- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-07
- Bylos Nr.
- 2A-22-227/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas (pirm.), Edmundas Jaras, Margarita Dzelzienė (pran.)
- Atsakovas
- A. J.
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 22 – 227 / 2007
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 7 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir atsakovo A. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui A. J. dėl permokėtos pensijos išieškojimo iš paveldėto turto ir atsakovo A. J. priešieškinį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas LR CK 6.237 str. 1 d., CK 5.52 str. pagrindais ieškiniu prašė iš atsakovo A. J. priteisti 3972,74 Lt permokėtos pensijos. Nurodė, kad 2005 m. kovo 17 d. mirė M. J., kuriai VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės pensijų skyriuje nuo 1995-01-01 iki 1999-09-30 neteisėtai buvo išmokėta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija. Pagrindas pensijai skirti buvo M. J. pateikta VRM pažyma apie jos tremtį. 1999-11-02 buvo atliktas nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skyrimo teisėtumo patikrinimas ir nustatyta, kad M. J. tremtyje nebuvo, nors buvo įtraukta į numatytų ištremti asmenų sąrašą. Todėl jai ši pensija buvo mokėta neteisėtai. Nustatyta 6864,06 Lt permoka. Pagal 2001-03-21 M. J. prašymą iš jos gaunamos pensijos buvo atskaitoma permokėta pensija po 20 proc. kiekvieną mėnesį. M. J. mirus liko neatskaityta 3972,74 Lt. Atsakovas – įstatyminis paveldėtojas 2005-06-17 atsisakė gera valia grąžinti neatskaitytos pensijos permoką.
Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 1990-06-01 Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos pažymą Nr. 6/6-2811, išduotą apie M. J. tremtį; pripažinti negaliojančiu 2001-03-12 M. J. prašymą dėl pensijos permokos padengimo išskaičiuojant 20 proc. iš jos pensijos; panaikinti ieškovo 1999-11-12 sprendimą, kuriuo nustatyta 6864,06 Lt pensijos permoka M. J.; išieškoti iš ieškovo atsakovo naudai nepagrįstai ir neteisėtai iš M. J. nukentėjusių asmenų pensijos išskaičiuotą sumą – 2891,32 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad M. J. buvo senyvo amžiaus, nesuprato, ką daro, todėl jos prašymas dėl permokėtos pensijos išieškojimo buvo išgautas apgaule ir gąsdinimais. M. J. yra skundusis, kad gauna ne visą pensiją. Be to, ieškovas neturėjo įstatyminio pagrindo kreiptis į teismą dėl permokėtos pensijos išieškojimo, nes M. J. nekalta dėl to, kad jai buvo permokėta pensija. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad 1990-06-01 VRM pažymą apie M. J. tremtį suklastojo ieškovo darbuotojai, M. J. prašymo skirti jai tremtinės pensijos nerašė. Pats ieškovas privalėjo tikrinti jam pateikiamus dokumentus, todėl jo priimti sprendimai dėl pensijos permokos yra neteisėti, nes buvo priimti neatitinkančios tikrovės VRM pažymos pagrindu.
