Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo O. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 20 d. nutarimo O. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I.

Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Institucija) 2009 m. lapkričio 10 d. nutarimu O. B. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 159² straipsnio 1 dalies pažeidimą skirta 5000 Lt bauda, nes patikrinimo metu nustatyta, kad ji 2009 m. liepos mėnesį savavališkai, neturėdama Statybos įstatymo nustatyta tvarka parengto ir su Utenos rajono vyr. architektu suderinto supaprastinto statinio projekto, pastatė medinį poilsio namelį, tualetą, lieptą, laiptus nuosavame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Užpalių seniūnijoje, Utenos rajone, Daglėjo ežero apsaugos zonoje.

O. B. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 20 d. nutartimi pareiškėjos skundo netenkino – Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas, remdamasis Statybos techninio reglamento STR1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai (toliau – ir Reglamentas) 1 priedo 2 lentelės 15 eilute, 12.2 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 540 „Dėl paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 12.2 punktu, konstatavo, kad O. B. sklype pastatyti nesudėtingi statiniai yra iki 155 metrų atstumu nuo Daglėjo ežero, t. y. vandens telkinio apsaugos zonoje. Jiems teisėtai statyti reikalingas supaprastintas projektas, kurio O. B. neturėjo. O. B. argumentus dėl statinių statybos laiko, netinkamai surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo bei nesupažindinimo su vandens telkinio apsaugos zona teismas vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, kad apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas O. B. buvo informuota dar 2003 metais, kai jai buvo atkurta nuosavybės teisė ir sklypas įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Taip pat teismas konstatavo, jog iš Institucijos pateiktų nuotraukų matyti, kad statybos darbai vyko dar ir 2009 m. rugsėjį, taigi terminai administracinei nuobaudai skirti praleisti nebuvo. Teismas iš nutarimo aprašomosios dalies pašalino nuorodą į tai, kad O. B. savavališkai pastatė lieptą. Pati pažeidėja teigė, kad lieptas pastatytas prieš dvejus metus, institucijos atstovas pripažino, kad tai yra gan senas statinys. Todėl teismas padarė išvadą, kad nuo šio statinio statybos pabaigos iki nutarimo surašymo praėjo ATPK 35 straipsnyje numatytas terminas ir O. B. negali būti traukiama administracinėn atsakomybėn už liepto statybą, nors ji ir buvo savavališka. Teismo vertinimu, skirdamas nuobaudą pažeidėjai, institucijos pareigūnas tinkamai atsižvelgė į pažeidėjos asmenybę, pažeidimo pobūdį, pažeidėjos atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pažeidėja sulaukusi 65 metų amžiaus.

Apeliaciniu skundu O. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti Institucijos nutarimą ir bylą grąžinti Institucijai papildomam aplinkybių tyrimui atlikti. Nurodo, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas neatitinka ATPK 248 ir 260 straipsnių reikalavimų – nėra aišku, ar O. B. pastatytas paprastų konstrukcijų pagalbinis pastatas patenka į Daglėjo ežero apsaugos zoną. Atkreipia dėmesį, kad nei protokole, nei nutarime nėra nurodytos Daglėjo ežero apsaugos zonos ribos. Jei pareiškėjos pastatytas paprastų konstrukcijų I grupės nesudėtingas statinys nepatenka į ežero apsaugos zoną, jo statybai nereikalingas joks statinio projektas ar statybos leidimas. Be to, mano, jog vandens telkinio apsaugos zona nepatenka į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos skelbiamą saugomų teritorijų plotą. Pareiškėja teigia nežinojusi, jog vandens telkinio apsaugos zonoje negalima statyti nesudėtingų statinių bei nežinojo konkrečių vandens telkinio apsaugos zonos ribų. Statiniai yra daugiau kaip 150 metrų atstumu nutolę nuo ežero, jie niekaip nepakenkė ežerui ar trečiųjų asmenų teisėms. Mano, jog yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašo apeliacinio skundo netenkinti, Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

O. B. administracinėn atsakomybėn patraukta už tai, kad savavališkai, neturėdama Statybos įstatymo nustatyta tvarka parengto ir su Utenos rajono vyr. architektu suderinto supaprastinto statinio projekto, pastatė medinį poilsio namelį, tualetą, laiptus nuosavame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Užpalių seniūnijoje, Utenos rajone, Daglėjo ežero apsaugos zonoje.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotas kaltinimas nėra aiškus, kadangi neaišku, ar pareiškėjos pastatyti statiniai patenka į Daglėjo ežero apsaugos zoną. Toks apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 24) yra aiškiai nurodyta, jog pareiškėja pastatė nesudėtingus statinius Daglėjo ežero apsaugos zonoje. Tai, kad statiniai pastatyti ežero apsaugos zonoje, patvirtina ir prie protokolo esantys dokumentai: Statybos patikrinimo aktas (b. l. 13), Savavališkos statybos aktas (b. l. 14), Statybos sustabdymo aktas (b. l. 16). Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad protokole suformuluotas kaltinimas yra aiškus, protokolas atitinka ATPK 260 straipsnio reikalavimus.

Byloje surinkti įrodymai, t. y. faktinių duomenų patikrinimo aktas (b. l. 96), žemės planai (b. l. 98, 99) ir kt. – patvirtina, kad atstumas nuo Daglėjo ežero kranto linijos iki tolimiausio statiniais užstatytos teritorijos krašto yra 155 metrai, tuo tarpu ežero apsaugos zona O. B. sklypo teritorijoje – 200 metrų. Dėl šių priežasčių nesudėtingiems I grupės statiniams, statomiems paviršinio vandens telkinių apsaugos zonoje, sutinkamai su Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.2.1.3 punkto nuostatomis, reikalingas supaprastintas statinio projektas, kurį patikrina savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės ir pati apeliantė neneigia, kad statiniai stovi ežero apsaugos zonoje, tačiau nurodo, jog nežinojo, kad vandens telkinio apsaugos zonoje negalima statyti nesudėtingų statinių bei nežinojo konkrečių vandens telkinio apsaugos zonos ribų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia argumentacija prieštarauja ir fundamentaliam teisės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, pagal kurį įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, t. y. atlikta neteisėta veika negali būti pateisinama remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Kita vertus, ATPK 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad aktai, švelninantys arba panaikinantys administracinę atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, turi atgalinio veikimo galią, t. y. taikomi skiriant nuobaudas už teisės pažeidimus, padarytus prieš šių aktų išleidimą, taip pat paskirtoms nuobaudoms, kurios nėra įvykdytos. Administracinio teisės pažeidimo padarymo ir nuobaudos skyrimo metu galiojusi ATPK 159² straipsnio 1 dalis numatė kad nesudėtingo statinio statyba (griovimas) mieste ar saugomoje teritorijoje neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto dokumento, kai statybos leidimas neprivalomas, – užtraukia baudą nuo 5000 iki 1000 litų. Šiuo metu atsakomybę už tokį pažeidimą numato ATPK 159 straipsnio 3 dalis, kurioje teigiama, kad naujo nesudėtingo statinio savavališka statyba kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje, kompleksinėje saugomoje teritorijoje ar pajūrio juostoje užtraukia baudą nuo 1000 iki 2000 litų. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta atsakomybę sunkinančių, o nustatyta pažeidėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ATPK 31 str. 1 d. 10 p.), vadovaujantis ATPK 30² ir 20 straipsnių nuostatomis jai skirtina nuobauda, mažesnė nei sankcijos vidurkis, t. y. 1 200 litų bauda. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, ypatingai švelninančių pažeidėjos atsakomybę, todėl pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

O. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartį O. B. administracinio teisės pažeidimo byloje pakeisti.

Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. lapkričio 10 d. nutarimu O. B. skirtą 5000 (penki tūkstančiai) litų baudą sumažinti iki 1200 (vienas tūkstantis du šimtai) litų.

Nutartis neskundžiama.