Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-01-27 · Byla Nr. Iv-183-331/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-01-27
Bylos Nr.
Iv-183-331/2012
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-183-331/2012Proceso Nr. 3-61-3-01379-2010-6Procesinio sprendimo kategorija: 16.5, 74. (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei (toliau – Ignalinos rinktinė), trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašo priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką – 553,31 Lt.

Skunde (b. l. 1?2) paaiškino, kad tarnybą Valstybės sienos apsaugos sistemoje pradėjo 1999-01-01 Pasienio policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos Šiaulių pasienio policijos rinktinės Zarasų užkardoje, nuo 2007-04-16 vykdo Ignalinos rinktinės Specialiosios paskirties būrio Kinologų grupės jaunesniojo specialisto pareigas. Darbo užmokesčio nepriemoka jam susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas, atsakovas VSAT prie VRM Ignalinos rinktinė vadovavosi LR valstybės tarnybos įstatymo (toliau – LR VTĮ) 23 str. 2 dalimi, bei kitomis šio įstatymo VI skyriaus nuostatomis, nustatančiomis apribojimus valstybės tarnautojams mokamų priedų bei priemokų sumai. Dėl to, pareiškėjui nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 neišmokėta 553,31 Lt.

2009-12-11 buvo priimtas LR Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo buvo pripažinta, kad LR valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1d. nuostatai. Šis nutarimas taikytinas ir šioje byloje. Sprendimas, taikant LR VTĮ numatytus priemokų ir priedų ribojimus, pareiškėjui nesumokėti darbo užmokesčio dalies nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, nes pareiškėjas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Pareiškėjo nuomone, laikotarpis, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų laikotarpio, numatyto Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje, nes tik 2009-12-11 LR Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę suvokti jo teisių pažeidimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, prieš teismo posėdį pateikė prašymą, kuriuo prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovė Ignalinos rinktinė su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 19?20) paaiškino, kad VSAT Ignalinos rinktinės vadas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareigūnams, neturėjo nei finansinės galimybės, nei teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad Ignalinos rinktinė, apskaičiuodama ir išmokėdama jam darbo užmokestį, būtų pažeidusi galiojančius teisės aktus. Iš to išplaukia, kad Ignalinos rinktinė veikė teisėtai, kas vienareikšmiškai šalina jos kaltę ir keičia jos procesinę teisinę padėtį iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotą asmenį. Pareiškėjas nepagrįstai patraukė atsakovu Ignalinos rintinę. Nors rinktinė apskaičiavo ir mokėjo pareiškėjui darbo užmokestį, bet įstatymus leidžia ir valstybės biudžetą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, todėl kaip jau minėta atsakovu turi būti Lietuvos valstybė. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Siekiant nepažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo teismų praktika iš esmės analogiškose bylose formuojama vieninga linkme, todėl atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, jei teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, teismo prašo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie LR VRM prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 14?15) paaiškino, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta LR Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo LR Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina. Siekiant nepažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo teismų praktika iš esmės analogiškose bylose formuojama vieninga linkme, todėl atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, jei teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, teismo prašo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas .

Šioje byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui, viso – 553,31 Lt, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31, kai atsakovas nemokėjo jam priedų ir priemokų.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? Įstatymo) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Nustatyta, kad pareiškėjas R. A. tarnybą Valstybės sienos apsaugos sistemoje pradėjo 1999-01-01 Pasienio policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos Šiaulių pasienio policijos rinktinės Zarasų užkardoje, nuo 2007-04-16 vykdo Ignalinos rinktinės Specialiosios paskirties būrio Kinologų grupės jaunesniojo specialisto pareigas ir laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėjo viso – 553,31 Lt (b. l. 4?9).

Už 2007 m. spalio mėn. – 9,96 Lt, už 2007 m. gruodžio mėn. – 19,80 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 382,76 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. – 159,73 Lt.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio teismo aiškinimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Šiuo klausimu pirmiausia pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) jau yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimui atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Kadangi šioje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę, taip pat paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Pareiškėjas to reikalauja, bet iki šiol tai neatlikta, todėl pažeista jo teisė šiuo atveju turi būti ginama, teismui priimant sprendimą.

Pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Juk iš tiesų, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. I-575-1831/2011 apibendrindama tai, kas paminėta anksčiau, konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, kad anksčiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Toks poreikis ir būtinybė nagrinėjamu atveju iškilo siekiant atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. A. dėl 2007-2008 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo į teismą kreipėsi 2010-05-28, t. y. nepraleidęs DK 27 str. 2 d. nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino. Pareiškėjas prašo iš Ignalinos rinktinės priteisti 553,31 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Iš teismui pateiktos R. A. asmeninės uždarbio kortelės matyti, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo pareiškėjui už 2007 m. neišmokėta 29,76 Lt, už 2008 m. 523,55 Lt (b. l. 4). Aplinkybių, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingo darbuotojo parengtoje ir patvirtintoje pareiškėjo asmens kortelėje pateikta informacija, nenustatyta. Šios sumos atsakovas neginčija.

Nustatyta, kad pareiškėjui Ignalinos rinktinėje einant statutinio tarnautojo pareigas, apskaičiuojant jam priedus bei priemokas, buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi VTĮ 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, t. y. visų mokėtinų priemokų sumą ribojant ne didesniu negu 70 proc. dydžiu, ir tokiu būdu viso neišmokėta 553,31 Lt darbo užmokesčio dalis už 2007-2008 metus (b. l. 4, 5?9). Pažymėtina, jog ginčo dėl sumų dydžių byloje nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (2009-01-23 nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009-08-24 nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Taikant nurodytus pareiškėjui priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei atsižvelgiant į pareiškėjo R. A. reikalavimą priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31, taip pat į byloje esančius duomenis apie pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina neišmokėto darbo užmokesčio suma susidarė per laikotarpį, neviršijantį trejų metų.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, aptartą teismų praktiką ir teisinį reguliavimą, byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas. Pareiškėjui iš Ignalinos rinktinės priteistina 553,31 Lt suma.

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį bei į aplinkybę, kad Ignalinos rinktinei buvo sumažinti biudžeto asignavimai 2010 metams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Nagrinėjamu atveju atsakovė Ignalinos rinktinė pateikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės Finansų skyriaus 2010-05-04 raštą Nr. (21/18)-13-516 „Dėl Ignalinos rinktinės finansavimo 2010 metais“ (b. l. 21), kuriame nurodoma, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūriniams padaliniams 2010 metams sumažinti biudžeto asignavimai, tame tarpe ir asignavimai darbo užmokesčiui. Taip pat nurodoma, kad Ignalinos rinktinės lėšų trūkumas darbo užmokesčiui išmokėti 2010 metais – 620 tūkst. litų. Taigi, vadovaudamasis pateiktais įrodymais teismas sprendžia, kad yra pagrindas atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkinti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87str., 88 str. 1, 4 p., 127 str., 129 str., teismas

nusprendė:

R. A. skundą patenkinti.

Priteisti pareiškėjui R. A. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės 553,31 Lt (penkis šimtus penkiasdešimt tris litus ir 31 centą) neišmokėto darbo užmokesčio.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas