Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kėtis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-4219-553/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Seviga“ ieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Kėtis“ dėl nuostolių atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Seviga“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Kėtis“ 13 908,95 Eur sumą rangos darbų trūkumams pašalinti, 29 340,58 Eur sumą, 550 Eur nuostolių už statybos trūkumų nustatymo ir kaštų skaičiavimo ataskaitos parengimą, 6 procentų metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą, motyvuodama tuo, kad ieškinio suma yra labai didelė, o atsakovė veikia nesąžiningai ir sąmoningai nevykdo sutartinių įsipareigojimų, be to, neturi nekilnojamojo turto.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartimi ieškovės prašymo netenkino.Ieškovė pateikė pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti už 43 799,53 Eur sumą atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą (uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę) ir (ar) atsakovės turtines teises ir pinigines lėšas, esančias banko ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose.Ieškovė nurodė, kad jai tapo žinomos aplinkybės apie atsakovės įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir VSDFV), kuris nuolat auga ir šiuo metu siekia 2 797,19 Eur sumą. Ieškovės nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovės finansinė padėtis blogėja, todėl žinant, jog ji neturi jokio nekilnojamojo turto, o kilnojamasis turtas yra ypatingai likvidus, kyla grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ne mažesnei kaip 43 800 Eur sumai, o nesant šio turto ar jo nepakankant, nustatė areštuoti atsakovės turtines teises ir pinigines lėšas, esančias bankų ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus bei atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį.Teismas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl atsakovės skolos VSDFV ir jos augimo pripažino reikšmingomis, vertinant ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmę, nes tokiu atveju, teismo įsitikinimu, yra pagrindas sutikti su ieškovės pozicija, kad atsakovės finansinė padėtis nuolat blogėja ir ji nėra pajėgi vykdyti net mokestinių prievolių. Teismas pažymėjo, kad byloje esant įrodymams, jog atsakovė neturi jokio nekilnojamojo turto, vertinant pareikšto ieškinio sumą ir nustatytas aplinkybes apie atsakovės turimus įsiskolinimus, spręstina, kad yra tikslinga areštuoti atsakovės turtą ne mažesnei nei 43 799,53 Eur sumai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „Kėtis“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Atsakovės įsiskolinimas VSDFV 2016 m. balandžio 12 d. sudarė 2230,51 Eur ir jis mažėjo. Be to, minėtas įsiskolinimas nerodo atsakovės sunkios finansinės padėties. Valstybė atsakovei turi grąžinti sumokėtą PVM mokestį, kuris sudaro 3 520 Eur, t.y. kur kas daugiau nei atsakovės skola. Be to, atsakovė šiuo metu yra pateikusi du ieškinius kitiems juridiniams asmenims dėl įsiskolinimų, kurių suma iš viso sudaro daugiau nei 11 000 Eur, padengimo. Dar dviejų juridinių asmenų įsiskolinimai atsakovei sudaro 30 000 Eur. Taigi teismo argumentas, kad atsakovės įsiskolinimas VSDFV rodo jos sunkią finansinę padėtį, klaidingas, nes kitų juridinių asmenų įsiskolinimai atsakovei yra daugiau nei dvidešimt kartų didesni.Atsakovė yra 10 metų statybos veiklą vykdanti įmonė, vertinanti savo vardą ir gerbianti klientus, o ta aplinkybė, kad tarp ieškovės ir atsakovės kilo ginčas, nereiškia, jog atsakovei nepalankaus sprendimo atveju ji gali siekti skubiai realizuoti turtą.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas smarkiai apsunkina įmonės finansinę veiklą, trukdo tinkamai funkcionuoti, atsiskaityti su verslo partneriais. Be to, įmonei reikia skirti papildomų žmoniškųjų išteklių, siekiant tinkamai bendradarbiauti su antstoliu. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovei yra nepagrįstas, prieštaraujantis teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principams. Teismas rėmėsi vienu ieškovės pateiktu įrodymu – įsiskolinimu VSDFV, kai kiti ieškovės argumentai yra tik pamąstymai ir prielaidos, ką įrodo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartis, kuria ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas.

