Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 4) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PT-AK, Pataisos namai), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. birželio 2 d. iki 2016 m. vasario 10 d. jis bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje, kuriame kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų ir prilygo kankinimui. Laisvės atėmimo bausmę atliko perpildytuose Pataisos namuose, trūko teisės aktais numatyto ploto. Pareiškėjo nuomone, dėl įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų, jam kalint nežmoniškomis ir žiauriomis sąlygomis, jis patyrė didelę emocinę ir psichologinę įtampą, fizinius nepatogumus, buvo pažeistos jo teisės ir padaryta neturtinė žala, kuriai atlyginti turėtų būti priteista 20 000 Eur.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 20–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Paaiškino, kad pareiškėjas atvyko 2013 m. birželio 3 d. iš Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus į Pravieniškių PN-AK 3-ią sektorių, 2015 m. spalio 8 d. išvyko į Pataisos namų 2-ą sektorių, 2015 m. spalio 23 d. atvyko į Pataisos namų 3-ią sektorių, 2016 m. vasario 11 d. išvyko į Alytaus pataisos namus. Pareiškėjas atliko paskirtą bausmę Pravieniškių PN-AK 3-e sektoriuje nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2016 m. vasario 11 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Pravieniškių PN‑AK buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, t. y. neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 7 d. sprendimu (b. l. 42–45) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 616 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas nustatė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1 punktą, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Atsižvelgiant į tai, kad duomenų apie Pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš atsakovo atsiliepime į skundą nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas byloje esančių duomenų pagrindu nustatė, kad pareiškėjas atliko paskirtą bausmę Pataisos namų 3 sektoriuje nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2016 m. vasario 11 d. Pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2014 m. birželio 23 d. 3 sektoriaus 10, 12 būrio 3, 5 gyvenamosiose patalpose, 385 dienas nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Iš to teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas konstatuoti valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, būtų kreipęsis į direktorių (administraciją) dėl netinkamų laikymo sąlygų. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, jog laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos Pravieniškių PN-AK buvo nežmoniškos ir kankinančios, nurodė, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana ilgą laikotarpį – 385 paras, tačiau pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, jis turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ir kita veikla iš dalies kompensavo gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas, atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, taip pat į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 616 Eur suma, priteistina iš atsakovo.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PT-AK, apeliaciniu skundu (b. l. 51–54) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą, pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.Teigia, kad nors pareiškėjui ne visą jo kalinimo Pataisos namuose laikotarpį buvo užtikrinta jo teisė į atitinkamą plotą, tačiau tai savaime nesuponuoja išvados, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taip pat pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais gyveno ir patalpose, kuriose jam teko didesnis plotas, nei kad reikalauja teisės aktai. Dėl šių priežasčių pareiškėjo teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimas (be neturtinės žalos atlyginimo pinigais) būtų pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Juo labiau, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei.Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 67–69) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Nurodo, kad jis patyrė didelę neturtinę žalą dėl tinkamų kalinimo sąlygų jam neužtikrinimo, kuri gali būti atlyginta tik pinigais. Aplinkybė, kad Pataisos namai neturėjo galimybių laikyti nuteistuosius patalpose, kurios atitiktų teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės.Paaiškina, kad atsakovo teiginiai apie tai, jog pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, yra neteisingi, nes daugeliui veiksmų atlikti reikalingas direktoriaus leidimas, kurį norint gauti, reikia didelių pastangų, todėl realiai nuteistojo judėjimo laisvė yra daug labiau apribota, nei kad nori parodyti atsakovas. Be to, atsakovas nepateikė teismui duomenų apie tuos laikotarpius, kai pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriuose (apie 200 parų), kiti atsakovo pateikti duomenys neteisingi (su pareiškėju buvo laikoma daugiau asmenų, nei kad nurodė atsakovas). Pažymi, kad kuo daugiau laikoma asmenų, tuo daugiau yra jų daiktų, ko pasekoje iškyla problemų su parazitais, drabužių džiovinimu, kas taip pat užima vietos bei veda prie kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų (drėgmė, pelėsis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 11 punkte nurodytų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo atsakovas neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl atsakovo apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Nutarties 11 punkte nurodytų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, visų pirma, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog pareiškėjui kalint Pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2016 m. vasario 11 d. net 385 dienas nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,1 kv. m – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 p.). Nors pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad tokio tipo atsakovo neteisėtais veiksmais buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos, tačiau dėl minėtų neteisėtų veiksmų atsakovui kyla atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 616 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.