Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis Ž. K. kaltu iš esmės prisipažino, iš jo parodymų matyti, kad pripažįsta, kad pasirašė už B., tuo metu aplinkybės privertė jį taip padaryti. Jo įmonė ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo išbaigusi kreditą tam tikrai sumai ir tuo metu turėjo vykti (duomenys neskelbtini) inventorizacija, prekės turėjo būti realizuotos juridiškai. Jos buvo išrašytos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu ir jam reikėjo pasirašyti. Šitos prekės užsakytos buvo jo. Iki 2007 metų dirbo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadybininku. Tuo metu, kai dirbo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, ėmė prekes. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi neprisistatė, tik pasirašė už direktorių. V. jį tikrai pažinojo ir negalėjo neatpažinti. Andrejus išrašė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu, o jis pasirašė. Limitas buvo viršytas lygiai sumai, kiek yra išrašytos prekės UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu. Kad A. V. išrašytų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu, tokio tiesioginio nurodymo nebuvo.

Iš civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo V. N. parodymų matyti, kad su Ž. K. ilgai bendravo ir jis savo skolą pripažino. Jis paėmė prekes pasirašęs už UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktorių, ta sąskaita buvo padėta prie apmokėjimų, neatkreipė į tai dėmesio. Tik vėliau išaiškėjo tas parašo netikslumas, kad buvo kitu vardu pasirašyta. Sąskaitoje nurodyta iki kada turėjo atsiskaityti. Kai sąskaita liko neapmokėta, tai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pamatė, kad jie šitų prekių neėmė. Po prekių pasiėmimo tikėjosi, kad sąskaitą apmokės Ž.. Tas prekes Ž. pasiėmė iš Kauno buveinės. Jie iki paskutinės dienos nežinojo, kad Ž. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nedirba. Jis anksčiau kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas prekes imdavo, dėl to jį pažįsta senai. Sutartį su ,,(duomenys neskelbtini)“ turėjo. Jie nebuvo informuoti, kad Žydrūnas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nebedirba. Sąskaitą faktūrą surašo vadybininkai. Sąskaitoje faktūroje nurodomi asmenys įrašomi pasirašymo metu, ranka. Vadybininkui pateikiamas sąrašas, kas turi pasirašyti už prekes, tai jeigu darbas su didelėmis įmonėmis. Su mažesnių įmonių atstovais būna vizualinis kontaktas, vadybininkai mato, pažįsta žmones. Po to, kai išaiškėjo sąskaitos pasirašymo ne savo vardu faktas, kaltinamasis iš karto pripažino, nesiginčijo. Kad nauja sąskaita turi būti ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu jis pripažino. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų sąrašo, kurie galėtų pasiimti prekes, neturėjo. Ž. pasirašė vekselį, kurį turi apmokėti iki 2017-05-05.

Iš civilinio ieškovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo I. B. parodymų matyti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu buvo paimtos prekės, vietoj jo pasirašyta. Tai sąskaita apie kurią niekas nežinoma, ji neįtraukta į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, mokesčiai nesumokėti. Šitą sąskaitą jie gavo su įspėjimu, kodėl yra neapmokama laiku. Prie pranešimo buvo prisegta tos sąskaitos kopija. Iki tol apie tą sąskaitą jokios informacijos neturėjo. Ties jo pavarde ne jo asmeninis parašas. Ar sąskaitas pasirašinėdavo, atsakyti negali. Prekes bet kuris darbuotojas galėjo priimti. Iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tų prekių neturi ir nėra matę.

2014-01-22 PVM sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, kad joje kaip prekes priėmusio asmens pavardė nurodyta UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus B. pavardė ir šalia jos parašas, panašus į Ž. K., taip pat išvardintos prekės: 9 vnt. šviestuvų „Halogen ECO“ 33,81 € vertės; 2 vnt. lempų 5,33 € vertės; lempą 18,18 € vertės; 2 vnt. dangtelių profiliui 15,12 € vertės; 4 metrus dangtelių profiliui 14,55 € vertės; 6 metrus dangtelių profiliui 19,55 € vertės; maitinimo bloką 7,09 € vertės; 4 vnt. maitinimo šaltinių 71,98 € vertės; maitinimo šaltinį 17,99 € vertės; 5 vnt. lempų 132,12 € vertės; 8 vnt. kištukų 9,08 € vertės; 2 vnt. impulsinių maitinimo šaltinių 14,48 € vertės; 14 vnt. impulsinių maitinimo šaltinių 217,92 € vertės; impulsinį maitinimo šaltinį 18,47 € vertės; 12 metrų profilio 48,19 € vertės; 20 metrų juostos „LED“ 209,56 € vertės; 11,5 metrų juostos „LED“ 120,50 € vertės; 4 metrus juostos „LED“ 41,91 € vertės; 7 vnt. juostos „ReFlex“ 31,92 € vertės, 6 vnt. juostos „ReFlex“ 27,33 € vertės; 23 vnt. juostos „ReFlex“ 120,90 € vertės; 43 vnt. juostos „ReFlex“ 226,03 € vertės; 2 vnt. juostos „ReFlex“ 15,24 € vertės; 2 vnt. dimerio su pulteliu 70,92 € vertės (1 t., b. l. 36-37).

Iš liudytojo A. V. parodymų matyti, kad jis kaltinamąjį gerai pažįsta, dirba UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuo 2008 metų, tuomet jie ir susitiko. Kaltinamasis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tuomet dirbo, kaltinamasis užsakydavo prekes. Jis dirbdavo su projektais, pasirinkdavo prekes, kurias tiekdavo ,,(duomenys neskelbtini)“. Jo darbas buvo užsakyti prekes iš gamintojo arba patiekti iš turimų. Užsakymas būdavo arba telefonu arba į ofisą atvažiuodavo. Kaltinamasis dokumentų nepateikdavo. Jis kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas buvo pristatytas. Iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pažinojo tik I. ir Ž., kitų nepažinojo. Įgaliojimo atsiimti prekes nematė. Kaltinamasis kartais ėmė prekes ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu, jis, kiek žino, ten buvo direktorius. Kad prekes be apmokėjimo duoti, su ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo pasirašyta sutartis. Kai sąskaitos nebuvo apmokėtos nustatytais terminais, tiesiog buvo nutraukiamas tiekimas. Jei apmokėjimas užsitęsdavo, tai programoje buvo blokuojama galimybė išrašinėti sąskaitas. Kaltinamasis 2014 metų pradžioje neatsiskaitinėjo, bet jam 2014 liepą buvo išduotos prekės. 2014-01-22 sąskaita ne B., o Ž. buvo atiduotos. Nematė, kad jis pasirašė už direktorių. Čia buvo nedėmesingumas. Po šitos sąskaitos jam neleido daugiau jų spausdinti. Kad prekės nepateko į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, tai paaiškėjo kai prasidėjo aiškinimas iš buhalterijos, kad sąskaitos neapmokamos. Ž. ofise tas prekes pagal sąskaitas užsisakė. Ne tą pačią dieną jis atvažiavo, nes prekes reikia arba užsakyti arba surinkti. Prekes pagal sąskaitas užsakė Ž.. Užsakymai ne fizinio asmens vardu buvo pildomi. Jis užsakant neinformavo kam bus prekės skirtos - ar UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ar ,,(duomenys neskelbtini)“. Jis tik išrašant sąskaitą nurodo kas užsakinėja. Šiuo atveju Ž. buvo. Ž. nurodė rašyti sąskaitą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu. Ar jis tuo metu buvo darbuotojas, nesiaiškino, manė, kad jis darbuotojas. Sąskaita išrašoma kai prekės atsiimamos. Kad prekės būtų anksčiau išduotos, o sąskaita vėliau išrašyta, tai neprisimena, kad tokių atvejų būtų.

Surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad Ž. K., užsakęs prekes UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, atsiimdamas prekes sąskaitą nurodė išrašyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu, pasirašė ją savo parašu, tačiau įrašė ne savo, bet direktoriaus I. B. pavardę, kadangi jo vadovaujama UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ jau buvo išnaudojusi prekių ėmimo be apmokėjimo limitą.

Lietuvos Respublikos BK 300 str. prasme suklastotu laikomas gali būti toks tikras dokumentas, kurio turinys, veikiant jo materialinę formą arba įrašant į jį neteisingus duomenis, buvo neteisėtai pakeistas. Baudžiamoji atsakomybė už dokumento suklastojimą galima tik esant tiesioginei kaltininko tyčiai, t. y. tik nustačius, kad kaltininkas, klastodamas dokumentus, suprato, jog klastoja tikrą dokumentą ir norėjo taip veikti. Kaltinamasis Ž. K. pripažino, kad pasirašydamas PVM sąskaitoje – faktūroje serija KAU Nr. 0023152 pasirašė už UAB „CESSIO“ direktorių I. B.. Kaltinamojo veika, padaryta 2014 m. sausio 22 d., teisingai kvalifikuota kaip tikro dokumento suklastojimas pagal BK 300 str. 1 d.

Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, be to, būtinas sudėties požymis yra veikos padarymo būdas – apgaulė. Kaltininkas turi turėti tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismų praktika išskiria tokius apgaulės kriterijus: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažymėtina, kad LR BK 182 straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos – sukčiavimo sudėtis, kurios tik požymių visuma lemia nusikalstamos veikos konstatavimą. Šios bylos kontekste svarbus dviejų požymių – tyčios ir apgaulės – aiškinimas ir aplinkybių, atskleidžiančių šiuos požymius, vertinimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-335/2010; 2K-633/2012).

Sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001).

Nagrinėjamu atveju nors kaltinamasis Ž. K. ir neneigė, kad prekes paėmė jis, o ne UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bei įsipareigojo apmokėti už paimtas prekes, tačiau teismas neturi jokio pagrindo tikėti jo versija, kad jis neketino apgaule užvaldyti turto, priešingai, visi jo atlikti veiksmai – nurodymas išrašyti sąskaitą faktūrą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu, po to, kai sužinojo, jog neturi galimybės atsiimti prekių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu, pasirašymas apie prekių atsiėmimą sąskaitoje UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus I. B. vardu, nuslėpimas nuo sąskaitą atspausdinusio liudytojo A. V., kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ jis seniai nebedirba bei savalaikis neinformavimas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovų apie savo atliktus veiksmus - liudija, kad jis apgaule, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu ir suklastojęs dokumentą, užvaldė svetimą turtą.

Iš liudytojo A. V. parodymų matyti, kad apsisprendimą perduoti prekes kaltinamajam nulėmė ne tik kaltinamojo nurodymas išrašyti prekes UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu, bet ir ankstesnė bendravimo su kaltinamuoju patirtis – jį pažinojo kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją, kuris ir anksčiau yra ėmęs prekių šios įmonės vardu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Ž. K. prekes iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ paėmė piktnaudžiaudamas darbuotojo A. V. pasitikėjimu, nes jo žinojimas, kad Ž. K. turi teisę imti prekes ne tik UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, bet ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu turėjo lemiamos įtakos jo apsisprendimui perduoti kaltinamajam sąskaitoje nurodytas prekes.

Kaltinamojo Ž. K. veikos pagrįstai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d.

