturi.

Įvertinusi visas aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skirdamas bausmes nuteistajam apylinkės teismas atsižvelgė į visas nustatytas faktines, jų tarpe ir apelianto skunde nurodytas, jas tinkamai įvertino ir teisingai taikė bausmių skyrimo, jų bendrinimo pagrindus bei taisykles reglamentuojančias BK nuostatas, todėl pakartotinai vertinti skunde nurodytas aplinkybes ir sušvelninti G. P. paskirtas bausmes nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.