Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, išnagrinėjęs pareiškėjo T. K. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo T. K. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro R. Matevičiaus 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimo atmesti skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. spalio 5 d. pareiškėjas T. K. Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (toliau – Pareiškimas) dėl policijos pareigūnų veiksmų, atliktų 2015 m. rugpjūčio 27 d.1, 10.30 val., T. K. sulaikymo metu.

Pareiškime T. K. nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d., 10.30 val., prie jo privažiavo policijos patruliai, paprašė pateikti automobilio dokumentus. Pateikus dokumentus, pareigūnai pradėjo automobilio apžiūrą, kurios metu buvo rasta 0,5 kg baltų miltelių. T. K. pasakius, jog tai gliukozė, pareigūnai pradėjo jį mušti, todėl T. K., pasitaikius progai, pasišalino ir pasislėpė garažų masyve. Suradus T. K., vienas pareigūnas nusitaikė į jį elektrošoku, liepė atsigulti ir, uždėjęs antrankius, stipriai juos užspaudė, dėl to lūžo riešas. Abu policijos pareigūnai kelias minutes spardė gulintį T. K., pripurškė dujų, naudojo elektrošoką. Vėliau įsodino T. K. į automobilį, paliktą saulėje, kuriame dėl pripurkštų dujų trūko oro. Po kurio laiko T. K. buvo pristatytas į Vilniaus aps. VPK Vilniaus miesto šeštąjį policijos komisariatą (toliau – Vilniaus m. 6 PK), vėliau buvo uždarytas į areštinę. T. K. teigia, kad sulaikymo metu jam lūžo dešinės rankos riešas, dėl to jis buvo priverstas kreiptis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo Mariaus Petrošiaus 2015 m. spalio 28 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nutarime konstatuojant, jog apibendrinus medžiagoje surinktus duomenis, negauta jokių objektyvių duomenų, kad Vilniaus apskrities VPK PER 4-osios kuopos 3-ojo būrio vyr. patrulis V. S. bei 2-ojo būrio vyr. patrulis P. P. būtų piktnaudžiavę tarnybine padėtimi, todėl pradėti ikiteisminį tyrimą netikslinga.

Nesutikdamas su šiuo nutarimu, pareiškėjas jį apskundė prokurorui.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Remigijus Matevičius 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimu skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad pareigūnai panaudojo prievartą tikrindami transporto priemonę ir pastebėję, kad joje yra galimai neteisėtai turimų objektų. Savo veiksmais pareigūnai siekė užkirsti kelią galimam teisės pažeidimui.

Nesutikdamas su prokuroro nutarimu, pareiškėjas nutarimą apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su prokuroro priimtu nutarimu, prašė jį panaikinti, akcentuodamas, kad už sukeltą fizinį skausmą jam turi būti išmokėta 10 000 eurų.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 26 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodoma, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, veika laikoma baigtu tik atsiradus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Teismo vertinimu, bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių didelės žalos atsiradimo faktą, pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia žalos fakto. Teismas nurodė, kad tyrėjas ir prokuroras nutarimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų dėl BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos ar kitų nusikalstamų veikų požymių. Teismo nutartyje akcentuojama, kad sulaikymo metu prieš pareiškėją buvo panaudotas smurtas, tačiau prievarta buvo panaudota siekiant užkirsti kelią galimam teisės pažeidimui, neviršijant įstatymais policijos pareigūnams suteiktų įgaliojimų. Pareiškėjui padaryti sužalojimai, kurie užfiksuoti surinktoje medžiagoje buvo padaryti dėl pareiškėjo pasipriešinimo sulaikymui, susigrūmimo ant žemės, susigrūmimo metu nukentėjo ne tik pareiškėjas, bet ir policijos pareigūnas. Skundo medžiagoje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad pareigūnai neteisėtai naudojo fizinį smurtą, tačiau yra duomenų, pagal kuriuos matyti, kad pats pareiškėjas aktyviai priešinosi sulaikomas, todėl panaudoti fizinę prievartą buvo būtina, o ji panaudota pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 23 straipsnio leidžiamas taisykles. Ikiteisminio tyrimo teisėjas nenustatė pagrindo panaikinti prokuroro R. Matevičiaus 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimą.

