Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutarimo S. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

S. Ž. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas UAB „Drūtas medis“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, leido dirbti darbuotojams J. L. (2010 m. rugsėjo 20-30 d.) ir V. S. (2010 m. rugsėjo 22-30 d.) miško ruošos darbus, nesudarius su jais rašytinių darbo sutarčių, apie asmenų įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais S. Ž. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 93 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 3 d. reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyrius (toliau – ir apeliantas, VDI) prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Apeliantas mano, kad teismas neatsižvelgė į visas administracinės bylos aplinkybes, klaidingai traktavo nelegaliai dirbusių asmenų darbą ir darbdavio santykius nepagrįstai laikė civiliniais santykiais. Apeliantas pažymi, kad teisme nebuvo apklaustas policijos tyrėjas G. B., kuris dalyvavo patikrinimo metu nustatant nelegaliai dirbusius darbuotojus, ir miške dirbęs V. S., todėl byla nebuvo išnagrinėta visapusiškai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai įvertino surinktus įrodymus bei tinkamai įvertino Bendrovę ir J. L. bei V. S. siejančių teisinių santykių prigimtį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Teismas, spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo sutartis ar civilinė sutartis – privalo vadovautis DK, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-3332/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-3332/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog realaus darbo faktas byloje nustatytas: VDI pareigūnams atliekant neplaninę darbų miške kontrolę, miško ruošos darbus aptikti atliekantys J. L. ir V. S. (b. l. 4-5, 26-28). Ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl J. L., V. S. ir S. Ž. santykių kvalifikavimo. J. L. ir V. S. pirminiuose parodymuose nurodė, jog darbdavys D. pasiūlė atlikti darbą išpjaunant ir sutvarkant mišką Varėnos raj.; D. nuvežęs ir parodęs, kur ir ką reikės daryti; buvo susitarta dėl 30 litų atlyginimo už išpjautą kubinį metrą; sumokėtas 200 litų avansas; nurodyta, jog vėliau bus sudaromos darbo sutartys (b. l. 6, 7). Byloje nustatyta, kad pirminiuose paaiškinimuose minėtas D. yra Bendrovės komercijos direktorius D. M. (b. l. 4-5), darbo sutarčių sudarymas jo įgaliojime nenumatytas (b. l. 9). Iš D. M. paaiškinimų bei parodymų teisme teisėjų kolegija nustatė, jog jis neatsimena, kad būtų kalbėjęs ar susitikęs su J. L. ir V. S., kadangi dėl darbo kreipiasi daug asmenų, jo telefono numeris yra nurodytas internete, tačiau darbo sutarties šiems asmenims sudaryti siūlyti negalėjo, nes tai nenumatyta jo įgaliojime (b. l. 8, 39). Bendrovės direktorius S. Ž. teismo posėdžio metu paaiškino, jog kalbėjosi su J. L. ir V. S. bei jiems paaiškino, kad, išsiėmus verslo liudijimą, su jais bus sutaryta rangos sutartis, J. L. ir V. S. davė pinigų verslo liudijimams įsigyti, nes visi asmenys Bendrovėje dirba tik pagal rangos sutartis (b. l. 30, 31, 40). Liudytojas J. L. teismo posėdžio metu teikė prieštaringus parodymus. Nors pirminiame paaiškinime jis nurodė, kad asmeniškai avansu gavo 200 litų, tačiau posėdžio metu paaiškino, jog gavo 100 ar 200 litų bendrai su V. S. kurui, cigaretėms, darbui skirtai ruletei, kurią pirko turguje ir todėl negali pateikti pirkimo sąskaitos (b. l. 7-8, 39). J. L. kelis kartus patvirtino, jog buvo kalbėta apie verslo liudijimą ir kad jam buvo nurodyta, jog be verslo liudijimo jis ir V. S. dirbti negali (b. l. 39), tačiau pinigų pirkti verslo liudijimą negavo. J. L. taip pat nurodė, jog pasirašė savo pirminį paaiškinimą jo neskaitęs bei paaiškino, kad nežino, kuo skiriasi darbo ir rangos sutartis (b. l. 39).

Vadovaudamasi prieštaringa išanalizuota medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, jog liudytojas J. L. galėjo nesuprasti, kuo skiriasi darbo ir rangos sutartis bei klaidingai manyti, jog buvo pažadėta su juo sudaryti darbo sutartį vietoj rangos sutarties. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatyta iš išanalizuotos medžiagos, J. L., V. S. ir S. Ž. buvo sutarę dėl darbų atlikimo, tačiau asmenų atliekamas darbas ir atlygis buvo siejamas ne su tam tikrų darbo funkcijų atlikimu, o su konkrečia užduotimi, orientuota į darbo rezultatą bei apibrėžta laike, t. y. per kelias savaites išpjauti konkrečiame miško plote medžius (b. l. 6). Remiantis pirminiais paaiškinimais bei Protokolu, taip pat negalima daryti išvados, kad asmenys dirbo laikydamiesi darbo tvarkos bei paklusdami Bendrovės direktoriaus nurodymams (b. l. 6-7). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog J. L. ir V. S. miško kirtimo darbus būtų atlikę paklusdami S. Ž. organizacinei tvarkai ar kitaip būdami jam pavaldūs. Pažymėtina, jog minėti asmenys dirbo su motoriniu pjūklu, priklausančiu V. S., apsauginės priemonės suteiktos nebuvo – jie dirbo savo rizika (b. l. 6, 7). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. L. su V. S. ir S. Ž. siejo ne darbo, o civiliniai vartojimo rangos teisiniai santykiai, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepatvirtina S. Ž. veikoje esant nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviųjų požymių.

Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neišsamų nutarimą, kadangi nebuvo apklaustas policijos tyrėjas G. B., kuris dalyvavo patikrinimo metu nustatant nelegaliai dirbusius darbuotojus, ir miške dirbęs V. S. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apelianto atstovas A. B. nurodė, jog galima remtis V. S. parodymais, esančiais byloje, o G. B. naujų duomenų bylai nesuteiktų (b. l. 40). Teisėjų kolegija nemano, kad minėtų asmenų liudijimai galėtų turėti esminės reikšmės nustatant įvykio aplinkybes, kartu pažymėdama, kad pats apeliantas, kaip administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, turinti pareigą įrodyti S. Ž. kaltę, kviesti liudytojus atsisakė.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007). Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas nėra įrodytas, nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, todėl pirmosios instancijos teismas administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną S. Ž. atžvilgiu nutraukė pagrįstai.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.