Sukčiavimas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu

Ž. K. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ prekes, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų prekių, 2013 m. sausio 8 d. atvyko į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buveinę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune ir pagal PVM sąskaitą - faktūrą serija CES Nr. 0041507 įgijo prekes: 2 vnt. šviestuvų „Fibra“, kurių bendra vertė 50,04 €; 4 vnt. šviestuvų „M. S.“, kurių bendra vertė 273,90 €; 6 vnt. šviestuvų „M. V.“, kurių bendra vertė 365,23 €; šviestuvą „Post G. G.“, 59,79 € vertės; šviestuvą „Stolpe“, 48,92 € vertės; 2 vnt. šviestuvų „Wexford“, kurių bendra vertė 65,26 €, už kurias vėliau neatsiskaitė 602,55 € sumai, tokiu būdu įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą bendros 602,55 € vertės, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Be to, Ž. K. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų prekių, 2013 m. gruodžio 23 d. atvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune ir pagal PVM sąskaitą - faktūrą serija CES Nr. 0047282 įgijo prekes: 25 vnt. elektroninių transformatorių, kurių bendra vertė 192,22 €; judesio daviklį, 4,96 € vertės; reflektorių 8,87 € vertės; 5 vnt. šviestuvų, kurių bendra vertė 36,80 €; 4 vnt. šviestuvų „Alum“, kurių bendra vertė 232,80 €; 18 vnt. šviestuvų „Avan G21“, kurių bendra vertė 241,66 €; šviestuvą “Avan U11“, 7,64 € vertės; 5 vnt. šviestuvų “DL-5“, kurių bendra vertė 8,76 €; 9 vnt. šviestuvų „DL-6“, kurių bendra vertė 13,06 €; 8 vnt. šviestuvų “L-300“, kurių bendra vertė 15,05 €; šviestuvą“Largo 20“, 10,99 € vertės; 2 vnt. šviestuvų „Poker“, kurių bendra vertė 17,73 €; 3 vnt. šviestuvų „SAN 60“, kurių bendra vertė 7,20 €; šviestuvą “Tico“, 5,18 € vertės; šviestuvą “Tongo 100“, 5,65 € vertės; šviestuvą „Tongo 200“, 9,39 € vertės; šviestuvą „Tongo 300“, 12,98 € vertės, už kurias vėliau neatsiskaitė, tokiu būdu įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą bendros 830,44 € vertės, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Be to, Ž. K. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų prekių, 2014 m. kovo 31 d. atvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune ir pagal PVM sąskaitą - faktūrą serija CES Nr. 0048871 įgijo prekes: 2 vnt. judesio daviklių, kurių bendra vertė 9,92 €; 10 vnt. šviestuvų, kurių bendra vertė 89,33 €; šviestuvą „Algo“, 3,86 € vertės; 2 vnt. šviestuvų „DL-5“, kurių bendra vertė 3,50 €; 21 vnt. šviestuvų „DL-6“, kurių bendra vertė 30,47 €; 4 vnt. šviestuvų „HQ400PC“, kurių bendra vertė 266,34 €; 30 vnt. šviestuvų „R-4000“, kurių bendra vertė 66,44 €; 4 vnt. šviestuvų „Tongo 100“, kurių bendra vertė 22,61 €; 14 vnt. šviestuvų „Tongo 200“, kurių bendra vertė 131,49 € vertės, 5 vnt. šviestuvų „Tongo 300“, kurių bendra vertė 64,88 €, už kurias vėliau neatsiskaitė, tokiu būdu įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą bendros 688,84 € vertės, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Be to, Ž. K. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų prekių, 2014 m. balandžio 2 d. atvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune ir pagal PVM sąskaitą - faktūrą serija CES Nr. 0048952 įgijo prekes: 10 vnt. korpusų, kurių bendra vertė 584,22 €; 7 vnt. korpusų, kurių bendra vertė 414,60 €; 17 vnt. reflektorių, kurių bendra vertė 340,17 €; šviestuvą, 21,45 € vertės; šviestuvą „7907“, 13,49 € vertės; 3 vnt. šviestuvų „Atla“, kurių bendra vertė 17,45 €; šviestuvą „Lavado“, 44,12 € vertės; 11 vnt. šviestuvų „(duomenys neskelbtini)“, kurių bendra vertė 246,71 €, už kurias vėliau neatsiskaitė, tokiu būdu įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą bendros 1682,21 € vertės, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Be to, Ž. K. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų prekių, 2014 m. liepos 31 d. atvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune ir pagal PVM sąskaitą - faktūrą serija CES Nr.0050932 įgijo prekes: šviestuvą, 11,45 € vertės, šviestuvą „POP UNO“, 61,12 € vertės, už kurias vėliau neatsiskaitė, tokiu būdu įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą bendros 72,57 € vertės, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 3 d.

Kaltinamasis Ž. K. kaltu neprisipažino, iš jo parodymų matyti, kad atsiskaitymai už prekes su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdavo. Pilnai už tas prekes neatsiskaitė, bet daliniai apmokėjimai vyko, paskutinis mokėjimas buvo 2016 metais, tai patvirtina kasos pajamų orderis, pinigų priėmimo kvitas, mokėjimo nurodymas, kurie buvo prijungti prie baudžiamosios bylos. Pilnai atsiskaityti įmonė neturėjo galimybės. Pripažįsta prekių, užfiksuotų faktūrose, paėmimą. Imdamas prekes neturėjo tikslo neatsiskaityti. Viskas vyko tokiu principu: paimtos prekės buvo skirtos parduoti asmeniui ir vėliau būtų gavęs pinigus bei atsiskaitęs, bet tai neįvyko, nes iš asmens, kuriam perdavė prekes, negali atgauti pinigų, su tuo žmogumi negali susisiekti. Su tuo žmogumi buvo žodinis susitarimas. Atsiskaityti jis turėjo projektą visiškai realizavus. Ar projektas buvo realizuotas, nežino. Jo atsiskaitymo terminas buvo 30 dienų. Negavęs atsiskaitymo, važiavo į kitą įmonę, nes ir viena ir kita pagal produkciją giminingos. Kad turės galimybę atsiskaityti manė, nes įmonė veikė nuo 2007 metų pabaigos ir atsiskaitymai vyko. Prekes atiduodavo tam asmeniui pasitikėjimo būdu. Galutinio prekių sąrašo nebuvo fiksuojama. Mano esąs sąlyginai to asmens apgautas. Tikėjosi, kad tai bus perspektyva į ateitį, reikėjo ieškoti kaip kriziniu laikotarpiu išeiti iš tos duobės. Asmens, su kuriuo bendravo, kontaktų neturi, jį matė tik kelis kartus. Jo paklausus kada bus atsiskaitymai, jis tvirtindavo, kad mėnesio, dviejų, trijų tai išsispręs. Viešoje vietoje, kavinėse su juo susitikinėjo. Sutarties neturi, avanso nėra gavęs, jo asmens dokumentų patikrinti neturėjo minties. Jo įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla mokesčių inspekcijoje atsispindi, Sodroje. Pokriziniu laikotarpiu įmonė turėjo finansinių sunkumų, bet nebuvo sustabdžiusi savo veiklos. Prekių apyvarta buvo reguliari. Įmonė prekes nupirkusi, jas realizuodavo, tiekėjų įmonė turėjo. 2014 metais vykdė pardavimus. Pagal terminus neatsiskaitė, nes finansinė būklė nebeleido to daryti. Įmonė turėjo mokėti ir mokesčius valstybei, visiems pinigų neužteko. Kiek šiuo metu pinigų yra kasoje, negali atsakyti. Iš įmonės ar pasisavinęs 8000 eurų, negali atsakyti, nežino, ar buhalteris paminėjo tikslią sumą. 2015 metais vienas mokėjimas buvo padarytas, 2015-05-25 eurai buvo pravesti, tai ,,Imperija“ sumokėjo pinigus „(duomenys neskelbtini)“, kiti mokėjimai šiais metais.

Iš civilinio ieškovo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atstovo I. B. parodymų matyti, kad prekes pasiimdavo ,, (duomenys neskelbtini)“ direktorius Ž.. Jis jas pasiimdavo ir pasirašydavo, kad tokį kiekį yra gavęs. Įsiskolinimas susidarė per 1,5 metų. Prekes buvo leidžiama imti nesumokėjus, nes ant sąskaitų buvo nurodoma, kad turi atsiskaityti. Tų terminų buvo nesilaikoma. Su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir Ž. bendraudavo, prašinėdavo pinigų ir buvo pastoviai žadama. Prireikus prekių jis atvažiuodavo ir jų prašydavo. Kaltinamasis sakydavo, kad išėjęs jau padarys pavedimą. Pinigų priėmimo kvitas buvo išrašomas kaip dalinis apmokėjimas sąskaitos. Kad kaltinamojo bus apmokėta manė, nes juo tikėjo kaip įmonės vadovu. Jis pasakodavo bet ką, o jie juo patikėdavo. Jis kalbėdavo labai įtikinamai, nurodydavo įtikinamas priežastis. Tų priežasčių nebandydavo patikrinti, nes neetiška gilintis ką jis daro, su kuo dirba, čia jo verslas. Skolininkų jo įmonė turi ir daugiau, bet jie moka pagal nurodytus terminus. Kaltinamasis iš pradžių dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, paskui savo įmonę įkūrė. Atsirado problemų dėl atsiskaitymų nuo pirmos sąskaitos. Kodėl neatsiskaitydavo, jis nesidomėjo, nes nesikiša į svetimą verslą.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo pareiškimas, kuriame prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Ž. K. įvykdyto sukčiavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu (1 t., b. l. 3-6).

2013-01-08 PVM sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, kad Ž. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo prekes: 2 vnt. šviestuvų „Fibra“ 50,04 € vertės; 4 vnt. šviestuvų „M. S.“ 273,90 € vertės; 6 vnt. šviestuvų „M. V.“ 365,23 € vertės; šviestuvą „Post G. G.“ 59,79 € vertės; šviestuvą „Stolpe“ 48,92 € vertės; 2 vnt. šviestuvų „Wexford“ 65,26 € vertės (1 t., b. l. 10).

2013-12-23 PVM sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, kad Ž. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paėmė 25 vnt. elektroninių transformatorių 192,22 € vertės; judesio daviklį 4,96 € vertės; reflektorių 8,87 € vertės; 5 vnt. šviestuvų 36,80 € vertės; 4 vnt. šviestuvų „Alum“ 232,80 € vertės; 18 vnt. šviestuvų „Avan G21“ 241,66 € vertės; šviestuvą „Avan U11“ 7,64 € vertės; 5 vnt. šviestuvų „DL-5“ 8,76 € vertės; 9 vnt. šviestuvų „DL-6“ 13,06 € vertės; 8 vnt. šviestuvų „L-300“ 15,05 € vertės; šviestuvą „Largo 20“ 10,99 € vertės; 2 vnt. šviestuvų „Poker“ 17,73 € vertės; 3 vnt. šviestuvų „SAN 60“ 7,20 € vertės; šviestuvą „Tico“ 5,18 € vertės; šviestuvą „Tongo 100“ 5,65 € vertės; šviestuvą „Tongo 200“ 9,39 € vertės; šviestuvą „Tongo 300“ 12,98 € vertės (1 t., b. l. 11).

2014-03-31 PVM sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, kad Ž. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paėmė prekes: 2 vnt. judesio daviklių 9,92 € vertės; 10 vnt. šviestuvų 89,33 € vertės; šviestuvą „Algo“ 3,86 € vertės; 2 vnt. šviestuvų „DL-5“ 3,50 € vertės; 21 vnt. šviestuvų „DL-6“ 30,47 € vertės; 4 vnt. šviestuvų „HQ400PC“ 266,34 € vertės; 30 vnt. šviestuvų „R-4000“ 66,44 € vertės; 4 vnt. šviestuvų „Tongo 100“ 22,61 € vertės; 14 vnt. šviestuvų „Tongo 200“ 131,49 € vertės; 5 vnt. šviestuvų „Tongo 300“ 64,88 € vertės (1 t., b. l. 12).

2014-04-02 PVM sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, kad Ž. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paėmė prekes: 10 vnt. korpusų 584,22 € vertės, 7 vnt. korpusų 414,60 € vertės, 17 vnt. reflektorių 340,17 € vertės; šviestuvą 21,45 € vertės; šviestuvą „7907“ 13,49 € vertės; 3 vnt. šviestuvų „Atla“ 17,45 € vertės; šviestuvą „Lavado“ 44,12 € vertės; 11 vnt. šviestuvų „Paseo“ 246,71 € vertės (1 t., b. l. 13).

2014-07-31 PVM sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, kad Ž. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo prekes: šviestuvą 11,45 € vertės ir šviestuvą „POP UNO“ 61,12 € vertės (1 t., b. l. 14).

Iš liudytojo K. V. parodymų matyti, kad su kaltinamuoju susipažino per draugus, jis paprašė pabuhalteriauti. Nuo 2010 metų iki 2015 metų santykiai buvo, tvarkė „(duomenys neskelbtini)“ įmonės dokumentus, buvo priimtas į darbą „(duomenys neskelbtini)“. Susitikdavo kartą į mėnesį. Kaltinamasis atnešdavo sąskaitas, o jis pasakydavo kiek algos išmokėti, kaltinamajam suvesdavo duomenis: likutį, skolą, pasakydavo kiek turi Sodrai, mokesčiams mokėti, kasą suvesdavo. Grynų pinigų netvarkė. Įmonė vykdė prekių pirkimą ir perpardavimą. Montavimo darbų kelios sąskaitos buvo. Veikla vyko tik Lietuvoje. Jis tik minėjo, kad išvažiuoja į Norvegiją. Su juo elektroniniu būdu susisiekdavo. Veikla sustojo balandžio mėnesį 2015 metų. 2013, 2014 metais likučio praktiškai nebūdavo. Atlyginimas jam buvo mokamas visą laiką, kartais vėluodavo. 2013 metų pabaigoje buvo 27000 litų. Pardavimų suma 2014 metų sausį su PVM 1184 litai, paskui sausio, vasario, kovo mėnesį buvo po dvi sąskaitas. Kasos jis netikrino, kaltinamasis tik pasakydavo, kiek turi būti pinigų. Pagal dokumentus prekių yra, kasoje pinigų rugsėjo mėnesį, 2015 metų, suvesta 8131,21 euro. Prekių yra už 1062,45 eurų. Buvo mokesčiai VMI ir Sodrai. VMI skolos nėra.

Kaltinamojo kaltė įrodinėjama civilinio ieškovo parodymais bei neapmokėtomis PVM sąskaitomis – faktūromis.

Ištyrus byloje surinktus įrodymus, nustatyta, kad Ž. K. pareikšti kaltinimai dėl sukčiavimo nepasitvirtino. Byloje nustatyta, kad kaltinamasis Ž. K. nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2014 m. liepos 31 d. ėmė prekes iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir už jas neatsiskaitė suėjus nustatytam atsiskaitymo terminui.

Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, be to, būtinas sudėties požymis yra veikos padarymo būdas – apgaulė. Kaltininkas turi turėti tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismų praktika išskiria tokius apgaulės kriterijus: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažymėtina, kad LR BK 182 straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos – sukčiavimo sudėtis, kurios tik požymių visuma lemia nusikalstamos veikos konstatavimą. Bylos kontekste svarbus dviejų požymių – tyčios ir apgaulės – aiškinimas ir aplinkybių, atskleidžiančių šiuos požymius, vertinimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-335/2010; 2K-633/2012).

Sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001). Kaip papildomas taip pat taikytinas nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2013, 2A-7-9/2013).

Šiuo atveju yra aktuali apgaulės (piktnaudžiavimo pasitikėjimu) esmingumo įvertinimo problema, nes prokuroras ir gynėjas dėl šios aplinkybės padarė skirtingas išvadas. Prokuroras, darydama išvadą, kad Ž. K. panaudojo apgaulę ir ji buvo esminė sąlyga, dėl kurios jis įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, savo išvadą pagrindė tuo, kad Ž. K. pažadėjo apmokėti už paimtas prekes, tačiau to nepadarė, prekių negrąžino. Tačiau kaip matyti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo paaiškinimų, pagrindo tikėti Ž. K. pažadais nebuvo jokio, nes atsiskaitymai su jo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebūdavo sklandūs nuo pat jų bendradarbiavimo pradžios, jis nebuvo sudaręs įspūdžio, kad juo galima pasitikėti, be to, kaltinamasis, turėdamas įsiskolinimų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo nurodęs jokių pagrįstų aplinkybių ar faktų, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad jis atsiskaitys už paimtas prekes.

Savo ruožtu tiek gynėjas, tiek Ž. K. nurodė, kad Ž. K. jokios apgaulės nenaudojo, savo išvadą motyvavo tuo, kad Ž. K. neatsiskaitė dėl susiklosčiusios sunkios finansinės situacijos, skolą jis pripažįsta, sandoris buvo sudarytas šalims laisvai apsisprendus ir nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad Ž. K. būtų apsunkinęs civiliniam ieškovui ginti savo teises civiline tvarka.

Šioje byloje nustatyta, kad civilinis ieškovas prekes Ž. K. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinime nurodytu laikotarpiu prekes perdavė penkis kartus, laikotarpis tarp perdavimų – nuo 2 dienų iki 11 mėnesių. Perduodant prekes, buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Iš civilinio ieškovo atstovo parodymų matyti, kad apsisprendimą perduoti prekes atidedant apmokėjimą nulėmė tai, kad kaltinamasis Ž. K. pažadėjo už jas apmokėti, nors nebūdavo apmokėjęs prieš tai pateiktos sąskaitos, o atsiskaitymai nebūdavo sklandūs nuo pat bendradarbiavimo pradžios, pasitikėjimo Ž. K. neturėjo. Duomenų, kad Ž. K. būtų pateikęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ kokią nors žinomai neteisingai informaciją apie savo ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę būklę, nenustatyta. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai Ž. K. nesiteiravo apie UAB „LT Imperija“ turtinę padėtį, nesiaiškino, kur ir kam Ž. K. realizuoja iš jų paimtas prekes, todėl darytina išvada, kad kaltinamojo pažadai atsiskaityti neturėjo esminės įtakos apsisprendimui perduoti prekes, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo nusikalstamos veikos požymių, o susiklostė civiliniai prievoliniai santykiai. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012).

Vertinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, siekiant atriboti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, akivaizdu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisė gali būti apginta civilinio proceso tvarka. Nenustatyta, jog Ž. K. tyčia būtų kaip nors sudaręs situaciją, kuri būtų sutrukdžiusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų tiek apsunkintas, kad taptų neįmanomu. Tai, kad dėl susidariusių aplinkybių jis savo pažado, apmokėti už prekes ar jų grąžinti, negalėjo įgyvendinti, negali būti traktuojama kaip apgaulė, sudaranti sukčiavimo sudėties būtiną požymį.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje vyrauja nuostata, jog negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos, kai įvairūs tarpusavyje kylantys ginčai ir konfliktai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu elgesiu, nevertinant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, bei nesinaudojant kitų teisės šakų normomis, atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Šioje byloje nustatytos aplinkybės duoda pagrindo daryti išvadą, jog tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kaltinamojo Ž. K. vadovaujamos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali būti išspęsti civilinių įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju kaltinamasis Ž. K. išteisintinas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytų nusikalstamų veikų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Sukčiavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu

Ž. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų prekių, 2013 m. lapkričio 5 d. atvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ Kauno filialą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, ir pagal PVM sąskaitą - faktūrą serija KAU Nr. 0022968 įgijo prekes: 10 vnt. lempų „Philips“, kurių bendra vertė 205,01 €; 10 vnt. įmontuojamų šviestuvų „Round“, kurių bendra vertė 1270,35 € už kurias vėliau neatsiskaitė, tokiu būdu įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą bendros 1475,36 € vertės, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Kaltinamojo kaltė įrodinėjama civilinio ieškovo parodymais bei neapmokėta PVM sąskaita-faktūra.

Iš civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo V. N. parodymų matyti, kad su K. ilgai bendravo ir jis savo dvi skolas pripažino. Sąskaitoje nurodyta iki kada turi atsiskaityti, tikėjosi, kad apmokės Ž.. Tas prekes Ž. pasiėmė iš Kauno buveinės. Anksčiau jis, kaip UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, prekes imdavo, dėl to jį pažysta senai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartį su ,,(duomenys neskelbtini)“ turėjo. Jie nebuvo informuoti, kad Ž. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nebedirba. Sąskaitą faktūrą surašo vadybininkai. Sąskaitoje faktūroje nurodomi asmenys įrašomi pasirašymo metu, ranka. Vadybininkui pateikiamas sąrašas, kas turi pasirašyti už prekes, tai jeigu darbas su didelėmis įmonėmis. Su mažesnių įmonių atstovais būna vizualinis kontaktas, vadybininkai mato, pažįsta žmones. Ž. pasirašė vekselį, kurį turi apmokėti iki 2017-05-01.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo pareiškimas, kuriame prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Ž. K. įvykdyto sukčiavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu (1 t., b. l. 3-6, 40).

2013-11-05 PVM sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, kad Ž. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo prekes: 10 vnt. lempų „Philips“ 205,01 € vertės ir 10 vnt. įmontuojamų šviestuvų „Round“ 1270,35 € vertės (1 t., b. l. 43).

Iš paprasto neprotestuotino vekselio kopijos matyti, kad Ž. K. įsipareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2017-05-01 sumokėti 3094,66 Eur (2 t., b. l. 38).

Nustatyta, kad civilinis ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes Ž. K. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinime nurodytu laikotarpiu perdavė prekes, buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra. Iš civilinio ieškovo atstovo parodymų matyti, kad apsisprendimą perduoti prekes atidedant apmokėjimą nulėmė tai, kad kaltinamasis Ž. K. pažadėjo už jas apmokėti. Duomenų, kad Ž. K. būtų pateikęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ kokią nors žinomai neteisingai informaciją apie savo ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę būklę, nenustatyta. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai Ž. K. nesiteiravo apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę padėtį, nesiaiškino, kur ir kam Ž. K. realizuos iš jų paimtas prekes, todėl darytina išvada, kad kaltinamojo pažadas atsiskaityti neturėjo esminės įtakos apsisprendimui perduoti prekes, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo nusikalstamos veikos požymių, o susiklostė civiliniai prievoliniai santykiai. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012).

Vertinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, siekiant atriboti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, akivaizdu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisė gali būti apginta civilinio proceso tvarka. Nenustatyta, jog Ž. K. tyčia būtų kaip nors sudaręs situaciją, kuri būtų sutrukdžiusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų tiek apsunkintas, kad taptų neįmanomu, priešingai, 2015-03-12 kaltinamasis Ž. K. pasirašė neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2017-05-01 sumokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 3094,66 €. Tai, kad dėl susidariusių aplinkybių jis savo pažado apmokėti už prekes ar jų grąžinti negalėjo įgyvendinti, negali būti traktuojama kaip apgaulė, sudaranti sukčiavimo sudėties būtiną požymį.

Sukčiavimas A. B. atžvilgiu

Ž. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad turėdamas išankstinį ketinimą apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų pinigų, pažadėjęs atlikti A. B. apšvietimo darbus ir nupirkti apšvietimo prekes, laikotarpiu nuo 2013 m. pabaigos iki 2014 m. pradžios, Kaune, (duomenys neskelbtini), paėmė iš nukentėjusiojo A. B. 290 €, tačiau apšvietimo neįrengė, apšvietimo prekių nenupirko ir nukentėjusiajam pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule įgijo svetimą A. B. priklausantį turtą 290 €, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Kaltinamasis Ž. K. kaltu neprisipažino, iš jo parodymų matyti, kad su Baltrušaičiu turėjo asmeninių abipusės pagalbos susitikimo atvejų, jam ir lempučių neveikiančių buvo pakeitęs. Jo duoti pinigai buvo skirti šviestuvėliams nupirkti. Negrąžino pinigų nepavykus nupirkti, nes neturėjo galimybių tuo metu grąžinti. Šiuo metu pinigus grąžinęs.

Iš nukentėjusiojo A. B. parodymų matyti, kad kaltinamasis jo įmonėje buvo lemputes pakeitęs, užsimezgė darbiniai santykiai. Vėlyvą rudenį nutarė eksterjere padaryti apšvietimą (lauko apšvietimo darbus), kuris turėjo kainuoti 7000 litų. Ž. paprašė 1000 avanso. Padavė avansą, kurio dydį nustatė kaltinamasis, nes jam reikėjo pinigų medžiagų įsigijimui. Ž. nustatė avanso dydį. Žadėjo darbus atlikti, bet šalnos sutrukdė, be to nutarė geresnius šviestuvus pirkti, todėl susitarė laukti pavasario, tačiau atėjus pavasariui jo telefonas jau neatsakinėjo. Kai perdavė pinigus, daugiau su juo nebendravo. Vėliau su kaltinamuoju nesusisiekė. Kai sutarė dėl darbų pavasarį, pinigų neprašė grąžinti. Vykstant teismo procesui kaltinamasis grąžino paimtus pinigus.

Iš A. B. pareiškimo matyti, kad jis prašo pradėti ikiteisminį tyrimą Ž. K. atžvilgiu dėl iš jo apgaulės būdu pasisavinto turto, kuriame nurodė iš esmės panašias aplinkybes (1 t., b. l. 3-6).

Iš A. B. rašto matyti, kad jis 2016-04-16 gavo iš Ž. K. 90 eurų kaip dalį skolos (2 t., b. l. 39).

Ištyrus surinktus įrodymus darytina išvada, kad įrodymai nepatvirtino kaltinime nurodytų aplinkybių, t. y. nepatvirtino, kad imdamas iš nukentėjusiojo pinigus, kaltinamasis turėjo išankstinį ketinimą apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiauti pasitikėjimu, nuslėpė savo tikslą neketindamas grąžinti paimtų pinigų, nes iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad kaltinamajam savalaikiai atlikti numatytus apšvietimo darbus sukliudė objektyvios sąlygos, t. y. oro sąlygos, o sutarus dėl darbų atlikimo vėliau, grąžinti perduoto avanso neprašė, vėliau susisiekti nepavyko, o vykstant baudžiamajam procesui, kaltinamasis pinigus grąžino. Pats kaltinamasis nurodė, kad savalaikiai pinigų negrąžino dėl susiklosčiusios sunkios materialinės padėties. Ši jo versija nebuvo paneigta.

Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, be to, būtinas sudėties požymis yra veikos padarymo būdas – apgaulė. Šiuo atveju nebuvo surinkta įrodymų, kad kaltinamasis turėjo išankstinį tikslą paėmęs pinigus neatlikti numatytų darbų. Atsižvelgiant į tai, Ž. K. išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Sukčiavimas G. V. atžvilgiu

Ž. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad turėdamas išankstinį ketinimą apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų pinigų, 2013 m. rudenį, tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, apgaule įtikinęs nukentėjusįjį G. V., kad pinigus panaudos verslo plėtrai Norvegijoje, nors jokio verslo Norvegijoje nevykdė ir iš G. V. per du kartus paėmė 14481 € bei 2014 m. birželio 2 d., Kaune, Savanorių pr. 8-1 surašė paprastąjį vekselį, pagal kurį besąlygiškai įsipareigojo grąžinti G. V. 22030 € iki 2014-06-16, tačiau nukentėjusiajam pinigų negrąžino ir juos pasisavino, tokiu būdu piktnaudžiaudamas pasitikėjimu ir panaudodamas apgaulę įgijo svetimą G. V. įklausantį turtą 14481 €, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Kaltinamasis Ž. K. kaltu neprisipažino, iš jo parodymų matyti, kad V. skolino jam pinigus už palūkanas ir mokėjimai vyko sumokant palūkanas bei pratęsiant vekselį. Palūkanos buvo įspūdingo dydžio, jų mokėjimas apsunkimo jo finansinę padėtį. Iš V. skolinosi 10000 litų su 4 procentų mėnesinėmis palūkanomis. Palūkanas grąžindavo ir vekselį pratęsdavo kas trys mėnesiai. 10000 litų negrąžino, tačiau palūkanos buvo sumokamos. Palūkanos vėliau buvo padidintos. Du kartus ėmė pinigus iš V. - 10000 ir 22000 litų. Dalis palūkanų buvo mokama iš tos pačios skolos paimtos, kita dalis iš veiklos. Pinigus skolinosi naujai veiklai vystyti Norvegijoje. Ką V. sakydavo konkrečiai, neatsimena. Reikėjo prekes transportuoti, suderinti kainas, tinklalapio reikėjo. G. V. pinigai buvo panaudoti patalpoms, ekspozicijai. Jis buvo neoficialus dalininkas, kol viską oficialiai įformins. Tuo metu Norvegijoje negyveno. T. L. buvo jo partneris. T. L. vadovavo bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, o jis buvo atstovas, vietininkas Lietuvoje. Pinigus investavo į ekspozicijos įrengimą. Iki praeitų metų galo ekspozicija veikė. Norvegijoje buvo tuo metu 3-4 kartus. Kiek grynais paėmė iš V., tiksliai negali patvirtinti, bet iki 23000 buvo atsiskaityta. V. sakydavo, kad pinigai reikalingi verslui Norvegijoje. Veiklos neįformino. Pinigus iš V. išleido kelionėms į Norvegiją, ten pragyvenimui, paieškai tiekėjų. Apie 8000 eurų per visą šį laikotarpį sumokėjo V., skolos nevengė pripažinti. Kai V. skambindavo, jis atsiliepdavo, nesislapstė. Vekseliai pasirašyta yra jo. 2014-10-14 sprendimas už akių dėl to paties vekselio priimtas.