Pareiškėjas 2016 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarties. Skunde pareiškėjas nurodo nesutinkantis su sprendimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, teigia, kad pareigūnai jo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo teigimu, pateiktų įrodymų pakanka pagrįsti neteisėtą pareigūnų elgesį. Skunde pareiškėjas ginčija prievartos panaudojimo aplinkybes, nurodo, kad pareigūnai smurtą naudojo ne grumtynių, įvykusių sulaikant pareiškėją metu, tačiau jam esant surakintam, nekeliančiam pavojaus ir nesipriešinant. Pareiškėjo teigimu, priimant procesinius sprendimus nebuvo atsižvelgta į jo patirtus sužalojimus, juos patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka duoti parodymus ir būti tiriamas „melo detektoriumi“, prašo atlikti nešališką tyrimą, iškviesti jį į apklausą, liudytoju apklausti V. Š. ir kitus asmenis, išreikalauti pareiškėjo pateiktas medicinos išvadas ir areštinės protokolą, kuriame nurodoma informacija apie pareiškėjo patirtus sužalojimus. Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai viršijo įgaliojimus, padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje uždraustą nusikalstamą veiką, prašo priteisti jam 10 000 eurų už patirtus sužalojimus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 441 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo skundas išnagrinėtas nerengiant teismo posėdžio. BPK 441 straipsnio 3 dalis numato teismo teisę, bet ne pareigą nagrinėti pareiškėjo skundą žodiniame teismo posėdyje. Šiuo atveju apygardos teismas nenustatė pagrindo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teismui pateiktoje medžiagoje yra pakankamas kiekis duomenų, pagal kuriuos teismas gali įvertinti skundo argumentus ir priimtų procesinių sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą.

Atsiliepimų į skundą negauta.

Pareiškėjo skundas atmetamas.

BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Kita vertus, tiek pradedant baudžiamąjį procesą, tiek jau vykstančio proceso metu privalu įsitikinti, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti visus būtinus ir įstatyme nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius. Priešingu atveju, neatsakingai pradėtas ir nepagrįstas baudžiamasis persekiojimas būtų neteisėtas ir grubiai pažeistų persekiojamų asmenų teises ir interesus.

Pareiškėjo skunduose nurodomi tie patys argumentai dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, sulaikant pareiškėją. Pareiškėjas skundais taip pat siekia žalos, patirtos dėl pareigūnų veiksmų, atlyginimo, žalą vertindamas 10 000 eurų.

Aukštesnysis teismas pabrėžia, kad baudžiamasis persekiojimas ir baudžiamoji teisė yra kraštutinė, išimtinio pobūdžio teisinė priemonė. Ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas tik tais atvejais, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiuose asmenų veiksmuose galimai yra nusikalstamos veikos požymių.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pareigūnai, sulaikydami pareiškėją dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, panaudojo prievartą. Esminis klausimas šiuo atveju – ar pareigūnų panaudota prievarta yra teisėta, ar savo įgaliojimus pareigūnai panaudojo neperžengdami įstatymais nustatytų ribų. Pareiškėjo teigimu, teisėtumo ribos buvo peržengtos, tai patvirtina pareiškėjui padarytų sužalojimų aplinkybės ir pobūdis.

Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnis ir 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas suteikia teisinį pagrindą pareigūnams panaudoti prievartą. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pareigūnai, sulaikydami T. K., prievartą panaudojo teisėtai, jos panaudojimo metu nebuvo viršytos Policijos įstatymo 23 straipsnio leidžiamos ribos. T. K. sulaikytas įtariant, kad asmuo galimai padarė nusikalstamą veiką, kadangi pareiškėjo automobilio apžiūros metu buvo rasta 0,5 kg baltų miltelių. Taigi pareigūnai turėjo teisėtą pagrindą sulaikyti asmenį. Nagrinėjamoje medžiagoje pareigūnų parodymais nustatyta, kad T. K. bėgo nuo pareigūnų, sulaikomas aktyviai priešinosi, grūmėsi su pareigūnais ant žemės, todėl pareigūnai turėjo teisę panaudoti fizinę prievartą. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos šią aplinkybę taip pat pagrindžia Vilniaus apskrities VPK IS pateiktas tarnybinis pranešimas, kuriame patrulis I. M. nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. apie 10.10 val., gavo pranešimą, kad Justiniškių g. 124, Vilniaus garažų masyve reikalinga pagalba sulaikant asmenį. Atvykęs į įvykio vietą, I. M. pamatė, kad patruliai laiko ant žemės gulintį vyrą, kuris gulėdamas spardėsi, vyriškio veidas buvo prakaituotas ir purvinas, asmuo buvo įsodintas į tarnybinį automobilį ir pristatytas į Vilniaus m. 6 PK. Taigi pareigūnų panaudotos prievartos teisėtumas ir adekvatumas yra pagrindžiamas ne tik T. K. sulaikiusių pareigūnų, tačiau ir po iškvietimo į pastiprinimą atvykusio pareigūno I. M. parodymais.

Vertinant pareigūnų panaudotos prievartos adekvatumą, svarbi aplinkybė yra pareiškėjui padarytos žalos pobūdis. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad grumtynių su pareigūnais metu jam lūžo dešinės rankos riešas, nėra patvirtinta jokiais įrodymais. Pareiškėjas nurodo, kad dėl pareigūnų veiksmų lūžusio dešinės rankos riešo jis kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, padaryti sužalojimai taip pat buvo užfiksuoti jį uždarant į areštinę.

Nagrinėjamoje medžiagoje esantys duomenys paneigia šiuos pareiškėjo teiginius. Vilniaus apskrities VPK IS pateiktame tarnybiniame pranešime patrulis D. I. nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d., apie 22 val., tarnybiniu automobiliu pristatė sulaikytąjį T. K. iš Vilniaus apskrities VPK 6 PK į Vilniaus apskrities Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojavimo skyrių, pristatymo metu nepastebėjo jokių kūno sužalojimų, kelionės metu minėtas asmuo niekuo nesiskundė, pristačius asmenį į areštinę, T. K. paaiškino budėtojui, kad dėl sveikatos būklės pretenzijų neturi.

Vilniaus apskrities VPK IS pateiktame tarnybiniame pranešime vyriausiasis postinis G. T., nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. apie 23 val. T. K. priėmimo į areštinę metu atliko šio asmens apžiūrą bei kratą. Apžiūros metu buvo nustatyti kūno sužalojimai, kurie yra užfiksuoti protokole. Sužalojimų ant riešų užfiksuota nebuvo. Apžiūros metu T. K. sveikata nesiskundė, pretenzijų neturėjo, apie sužalojimų kilmę nieko neaiškino. Analogišką informaciją pateikė ir vyriausieji postiniai E. V. ir V. U..

2015 m. rugpjūčio 28 d. 11.28 val. surašytame „Į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokole“ užfiksuoti šie sužalojimai: kraujosruva ties kaire akimi, pakaušyje, krūtinėje, ant dešinės ir kairės rankos žastų.

Lukiškių Tardymo izoliatoriaus – kalėjimo Sveikatos priežiūros tarnybos vidaus ligų gydytoja L. K. paaiškino, kad 2015 m. rugsėjo 23 d. T. K. besikreipiant dėl nuolatinio skausmo dešiniojo riešo sąnaryje buvo padarytos rentgeno nuotraukos bei nustatyta diagnozė „rentgenologiškai dešiniojo riešo be patologinių pakitimų, raiščių patempimas“, o T. K. teiginys dėl dešinės rankos lūžio ir poreikio uždėti gipsą, neatitinka tikrovės.

Taigi pateiktais duomenimis yra paneigiami pareiškėjo nurodyti faktai apie pareigūnų veiksmais jam padarytų sužalojimų mastą ir pobūdį.

Sutiktina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartyje padaryta išvada, kad siekiant taikyti BK 228 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatyta, kad konkrečiais veiksmais buvo padaryta didelė žala. Pažymėtina, kad pagal nagrinėjamą medžiagą, nėra nustatyti ne tik BK 228 straipsnio 1 dalies neteisėti veiksmai, tačiau ir didelė žala, kurią dėl tokių veiksmų patyrė T. K..

Pažymėtina, kad skunde pareiškėjas taip pat prašo atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus: patikrinti jį ir pareigūnus „melo detektoriumi“, apklausti liudytoju V. Š. bei kitus asmenis. Nurodytina, kad V. Š. buvo apklaustas įtariamuoju 2015 m. rugpjūčio 27 d. Apklausos metu V. Š. nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo sulaikymu, sutampa su nagrinėjamoje medžiagoje kitais duomenimis nustatytoms aplinkybėmis: pareigūnai atliko automobilio, kuriame sėdėjo V. Š. ir T. K. apžiūrą, radę 0,5 kg baltų miltelių, įsodino į tarnybinį automobilį V. Š., šių veiksmų atlikimo metu T. K. pradėjo bėgti, o pareigūnai – jį vytis. Apie pareigūnų panaudotą prievartą prieš pareiškėją V. Š. jokios informacijos nepateikė, kadangi pareiškėjas po pabėgimo buvo sulaikytas kitoje vietoje (garažų masyve) nei liko V. Š. Pastarasis objektyviai negalėjo matyti sulaikymo momento, tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, todėl negali pateikti jokių papildomų duomenų apie T. K. sulaikymą. Dėl šios priežasties nėra tikslinga papildomai apklausti V. Š., kadangi asmuo pateikė jam žinomą informaciją apie galimai neteisėtus pareigūnų veiksmus.

Dėl pareiškėjo prašymo patikrinti jį ir pareigūnus „melo detektoriumi“ nurodytina, kad tikrinant duomenis apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, baudžiamojo proceso įstatymuose nėra reikalaujama atlikti visus įmanomus veiksmus. Kiekvienu atveju turi būti atliekamas toks veiksmų kiekis, kuris yra pakankamas išvadai dėl galimai nusikalstamos veikos požymių buvimo padaryti. Apygardos teismas konstatuoja, kad konkrečiu atveju atlikti visi būtini veiksmai, pagal kuriuos galima spręsti dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo baudžiamąja teisine prasme.

Nurodytina, kad neteisėti pareigūnų veiksmai gali būti ne tik baudžiamosios, tačiau ir tarnybinės atsakomybės objektu. Šiuo atveju pareigūnų veiksmai buvo žinomi pareigūnų vadovybei, tačiau tarnybinis patikrinimas nebuvo inicijuotas. Ši aplinkybė suteikia pagrindo manyti, kad nenustatytas pagrindas kelti klausimą net dėl drausminės pareigūnų atsakomybės, kadangi pareigūnų elgesys įvertintas ir pripažintas nepažeidžiančiu teisės aktų reikalavimų.

Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma tik tais atvejais, kai nustatoma, kad kitų teisinės atsakomybės rūšių taikymas yra negalimas. Šiuo atveju pareiškėjui, manančiam, kad pareigūnų veiksmais jam padaryta žala ir ji turi būti atlyginta, nėra užkirstas kelias siekti žalos atlyginimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Pareiškėjo nurodyti argumentai yra pasikartojantys, į juos atsakė ir ankstesnius skundus nagrinėję pareigūnai bei Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje 2016 m. sausio 26 d. nutartyje. Aukštesniajam teismui pateikti skundo argumentai nesuteikia pagrindo padaryti kitokią išvadą nei padaryta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartimi, tad keisti ar naikinti šį sprendimo nėra pagrindo.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir vadovaudamasis BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti pareiškėjo T. K. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2016 m. sausio 26 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.