Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-07-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-336/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-07-17
Bylos Nr.
1A-336/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Tomas Šeškauskas, Viktoras Kažys, Kęstutis Jucys (pran.)
Nuteistasis
K. V., R. M.
Nukentėjusysis
Z. B.
Advokatai
Jolanta Savickaitė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr.1A-336/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. liepos 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų Viktoro Kažio, Tomo Šeškausko,sekretoriaujant Ingai Kavaliauskaitei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,gynėjoms advokatėms Jolantai Savickaitei, Jolantai Teresei Liutvinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. V. ir R. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. ir 9 d., pritaikius BK 65 str., šią ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. vasario 6 d. nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę subendrinus apėmimo būdu, K. V. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš K. V. ir R. M. solidariai priteista 1274 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajai Z. B. .

Tuo pačiu nuosprendžiu V. A. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. ir R. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2003 m. spalio 29 d., laikotarpiu apie 20-21 val., Šiauliuose, parke tarp Tilžės ir Architektų gatvių, būdami apsvaigę nuo alkoholio, bendrai veikdami, tyčia dėl asmeninių paskatų ir konflikto išgertuvių metu sumušė, suduodami smūgius rankomis, kojomis ir gitara į galvą, veidą ir kitas kūno vietas, nukentėjusįjį A. B. , kuris nuo patirtų sužalojimų į veidą ir krūtinę patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, o nuo sužalojimų, kuriuos padarė K. V. ir R. M. į galvą, mirė, t. y. nusikaltimą padarė šiomis aplinkybėmis: tarp K. V. ir R. S. kilus konfliktui ir A. B. užstojus mušamą išgertuvių dalyvį R. S. , V. A. ranka vieną kartą smogė A. B. į veidą ir į krūtinę. Po to R. M. gitaros korpusu, o jam sulūžus – kotu (grifu) smogė A. B. smūgius į galvą bei spyrė koja į galvą ir kitas kūno vietas, o K. V. spyrė A. B. į galvą, smūgiavo rankomis į krūtinę ir į galvą, taip padarė šiuos sužalojimus: dvi muštines žaizdas pakaušio dešinėje, pakaušio gumburio aukštyje su kaukolės skliauto ir dešinės pusės pamato kaulų lūžiais, muštinę žaizdą dešiniame antakyje, muštinę žaizdą nosies nugarėlėje su nosies kaulo lūžiu, dvi muštines žaizdas kaktoje su aplinkine kraujosruva, 11-ojo šonkaulio lūžį krūtinės ląstos kairėje pusėje, 10, 11, 12-ojo šonkaulių lūžius krūtinės ląstos dešinėje pusėje, odos nubrozdinimą dubens dešinėje, odos nubrozdinimą dešinio smilkinio-pakaušio riboje su kaukolės skliauto ir dešinės pusės pamato kaulų lūžiais, poodinę kraujosruvą dešinės šlaunies užpakaliniame paviršiuje. V. A. suduoti smūgiai į veidą ir krūtinę sukėlė A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, o R. M. ir K. V. suduoti smūgiai į dešinio smilkinio-pakaušio sritį, į pakaušio dešinę pusę ir kaktos sritį sąlygojo galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, ir dėl šių priežasčių A. B. mirė.

