- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-30
- Bylos Nr.
- I-2835-428/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00541-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- D. K. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Albertas Trumpulis
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus,
dalyvaujant pareiškėjai D. K. V., jos atstovui advokatui Albertui Trumpuliui, suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos atstovui Remigijui Stundžiai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. V. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. K. V. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą pateikti prašymui bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, siekiant įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimą į P. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą - 0,2610 ha žemės sklypą Algirdo g. 17, Kaune (b.l. 5-7).
Pareiškėja prašyme nurodė ir teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas paaiškino, kad pareiškėjos senelis P. K. nuosavybės teise valdė kelis žemės sklypus Kaune, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės Kauno miesto valdybos 1992 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 1116-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo" bendrosios dalinės nuosavybės teise grąžinant natūra 1566 kv.m žemės sklypo, Algirdo g. 34, Kaune, dalį - 763 kv.m, Kauno miesto valdybos 1995 m. vasario 21d. potvarkiu Nr. 239-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo" suteikiant neatlygintinai naują 600 kv.m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 21d. įsakymu Nr. 01-643 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste" ir sprendimu Nr. 453 atkuriant nuosavybės teisės į turėto 2496 kv.m žemės sklypo ½ dalį - 1248 kv.m kompensuojant mišku. Pareiškėja nurodė, kad 1995 -1996 metais, po jos tėvo P. A. K. mirties, kuris mirė 1995 m., aktyviai domėjosi nuosavybės atkūrimu. Tačiau pareiškėją suklaidino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. birželio 27 d. pažymėjimas Nr. 333-K, kuriame buvo nurodyta, jog senelis Pranas Kerys Kauno mieste turėjo nurodytus žemės sklypus, į kuriuo jau buvo atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėja paaiškino, jog tik 2014 metais, paskatinta nepažįstamo žmogaus, ėmė aktyviai ieškoti papildomos informacijos apie senelio P. K. iki nacionalizacijos galimai valdyta nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą. Kauno apskrities archyvo 2015 m. sausio 29 d. pažyma Nr. (10.6) V10-225 patvirtino, kad P. K. iki nacionalizacijos valdė dar vieną 2610 kv.m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2015 m. vasario 9 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemę, tačiau prašymas nebuvo tenkintas dėl praleistų terminų. Pareiškėja mano, kad terminai nurodytam prašymui ir dokumentams pateikti buvo praleisti dėl svarbių priežasčių, t.y. pagal 1995 metų archyvinių dokumentų pateiktus duomenis, negavus pilnos, teisingos ir reikalingos informacijos apie visą P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę Kauno mieste.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir jos atstovas su prašymu nesutiko. Suinteresuotas asmuo atsiliepime ir jo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėja turėjo realią galimybę pasinaudoti savo subjektine teise pateikti prašymą ir reikalingus dokumentus atkurti nuosavybės teises į P. K. turėtą žemę iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų pabaigos. Pareiškėjos nepakankamos informacijos turėjimas apie visą pareiškėjos senelio P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę Kauno mieste, nelaikytina objektyvia, nuo pareiškėjos valios nepriklausančia priežastimi, kuri buvo objektyvi kliūtis jai laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Šiuo atveju, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas.
Byloje sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos.
Byloje nustatyta, kad P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė kelis žemės sklypus Kaune, į kuriuos atkurtos nuosavybės Kauno miesto valdybos 1992 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 1116-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo" bendrosios dalinės nuosavybės teise grąžinant natūra 1566 kv.m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalis - 763 kv.m, Kauno miesto valdybos 1995 m. vasario 21d. potvarkiu Nr. 239-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo" suteikiant neatlygintinai naują 600 kv.m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 01-643 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste" ir 1996 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 453 atkurtos nuosavybės teisės į turėto 2496 kv.m žemės sklypo ½ dalį - 1248 kv.m kompensuojant mišku (b.l. 25, 26, 28). Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą P. K. žemę buvo pateikęs pareiškėjos tėvas P. A. K. (P. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos psl. 22). Nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą P. K. žemę, Kauno mieste, patvirtino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. birželio 27 d. archyvo pažymėjimas Nr. 333-K (b.l. 29). Pareiškėja įgijo subjektinę teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese po jos tėvo P. A. K. mirties (mirė 1995 m. sausio 11 d.) Pareiškėja pateikė prašymą, kurio išreiškė valią, kad jos senelio P. K. nuosavybės teise valdyta 1248 kv.m žemė būtų grąžinta kompensuojant mišku (P. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos psl. 51). Kauno apskrities archyvo 2015 m. sausio 23 d. pažyma Nr. (10.6.)V 10-25 dėl nekilnojamojo turto patvirtina, jog pareiškėjos senelis P. K. iki nacionalizacijos valdė dar vieną 2610 kv.m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (b.l. 30).