2006 m. spalio 12 d. sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismas ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad M. J. mirė 2005-03-17, po jos mirties įstatyminis paveldėtojas buvo atsakovas A. J., kuris 2005-06-09 kreipėsi į Kauno rajono 3-ąjį notarų biurą dėl paveldėjimo priėmimo. Nuo 1995-01-01 iki 1999-09-30 M. J. buvo mokama nukentėjusių asmenų valstybinė pensija. Šios pensijos skyrimo pagrindas – 1990-06-01 LR VRM pažyma Nr. 6/6-2811, kurioje yra nurodyta, kad M. J. buvo ištremta nuo 1948-05-22 iki 1957-06-21. M. J. buvo išmokėta 6864,06 Lt nukentėjusių asmenų pensijos, išskaičiuota – 2891,32 Lt. Šios pensijos mokėjimas M. J. nutrauktas 1999-11-12.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad nuo 1995-01-01 iki 1999-09-30 M. J. buvo permokėta 3972,74 Lt nukentėjusių asmenų pensija, o pagrindas šiai pensijai gauti buvo 1990-06-01 archyvinė pažyma Nr. 6/6-2814, kurioje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad M. J. buvo ištrėmime, ir 1990-06-19 M. J. pareiškimas dėl pensijos perskaičiavimo. Iš 2000-10-06 Ekspertizės akto Nr. 11-2288 matyti, jog 1990-06-19 M. J. pareiškime dėl pensijos perskaičiavimo ir archyvinėje pažymoje rankraštiniai įrašai yra parašyti J. G. ir V. K., tačiau ieškovas neginčijo nei šio ekspertizės akto, nei nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą, todėl buvo konstatuota, kad prejudiciniais faktais nustatyta, kad ieškovui perskaičiuotai pensijai reikalingus dokumentus suklastojo ir pateikė ne M. J., o „Sodros“ darbuotojos. Teismas pažymėjo, kad praturtėjimas negali būti laikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, kai nuostolį patyrusi šalis, šiuo atveju ieškovas, dėl savo darbuotojų, t. y. dėl savo kaltės, nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių (CK 6.242 str. 3 d.). Kadangi ieškovas nesugebėjo užtikrinti savo darbuotojų veiklos kontrolės (LRV 1994-11-18 nutarimas Nr. 1156), nepatikrino pateiktų duomenų, todėl veiklos riziką prisiėmė sau. Teismas nurodė, kad M. J., būdama senyvo amžiaus (76m.), neturėdama pakankamai žinių ir gaudama reguliarias pensijos išmokas iš „Sodros“ neturėjo galimybių spręsti, ar pagrįsto dydžio pensija jai mokama. Pinigų gavimo šaltinis – įgaliota valstybinė institucija, kuria senyvo amžiaus žmogui nėra pagrindo netikėti, valstybės deklaruojamas pensijų didėjimas, pensijos mokėjimo būdas: pasirašytinai iš įgaliotų asmenų, tokio amžiaus ir išsilavinimo žmogui, kaip M. J. negalėjo kelti jokių įtarimų. Todėl teismas konstatavo, kad nėra J. kaltės dėl permokėtos pensijos ir jos veiksmuose nesąžiningumo elementų. Padarė išvadą, jog permokėta pensija negali būti išreikalaujama (CK 6.241 str. 1 d. 4 p.).
Teismas laikė nepagrįstu atsakovo A. J. prašymą pripažinti negaliojančiais 1990-06-01 LR VRM archyvo pažymėjimą apie M. J. tremtį ir M. J. prašymą dėl išskaitų iš pensijos, kadangi minėti dokumentai susiję tiesiogiai su M. J., t. y. savo pobūdžiu yra asmeniniai aktai, dėl kurių savo pretenzijas gali reikšti tik ji, o atsakovui, kaip įstatyminiam paveldėtojui, po M. J. mirties šios teisės nepereina. Be to, nei archyvo pažymėjimas, nei prašymas negali būti laikomi sandoriais, ir todėl jiems negali būti taikomos sandorių negaliojimą reguliuojančios įstatymų normos ir teismas neįgaliotas spręsti jų negaliojimo klausimo.