Šalies argumentai

K. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog su Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu nesutinka, nes pagal BK 129 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai, kadangi neįrodyta jo kaltė. Apelianto nuomone, apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. S. ir nuteistojo V. A. parodymais, kurie buvo nenuoseklūs. Teigia, jog liudytojas R. S. ir V. A. savo pirminiuose parodymuose nurodė, kad darant nusikaltimą dalyvavo daugiau žmonių, negu buvo aiškinama teisme. Be to, jis 2003 m. spalio 29 d. nusikaltimo vietoje nebuvo ir minėtų asmenų nematė apie dvejus metus. Jis gyveno su mergina, kuri teisme tai patvirtino, tačiau negalėjo patvirtinti, ar jis tuo metu buvo su ja, nes nuo minėto įvykio praėjo daugiau kaip metai. Teismo medicinos specialisto išvadose nurodyta, kad A. B. buvo nužudytas suduodant gitara ar kitokiu kietu daiktu. Tačiau teisme dalyvavęs ekspertas to nepatvirtino bei nenurodė, jog jis (nuteistasis) būtų dalyvavęs šio nusikaltimo padaryme. Be to, ant išimtų daiktų nebuvo rasti jo pirštų atspaudai. Apeliantas nurodo, kad su R. M. vienoje kameroje buvo labai trumpai ir tai atsitiko dėl pareigūnų kaltės, kurie galbūt turėjo kitų motyvų. Teigia, kad pirminius savo parodymus pakeitė, nes jam policijos pareigūnai darė fizinį ir psichologinį spaudimą, todėl buvo priverstas prisiimti kaltę. Skunde nurodoma, kad apklausiant tardytoją teisme ji negalėjo paneigti, jog policijos pareigūnai galėjo jį nuvežti į įvykio vietą ir viską parodyti. Todėl prašo peržiūrėti bylą, iš naujo ištirti įrodymus ir priimti teisingą sprendimą.

R. M. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skunde nurodo, kad dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, su žmona augina mažametę dukrą, turėjo darbą ir pastovią gyvenamąją vietą, o dėl įvykio gali viską prarasti. Teigia, kad jis ir K. V. gėrė su nepažįstamais vyrais, kaip vėliau sužinojo – su A. B. ir V. A. . V. A. ir K. V. pradėjo pyktis su A. B. , tačiau jis muštynių nematė, nes išėjo namo. Jis A. B. nemušė ir smurto nevartojo. Nurodo, kad serga epilepsija, todėl negali vartoti daug alkoholio. Be to, nenustatyta, kad jis įvykio metu tikrai buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Teismas, nustatydamas jo girtumą, rėmėsi tik liudytojų parodymais, nors nėra duomenų, kad nedidelis alkoholio kiekis galėjo turėti poveikį jo veiksmams, kuriais jis keltų grėsmę aplinkiniams. Anot apelianto, V. A. ir K. V. prisipažįsta sudavę A. B. į įvairias kūno vietas ir pamatę, jog pastarasis nebekvėpuoja, jį nutempė ir apdengė lapais. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad A. B. sužalojimai galvos dešinėje pusėje galėjo būti padaryti plokščiu, pailgu, riboto paviršiaus daiktu, kurį gali turėti tiek gitaros korpusas, tiek pagalys. Tačiau nenustatyta, kad būtent jais šie sužalojimai padaryti, nes užsifiksavę tik bendrieji požymiai. Byloje nėra įrodymų, kad jis sudavė A. B. gitara, nes nėra pirštų atspaudų ar kitų įrodymų. Todėl byloje surinkti įrodymai sufalsifikuoti, siekiant greičiau išaiškinti šį nusikaltimą. Jis nuteistas pagal parodymus asmenų, kurie, būdami girti, išprovokavo šį nusikaltimą, vėliau pasidavė policijos spaudimui ir davė neteisingus, tikrovės neatitinkančius parodymus. Apelianto nuomone, nepakankamai ištirta, kokiu daiktu buvo sužalotas A. B. ir kada jis mirė. Pažymi, kad nebuvo laiku iškviesta policija ir medikai, kas įrodo, kad išgertuvėse dalyvavę asmenys norėjo susitarti ir padaryti jį „atpirkimo ožiu“. Todėl jis negalėjęs tinkamai apsiginti nuo jam pateikto kaltinimo. Teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jog jis turi mažametę dukrą, yra vedęs, turėjo darbą.

K. V. ir R. M. gynėjos prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų K. V. ir R. M. apeliaciniai skundai atmetami. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo K. V. ir R. M. padaryto nusikaltimo aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą.

