Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-02-27 · Administracinė byla Nr. I-5449-244/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-02-27
Bylos Nr.
I-5449-244/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05035-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
L. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5449-244/2015(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05035-2014-3)Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjui L. T. (L. T.), atsakovės atstovei Mildai Sokolovskienei, vertėjai Agatai Voinič, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. T. skunde (b. l. 1-2, 75) prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus aps. VPK), 10 000 Eur neturtinės žalos; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose ir neatitinkančiose higienos normų kamerose. Kameroje nebuvo spintelių, indus dėjo ant mažų lentynų. Langai kameroje labai maži ir su grotom, todėl į kamerą nepatenka dienos šviesa, kameroje buvo viena 40 vatų lemputė, langas vienintelis vėdinimo šaltinis, tačiau dėl grotų labai mažai atsidaro. Kadangi nėra vėdinimo sistemos, kameroje drėgna, išskalbti rūbai nedžiuvo, imdavo pūti. Grindys yra avarinės ir antisanitarinės būklės, nėra karšto vandens, kriauklė surudėjusi, tualetas neatskirtas pertvara ar siena nuo bendros erdvės, nebuvo unitazo, tik skylė grindyse, be to sugedusi vandens nuleidimo sistema. Per mėnesį duodavo tik vieną tualetinio popieriaus ruloną ir tai blogos kokybės. Į dušą vedė tik kartą per savaitę ir tik pusei valandos, pasivaikščioti išeidavo kiekvieną dieną, tačiau tik valandai. Vienos valandos pasivaikščiojimas kiemelyje prieštarauja Europos komiteto prieš kan­kinimą ir laikiną nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Kamerose buvo tarakonu ir žiurkių, patalynė sena, nešvari, pilna parazitų. Lukiškių TI-K administracija draudė turėti šiltus pledus, kompiuterius, muzikos grotuvus. Maistas buvo blogos kokybės, giminėms ir draugams draudė perduoti jam maisto produktų. Taip pat draudė trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus su sugyventine, todėl nutrūko abipusiai santykiai. Pastato konstrukcijose yra asbesto, tai sukėlė pavojų sveikatai, kiekvieną dieną ją žalojo. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ne karta kreipėsi į administraciją, tačiau jam buvo grasinama nuobaudomis, pateikiama melaginga informacija arba visai nepateikiama. Minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 3 str. Lukiškių TI-K administracija skaitė jo ir jam siųstus laiškus, tuo pažeisdama Europos žmogaus teisių konvencijos 6(1) ir 8 str. Nežmoniškos sąlygos sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą. Suėmimo metu vilkėjo darbo rūbus, kurie buvo paimti DNR tyrimams, liko tik su apatiniais rūbais, todėl jam išdavė valdiškus nudėvėtus ir nešvarius drabužius bei avalynę, su kuria atrodė apgailėtinai ir tapdavo pajuokos objektu.

Per teismo posėdį pareiškėjas paaiškino, kad pareigūnai jo rūbus, paimtus po nusikaltimo padarymo, grąžino, tačiau jis pamatė, kad tai ne jo rūbai, o kažkokie kiti. Jis prašo priteisti moralinę žalą dar ir dėl to, kad jam laiku negrąžino rūbų ir jis dėl to patyrė nepatogumų. Turtinės žalos jis neprašo priteisti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 25–35, 124) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. 2013-10-01 – 2014-01-27, 2014-02-05 – 2014-02-07, 2014-02-19 – 2014-02-24, 2014-03-12 – 2014-03-20, 2014-03-26 – 2014-04-10 – pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m². Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytų normų. Taip pat pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu ,,Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais išvedimo į dušą tvarkos nepažeidė. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, 3.1. punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Pasimatymai Lukiškių TI-K vykdomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK), Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis. Tiek suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) nemažiau kaip 2298. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. L. T. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Paaiškino, kad pareiškėjo skundų dėl rūbų išdavimo negavo.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsiliepime į skundą (b. l. 86–88) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą ir atstovė per teismo posėdį paaiškino, kad vykdant 2013 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį Vilniaus aps. VPK Švenčionių r. PK pareigūnai L. T. 2013 m. rugsėjo 24 d. sulaikė. Sulaikymo metu bei pareiškėjui būnant Vilniaus aps. VPK Švenčionių r. PK areštinėje (2013-09-25 jis buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K) L. T. nepateikė jokių prašymų bei skundų dėl daiktų ir drabužių, nors turėjo galimybę tai padaryti. Pareiškėjo minimi drabužiai buvo paimti kaip daiktiniai įrodymai, pradėjus jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl nužudymo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo ir nustatyta tvarka saugoti Vilniaus aps. VPK Švenčionių r. PK. 2014-04-10 iš Vilniaus apygardos teismo gautas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame išspręstas daiktinių įrodymų klausimas. Nuosprendžio dalis dėl daiktinių įrodymų tolesnio likimo nedelsiant įvykdyta ir rūbai buvo grąžinti pareiškėjui. Pareiškėjas ir anksčiau yra kreipęsis su skundais ir pareiškimais į Vilniaus aps. VPK, pagal jo skunduose nurodytas aplinkybes buvo atliktas informacijos tikrinimas, apie kurio rezultatus pareiškėjas buvo informuotas nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, taip pat dėl Švenčionių r. PK pareigūnų veiksmų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje be kita ko numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant nustatytus ploto reikalavimus, kamerose tamsu, langai nešvarūs, kriauklė surudėjusi, tualetas neatskirtas pertvara ar siena nuo bendros erdvės, sugedusi vandens nuleidimo sistema ir kt.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nagrinėjamu laikotarpiu ne mažą laiko dalį vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį (46 paros) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Taip pat byloje nustatyta, kad patikrinimų metu tam tikrose kamerose, kuriose atitinkamą laiko tarpą buvo pareiškėjas, išmatuotas natūralus apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-2 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 22, 26 punktų reikalavimų. Taigi pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos, taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K pažeidė higienos normų reikalavimus.