Teismas nenustatė, kad M. J. prašymas dėl išskaitų iš pensijos buvo išgautas apgaulės būdu ar dėl grasinimų, ar kad jis buvo suklastotas. Panaikinti 1999-11-12 VSDFV Kauno skyriaus sprendimo taip pat nematė pagrindo, nes šis sprendimas priimtas M. J. dar gyvai esant, ir tik ji turėjo teisę jį apskųsti. Išskaičiuotos pensijos negrąžino, nes tai buvo padaryta su M. J. sutikimu ir jos valia. Be to, priešieškinį atmetė ir dėl to, kad jo reikalavimams buvo suėję ieškininės senaties terminai (CK 1.125 str., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo panaikinti apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje atmestas VSDFV Kauno skyriaus ieškinys dėl permokėtos pensijos išieškojimo iš paveldimo turto, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, nes:
1. M. J. pensijos permoka susidarė ne perskaičiavus jai mokamą pensiją, bet papildomai paskyrus kitos rūšies, t. y. nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. Įrodymais patvirtinta, jog lėšas M. J. buvo realiai įgijusi, todėl teismo išvada, kad pensijos mokėjimo būdas M. J. negalėjo kelti jokių įtarimų ir ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad M. J. žinojo apie dokumentų pateikimą, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Be to, teismas nepagrįstai prejudiciniais faktais pripažino baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-575-98 nustatytas faktines aplinkybes, kad ieškovui perskaičiuotai pensijai reikalingus dokumentus suklastojo ir pateikė ne M. J., o „Sodros“ darbuotojos.
2. Nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją M. J. įgijo neteisėtai. Šio turto – išmokėtų lėšų negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais. Todėl M. J. atsirado prievolė grąžinti VSDFV Kauno skyriui be teisinio pagrindo gautas lėšas nepriklausomai nuo to, ar ji tai padarė tyčia, ar dėl neatsargumo.
Be to, teismo išvada, kad ieškovas nepatikrino pateiktų duomenų ir todėl veiklos riziką prisiėmė sau, yra nepagrįsta, nes LR Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 50 p. nustato socialinio draudimo skyrių teisę, bet ne pareigą tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai.
3. M. J. įstatyminis paveldėtojas yra A. J., todėl pagal CK 5.1 str. jis paveldėjo ir prievolę grąžinti ieškovui VSDFV Kauno skyriui M. J. be teisinio pagrindo gautą turtą – nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos permoką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. J. prašo panaikinti apylinkės teismo sprendimo dalį priešieškinio dalyje ir priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.1 str. nuostatas bei nepagrįstai atmetė jo prašymą pripažinti negaliojančia 1990-06-01 Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos pažymą ir M. J. prašymą dėl išskaitų iš pensijos, nes pagal šį straipsnį įpėdiniai paveldi ne tik turtines, bet ir neturtines teises. Teismo išvada, jog archyvo pažymėjimas ir prašymas nėra sandoriai ir jiems negali būti taikomi sandorių negaliojimo pagrindai, nepagrįsta. Dėl rašymo apsirikimo teismas netinkamai aiškino ir pritaikė CK 2 dalies 4 skyriaus nuostatas.
2. Teismo motyvai atmetant reikalavimą panaikinti 1999-11-12 sprendimą, kuriuo nustatyta 6864,06 Lt pensijos permoka M. J. ir priteisti gražintą pensiją, nes tai padaryta M. J. sutikimu ir jos valia, o sprendimą turėjo teisę apskųsti tik M. J., nes sprendimas buvo priimtas jai esant gyvai, nepagrįsti. Atsižvelgiant į jos amžių (86 metai), sveikatos būklę (ligota), ji negalėjo žinoti ir nežinojo, ką pasirašo, nes dokumento tekstą užpildė ne ji pati, o ieškovo darbuotojai. Apie baudžiamąją bylą ir ieškovo darbuotojų nusikalstamas veikas M. J. nežinojo. Jis (atsakovas) apie sprendimą sužinojo tik 2006-02-09, kuomet teismas išreikalavo iš ieškovo pensijos skyrimo bylą. Teismas, remdamasis įrodymų visetu bei vadovaudamasis CPK 3 str. ir kitais straipsniais bei CK 1.5 str., dalyje dėl pensijos grąžinimo turėjo priešieškinį tenkinti, nes tai numato CPK 26 str.
3. Ieškininės senaties termino nepraleido, kadangi M. J. nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą, o jis sužinojo tik 2006-02-09, kai teismas išreikalavo iš ieškovo dokumentų originalus. Teismas, taikydamas senaties terminą, neteisingai aiškino ieškininės senaties laiką reglamentuojančias normas – CK 1.127 str. 1 d., bei nukrypo nuo LAT Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39.
4. Teismas, priteisdamas iš jo pašto išlaidas (14,70 Lt), netinkamai pritaikė CPK 88 str. 1 d. 3 p. nuostatas.
5. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą išreikalauti iš ieškovo senatvės ir nukentėjusių asmenų pensijų išmokų mokėjimų žiniaraščių originalus už laikotarpį nuo 1994-07-01 iki mirties (senatvės pensijos) ir nuo 1995-01-01 iki mirties (nukentėjusių asmenų pensijos), kurių jis pats negali gauti.
Šalies argumentai
Šalys pateikė atsiliepimus į apeliacinius skundus, kuriais prašo priešingos bylos šalies apeliacinius skundus atmesti.
Vidaus reikalų ministerijos 1990-06-01 pažyma apie M. J. tremtį yra neteisėta; apeliantas klaidingai aiškina CK 6.237 str. 1 d. nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai nepagrįsti ir atmestini (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jį apeliacinių skundų motyvais teisinio pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kolegija į apeliacinius skundus nurodo, kad šioje byloje ieškovas, siekdamas pagrįsti savo reikalavimą susigražinti iš atsakovo, kaip M. J. įstatyminio paveldėtojo, nepagrįstai paskirtos ir išmokėtos pensijos dalį, privalėjo įrodyti gavėjos M. J. nesąžiningumą (CK 6.241 str. 1 d. 4 p., CK 5.1 str.).
Ginčo pradžia – M. J. 1990-06-19 pareiškimas pensijai skirti/perskaičiuoti (b. l. 137) ir 1990-06-01 archyvinės pažymos Nr. 6/6-2814 duomenys (b. l. 9, pensijos bylos b. l. –), kurių pagrindu M. J., kaip tremtinei, nuo 1995-01-01, vadovaujantis 1994-12-22 Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo Nr. I-730 (redakcija galiojusi iki 1998-12-30) 11 str. 1 d. 2 punktu, buvo paskirta nukentėjusių asmenų valstybinė pensija. VSDFV Kauno m. Pakaunės socialinio draudimo skyrius iš LR VRM Archyvų skyriaus 1998-05-20, pažymėjimo Nr. 30-228 – b. l. 11, nustatė, kad M. J. nebuvo ištremta, o buvo tik įtraukta į numatomų ištremti asmenų iš Lietuvos Respublikos sąrašą. Todėl VSDFV Pakaunės pensijų poskyris 1999-11-12 sprendimu nuo 1999-10-01 jai nutraukė nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos mokėjimą ir nustatė permokos sumą – 68645,06 Lt (b. l. 10). Ginčo dėl to, kad M. J. nebuvo ištremta ir dėl to jai nepagrįstai buvo priskaičiuota nurodyta valstybinė pensija – nėra.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo darbuotojoms R. T., V. K. ir J. G. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl dokumentų klastojimų ir jos metu atlikta rašysenos ekspertizė. 2000-10-06 Ekspertizės akte Nr. 11-2288 nurodyta, kad 1990-06-19 M. J. pareiškime dėl pensijos perskaičiavimo ir archyvinėje pažymoje, kurioje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad M. J. buvo ištrėmime, rankraštiniai įrašai yra parašyti J. G. ir V. K. (b. l. 86–97). Taigi, ekspertai nustatė konkrečius asmenis, būtent ieškovo darbuotojus, suklastojusius dokumentus, kurių pagrindu M. J. buvo nepagrįstai paskirta nukentėjusių asmenų valstybinė pensija ir dėl to nepagrįstai jai išmokėta 6864,06 Lt suma. Ieškovas šio įrodymo – ekspertizės akto nenuginčijo. Baudžiamoji byla ieškovo darbuotojų atžvilgiu nutraukta tik dėl senaties. Atsakovas pripažino, jog dalį valstybinės pensijos M. J. gavo. Jis (atsakovas) ieškovo teiginio, jog M. J. realiai gavo nepagrįstai paskirtą jai pensiją, grindžiamo išmokų mokėjimo žiniaraščiais (tomai I ir II), įrodymais nenuneigė (CPK 178 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. J. buvo nepagrįstai paskirta nukentėjusių asmenų valstybinė pensija ir dėl to jai nepagrįstai išmokėta 6864,06 Lt suma.
Iš to seka, kad nėra M. J. kaltės, ar jos nesąžiningumo dėl valstybinės pensijos paskyrimo ir pensijos mokėjimo/gavimo. Vadinasi, iš M. J. paveldėtojo negali būti išreikalaujama ne dėl M. J. kaltės paskirta ir jai išmokėta pensija, kaip buvo prašoma ieškiniu. Todėl apylinkės teismas pagrįstai ieškovo ieškinį išieškoti permokėtą valstybinę pensiją atmetė (CK 6.241 str. 1 d. 4 p.).
Kolegija pripažįsta, kad M. J. 2001-03-12 prašymas dėl išskaitų iš pensijos – b. l. 13 yra vienašalis sandoris, kuris sukėlė pasekmes tiek pačiai M. J. jai esant gyvai, nes jo pagrindu buvo atskaičiuojamos kas mėnesį nepagrįstai jai išmokėtos piniginės sumos, tiek M. J. paveldėtojui, nes šio prašymo pagrindu ieškovas pareiškė jam reikalavimą prašydamas priteisti likusias, nepagrįstai išmokėtas M. J. pinigines lėšas (CK 1.63 str. 3 ir 4 d.). Todėl atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, turi teisę ginčyti nurodytą vienašalį sandorį.
Apylinkės teismas nenustatė, kad M. J. 2001-03-12 prašymas dėl išskaitų iš pensijos (b. l. 13) buvo išgautas apgaulės būdu ar dėl grasinimų (CK 1.91 str.), kaip teigė atsakovas. Atsakovas neįrodinėjo ir neįrodė, kad jis buvo suklastotas (CPK 178 str.). Aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nenustatyta. Taigi, M. J. gera valia sutiko grąžinti be teisėto pagrindo paskirtą bei išmokėtą nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją ją išskaičiuojant iš naujai paskirtos valstybinės pensijos, šio prašymo neginčijo, valios nepakeitė. Prašymo (2001-03-12) pagrindu iki pat M. J. mirties iš jos naujai paskirtos valstybinės pensijos buvo išskaičiuojama kas mėnesį po 20 procentų nepagrįstai jai išmokėtos piniginės sumos (valstybinė pensija). Tokiu būdu M. J. gražino dalį – 2891,32 Lt be pagrindo jai išmokėtų VSDFV lėšų. Esant aukščiau išvardintoms nurodytoms aplinkybėms, apylinkės teismo išvada atmesti priešieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2001-03-12 M. J. prašymą dėl pensijos permokos padengimo išskaičiuojant 20 proc. iš jos pensijos, pagrįsta.
Net tuo atveju, jei laikytume, kad M. J. apie VSDFV Kauno skyriaus 1999-11-12 sprendimą, kuriuo buvo nutrauktas jai nepagrįstai paskirtos valstybinės pensijos mokėjimas ir nustatyta permoka, sužinojo ne nuo pensijos mokėjimo nutraukimo dienos, o vėliau ir senaties termino eiga prasidėjo 2001-03-12, kuomet ji pateikė prašymą dėl išskaitų iš pensijos pateikimo, tai priešieškinio reikalavimui dėl panaikinimo VSDFV Kauno skyriaus 1999-11-12 sprendimo, kuriuo nutrauktas nepagrįstai paskirtos valstybinės pensijos mokėjimas ir nustatyta permoka yra suėjęs 3 metų ieškininės senaties terminas (CK 1.125 str., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str.) ir šiuo pagrindu, esant ieškovo prašymui, apylinkės teismas pagrįstai priešieškinio nurodytoje dalyje netenkino (CK 1.126 str.). Taip pat nurodytas priešieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas ir tuo pagrindu, kad ieškovo priimtas sprendimas nutraukė nepagrįstus jo paties veiksmus – be teisėto juridinio pagrindo mokėjimą/gavimą nepriklausančių M. J. piniginių sumų.
Priešieškinio reikalavimui priteisti iš VSDFV M. J. grąžintas, nepagrįstai įgytas periodines išmokas – valstybinę pensiją, taikytinas 5 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 9 d.). Išmokos buvo mokamos iki M. J. mirties (mirė 2005-03-17). Priešieškinis pareikštas 2006-06-19, t. y. nepraleidus ieškinio senaties termino. Pačios M. J. prašymu ir jos sutikimu grąžintos piniginės lėšos VSDFV, kaip nepagrįstai paskirtos ir išmokėtos valstybinės pensijos dalis, negali būti išreikalaujama iš VSDFV, kaip nepagrįstai reikalauja atsakovas priešieškiniu, nes iš ne teisės negali atsirasti teisė. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog šis reikalavimas atmestinas dėl jo nepagrįstumo.
Byloje pateikti senatvės ir nukentėjusių asmenų pensijų išmokų mokėjimų žiniaraščių nuorašai už laikotarpį nuo 1994-07-01 iki mirties (senatvės pensijos) ir nuo 1995-01-01 iki mirties (nukentėjusių asmenų pensijos) (tomas I ir II). Apeliantas A. J. skunde teigdamas, jog teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą išreikalauti iš ieškovo mokėjimo žiniaraščių originalus, kurių jis pats negali gauti, bei tokį pat prašymą pareikšdamas apeliaciniame skunde, nenurodė, kokiu tikslu prašoma išreikalauti nurodytų dokumentų originalus, kokias aplinkybes jis jomis įrodinės ir nekėlė abejonių, jog byloje esantys nuorašai neatitinka jų originalų. Atsakovas, abejodamas tik kai kurių M. J. parašų tikrumu, prašymo skirti rašysenos ekspertizę tikslu nustatyti, ar žiniaraščiuose pasirašė M. J., nepateikė. Apylinkės teismui nekėlė abejonių pateiktų rašytinių įrodymų nuorašų tikrumas, tokios abejonės nereiškė ir atsakovas. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas, neišreikalaudamas dokumentų originalų, pažeidė atsakovo teises. Todėl nurodytas apeliacinio skundo motyvas atmestinas kaip nepagrįstas.
Kolegija sutinka su atsakovu, jog apylinkės teismas sprendime tinkamai nurodęs Civilinio kodekso skyrių ir dalį, per klaidą nenurodė knygos. Vienok, ši klaida nekeičia bylos esmės, nes iš teksto aiškiai matyti, kad sandorių negaliojimą reglamentuoja Civilinio kodekso Pirmosios knygos 2 dalies 4 skyrius.
Apeliacinio skundo teiginys, jog teismas, priteisdamas iš jo 14,70 Lt pašto išlaidų, netinkamai taikė CPK 88 str. 1 d. 3 punkto nuostatas, nepagrįstas. Kadangi sprendimu buvo atmestas ieškovo ieškinys ir atsakovo priešieškinis, tai teismas lygiomis dalimis – po 14,70 Lt paskirstęs šalių mokėtinas pašto išlaidas, nepažeidė procesinių teisės normų, reguliuojančių teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
Aptartais motyvais šalių apeliaciniai skundai atmestini (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinius skundus iš abiejų šalių lygintomis dalimis priteistinos teismo turėtos išlaidos apeliacinio proceso metu, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Palikti nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą.
Priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir A. J. kiekvieno po 3,40 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.