Šalies argumentai

K. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis pagal BK 129 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai, nes neįrodyta jo kaltė. Apelianto nuomone, apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. S. ir nuteistojo V. A. parodymais, kurie buvo nenuoseklūs. Teigia, jog liudytojas R. S. ir nuteistasis V. A. savo pirminiuose parodymuose teigė, kad darant nusikaltimą dalyvavo daugiau žmonių, negu buvo aiškinama teisme. Šis nuteistojo K. V. skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas įvertino nusikaltimo aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadą bei pagrįstai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Apygardos teismas įvertino liudytojo R. S. ir nuteistojo V. A. duotus parodymus, kuriuose jie netiksliai nurodė, kad nusikaltimo vietoje buvo G. C. ir I. V. . Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad R. S. ir V. A. nuosekliai ir vienodai viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme aiškino esmines nusikaltimo aplinkybes, t. y. kad K. V. vieną kartą spyrė A. B. į galvą (t. 2, b. l. 108-109, t. 5, b. l. 240). Šios nusikaltimo aplinkybės neprieštarauja ir kitiems byloje surinktiems įrodymams, t. y. specialistų išvadoms, ekspertizės aktuose išdėstytoms išvadoms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis K. V. prisipažinime nurodė, kad ir jis prisidėjo prie kitų, kurie mušė žmogų (t. 2, b. l. 153). Tai, kad R. S. ikiteisminio tyrimo pradžioje teigė, kad nusikaltimo vietoje buvo G. C. ir I. V. , vertinant įrodymų visumą reikšmės neturi. Juo labiau netikėti R. S. parodymais nėra pagrindo, nes G. C. ir I. V. taip pat neigė, jog buvo minėtoje įvykio vietoje. Antra vertus, apygardos teismas nuosprendį pagrindė ir kitais įrodymais. Nuosprendyje aptarti įrodymai paneigia K. V. teiginius, kuriais remiantis jis bando įtikinti teismą, kad jis nusikaltimo nepadarė, t. y. tuo metu buvo su savo mergina, tačiau ši negalėjo to patvirtinti, nes nuo minėto įvykio praėjo daugiau kaip metai. Tai, kad ekspertas konkrečiai nenurodė, kad neva apeliantas (K. V. ) būtų dalyvavęs darant šį nusikaltimą arba ant išimtų daiktų nebuvo rasti jo pirštų atspaudai, negali būti vertinama kaip nuteistojo nekaltumo įrodymas dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas teisingai vertino įrodymus viseto aspektu, o ne atsietai nuo faktinių bylos aplinkybių.

Tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą vartojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Remiantis mirties dėl sužalojimų visumos doktrina, jei smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai už nužudymą atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys, jei jie apibrėžta ar neapibrėžta tyčia numatė mirties galimybę.

Šalies argumentai

K. V. apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo medicinos specialisto išvadose nurodyta, kad A. B. buvo nužudytas suduodant gitara ar kitokiu kietu daiktu, o teisme dalyvavęs ekspertas to nepatvirtino. Iš teisiamojo posėdžio 2005-04-01 protokolo matyti, kad ekspertas J. K. patvirtino, kad smūgiai suduoti kietais bukais daiktais, tai yra gitara, jos kampu (t. 4, b. l. 61-62). 2006-03-21 teisiamajame posėdyje buvęs specialistas A. Z. parodė, kad viena žaizda pakaušyje su kaukolės lūžimu buvo padaryta ne gitara ar tyrimui pateiktu pagaliu, o ar galėjo galvoje būti padaryti kiti sužalojimai minėtais įrankiais, tiksliai nurodyti negalėjo, tačiau tokios galimybės neatmetė (t. 6, b. l. 43). Tačiau Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2006-03-06 ekspertizės akto išvadoje, kuria buvo įvertintos ankstesnių teismo medicinos specialistų išvados, nurodyta, kad smūgis gitaros korpusu į galvą galėjo būti galvos dešinės pusės sužalojimo priežastimi, padarant odos nubrozdinimus su kaukolės kaulų lūžiais, kurie sąlygojo galvos smegenų sumušimus, o muštinės žaizdos kaktoje padarytos kietu buku riboto paviršiaus daiktu, tarp jų ir mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi šiuo atveju galvos smegenų sumušimą, pasireiškusį kontuziniais židiniais abiejų pusrutulių visose skiltyse, galėjo sukelti kiekvienas iš trauminių poveikių į galvą - kaktos, pakaušio, dešinio smilkinio sritis. Minėtoje išvadoje nurodoma, kad sužalojimai kaktoje padaryti kietu buku riboto paviršiaus daiktu, gali būti padaryti kumščiais, kojomis, pagaliu. Apygardos teismas nustatė ir nuosprendyje konstatavo, kad būtent K. V. spyrė tupinčiam A. B. ir smūgiavo rankomis į galvą ir krūtinę, o R. M. sudavė smūgius į galvą gitara, o kai ši sulūžo – jos kotu (grifu), taip pat mušė rankomis ne tik į galvą, bet ir krūtinę. Šios aplinkybės iš esmės atitinka nuteistojo V. A. ir liudytojo R. S. parodymus (t.2, b.l. 108-120). Savaime suprantama, kad teismo medicinos specialisto išvadose negali būti konstatuojama, būtent kieno iš kaltininkų veiksmais buvo padaryti sužalojimai. Apie tai sprendžia teismas, įvertinęs visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Ištirtų įrodymų pagrindu apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tiek K. V. , tiek R. M. veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t. y. su A. B. galvos smegenų sumušimu ir kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dėl ko įvyko pastarojo mirtis. Teismas motyvuotai atmetė V. A. dalyvavimo ar bet kokios formos prisidėjimo nužudant A. B. galimybę. Šioje dalyje apygardos teismo nuosprendis neskundžiamas. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas BPK 20 str. 5 d. nustatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė.

K. V. teigia, kad pirminius savo parodymus pakeitė, nes jam policijos pareigūnai darė fizinį ir psichologinį spaudimą, todėl buvo priverstas prisiimti kaltę, su R. M. buvo vienoje kameroje labai trumpai ir tai atsitiko dėl pareigūnų kaltės, kurie galbūt turėjo kitų motyvų. Skunde taip pat nurodoma, kad apklausiant tyrėją A. S. teisme, ši negalėjo paneigti, jog policijos pareigūnai galėjo jį nuvežti į įvykio vietą ir viską parodyti. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad dėl to, jog K. V. su R. M. buvo laikomi vienoje kameroje, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl E. M. tarnybinio nusižengimo. Dėl šio pažeidimo 2004-11-26 buvo priimta tarnybinio tyrimo išvada Nr. 37/06-524 ir TIDBP E. M. už aplaidų tarnybinių pareigų vykdymą buvo skirta nuobauda (t. 3, b. l. 44-45). Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų K. V. skunde nurodytas aplinkybes dėl jam daryto fizinio ir psichologinio spaudimo. Pats apeliantas skunde nekonkretizuoja ir nepateikia jokių įrodymų, kokiu būdu pareigūnai jam darė poveikį. Pirmosios instancijos teismas dėl šio fakto teisiamojo posėdžio metu apklausė Šiaulių miesto VPK tyrėją Ž. R. , skyriaus viršininko pavaduotoją E. V. , tardytoją A. S. , kurie parodė, kad K. V. nebuvo konvojuojamas per prievartą, niekas jo nevertė duoti parodymų. Be to, A. S. parodė, kad į įvykio vietą, kai yra surašomas parodymų patikrinimo vietoje protokolas, vyksta konvojus, gynėjai (t. 5, b. l. 142). Surašant 2004-09-17 įtariamojo K. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolą dalyvavo gynėjas. Be to, iš minėto protokolo matyti, kad nei gynėjas, nei pats nuteistasis jokių pastabų dėl įvykio eigos ir protokole padarytų įrašų nepateikė (t. 2, b. l. 166-172). Antra vertus, K. V. niekur nesiskundė dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, po apklausos protokolais pasirašydavo, jokių prieštaravimų nepareikšdavo. Todėl K. V. apeliacinis skundas šioje dalyje nepagrįstas ir atmestinas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. M. apeliaciniame skunde naujai interpretuoja teismo nustatytas ir nuosprendyje konstatuotas faktines bylos aplinkybes, t. y. kad jis ir K. V. gėrė su nepažįstamais vyrais, kaip vėliau sužinojo – A. B. ir V. A. . V. A. ir K. V. pradėjo pyktis su A. B. , tačiau jis muštynių nematė, nes išėjo namo. Jis A. B. nemušė ir smurto nevartojo. Tačiau teisiamojo posėdžio metu R. M. teigė, kad apie 2003-10-29 įvykį nieko pasakyti negali, nes 2002 m. buvo patyręs galvos traumą ir nieko neatsimena. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti teisiamojo posėdžio protokole esančiais įrašais, nes nei proceso dalyviai, nei nuteistasis R. M. jokių pastabų dėl jo įstatymo nustatyta tvarka nepateikė (BPK 261 str. 6 d.). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad R. S. apkalbėtų nuteistuosius, o R. M. tapo provokacinių veiksmų auka. Nuteistojo R. M. skundo teiginys, kad kiti asmenys šį nusikaltimą išprovokavo, vėliau pasidavė policijos spaudimui, todėl davė neteisingus parodymus, kurie neatitinka tikrovės, laikytinas nekonkrečiu ir niekuo nepagrįstu. Apeliantas tik retoriškai ir niekuo nepagrįsdamas teigia, kad išgertuvėse dalyvavę asmenys laiku neiškvietė policijos ir medikų, todėl jie susitarė ir kaltę dėl A. B. nužudymo suvertė jam (padarė „atpirkimo ožiu“). Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad A. B. mirė maždaug prieš 14 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje 2003-10-30 d., 10 val. (t. 1, b. l. 36-46). Teismo išvada, kad A. B. buvo sumuštas ir mirė 2003-10-29, apie 20-21 val., neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Šalies argumentai

Toliau R. M. skunde nurodo, kad serga epilepsija, todėl negali vartoti daug alkoholio, taip pat nenustatyta, kad jis įvykio metu tikrai buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Teismas, nustatydamas jo girtumą, rėmėsi tik liudytojų parodymais, nors nėra duomenų, kad nedidelis alkoholio kiekis galėjo turėti poveikį jo veiksmams, kuriais jis keltų grėsmę aplinkiniams. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 str.). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Klausimą, ar liudytojo parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Pagal įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šiuos duomenis turi būti galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 3 d., 4 d.). Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, kad norint pripažinti įrodymais liudytojų parodymus juos reikia pagrįsti kokiais nors kitais įrodymais, kartu šis įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti vien tik liudytojo parodymais. Tai, kad R. M. ir kiti nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio, patvirtina ne tik liudytojas R. S. , bet ir nuteistasis V. A. . 2004-11-08 akistatos protokole R. M. nurodė, kad išgėrė apie 1,5 litro naminės degtinės (t. 3, b. l. 12-14). Netgi savo apeliaciniame skunde apeliantas pats nurodo, kad jis ir K. V. gėrė su nepažįstamais vyrais. BK 60 str. 1 d. 9 p. nurodyta, kad atsakomybę sunkinančia aplinkybe gali būti pripažinta tai, jog veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, jeigu tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apygardos teismas K. V. ir R. M. atsakomybę sukinančia aplinkybe pripažino tai, jog jie nusikaltimą padarė alkoholinio apsvaigimo būsenos, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų apsvaigimas nuo alkoholio neabejotinai turėjo įtakos jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymui. Iš 2005-12-28 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad R. M. bandė simuliuoti psichikos sutrikimą, jam epileptinių sutrikimų EKG tyrimas nefiksavo, nors buvo nustatyta simptominė epilepsija, kuri nebuvo užfiksuota stacionare. Todėl specialistų komisija konstatavo, kad R. M. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, jam konstatuota tik emociškai nestabilios asmenybės sutrikimas ir piktnaudžiavimas alkoholiu (t. 5, b. l. 185-157). Todėl R. M. skundo argumentai dėl epilepsijos priepuolių ir negalėjimo vartoti alkoholio laikomi išgalvotais ir nepagrįstais.

Apelianto skunde nurodoma, kad V. A. ir K. V. prisipažįsta į įvairias kūno vietas sumušė A. B. , o pamatę, jog pastarasis nebekvėpuoja, jį nutempė ir apdengė lapais. Šis R. M. argumentas neatitinka byloje surinktų duomenų, nes K. V. prisipažinime nurodė visai kitas aplinkybes, t. y. kad R. M. ir V. A. mušė nukentėjusįjį tol, kol pastebėjo, jog šis nekvėpuoja, tada patraukė kažkur toliau ir apdengė lapais (t. 2, b. l. 153). Nuteistasis V. A. akistatos su R. M. metu patvirtino, kad R. M. sudavė nukentėjusiajam du-tris kartus gitara į viršugalvį (t. 3, b. l. 12-14). Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, R. M. nukentėjusiajam sudavė ne vieną smūgį į galvą. Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto asmenybės, kokiais yra R. M. ir K. V. , neabejotinai suvokė, kad smūgiavimas į galvą gali sukelti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdami asmenys numato, kad nuo tokio veiksmo nukentėjusiajam gali būti padarytas sveikatos sutrikdymas, kartu ir pavojingas gyvybei, dėl kurio jis gali mirti. Taigi kaltininkams, darantiems tokią veiką, yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jie numato, kaip vystysis priežastinis ryšys ir kad tokia jų veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Taigi, įvertinus visas bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, nuteistieji R. M. ir K. V. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veika jie gali nužudyti A. B. ir nors nenorėjo, kad nukentėjusysis mirtų, bet sąmoningai leido tam įvykti, t. y. po muštynių neiškvietė medicinos pagalbos ar kitaip nebandė jos suteikti. Šios aplinkybės patvirtina K. V. ir R. M. tyčios kryptingumą, kurią teismas įvertino kaip netiesioginę (BK 15 str. 3 d.). Tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatas. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas K. V. ir R. M. nusikalstamą veiką pagal BK 129 str. 1 d. kvalifikavo teisingai.

BK 61 str. 2 d. nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 30 p. nurodyta, kad jei kaltininkas savo noru prisipažino nužudęs žmogų, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo nužudymą išaiškinti ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tai, remiantis BK 61 str. 4 d., teismas, skirdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, turi paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę kaip įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. K. V. ir R. M. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie labai sunkių (BK 11 str. 6 d.). Apygardos teismas, skirdamas K. V. ir R. M. bausmę, įvertino nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes (jauną amžių, šeiminę padėtį), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir sunkinančias aplinkybes, jų kaltės formą ir kilusius padarinius. R. M. pripažinti jo skunde minimas atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, neva jis turi mažametę dukrą, yra vedęs, turėjo darbą, nėra pagrindo, nes jos yra tik kaltininko asmenybę charakterizuojančios, o ne atsakomybę lengvinančios. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nuteistiesiems paskirta laisvės atėmimo bausmė baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkio ribose. Teisėjų kolegijos nuomone, abiem apeliantams paskirtos bausmės nėra per griežtos. Be to, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta įtikinamų argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis galėtų skirti švelnesnes bausmes.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jo keisti apeliacinių skundų ribose nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistųjų K. V. ir R. M. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Viktoras KažysTomas Šeškauskas