Lukiškių TI-K teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, o pareiškėjas įrodymais nepagrindė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl pareiškėjui neturėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Ginčui aktualus ir Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, jog atskirais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, viršijant minimalų plotą, skirtą vienam asmeniui ir taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą (vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m²). Pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tokia išvada atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-105/2013 ir kt.).

Atsakovas teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ Lukiškių TI-K vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytų normų. Pareiškėjo kameros kortele patvirtina, kad pagal nustatytas normas pareiškėjui buvo išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai ir patalynė (b. l. 127-128).Todėl atmestini pareiškėjo skundo argumentai, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne ir asmens higienos priemonėmis,

Pagal Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Byloje nustatyta, kad suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovė teigia, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami, kitų duomenų byloje nėra, todėl taip pat nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų. Tuo tarpu vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, jog byloje neįrodyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo organizuoti, negalėjo kilti ir neteisėti atsakovo veiksmai ar neveikimas, o nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Kadangi pareiškėjas neteikė skundų dėl maitinimo tvarkos pažeidimų, maisto kokybės nei Lukiškių TI-K administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms, objektyviais įrodymais nepaneigti Lukiškių TI-K įrodymai, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nes šiuo metu neįmanoma nustatyti, kada konkrečiai, koks maistas ir jo tiekimas, pareiškėjo nuomone, neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K draudė turėti šiltus pledus, kompiuterius, muzikos grotuvus, nurodo, kad administracija skaitė jo laiškus, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti pledus, kompiuterius, muzikos grotuvus. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi dėl to, kad administracija skaitė jo laiškus, todėl vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą laisvės atėmimo įstaigos administracijai pareiškėjas pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, pastovi drėgmė, buvo tarakonų, todėl pareiškėjui trūko erdvės, oro, buvo neįmanoma pailsėti, teismas pabrėžia, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Šiuo atveju administracinėje byloje yra pateikta 2012 m. sausio 3 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, sudaryta su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuria ji įsipareigojo atlikti, be kita ko, miegamų patalpų, priežiūrą siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų buvimą ir atliktų jų naikinimo darbus (sutarties 1.1 p.). Nurodyta sutartis galiojo iš esmės visu pareiškėjo įvardintu laikotarpiu ir nėra pateikta duomenų, kad ji būtų nutraukta (b. l. 58-61). Atitinkamai, įvardintus pareiškėjo argumentus paneigia byloje pateikta informacija.

Teismas taip pat pastebi, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kaip nurodė Lukiškių TI-K, jų kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir iš esmės tai atitinka nurodytos higienos normos reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kad tokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių. Taigi šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Pareiškėjas teigia, kad suėmimo metu liko tik su apatiniais rūbais, todėl jam išdavė valdiškus nudėvėtus ir nešvarius drabužius bei avalynę, dėl to jis patyrė moralinė žalą.

Byloje nustatyta, kad sulaikymo metu bei pareiškėjui būnant Vilniaus aps. VPK Švenčionių r. PK areštinėje (2013-09-25 jis buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K) L. T. nepateikė jokių prašymų bei skundų dėl daiktų ir drabužių. Pareiškėjo minimi drabužiai buvo paimti kaip daiktiniai įrodymai pareiškėją sulaikius 2012-01-01 ir pradėjus jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl nužudymo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo ir nustatyta tvarka buvo saugoti Vilniaus aps. VPK Švenčionių r. PK iki 2014-04-10 iš Vilniaus apygardos teismo gautas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame išspręstas daiktinių įrodymų klausimas. Nuosprendžio dalis dėl daiktinių įrodymų grąžinimo buvo įvykdyta, pareiškėjo rūbai buvo jam grąžinti. Pareiškėjas tai patvirtino per teismo posėdį. Pareiškėjo teiginiai, kad jam buvo grąžinti svetimi rūbai, nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas kreipėsi su skundais ir pareiškimais į Vilniaus aps. VPK, pagal jo skunduose nurodytas aplinkybes buvo atliktas patikrinimas, apie kurio rezultatus pareiškėjas buvo informuotas.

Iš 2014-05-23 Vilniaus apskrities VPK Vidaus tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos tarnybinio pranešimo nustatyta, kad nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas aptariamu atveju komisariate pareiškė kokių nors prašymų dėl savo aprangos ar avalynės, nors turėjo galimybę tai padaryti (b. l. 90-92). Teismas nenustatė jokių Vilniaus apskrities VPK pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinė žalą iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Iš 2015-01-30 Lukiškių TI-K rašto nustatyta, kad Lukiškių TI-K administracija negavo jokių pareiškėjo prašymų dėl rūbų ir avalynės, todėl negalėjo jam išduoti blogos kokybės rūbų ir avalynės (b. l. 124). Todėl atmestini pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad jam išdavė valdiškus nudėvėtus ir nešvarius drabužius bei avalynę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisingumo Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad ne visais atvejais nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus ir kitas sąlygas, numatytas CK 6.271 straipsnyje, turi būti apsiribojama teisės pažeidimo pripažinimu. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija ir spręsti dėl jos dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintus reikšmingais pripažintus kriterijus. Pastebėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva (CK 6.250 str. 2 d.), ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgia pažeidimo trukmę (46 paros) ir, teismo nuomone, vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Teismas, įvertindamas nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kardomojo kalinimo sąlygas, tai sukėlė pareiškėjui dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (46 paros), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 200 Eur (690,56 Lt).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl teismo išlaidų, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 5 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo L. T. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui L. T. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (690,56 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska