Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Teismas ypatingosios teisenos tvarka gali nustatyti tik tuos juridinius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, bet tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgys tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje A. L. prieš Kauno apskrities viršininko administraciją, trečiasis asmuo E. A., bylos Nr. 3K-3-474/2001).

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (LR CPK 444 str. 1 d., 445 str.). Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik jeigu pareiškėjas neturi jį patvirtinančių dokumentų ir negali jų gauti kitokia tvarka. Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys tą faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą CPK 137 str. 2 d. 1 p. pagrindu (nenagrinėtinas teisme), o priėmęs bylą nagrinėti, teismas turi ją nutraukti CPK 293 str. 1 p. pagrindu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. A. pareiškimą; suinteresuoti asmenys: D. R. S., K. B., bylos Nr. 3K-3-497/2004). Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklauso dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini). Taigi, iš pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėja siekia įgyti daiktines teises į nekilnojamąjį turtą. CK 4.47 straipsnyje išvardyti įvairūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Iš pareiškime nurodytų aplinkybių matyti, kad minėtas butas buvo registruotas pareiškėjos tėvo A. D. vardu.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CPK 444 straipsnio nustatyta tvarka ir nurodė, jog pareiškėja dėl sutarties, kurios pagrindu jos tėvas yra įregistravęs nuosavybės teises į butą, nuginčijimo turi teisę reikšti ieškinį teismui įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjos argumentai, kad tarp jos ir jos tėvo nėra ginčo dėl nuosavybės į buto dalį, nesudaro pagrindo teismui priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – pareiškėjos pripažinimo buto bendrasavininke. Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pripažinimas, jog dalis buto priklauso pareiškėjai nuosavybės teise, reiškia ne fakto pripažinimą, bet esamo teisinio santykio nuginčijimą.

Kiti pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos M. K. pareiškimą, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai pritaikė procesines teisės normas, teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl pakeisti jos atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.