Ieškovė UAB „Seviga“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Atsakovės įsiskolinimas valstybei tik dar padidėjo ir sudaro 3 494,25 Eur. Aplinkybė, kad įsiskolinimas tęsiasi jau 4 mėnesius, rodo prastą atsakovės finansinę padėtį ir negebėjimą atsiskaityti su kreditoriais. VSDFV esant tokiai situacijai gali kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo, o tai tik dar labiau suprastins atsakovės galimybę atsiskaityti su ieškove. Atsakovės argumentai dėl valstybės skolos atsakovei ir dėl kitų juridinių asmenų įsiskolinimų nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl nėra jokio pagrindo remtis šiais teiginiais. Be to, reikalavimų į kitus juridinius asmenis turėjimas nesuponuoja geros finansinės padėties, nes nėra aišku ar apskritai skolos bus grąžintos ir kada. Atsakovės sunkią finansinę padėtį rodo ir tai, kad ji neturi jokio nekilnojamojo turto, o savo deklaratyviems argumentams dėl geros finansinės padėties pagrįsti su atskiruoju skundu nepateikė nei vieno įrodymo.Atsakovė su skundu taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apsunkina jos veiklą, atsiskaitymą su partneriais, galimybę normaliai funkcionuoti. Taigi byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad laikinosios apsaugos priemonės sutrukdė atsakovės veiklą. Savo ruožtu ieškovė pateikė pakankamai duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad egzistuoja grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, tuo labiau, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, nes teismui užtenka įsitikinti, jog konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Galiausiai, jeigu atsakovė turėtų įrodymų, paneigiančių teismo nustatytas aplinkybes, manytina, būtų pateikusi, todėl atsakovės teiginius patvirtinančių duomenų nepateikimas suponuoja prielaidą, kad tokių įrodymų neegzistuoja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju iškilo ginčas dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria areštuotas atsakovei UAB „Kėtis“ priklausantis turtas už ne mažesnę kaip 43 800 Eur sumą, pagrįstumo ir teisėtumo.Apeliantės įsitikinimu, jos skola VSDFV biudžetui neįrodo įmonės sunkios finansinės padėties, be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovei prieštarauja teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principams.Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą. Minėta nutartis 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsiteisėjo.Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui, o asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems bankrutuojančios įmonės turtą, draudžiama dėl šio turto sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktą administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis lėšomis, disponuoja. Šios įstatyminės nuostatos saugo visų įmonės kreditorių teisėtus interesus ir užtikrina, kad įmonės turtas nebus iššvaistytas. Iš pirmiau nurodytų ĮBĮ normų, taip pat formuojamos teismų praktikos darytina išvada, kad įmonei iškėlus bankroto bylą laikinųjų apsaugos priemonių taikymas praranda reikalavimą užtikrinančią savo paskirtį, todėl jos nėra tikslingos, nes bankroto administratorius derina kreditorių ir įmonės interesus, gina visų kreditorių teises ir negali išskirti kurio nors vieno kreditoriaus teisės į jo finansinių reikalavimų patenkinimą. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-755/2014; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-885-370/2016).Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ĮBĮ normos nesuteikia teisės bankrutuojančios bendrovės administratoriui lėšas, gautas pardavus turtą, skirstyti kreditoriams, kol nėra išnagrinėti teisminiai ginčai pagal turtinius reikalavimus bankrutuojančiai bendrovei, t. y. kol iki galo nebus baigtas formuoti kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas (ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalis, 33-35 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-755/2014; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-885-370/2016).Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus susiklosčiusią situaciją (bankroto bylos, kurioje akumuliuojami tiek visų atsakovės kreditorių reikalavimai, tiek ir visi atsakovei (jos turtui) taikytini apribojimai, iškėlimą), laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje, apsaugant atskirai ieškovės pareikštą reikalavimą, yra ne tik netikslingas (nebėra grėsmės, kad įmonė gali išvaistyti savo šiuo metu turimą turtą ar imtis kitokių veiksmų, užkertančių kelią ieškovės reikalavimo patenkinimui), bet ir prieštarautų ĮBĮ nustatytam reguliavimui. Įvertinus nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, nors pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra paneigtas atsakovės atskirajame skunde nurodytais argumentais bei pateiktais įrodymais, pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartis, kuria atsakovei šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, naikintina, siekiant užtikrinti tinkamą ĮBĮ reguliavimo laikymąsi bei proceso koncentracijos principo įgyvendinimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Seviga“ pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.