Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2012 m. kovo 9 d. 20.00 val. iki 2012 m. kovo 10 d. 14.00 val. A. Z. priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu itin žiauriai sudavė rankomis, kojomis, metaliniu kėdės rėmu, dviem peiliais 169 smūgius nukentėjusiajam E. G. į viso kūno sritis, padarydamas galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, kairio skruostikaulio lūžį, muštines žaizdas ir kraujosruvas veide, kraujosruvas pakaušyje ir abiejų ausų kaušeliuose, kairės pusės 3-5, 7-12 šonkaulių ir dešinės pusės 5-11 šonkaulių lūžius, dešinio dilbio kaulų išnirimą, kraujosruvas kakle, sprande, krūtinės, pilvo, juosmens srityje, nugaroje, kairio klubikaulio sparno projekcijoje, sėdmenyse, dešinio kelio priekiniame paviršiuje, kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, dešiniame ir kairiame petyje, žastuose, alkūnėse, dilbiuose ir plaštakose, nubrozdinimus veide, kakle, nugaroje, pilvo srityje, kairio kelio priekiniame ir išoriniame paviršiuose, kairėje blauzdoje, dešinėje pėdoje, abiejuose žastuose, pjautines žaizdas kakle, ko pasėkoje nuo galvos smegenų sumušimo, kurį sukėlė į galvą suduotų 22 smūgių visuma, E. G. įvykio vietoje mirė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą bei paskyrė nuteistajam bausmę, kuri savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, pagrįstai priteisė iš nuteistojo nuketėjusiajai neturtinę žalą, o nustatydamas konkretų nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, nors ir bylos faktinių aplinkybių kontekste detaliai neatskleidė neturtinės žalos nustatymo kriterijų, tačiau nukentėjusiajai priteisė adekvatų neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Dėl būtinosios ginties ribų peržengimo

Nuteistasis, prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde kelia versiją, kurios laikėsi ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kad nukentėjusįjį E. G. jis nužudė peržengdamas būtinosios ginties ribas.

BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, busto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010, 2K- 294/2011 ir kt.). Pažymėtina, jog įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi, tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius, tačiau ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos tada, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis J. M. pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju patvirtino nežinantis, kas galėjo sumušti E. G. (t. 2, b.l. 6-7). Vėliau akistatos su liudytoju A. Z. bei papildomos įtariamuoju apklausos metu iš dalies prisipažino jį sumušęs, tik nesutiko su jam inkriminuojamų suduotų smūgių skaičiumi, tačiau versijos, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis, atremdamas E. G. puolimą, nekėlė (t. 2, b.l. 8-10, 13). Ikiteisminio tyrimo eigoje nuteistasis savo poziciją pakeitė – iškėlė būtinosios ginties peržengimo versiją, tvirtindamas, jog E. G. nužudė gindamasis, neadekvačiai sureagavęs į jo grasinimus padaryti pjautinius sužalojimus (t. 2, b.l. 105-106). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis tvirtino, jog pas A. Z. vykusių išgertuvių metu jis susimušė su E. G., kuris jį ir A. Z. „puldinėjo su peiliais“, norėdamas nuo jo apsiginti, kad šis jo nesužalotų, tačiau neapskaičiavo smūgių, nors kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nesutiko su kaltinime nurodytu nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiumi.

Pažymėtina, jog kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašių kriterijų. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Todėl ypatingą reikšmę turi pavojingo kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentas, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo vertinimas, kadangi tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala.

Nagrinėjamoje byloje, be nuteistojo J. M. nenuoseklių parodymų, kad E. G. puolė jį peiliu, kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog J. M. sudavė E. G. smūgius (pirmąjį ar kelis pirmuosius iš jų), atremdamas jo pavojingą kėsinimąsi, nėra. Liudytojų V. R., R. M., J. M. parodymai, kad nukentėjusysis E. G. išgėręs būdavo agresyvus, nuteistojo bei liudytojų A. Z. ir J. M. paaiškinimai, kad E. G., apsvaigęs nuo alkoholio, griebdavosi peilio, tik parodo, jog nukentėjusysis apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje elgdavosi agresyviai, grasindavo peiliu, tačiau šios aplinkybės neduoda pagrindo konstatuoti, kad J. M. jis užpuolė pirmas. Tai teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino įvykio metu kartu su J. M. ir E. G. girtavęs liudytojas A. Z., kuris nurodė, jog E. G. du peilius buvo pasidėjęs prie savęs ant stalo, tačiau jais niekam negrasino, kartu patvirtindamas, kad J. M. nužudė E. G. iš išgąsčio. Bylos duomenys patvirtina, jog įvykio vietoje – liudytojo A. Z. bute - buvo nuolat girtaujama, taip pat ir 2012 m. kovo 9-10 dienomis, o 2012 m. kovo 10 d. 15.20 val. į įvykio vietą iškvietus policiją, A. Z. kraujyje alkoholio kiekis sudarė 3,15 prom. (sunkus girtumo laipsnis), kas paaiškina šio liudytojo A. Z. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą bei leidžia jais remtis tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys objektyvūs duomenys.