Bylos duomenys patvirtina, kad nei pareiškėjos tėvas - P. A. K., nei po jo mirties 1995 metais, pareiškėja nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininkais bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų dėl senelio P. K. iki nacionalizacijos valdyto dar vieno 2610 kv.m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (b.l. 30 -36).
Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.
Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.
Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t.y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisų realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.
Kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie visą senelio P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę Kauno mieste, nes pareiškėją klaidino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. birželio 27 d. pažymėjimas Nr. 333-K apie senelio P. K. nuosavybės teise valdytus kitus žemės sklypus, Kauno miete, į kuriuo jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujintinas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymams pateikti ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. dokumentams pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo įtakos terminų praleidimui neturi.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja, po tėvo P. A. K. mirties (P. A. K. mirė 1995 m. sausio 11 d.), kaip pati nurodė, 1995 - 1996 metais aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese į senelio P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Kauno mieste (P. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos psl. 51). Pareiškėjos žinojimas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo sudarė objektyvias sąlygas aktyviai domėtis bei rinkti informaciją apie senelio P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turtą (žemę). Pareiškėja, po tėvo mirties, dalyvaudama nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo teisę kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas renkant reikšmingus faktus apie senelio P. K. valdytą turtą. Pažymėtina, kad faktinių aplinkybių apie senelio valdytą žemę nežinojimas, nesutrukdė pareiškėjai, praėjus daugiau nei 10 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, kreiptis į Kauno apskrities archyvą ir gauti gavo patvirtinančius duomenys apie senelio P. K. iki nacionalizacijos valdyta dar vieną 2610 kv.m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (b.l. 30). Tai, kad pareiškėją klaidino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. birželio 27 d. pažymėjimo Nr. 333-K duomenys apie senelio P. K. Kauno mieste nuosavybės teise valdytus kitus žemės sklypus, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės minėtais sprendimais, susijęs su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu ir jos pasirinkimu atitinkamai elgtis. Pareiškėjos pateikti paaiškinimai ir liudytojos O. G. K. parodymai, jog pareiškėją paskatinto nepažįstamas žmogaus aktyviai domėtis ir ieškoti papildomos informacijos apie senelio P. K. iki nacionalizacijos galimai valdyta nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, kad pareiškėjos elgesys buvo tinkamas, rūpestingas ir apdairus praėjus daugiau nei 10 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo aktyviai ieškoti P. K. nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų į valdytą kitą nekilnojamąjį turtą (žemę). Kaip jau buvo minėta, nežinojimas apie nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų buvimą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentas savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytu laikotarpiu ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-953/2013). Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą kreipdamasi į archyvus ar į žemėtvarkos institucijas ir tokios informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų ir siekė savo teisių įgyvendinimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio P. K. iki nacionalizacijos valdytą kitą žemę iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo. Pareiškėjos kreipimasis jau po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, t.y. 2014 ir 2015 metais į Kauno apskrities archyvą, Nacionalinę žemės tarnybą prie LR Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nepatvirtino, jog pareiškėja buvo aktyvi ir rūpestinga nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos (b.l. 11 - 14).
Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, vertina, kad pareiškėja turėdama subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į senelio P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti papildomais archyviniais dokumentais, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į senelio P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėja nenurodė kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per Atkūrimo statymo nustatytus terminus ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys.
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio įstatyminio pagrindo jį atnaujinti. Pareiškėjos prašymas nepagrįstas ir atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p., kolegija
nusprendžia:
Prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.