Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. G. (E. G.) ir M. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų E. G. ir M. P. solidariai priteista 60 Eur (šešiasdešimt Eur) turtinės ir 300 Eur (trys šimtai Eur) neturtinės žalos nukentėjusiajam A. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. ir M. P. nuteisti už tai, kad, veikdami kartu, panaudoję fizinį smurtą ir peilį pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o būtent:

2016 m. kovo 1 d., apie 19.30 val., bute (duomenys neskelbtini), M. P. sudavė smūgius nukentėjusiajam A. D. į juosmenį bei veidą, po ko E. G. įrėmė A. D. peilį į kaklą ir pareikalavo duoti jiems 100 Eur, tačiau nukentėjusiajam neturint pinigų ir neradus, kas jam pinigų duos bei pabėgus iš įvykio vietos jie nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. G. ir M. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Iš nuteistojo E. G. apeliacinio skundo matyti, kad pagrindiniai argumentai dėl jo nuteisimo yra susiję su atskirų įrodymų vertinimu, o taip pat su galimu teismo šališkumu, subjektyviu įrodymų interpretavimu. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų leistinumo kriterijus apibrėžtas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Iš to seka, kad teismas spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenys pripažinti įrodymais, turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatymuose nustatytiems reikalavimams ir nustatyti, ar jie patikrinti BPK numatyta tvarka. Vadovaujantis teismų praktika, teismo proceso dalyvių pateiktų argumentų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-164/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, o kaltininkams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai, bylos duomenys buvo visiškai ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai argumentuotai išdėstyti, padarytos išvados pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. D. parodymais ir pripažino, kad jie tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu buvo logiški, nuoseklūs ir viso proceso metu nesikeitė. Teismo posėdyje nukentėjusysis A. D. parodė, kad M. P. yra jo giminaitis. Įvykio dieną su juo atsitiktinai susitiko apie 17.30-18.30 val. prie P. stotelės. M. P. žinojo apie jo psichinę ligą ir pasakė, kad žino ekstrasensę, kuri jam gali padėti. Jis patikėjo ir ėjo su pastaruoju. Pakeliui M. P. užėjo į parduotuvę ir pirko alkoholio, prieš tai paėmęs iš jo 5 Eur. Atėjus prie E. G. gyvenamojo buto M. P. pastukseno į langą ir jam buvo išmesti raktai, kuriais pasinaudoję įėjo į butą. Bute buvo E. G. ir jo sugyventinė. Jis E. G. nepažinojo, kur jis gyvena nežinojo ir nežino, kam priklausė butas, į kurį jie ėjo. Bute vartojo alkoholinius gėrimus, kiti bute buvę asmenys rūkė. Jis vis paklausdavo M. P., kur ekstrasensė, o šis atsakydavo, kad dar reikia palaukti. Būnant bute M. P. dar tris kartus ėjo pirkti alkoholio, vieną kartą ėjo su juo, vieną kartą ėjo vienas ir paskutinį kartą ėjo su E. G.. Prieš susitikimą su M. P. jis turėjo 20 Eur, už kuriuos M. P. ir pirko alkoholį, kiekvieną kartą jis duodavo po 5 Eur. Kai vėl pasibaigė alkoholis, M. P. pyko ant jo, rėkė, reikalavo duoti 100 Eur. Netikėdamas, kad jis pinigų neturi, M. P. tikrino jo piniginę, o radęs mokėjimo kortelę ją paėmė ir su E. G. išėjo. Grįžę vėl reikalavo pinigų ir liepė skambinti draugams. Jis skambino O. S., bet neprisiskambino. Skambino mamai, bet su ja nesusikalbėjo. Tada skambino V. P. žmonai V. P., kuri atsiliepė, bet neturėjo tiek pinigų paskolinti. Dar skambino močiutei, bet ji nepakėlė ragelio. Reikalaujant pinigų prieš jį buvo naudotas smurtas. Pirmas smurtą prieš jį panaudojo M. P. reikalaudamas pinigų. Buvo suduodami staigūs ir stiprūs smūgiai į kūną bei delnu į veidą. Kartais M. P. tampė jo galvą. Vienu metu E. G. pridėjo jam prie kaklo peilį ir klausė, ar jis nori, kad jam nupjautų Adomo obuolį. Peilis atsirado netikėtai, prieš tai jo nematė, o pridėtas buvo kelis kartus. Jis ne tik jį jautė, bet ir matė, kai E. G. prirėmė peilį. Vienu metu į kambarį užėjo mergina, kuri nukreipė M. P. dėmesį ir tuo pasinaudojęs jis išbėgo į koridorių, kur skambino į kaimynų duris, šaukėsi pagalbos, o jį įsileidusi kaimynė iškvietė policijos pareigūnus. Jam buvo nustatytas 0,25 promilės alkoholio, bet savijauta buvo normali. Mano, kad alkoholis neturėjo įtakos teisingam aplinkos supratimui. Iki to laiko, kai jo atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, jis galėjo laisvai išeiti iš buto, tačiau nesitikėjo, kad bus smurtaujama. Taigi, nukentėjusysis davė labai detalius parodymus, atsiminė įvairias smulkias aplinkybes, kurias būtų neįmanoma sukurti ir pritaikyti prie melagingų parodymų. Smulkių aplinkybių atsiminimas rodo, kad parodymai yra nesukurti, o pasakojami įvykiai iš ties įvykę. Savo parodymus jis patvirtino akistatos su M. P. metu, taip pat jis atpažino bute buvusius asmenis, tarp jų ir abu nuteistuosius, taip pat atpažino peilį, kuriuo jam buvo grasinta. Apygardos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad nepaisant to, jog A. D. nustatytas šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas, remisija bei psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant raminamąsias ir migdomąsias medžiagas, priklausomybės sindromas, tačiau tai nemenkina jo parodymų, kadangi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus rašte nurodyta, jog A. D. šiame skyriuje buvo tiriamas nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. ir atliktos stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės metu nustatyta, kad tai netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 1, b. l. 47). Nors nukentėjusysis, turėdamas psichinę negalią prieš įvykį kartu su kaltininkais vartojo alkoholį, tačiau, apygardos teismo nuomone, tai neįtakojo jo įvykio suvokimą, įsiminimą ir vėlesnį papasakojimą dėl aukščiau minėtų parodymų nuoseklumo, detalumo ir logiškumo motyvų.

Apeliacinės instancijos teismas su tokia apygardos teismo išvada sutinka, nes nukentėjusiojo parodymai patvirtinami teisme apklaustų liudytojų G. G., L. N. ir V. P. parodymais. Nors šie liudytojai nebuvo įvykio vietoje, tačiau jų parodymai pilnai atitinka nukentėjusiojo aiškinimus.

Liudytoja L. N. paaiškino, kad ji su dukra buvo namie, kai pradėjo skambinti į duris. Dukra priėjo prie durų ir per akutę pamatė, kad stovi vyriškis. Tada ji atrakino duris ir nukentėjusysis įbėgo į jų koridorių. Jis prašė pagalbos, sakė, kad jį įsiviliojo į butą, prižadėjo jam ekstrasensų pagalbą dėl negalios, vėliau mušė į paširdžius, laikė peilį prie kaklo, reikalavo pinigų, liepė visiems skambinti, sakė, kad jis išsikvietė policiją. Matėsi, kad žmogus buvo labai susijaudinęs. Matėsi, kad nukentėjęs buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir turi psichinę negalią. E. G. nukentėjusįjį atsivijo, norėjo jį išsitempti, tačiau ji neleido. Ant nukentėjusiojo veido ar kaklo sužalojimų nematė. Jos parodymai svarbūs ir tuo aspektu, kad ji paaiškino, jog A. D. atėjus pas ją neužilgo atėjo ir abu nuteistieji, kurie sakė, kad A. D. yra su jais. Tai reiškia, kad nukentėjusysis iš tiesų netikėtai paspruko nuo nuteistųjų ir pastarieji ėjo jo ieškoti, norėjo atsivesti atgal.

Liudytoja V. P. paaiškino, kad įvykio dieną vakare, apie 21 val. iki 23 val., jai du kartus skambino A. D.. Pirmo skambučio metu girdėjosi triukšmas, šaukimas, todėl galvojo, kad jis netyčia surinko numerį. Paskambinęs antrą kartą A. D. paprašė 100 Eur, bet nesakė, kam jam reikalingi pinigai. Pasakė, kad pinigų neduos ir pasiūlė skambinti mamai, jei ji pasakys, kad pinigus reikia duoti, tai ji duos, ir padėjo ragelį. A. D. nesakė, kad yra pavojuje.

Liudytojas policijos pareigūnas G. G. paaiškino, kad gavo iškvietimą, jog (duomenys neskelbtini) galimai sumuštas vaikinas atbėgo pas kaimynę. Jiems atvažiavus juos pasitiko moteris, pas kurią buvo nukentėjusysis. Nukentėjusysis nurodė šalia buvusį butą, kuriame jį mušė ir reikalavo pinigų. Iš pradžių to buto durų niekas neatidarė, bet kol aiškinosi situaciją iš jo išėjo vyriškis. Nukentėjusysis buvo stipriai susijaudinęs, buvo panikoje, visas drebėjo, vėliau tik aprimo. Rimtų sužalojimų nebuvo matyti. Suprato, kad nukentėjusiajam neleido išeiti, tačiau jam pavyko pabėgti ir taip jis atsidūrė pas tą kaimynę.

Šių liudytojų parodymai sutampa tarpusavyje, pilnai atitinka nukentėjusiojo parodymus net smulkiose detalėse, todėl apygardos teismas pagrįstai juos pripažino patikimais.

Liudytoja E. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji su E. G. buvo namuose, kai pas juos į svečius atėjo M. P.. Vėliau jai nepažįstamas vyras patukseno į langą ir M. P. pasakė, kad tai jo giminaitis A. D.. M. P. išėjo į lauką ir abu su A. D. nuėjo į parduotuvę. Jie atnešė degtinės ir alaus, kuriuos gėrė pas ją bute. M. P. pasiūlė dar išgerti, o A. D. pasakė, kad dar gali nueiti į parduotuvę ir nupirkti alkoholio. Matė, kad A. D. kažkiek kitoks, tačiau galvojo, kad gal nuo išgėrimo. Vėliau dar kartą ėjo į parduotuvę pirkti alaus ir maisto. Paskui A. D. pasakė, kad nebeturi pinigų, o M. P. ant jo šaukė, sakė, kad paskambintų mamai, abu kalbėjo pakeltu tonu. Ji paprašė E. G., kad išvarytų savo draugus iš namų. Jis du kartus jiems pasakė, kad liautųsi rėkti. Nei M. P., nei E. G. negrasino A. D.. Jie rūkė vonios kambaryje, kai išgirdo uždaromų durų garsą. Kambaryje buvo tik M. P.. Vėliau atėjo A. K., tačiau negali pasakyti, ar A. D. tuo metu buvo. Kambaryje peilio nebuvo, visi peiliai buvo laikomi virtuvėje, kuri yra koridoriaus gale. Po įvykio policijos pareigūnams buvo pateikusi visus peilius. Ji negali pasakyti, kuriuo peiliu buvo grasinta nukentėjusiajam. Vėliau atėjo policijos pareigūnai ir klausė, kur yra E. G.. Taigi, ši liudytoja taip pat pripažino, kad bute buvo kilęs konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo M. P., kad pastarasis reikalavo dar pinigų ir sakė, kad skambintų mamai.

Liudytojai E. J. neatvykus ir jos neatvesdinus į apeliacinės instancijos teismo posėdį, buvo perskaityti jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad konfliktas kilo dėl pinigų, kad būtent M. P. pradėjo nukentėjusįjį gąsdinti, rėkti ant jo, kad jei pastarasis neras ir negaus pinigų, tai neišeis iš namų. Vėliau pradėjo reikalauti banko kortelės. Tada į konfliktą įsikišo ir E. G., išsakydamas analogiškus grasinimus (t. 1, b. l. 82). Antros apklausos metu sakė, kad M. P. trenkė kumščiu nukentėjusiajam per ranką (t. 1, b. l. 84). Šiuos savo parodymus ji pakartojo ir vėliau (t. 1, b. l. 86), ir net gi pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 80-82). Apklausiama teisme tik nieko neminėjo apie tai, kad į konfliktą įsikišo ir E. G.. Pirmosios instancijos teisme, aiškindama parodymų pakeitimą, ji nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai jai darė psichologinį spaudimą, gąsdino, kad ji bus ne liudytoja, o bendrininkė, jei nepasirašys parodymų, todėl apklausos protokolą pasirašė net neskaičiusi, tačiau dėl daryto spaudimo skundo prokuratūrai nepateikė. Apygardos teismas nepatikimais laikė liudytojos E. J. parodymus, duotus teisme, nes ji gyveno kartu su E. G. ir gali būti suinteresuota duoti melagingus parodymus, siekdama palengvinti E. G. situaciją. Bet net ir šios liudytojos parodymai iš dalies sutampa su nukentėjusiojo parodymais dėl pinigų ir banko kortelės reikalavimo, dėl smūgio jam sudavimo. Tai dar labiau sustiprina nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumą.

Tokiu būdu apygardos teismai, įvertinęs ištirtus įrodymus pagrįstai nustatė, kad 2016 m. kovo 1 d. (duomenys neskelbtini) A. D. susitiko M. P.. Šis, būdamas giminaitis ir kartu su nukentėjusiuoju buvęs Lukiškių TI-K ir žinantis apie A. D. psichinį negalavimą, pasiūlė padėti jam įveikti negalavimą kreipiantis į jo pažįstamą ekstrasensę. Nukentėjusiajam sutikus M. P. nuvedė A. D. į E. J. butą (duomenys neskelbtini), kuriame tuo metu gyveno ir E. G.. Šiame bute visi vartojo alkoholinius gėrimus. Alkoholiniai gėrimai buvo perkami už nukentėjusiojo pinigus, kuomet jis keturis kartus davė alkoholio pirkimui po 5 Eur. Nukentėjusysis grynais turėjo 20 Eur. Visiems išgėrus ir apsvaigus, o nukentėjusiojo pinigams pasibaigus, nuteistieji norėdami dar išgerti už svetimus pinigus, pradėjo prieš nukentėjusįjį naudoti fizinį smurtą: M. P. sudavė nenustatytą kiekį stiprių ir staigių smūgių ranka nukentėjusiajam į juosmenį, taip pat delnu į veidą, o E. G. pridėjo nukentėjusiajam peilį prie gerklės ir klausė, ar jam išpjauti Adomo obuolį. Šie fizinio smurto ir grasinimo tuoj pat panaudoti fizinį smurtą veiksmai buvo atlikti kartu su jų abiejų pateiktu reikalavimu duoti jiems 100 Eur. Nukentėjusiajam pasakius, kad jis pinigų neturi, jie liepė skambinti draugams ir giminėms ir surasti pinigų. Nukentėjusysis skambino draugams ir giminėms, tačiau prisiskambino tik V. P., kuri atsisakė duoti pinigų. Vienu metu A. D. sugebėjo pabėgti iš buto ir paprašyti pagalbos gretimo buto gyventojos.

Tokie M. P. ir E. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, nes pinigai buvo reikalaujami ne kaip mokestis už kažką, o siekiant tęsti alkoholio vartojimą už nukentėjusiojo pinigus. Plėšimas yra baigtas užvaldžius svetimą turtą, tačiau nuteistieji, nors ir panaudojo fizinį ir psichinį smurtą, svetimo turto dar nebuvo užvaldę, nes nukentėjusysis pabėgo iš jų buto ir paprašė pagalbos, todėl jų veiksmai teisingai buvo kvalifikuoti kaip nutrūkę pasikėsinimo stadijoje.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jų motyvus ir tikslus – padarė sunkų tyčinį savanaudišką nusikaltimą, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, jų asmenybes – anksčiau teisti, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką jie padarė bendrininkų grupėje bei apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Be to, E. G. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu.

Tokiu būdu keisti ar naikinti apygardos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų E. G. (E. G.) ir M. P. apeliacinius skundus atmesti.