Pažymėtina, jog visos bylos nagrinėjimo metu nuteistasis J. M., kurio kraujyje į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams alkoholio kiekis sudarė net 3,77 prom. (t. 2, b.l. 50), kiekvieną kartą apklausiamas taip pat skirtingai apibūdino nukentėjusiojo E. G. elgesį – nuo grasinimo žodžiu papjauti iki atviro puolimo. Ikiteisminio tyrimo pradžioje nuteistasis aiškino, kad peilį E. G. buvo pridėjęs sau prie gerklės, tokiu būdu rodydamas, kaip gali jį nužudyti (t. 2, b.l. 6-7), o akistatos su A. Z. metu nurodė, jog E. G. grasino jam žodžiu, kad „paims peilį ir jį prismeigs“ (t. 2, b.l. 8-10). Vėlesnės apklausos ikiteisminio tyrimo metu jau teigė, kad E. G. puolė jį peiliu (t. 2, b.l. 13), kišo jam peilį po kaklu be jokios priežasties, tikriausiai norėdamas pakvailioti (t. 2, 105-106). Aplinkybę, jog E. G. kišo jam peilį „po gerkle“, nuteistasis patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu, tačiau teigė, kad tokie jo veiksmai buvo sąlygoti rimtų ketinimų jį papjauti. Akivaizdu, jog pasitikėti nuteistojo duotais parodymais nėra jokio pagrindo, juolab, kad ir pats nuteistasis aiškiai nurodo, jog dėl turimų psichikos sutrikimų, dėl kurių jis negali susivaldyti (t. 2, b. l. 70-72), ir girtumo (3,77 prom.), jis sunkiai prisimena visas įvykio aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad įvykio metu J. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, atremdamas nukentėjusiojo E. G. pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi, todėl nėra pagrindo spręsti klausimo ir dėl nuteistojo deklaruojamo būtinosios ginties ribų peržengimo, nesant tam BK 28 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų. Bylos duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad tarp J. M. ir E. G. išgertuvių metu įvyko žodinis konfliktas, vėliau virtęs grumtynėmis. Šią aplinkybę patvirtina bylos nagrinėjimo metu nuteistojo ir liudytojo A. Z. duotų parodymų analizė, nukentėjusiojo E. G. mirties priežasčiai nustatyti atliktos specialisto išvados Nr. M 136/12(04) ir Nr. pM 19/12-136/12(04), kuriose konstatuota, kad E. G. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sumušimo 22 (dvidešimt dviem) smūgiais į galvą bukais kietais daiktais, iš viso į įvairias kūno vietas suduodant 164 (šimtas šešiasdešimt keturis) smūgius ir padarant 5 (penkias) pjautines žaizdas kakle (t. 1, b.l. 37-43, 47-48). Nuteistojo sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti atliktas tyrimas ir pateikta specialisto išvada Nr. G 553/12(04), kurioje J. M. nustatytos muštinės žaizdos ir sužalojimai veide ir kojų srityse (t. 2, b.l. 49). Kita vertus, J. M. nukentėjusiajam E. G. suduotų smūgių skaičius, iš kurių net 22 (dvidešimt du) smūgiai buvo suduoti į gyvybiškai svarbų organą – galvą – nuo kurių nukentėjusysis mirė, eliminuoja net prielaidas dėl būtinosios ginties ribų peržengimo.

Teisėjų kolegija, ištyrusi iš įvertinusi byloje esančius įrodymus – nuteistojo ir liudytojų parodymus, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis, Specialistų išvadas bei kitus byloje esančius duomenis, turėjusius reikšmės nusikalstai veikai tirti ir nagrinėti, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog J. M., tiesiogine tyčia itin žiauriai nužudė nukentėjusįjį E. G. ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Dėl paskirtos bausmės

Nuteistasis jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės sušvelninimo galimybes sieja su jam diagnozuotu emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimu bei nepagrįstai pirmosios instancijos teismo nenustatyta lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi bei padėjo ją atskleisti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą.

Iš nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. M. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje: atsižvelgė į tai, kad jis itin žiauriai (169 smūgiais) padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį negrįžtamas pasekmes – kito žmogaus mirtį, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo E. G. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsižvelgta ir į tai, kad J. M. turi galiojančių administracinių nuobaudų, buityje charakterizuojamas neigiamai, piktnaudžiauja alkoholiu. Įvertinęs atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybių reikšmę, jo konkrečius veiksmus bei kaltės formą (BK 61 straipsnis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad visi aukščiau išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri nesiekia už šį nusikaltimą įstatymo leidėjo nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistajam J. M. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir švelninti ją nėra pagrindo. Nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka ne tik BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį bei bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys), bet ir teisingumo principą, nes byloje nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą svarstyti galimybę skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę (BK 62 straipsnis) ar išimtinių aplinkybių, kurioms esant teismas galėtų paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalį). Tuo tarpu nuteistojo J. M. apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė – jam diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas – skiriant nuteistajam bausmę nėra reikšminga. Byloje atlikus J. M. psichikos tyrimą ( specialisto išvada Nr. 90TPK-73 ), nenustatyta lėtinio psichikos sutrikimo požymių ir žymesnių dėmesio ar atminties sutrikimų (t. 2, b.l. 70-72), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu J. M. negalėjo suprasti daromos nusikalstamos veikos pavojingumo ar valdyti savo veiksmų (BK 17 straipsnis). Nustačius šias aplinkybes nėra pagrindo spręsti klausimo ir dėl teisinio nepakaltinamumo (riboto pakaltinamumo) buvimo ir skirti bausmę vadovaujantis BK 18 straipsnio taisyklėmis.

Nuteistasis taip pat nepagrįstai teigia, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turi būti pripažinta tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tuo atveju, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe (kasacinės nutartys Nr. 2K-444/2010, 2K-138/2011). Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą, jei tokia yra padaryta ir panašiai.

Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad J. M. pripažino esmines bylos aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad jis, nors ir pripažino nužudęs E. G., tačiau bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu savo veiksmus bandė pateisinti, bei nepripažino ir nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus. Kitaip tariant, nuteistasis iš esmės neigė jam inkriminuoto nusikaltimo subjektyvinę pusę – tvirtindamas, kad jo tyčia pateisinama būtinąja gintimi, kurios sąlygomis jis veikė, taip pat neigė sudavęs nukentėjusiajam tokį skaičių – 169 smūgių, tuo iš esmės neigdamas veikęs itin žiauriai, todėl nuteistojo pripažinimas negali būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai galisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir šiuo pagrindu sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Visų išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, jog keisti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu nuteistajam J. M. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo atmesti nukentėjusios N. G. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės tvirtindamas, kad nukentėjusiosios ir jos sūnaus nesiejo glaudūs dvasiniai ryšiai, nukentėjusysis E. G. nepadėdavo savo motinai, nuolatos girtavo ir valkatavo.

Bylos duomenys patvirtina, jog byloje civiline ieškove pripažinta nukentėjusiojo motina N. G. yra ligota, garbaus amžiaus, gyvenanti tik iš gaunamos pensijos, todėl nepaisant to, kad su ja kartu gyvenęs sūnus – nužudytasis E. G. girtaudavo ir gyveno asocialiai, jis visuomet padėdavo savo motinai. Šią aplinkybę patvirtino pati nukentėjusioji N. G. ir nužudytojo E. G. draugas liudytojas A. Z.. Kita vertus, natūralu, jog žuvus sūnui, jo motina patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, juolab, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų motinos ir sūnaus Galskių priešiškus, šaltus santykius.

Kaip žinia, asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.250 straipsnis, 6.284 straipsnio 1 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į motiną ir sūnų siejusius glaudžius dvasinius ir emocinius ryšius, negrįžtamas nusikaltimo pasekmes, nors ir išsamiai neanalizavo CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuotų neturtinės žalos atlyginimo nustatymo kriterijų, tačiau pagrįstai pripažino nukentėjusiosios N. G. reikalavimą priteisti neturtinę žalą dėl sūnaus smurtinio gyvybės atėmimo teisėtu. Atmesti nukentėjusios ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai, apibrėžiami konkrečiais vertinamaisiais požymiais, numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurių sąrašas nėra baigtinis. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-118/2013, 2K-114/2008 ir kt.). Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes, todėl nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus kriterijus, bet ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti tokių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti šių kriterijų visumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad priteisiant neturtinę žalą vienam nukentėjusiajam tokio pobūdžio bylose, pagal konkrečias bylos aplinkybes ši suma yra iki 100 000 Lt. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiajai N. G. priteistinos neturtinės žalos dydį, konstatavęs, jog dėl sūnaus netekties nukentėjusioji patyrė didelę neturtinę žalą, atsižvelgė į realią nuteistojo J. M. socialinę ir turtinę padėtį, jog nuteistasis neturi pastovios gyvenamosios vietos, niekur nedirba ir neturi kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, ir pagrįstai nukentėjusiosios prašomą priteisti sumą patirtai neturtinei žalai atlyginti sumažino nuo 100 000 Lt iki 40 000 Lt, tokiu būdu siekdamas realaus, o ne hipotetinio nukentėjusiajai dėl sūnaus netekties atsiradusių negatyvių pasekmių kompensavimo. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajai priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumažinimas prieštarautų neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirčiai bei sąžiningumo ir teisingumo principams.

Teisėjų kolegija, bylos kontekste ištyrusi ir įvertinusi apelianto nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausme ir priteistu mokėti neturtinės žalos atlyginimu argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl J. M. paskirtos bausmės bei civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra teisingos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.