Iš nukentėjusio G. V. parodymų matyti, kad Ž. K. prašė paskolinti pinigų, o jis paskolino. Ž. mokėdavo palūkanas ir 2011 metų pradžioje jis paprašė dar 25000 litų. Pasakė, kad reikia verslui Rusijoje, Norvegijoje. Tada jam šią sumą paskolino. Ž. K. sakė, kad atiduos pinigus, rašė vekselius. Kai pradėjo nebeatsiskaitinėti, paprašė, kad jis savo firmos vardu laidavimą parašytų. Užrašė Ž. K. laidavimą firmai. Iki pirmos paskolos suteikimo buvo pažįstami senai, draugiški santykiai siejo. Ž. K. sudarė gero, patikimo žmogaus įvaizdį. Kadangi senai bendravo, jis atrodė dalykiškas, gerai apsirengęs, todėl nesudarė apgaviko įvaizdžio. Iki šios paskolos gal tris kartus jam buvo paskolinęs pinigų. Kam jis skolinosi, jis nelabai gilinosi. Jei žmogus darė biznį, manė padės. Jei Ž. K. būtų nurodęs, kad ne verslui skolinasi, nežino ar būtų paskolinęs. Jo verslu nesidomėjo, manė, kad tai ne jo reikalas. Apie jo verslą žinojo tai, kad jis prekiauja šviestuvais, įrenginėja apšvietimo sistemas. Kokiam verslui skolinasi jis konkrečiai nepasakė. A. N., kai pasakė, pasirodė keistoka. Skolino Žydrūnui, nes buvo draugiški santykiai, geras įvaizdis, mokėjimas bendrauti. Palūkanas buvo sutarę. Be palūkanų nebūtų skolinęs. Jei palūkanos už banko būtų mažesnės, būtų neskolinęs. 25000 litų paskolos negrąžino, mokėjo palūkanas. Neatsimena kiek palūkanų yra gavęs iš K.. Antrą kartą jis atvažiavo į namus ir sakė, kad viskas puikiai sekasi, paprašė dar paskolinti. Tuo metu smulkiau, kaip tas verslas veikia, jis nelabai įsigilino. Po antro paskolinimo palūkanų nemokėjo. 50000 litų jam paskolino per du kartus. Jei prieš tai būtų nesumokėjęs palūkanų, tai antrą kartą nebūtų skolinęs. Civiline tvarka tą sumą prisiteisė. Vekselio perrašymai vyko jo (nukentėjusiojo) iniciatyva. Seną vekselį atiduodavo, kai pasirašydavo naują. Naujajame vekselyje suma buvo ta, kurią sutarė, kad jis turi atiduoti. Sunkiai visą pasirašymo kelią atsimena. Vekselių suma didėdavo proporcingai nesumokėtoms palūkanoms. Turi tik paskutinį vekselį. Pirmą kartą paskolino daugiau nei prieš 10 metų. Jis vekselių kiek išrašė neatsimena, bet daug. Kaltinamais kiek davė pinigų, negali nurodyti. Jis palūkanas mokėjo iki 2013 metų ir vekselius pasiimdavo. Negali įvardinti, kurį paskutinį vekselį išrašė kaltinamasis. 25000 paskolino antrą kartą 2014 metų pavasarį.

G. V. pareiškimas, kuriame jis prašo pradėti ikiteisminį tyrimą Ž. K. atžvilgiu dėl iš jo apgaule pasisavinto turto (b. l. 3-6).

Iš 2014-06-02 paprasto vekselio, sudaryto Kaune, (duomenys neskelbtini), matyti, kad Ž. K. besąlygiškai įsipareigoja sumokėti G. V. 22030 eurų iki 2014 m. birželio 16 d. (1 t., b. l. 16).

Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, be to, būtinas sudėties požymis yra veikos padarymo būdas – apgaulė. Kaltininkas turi turėti tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismų praktika išskiria tokius apgaulės kriterijus: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažymėtina, kad LR BK 182 straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos – sukčiavimo sudėtis, kurios tik požymių visuma lemia nusikalstamos veikos konstatavimą. Šios bylos kontekste svarbus dviejų požymių – tyčios ir apgaulės – aiškinimas ir aplinkybių, atskleidžiančių šiuos požymius, vertinimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-335/2010; 2K-633/2012).

Sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001). Kaip papildomas taip pat taikytinas nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2013, 2A-7-9/2013).

Nagrinėjamoje byloje yra aktuali apgaulės (piktnaudžiavimo pasitikėjimu) esmingumo įvertinimo problema, nes prokuroras ir gynėjas dėl šios aplinkybės padarė skirtingas išvadas. Prokuroras, darydamas išvadą, kad Ž. K. panaudojo apgaulę ir ji buvo esminė sąlyga, dėl kurios jis įgijo G. V. turtą, savo išvadą pagrindė tuo, kad Ž. K., palaikydamas gerus tarpusavio santykius, skolindamasis mažesnes pinigų sumas ir jas grąžindamas, nukentėjusiajam sudarė įspūdį, kad juo galima pasitikėti, ir, įgijęs pasitikėjimą, turėdamas įsiskolinimų, nukentėjusiajam nurodė, kad ketina vykdyti verslą Norvegijoje ir, kad dėl to jam būtina paskola. Savo ruožtu gynėjas nurodė, kad Ž. K. jokios apgaulės nenaudojo, savo išvadą motyvavo tuo, kad Ž. K. pinigai buvo paskolinti ne tik dėl gerų tarpusavio santykių, bet ir tikintis gauti dideles palūkanas; skolą jis pripažįsta, sandoris buvo sudarytas šalims laisvai apsisprendus; teismo sprendimas dėl skolos priteisimo yra vykdomas, nėra nustatyta ir aplinkybių, kurios rodytų, kad Ž. K. būtų apsunkinęs nukentėjusiajam ginti savo teises civiline tvarka.

Iš nukentėjusio parodymų matyti, kad apsisprendimą paskolinti Ž. K. pinigus nulėmė draugiški santykiai ir tai, kad Ž. K. pažadėjo mokėti ir kurį laiką mokėjo dideles palūkanas. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam nebuvo žinoma, kokiu iš tiesų verslu užsiiminėjo Ž. K. N., kad jis nesidomėjo, kam konkrečiai bus panaudota jo suteikta paskola ir iš kokių lėšų Ž. K. ją grąžins, darytina išvada, kad Ž. K. pateikta informacija apie verslą Norvegijoje neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą.