Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-10-14 · Administracinė byla Nr. A-2035-624/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-14
Bylos Nr.
A-2035-624/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00070-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas (pran.)
Pareiškėjas
O. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Marijampolės pataisos namai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2035-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00070-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas O. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo 17 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose, kamerose Nr. 6, Nr. 13, Nr. 15, Nr. 11 ir Nr. 20, kur jam nuolat trūko gyvenamojo ploto, buvo šalta, drėgna, trūko natūralios šviesos, saulės šviesa nepatekdavo ir į pasivaikščiojimo kiemelį, nes šis buvo uždengtas stogu. Stalas buvo per mažas, atlenkiamas nuo sienos, todėl pareiškėjui kilo nepatogumų valgant. Be to, kameroje Nr. 11 nebuvo užtikrintas privatumas tualete, neįrengta sienelė, skirianti tualetą nuo likusios patalpos. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus. Dėl tokių atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, emociniais išgyvenimais, kančiomis.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo kamerų tipo patalpose, kuriose minimalaus ploto norma buvo užtikrinta. Pasivaikščiojimo kiemeliai nėra uždengti stogu, jie dengiami tinklu, per kurį patenka saulės šviesa. Gyvenamosios patalpos yra nuolat tikrinamos Visuomenės sveikatos centro, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Marijampolės PN neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo O. Ž. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 15 d. iki 2017 m. sausio 30 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas neužtikrinant privatumo sanitariniame mazge, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 15, kurios plotas – 16,46 kv. m, joje gyveno keturi nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 4,1 kv. m ploto, nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. sausio 15 d., nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2017 m. kovo 17 d. – kameroje Nr. 13, kurios plotas – 16,46 kv. m, joje kalėjo 4 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 4,1 kv. m ploto, nuo 2017 m. sausio 15 d. iki 2017 m. sausio 30 d. – kameroje Nr. 11, kurios plotas – 4,31 kv. m, joje pareiškėjas gyveno vienas.

7. Teismas vertino, kad nors pareiškėjas teigia, jog taip pat buvo kalinamas kameroje Nr. 6, jokių tai pagrindžiančių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas teismo posėdžio metu negalėjo įvardyti tikslaus laikotarpio, kada gyveno minėtoje kameroje. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę laikė nenustatyta. Teismas vertino, kad atsakovo atstovo oficialiai pateikta pažyma, patalpų schemos ir paaiškinimai paneigia abstrakčius pareiškėjo argumentus, jog kameros buvo perpildytos. Pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų gyveno, o tik deklaratyviai nurodė, jog jam trūko vietos. Todėl teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimai dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto nebuvo pažeisti.

8. Teismas sprendė, kad jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimo nenustatyta, todėl nevertino ir pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pataisos namuose nepakako natūralaus apšvietimo, buvo šalta ir drėgna, pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Marijampolės PN administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai dėl netinkamos kamerų oro temperatūros ar drėgmės. Iš byloje esančio Medicininio pažymėjimo negalima daryti vienareikšmės išvados, kad jame užfiksuotas sveikatos sutrikimas – (duomenys neskelbtini) – kilo dėl kalinimo sąlygų poveikio. Todėl teismas skundo dalį nurodytu aspektu atmetė, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo argumentus.

10. Teismas taip pat nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja kamerose įrengiamo stalo techninių ypatumų, todėl pareiškėjo nusiskundimai, jog stalas buvo atlenkiamas nuo sienos ir tai sukėlė jam nepatogumų, laikytini tik subjektyvia paties pareiškėjo nuomone.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje Nr. 11 jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nes šis nebuvo atskirtas jokia pertvara., teismas pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo pateikto patalpų plano matyti, jog šioje patalpoje tualetas nėra atskirtas nuo likusios patalpos. Todėl teismas šiuo aspektu konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas šioje kameroje gyveno vienas, todėl jį galėjo matyti tik į kamerą užeinantys pareigūnai, kurie nėra su pareiškėju vienoje patalpoje nuolat, taip pat į tai, kad pažeidimo laikotarpis buvo neilgas – truko 15 dienų, teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 15 d. iki 2017 m. sausio 30 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas neužtikrinant privatumo sanitariniame mazge. Teismas, darydamas minėtą išvadą, atsižvelgė į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, į tai, kad pareiškėjas dėl ginčo dalyko nebuvo kreipęsis nei į pataisos namų administraciją, nei į Psichologinę tarnybą, atsižvelgęs į Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir priteisti pareiškėjui 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kamerose buvo per mažai vietos ir neišskaičiavo iš bendro kamerų Nr. 13, 15 ploto esančių baldų, sanitarinio mazgo.

14. Pareiškėjas pažymi, kad minimali gyvenamojo ploto kamerose norma yra 3,6 kv. m vienam asmeniui (neįskaičiuojant baldų ir įrenginių).

15. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad kamerose Nr. 11, 13, 15, 20 nepatekdavo saulės šviesa, nes už langų stovėjo tvora. Kameroje Nr. 11 nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjas patyrė stresą. Be to, tokioje patalpoje, kurioje sklido nemalonus kvapas, jis turėjo valgyti. Pabrėžia, kad kameroje Nr. 11 nebuvo spintelės reikmenims susidėti, veidrodžio ir atskiros oro šalinimo sistemos, taip pat visuose sanitariniuose mazguose nebuvo klozetų. Todėl pareiškėjas patyrė nerimą, stresą, dvasinius, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, kančias, tapo uždaras, pasidarė sunku susikoncentruoti.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 9 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Marijampolės PN jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Marijampolės PN neteisėtus veiksmus (neveikimą), susijusius su tinkamų kalinio sąlygų neužtikrinimu, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 15 d. iki 2017 m. sausio 30 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, neužtikrinant privatumo sanitariniame mazge.

19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs sąlygas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, turėjo taikyti jo nurodytą pažeistų teisių gynimo būdą ir priteisti 9 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).

22. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad asmens kalinimas pataisos namuose per se (savaime) neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

23. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018).

24. Pavyzdžiui, EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškindamas ir apibendrindamas pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto skaičiavimo metodikos, be kita ko, atsižvelgęs į savo praktiką, nurodė ir tai, jog paprastai tik trumpas, atsitiktinis ir nedidelis (nežymus) reikalaujamos minimalios asmeninės erdvės sumažinimas gali paneigti griežtą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Pavyzdžiui, 2012 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fetisov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08) (134-138 p.), kai kalinys buvo laikomas maždaug 2 kv. m plote 19 dienų (žr. toliau 2012 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 4265/06), 52-53 p.) arba 2013 m. spalio 17 d. sprendime byloje Vladimir Belyayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06) (33-36 p.), kai kalinys buvo laikomas 2,95 kv. m plote 10 dienų, o vėliau ne iš eilės 2,65 kv. m plote 2 dienas ir 2,97 kv. m plote 26 dienas, taip pat 2013 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Kurkowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 36228/06) (66-67 p.), kai pareiškėjas buvo laikomas maždaug 2,1 kv. m plote 4 dienas ir vėliau 2,6 kv. m plote dar 4 dienas EŽTT nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

25. Nagrinėjamu atveju yra konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 15 d. iki 2017 m. sausio 30 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas dėl to, kad nebuvo užtikrinamas privatumas sanitariniame mazge. Tačiau konstatuota ir kita šiam ginčui reikšminga aplinkybė – šiuo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas.

26. Kitų pažeidimų, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis kamerų tipo patalpose, iš jų – ir su jam tekusių plotu, nenustatyta, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai ir tikrai aiškiai motyvavo savo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde argumentų, kurie leistų abejoti šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu, nenurodė, kadangi iš esmės tik pakartojo pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.

27. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas ir šios konkrečios bylos aplinkybes, nagrinėjamu atveju nebuvo ir nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl to, kad 15 nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

28. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan