- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-27
- Bylos Nr.
- 1A-796-238-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-17-3-00005-2014-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Rimas Švirinas, Algerdas Urbšys
- Kaltinamasis
- I. L.
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis, Neringa Žukauskienė
Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-796-238-2014;
Teisėja: Lidija Deksnienė Teisminio proceso Nr. 1-17-3-00005-2014-4;
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 27 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui G. S., jo atstovei advokatei Neringai Žukauskienei, išteisintojo I. L. gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo G. S. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo I. L. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 154 straipsnio 1 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį, išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.
Tuo pačiu nuosprendžiu G. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. L. pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį, BK 155 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. rugsėjo 8 d., 21:02:03 val., iš kompiuterio, kurio IP adresas 78.57.193.29, priklausančio I. L., interneto svetainėje www.rekvizitai.lt, pasivadinęs slapyvardžiu „Tiesos balsas“, paskleidė apie G. S. ir jo vadovaujamą UAB (duomenys neskelbtini) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą juo, t. y. bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) komentarų srityje parašė: „Įmonės savininkas ir direktorius nuo 2013-06-13 yra G. S.. Tas pats asmuo, kuriam priklauso ir jau link bankroto privesta UAB (duomenys neskelbtini). Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto pasisavinimo. Taigi būkite atidūs“, iš šios informacijos tikrovės neatitinka informacija bei G. S. užgauliai pažemino žodžiai „link bankroto privesta UAB (duomenys neskelbtini), šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto pasisavinimo“.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nuosprendžiu I. L. dėl kaltinimo pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Teismas konstatavo, kad I. L., paskelbdamas 2013-09-08 komentarą, rėmėsi žinomais duomenimis – 2013-08-06 G. S. paskelbtu skelbimu laikraštyje „Naujienos“ apie UAB (duomenys neskelbtini) likvidavimą, žinoma UAB (duomenys neskelbtini) skola bendrovei (duomenys neskelbtini), R. B. jam pranešta žinia apie tai, kad R. B. 2013-08-30 kreipėsi į policiją dėl G. S. nusikalstamų veiksmų (duomenys neskelbtini) kreditorių atžvilgiu ir atliekamas tyrimas, o I. L. išsakyti žodžiai komentare nėra netinkama, užgaulia, visuomenei nepriimtina, garbę ir orumą žeminančia forma, šiais žodžiais išsakyta nuomonė ir nebuvo siekiama pažeminti ir užgauti G. S., jo tikslas buvo ne tyčia įžeisti, pažeminti G. S., o įspėti kitus verslininkus dėl UAB (duomenys neskelbtini) vadovo veiklos. Įvertinęs visas byloje surinktas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad byloje esančių įrodymų nepakanka priimti apkaltinamajam nuosprendžiui, o prielaidomis grįsti nuosprendžio negalima.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis ir privatus kaltintojas G. S. prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį - patenkinti jo pareiškimą visiškai. Apeliaciniame skunde nurodo, kad I. L. savo pasisakymu viešojoje erdvėje konstatavo du faktus: pirma, jau įvykusį faktą – UAB (duomenys neskelbtini) privesta prie bankroto, antra, komentaro metu tebevykstantį faktą – vyksta ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto pasisavinimo. Akcentuotina tai, kad šio pasisakymo pobūdis yra konstatuojamasis, kas liudija tai, jog buvo išsakyta nauja informacija, kuria teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys, kurie pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Nustačius šiuos požymius matyti, kad komentaras kvalifikuotinas ne kaip nuomonė, kurios pobūdis yra vertinamasis, o kaip naujos informacijos, t. y. žinios, paskelbimas. Teismas nuosprendyje iš esmės pripažino, kad paskelbto komentaro tekstas yra konstatuojamasis, tačiau neteisingai vertino tai, kad kaltinamasis tokius faktus konstatavo, remdamasis realiais įrodymais. Apeliantas mano, kad teismas, vertindamas paskelbto komentaro pagrindimą realiais įrodymais, neatsižvelgė į aplinkybę, kad visi minėti faktai I. L. buvo žinomi kaip neatitinkantys tikrovės ar neatspindintys realios situacijos. Teismas privalėjo įvertinti kiekvieno įrodymo atitikimą paskelbtam komentarui pagrįsti. Ta aplinkybė, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo skolinga UAB (duomenys neskelbtini), nesudarė jokio pagrindo kaltinamajam teigti, kad nukentėjusiojo valdoma įmonė buvo privesta prie bankroto, nes toks faktas komentaro paskelbimo metu objektyviai neegzistavo. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi UAB „Valnetas“ atsakymu advokatui V. Sviderskiui, kad UAB (duomenys neskelbtini) jau 2011 m. buvo nemoki. Pažymi tai, kad šis rašytinis įrodymas prieštarauja į bylą pateiktai įsiteisėjusiai Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-15 nutarčiai, kuria buvo palikta galioti 2011-06-16 Kauno apygardos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą UAB (duomenys neskelbtini) pagal UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį. Šie rašytiniai įrodymai pagrindžia tai, kad kaltinamasis pats inicijavęs UAB (duomenys neskelbtini) bankroto procedūros iškėlimą žinojo, kad šiai įmonei bankrotas nebuvo iškeltas. Šios aplinkybės patvirtina, kad I. L. tyčia paskelbė šmeižiančią informaciją apie nukelnėjusįjį, nors faktiškai žinojo, kad tokie duomenys neatitinka tikrovės. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus dėl tariamai vykstančio ikiteisminio tyrimo. Nevertino to, kad joks ikiteisminis tyrimas komentaro paskelbimo metu nebuvo pradėtas (ir nevyko), o R. B. 2013-08-30 kreipimasis į policiją nesudarė pagrindo besąlygiškai teigti, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto pasisavinimo. Byloje surinktais įrodymais patvirtinta, kad tai neatitiko tikrovės ir I. L. žinojo, kad joks tyrimas nebuvo net pradėtas. Tokios informacijos paskleidimas apie įmonės vadovą ne tik paniekino ir pažemino G. S. kaip asmenį, bet pakirto pasitikėjimą juo kaip įmonės UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, kas ypatingai svarbu verslo santykiuose. I. L. savo komentare be jokių prielaidų, neįsitikinęs šio fakto tikrumu sąmoningai paskelbė informaciją (žinią) apie egzistuojantį (vykstantį) veiksmą, kuris neatitinka tikrovės, tuo įvykdydamas BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Ypatingai akcentuoja tai, kad kaltininkas skelbdamas tokius faktus pateikė juos kaip konkrečią objektyviai egzistuojančią informaciją, jame neišsakydamas jokios prielaidos ar abejonės (kaip pavyzdžiui „galbūt“, „teko girdėti“, „galimai“ ir kt.), kurios sudarytų prielaidą komentaro turinį vertinti kaip nuomonę. Nagrinėjamoje byloje to nėra, todėl vadovaujantis byloje surinktais įrodymais ir suformuota teismų praktika pagrįstai teigtina, kad teismas netinkamai vertino paskelbto komentaro tekstą laikydamas jį nuomone, kas sąlygojo neteisingo ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Analizuojant kaltininko kaltės formą, pažymėtina, kad apie visų I. L. paskelbtų faktų nebuvimą kaltinamasis žinojo, taigi suvokė, kad informacija neatitinka tikrovės. Visų pirma, G. S. nebuvo pripažintas kaltu įvykdęs UAB (duomenys neskelbtini) tyčinį bankrotą, apie neiškeltą bankroto bylą I. L. buvo žinoma. Antra, buvo žinoma, kad nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto pasisavinimo. Atvirkščiai, komentaro paskelbimo metu egzistavo priešingą informaciją įrodantys faktai, t. y. 2011-06-16 Kauno apygardos nutartimi atsisakyta iškelti UAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylą pagal UAB (duomenys neskelbtini), kurio vadovu buvo I. L., pareiškimą, nes ginčijami įsipareigojimai nebuvo laikomi pradelstais. Be to, kaip jau buvo minėta, skelbimas apie įmonės likvidavimą patvirtina faktą, kad įmonė savo dalyvių iniciatyva buvo nusprendusi stabdyti vykdomą veiklą ir tai nebuvo susiję su įmonės bankrotu. Be to, I. L. suvokė, kad informacija yra žeminančio pobūdžio, nes vertinant komentaro turinį, susidaro įspūdis, neva G. S. yra nepatikimas verslo partneris, nes jo įmonė privesta prie bankroto, atliekamas ikiteisminis tyrimas. Atsižvelgiant į anksčiau susiklosčiusius konfliktiškus I. L. ir G. S. santykius, akivaizdu, kad šiuo komentaru I. L. norėjo veikti taip, kad G. S. butų paniekintas ir pažemintas kitų verslininkų akyse, būtų pakirstas pasitikėjimas juo. Pažymi, kad komentaro turinys buvo toks, kuris sukelia itin neigiamas pasekmes G. S. įvaizdžiui, jį pažemina. Paskutinis komentaro sakinys „Taigi būkite atidūs” yra akivaizdus I. L. siekis pakenkti G. S. vykdomai komercinei veiklai, sukurstyti kitų verslininkų priešišką nusiteikimą G. S. atžvilgiu. Toks I. L. elgesys privalo būti vertinamas kaip tyčinis veiksmas, kuriuo įgyvendinami BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyviosios pusės požymiai. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė tai, kad kaltinamasis tokius veiksmus atliko ne tyčia, o tik siekdamas tariamai įspėti kitus verslininkus. Pažymi, kad visi byloje surinkti įrodymai patvirtina tai, kad I. L. komentaro paviešinimo veiksmus atliko tyčia ir sąmoningai, suvokdamas jų neigiamą poveikį nukentėjusiajam ir to norėdamas. Atskirai pažymi tai, kad ta aplinkybė, jog UAB (duomenys neskelbtini) yra skolinga UAB (duomenys neskelbtini) tam tikrą pinigų sumą, nesuteikia jokios teisės šmeižti ir įžeidinėti nukentėjusįjį viešoje erdvėje sąmoningai paskleidžiant apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri pateikiama (ir komentarą skaitančių asmenų suvokiama) ne kaip nuomonė tam tikru klausimu, o kaip objektyviai egzistuojantys faktai. Apeliantas teigia, kad kaltinamasis savo komentaru ne tik jį apšmeižė, bet ir jį viešai įžeidė neigiamai, užgauliai atsiliepdamas apie jį ir jo vadovaujamą įmonę UAB (duomenys neskelbtini). Teismas ginčijamu nuosprendžiu neteisingai konstatavo, kad paskelbto komentaro forma nėra netinkama, užgauli, visuomenei nepriimtina, paskelbta garbę ir orumą žeminančia forma. Su tokia teismo išvada apeliantas negali sutikti, kadangi ginčijamu komentaru yra viešai siekiamas sudaryti įspūdis, kad nukentėjusysis yra asmuo, užsiimantis nusikalstama veika (nes tariamai vyksta ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto pasisavinimo) ir blogai valdantis įmonę (skelbiama, kad UAB (duomenys neskelbtini) privesta prie bankroto, kas pagal BK yra nusikalstama veika). Teismas komentaro formą, kuria iš esmės nukentėjusysis yra kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu (privedimu prie bankroto ir svetimo turto pasisavinimu), laiko visuomenei priimtina, neužgaulia ir nežeminančia nei garbės nei orumo. Pažymi, kad bet kuris asmuo, perskaitęs tokio turinio komentarą, susidarys nuomonę, kad nukentėjusysis užsiima nurodytomis nusikalstamomis veikomis, nors pagal byloje surinktus įrodymus matyti, kad jokie G. S. nusikalstami veiksmai niekada nustatyti nebuvo, ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas, bankrotas UAB (duomenys neskelbtini) iškeltas pagal jos pačios ieškinį. Pats I. L. neneigė savo priešiškumo nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl viešoje erdvėje paskelbdamas tokio pobūdžio informaciją aiškiai suvokė, kad joje skelbiama informacija yra užgauli, žeminanti ir įžeidi, bei to sąmoningai siekė. Apeliantas mano, kad atsižvelgiant į konfliktiškus nukentėjusiojo ir kaltinamojo santykius, komentaro paskelbimas turi būti vertinamas kaip piktybinis tyčinis veiksmas, paskleidžiant realybės neatitinkančią informaciją siekiant pažeminti, paniekinti G. S. ir pakirsti pasitikėjimą juo bei įžeisti jį, neva G. S. yra nusikalstamas veikas vykdomoje komercinėje veikloje atliekantis asmuo.
Teismo posėdyje nukentėjusysis ir privatus kaltintojas G. S., jo atstovė advokatė Neringa Žukauskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintojo I. L. gynėjas advokatas Vaidotas Sviderskis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo G. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniame skunde ginčijamos teismo išvados, kuriomis patvirtintas faktas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimų požymių. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai, šališkai vertino įrodymus, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas išteisinamasis nuosprendis.
Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analizė neleidžia daryti išvados, jog I. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 154 straipsnio 1 dalyje, BK 155 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad LR BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Ta aplinkybė, kad teismas įvertino įrodymus ne apelianto naudai, neduoda pagrindo manyti, jog teismas buvo šališkas. Byloje nėra duomenų, kurie rodytų teismo šališkumą nagrinėjant bylą ir priimant nuosprendį.
Apeliantas akcentuoja, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau ta aplinkybė, kad apeliantas yra kitokios nuomonės, negu skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, nėra pagrindas aukštesnės instancijos teismui pagrįstai suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, o išvadas dėl I. L. nekaltumo ir nepadarytos nusikalstamos veikos, grindė betarpiškai teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.
Apeliantas teigia, kad I. L. bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) komentarų srityje parašęs „Įmonės savininkas ir direktorius nuo 2013-06-13 yra G. S.. Tas pats asmuo, kuriam priklauso ir jau link bankroto privesta UAB (duomenys neskelbtini). Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto pasisavinimo. Taigi būkite atidūs.“ paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo nuomone, kad I. L., parašydamas komentarą apie tai, kad link bankroto privesta UAB (duomenys neskelbtini), rėmėsi objektyviais duomenimis, t. y. 2013-08-06 G. S. paskelbtu skelbimu laikraštyje „Naujienos“ apie UAB (duomenys neskelbtini) likvidavimą (2 t., b. l. 9). Nors G. S. paskelbtas skelbimas nesuponuoja išvados, kad UAB (duomenys neskelbtini) link bankroto buvo privesta direktoriaus, tačiau nagrinėjamu atveju galima daryti išvadą, jog I. L. pateikta informacija, kad UAB (duomenys neskelbtini) link bankroto buvo privesta, nėra akivaizdžiai prasimanyta ar melaginga, todėl negalima daryti neabejotinos išvados, jog I. L. paskleisdamas šią informaciją žinojo, jog ji neatitinka realybės ir darė tą sąmoningai, siekdamas pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo. Šiuo konkrečiu atveju I. L. tokią išvadą galėjo padaryti iš jam žinomų duomenų, ir nors ši informacija vėliau nepasitvirtino, tai savaime neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnį, neįrodžius esminio šios nusikalstamos veikos elemento – kaltės veikiant tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, paskleista informacija turi būti akivaizdžiai melaginga, tikrovės neatitinkanti ar prasimanyta, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo neabejotinai išvadai, kad I. L. teiginiai, jog UAB (duomenys neskelbtini) buvo privesta prie bankroto, kuomet pats bendrovės direktorius paskelbė skelbimą apie akcininkų susirinkimą dėl bendrovės likvidavimo, yra akivaizdžiai melagingi. Apeliantas taip pat nurodo, kad I. L. komentare žinomai melagingai nurodė, jog šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto pasisavinimo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad R. B. 2013 m. rugpjūčio 30 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl UAB (duomenys neskelbtini) vadovo G. S. galimai padarytų nusikalstamų veikų, I. L. pateikta informacija taip pat nėra akivaizdžiai melaginga, neatitinkanti tikrovės ar prasimanyta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su išvada, kad pareiškimo prokuratūrai pateikimas savaime nereiškia ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir jo vykdymo, tačiau I. L. dėl baudžiamojo proceso stadijos galėjo sąžiningai klysti. Byloje nenustatyta jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog I. L. tyčia siekė paniekinti ar pažeminti G. S. arba pakirsti pasitikėjimą juo, kadangi savo pateiktai informacijai jis pagrindą, nors ir subjektyvų, turėjo. Kaip jau buvo minėta, asmens nurodomos informacijos, pateiktos kaip fakto, nepasitvirtinimas, nesant tikslo paskleisti melagingą informaciją, negali būti pakankamas pagrindas patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn.
Apeliantas taip pat teigia, kad I. L. minėtais teiginiais neigiamai, užgauliai atsiliepė apie jį ir jo vadovaujamą įmonę UAB (duomenys neskelbtini), tuo jį viešai įžeidė.
Įžeidimas, numatytas LR BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog I. L. teiginiai nelaikytini tokiais teiginiais, kurie užgauliai, šiurkščiai, visuomenei nepriimtinai pažeidžia kito asmens orumą ar jį žemina, kad tai užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. I. L., nurodydamas neigiamas aplinkybes G. S. atžvilgiu, nepadarė to užgauliai, nesiekė jo įžeisti ar pažeminti, be to, net jei išsakytieji teiginiai neatitinka tikrovės, jie negali savaime būti vertinami kaip užgaulus kito asmens pažeminimas.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Tokiu atveju asmuo, apie kurį paskleista informacija neatitinka tikrovės, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde apygardos teismui G. S. nenurodo jokių naujų faktinių aplinkybių, kurių pagrindu aukštesnės instancijos teismas galėtų suabejoti pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio motyvais. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privataus kaltinimo tvarka, išsamiai, plačiai ir visapusiškai išanalizavo visas G. S. nurodytas aplinkybes dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, išklausė tiek G. S., tiek I. L. paaiškinimus, suteikė abiem šalims galimybę pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis ir galimybėmis, todėl teigti, kad teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neobjektyviai, nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl proceso šalių asmeninė nuomonė, kitoks, negu teismo įrodymų supratimas ir vertinimas, nėra teisinis pagrindas tokį sprendimą panaikinti ar pakeisti. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
Priėjus išvadą, kad I. L. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo G. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis LR BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pagrįstai paliktas nenagrinėtas.
Kolegija konstatuoja, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.
Aukštesnės instancijos teismui atmetus privataus kaltintojo G. S. apeliacinį skundą, netenkinamas ir atmetamas prašymas priteisti jam iš I. L. 1500 Lt proceso išlaidų (išlaidos teisinei pagalbai apmokėti), kadangi tenkinti prašymą nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.