Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-256-64/2008 m.

Teisėjas Augustinas Mitkus Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.2.3.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.8.

2008 m. rugpjūčio 28 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. (už 2007-06-27 kišenvagystę) laisvės atėmimu vieneriems metamas.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su 2008-04-29 ir 2008-05-07 Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad įvykdė kišenvagystę, t.y. veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje 2007-06-27 apie 18 val. Radviliškio mieste, (duomenys neskelbtini), būdamas kartu su nukentėjusiuoju E. G., (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto daugiabučio namo rūsio laiptinėje, skirtoje gyventojų bendram naudojimui, po išgertuvių su nukentėjusiuoju pastarajam užmigus, pagrobė svetimą E. G. priklausantį turtą: su savimi turėtus mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 3120 su SIM kortele, 100 Lt vertės, ir iš nukentėjusiojo E. G. rankinės – jo nešiojamą kompiuterį HP Pavilion DV 6003EA, 2500 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam E. G. 2600 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė - atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes: apklausė kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, ištyrė kitus byloje surinktus duomenis ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Vadovaujantis LR BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą neviršydama apeliacinio skundo ribų. Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinį skundą bylą nagrinėja tik dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios priimtas skundžiamas nuosprendis, tačiau nenagrinėja ir negali pasisakyti dėl teismo šališkumo priimant apelianto nuomone paviršutiniškai anksčiau išnagrinėjus bylą, kurioje 2008-04-29 buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo R. R. veiką pagal LR BK 178 str. 2 d. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, jog R. R. nesutinka su jo nusikalstamų veiksmų kvalifikacija pagal LR BK 178 str. 2 d., tačiau neneigia kaltės užvaldęs nukentėjusiojo daiktus: mobiliojo ryšio telefoną ir nešiojamąjį kompiuterį.

Byloje nustatyta, kad R. R. daugiabučio namo rūsio laiptinėje, kuri pripažintina vieša vieta, nes buvo skirta namo gyventojų bendram naudojimui, nukentėjusiajam E. G. užmigus, iš nukentėjusio prie savęs turėto maišelio, prasegęs užtrauktuku užsegamą kompiuterio rankinę, paėmė nukentėjusiojo nešiojamą kompiuterį, bei prie nukentėjusiojo buvusį mobiliojo ryšio telefoną ir pasišalino iš minėtos įvykio vietos. Minėtais nukentėjusiojo daiktais jis disponavo kaip savais, t.y. mobiliojo ryšio telefoną pardavė kaimynui už 5 Lt, o nešiojamąjį kompiuterį nunešė savo buvusiai sugyventinei – teisme liudytoja apklaustai L. D. naudotis. BK 178 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. Vagystės objektyviesiems požymiams būdinga tai, kad vagystės veika apima du momentus: slaptą arba atvirą svetimo turto paėmimą ir neatlygintiną turto pasisavinimą. Vagystėje turto paėmimas – tai tiesioginis prisilietimas prie daikto, jo paėmimas rankomis, įrankiais, pakeičiant jo vietą, t. y. neteisėtas daikto paėmimas iš apibrėžtos vietos, tačiau dar neturint galimybės naudotis daiktu pagal savo valią. Turto pasisavinimas – tai neteisėtas paimto daikto užvaldymas, turint tikslą valdyti tą daiktą kaip nuosavą. Vagystės sudėtis yra materialioji. 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 52 teigiama, kad va­gys­tė lai­ko­ma baig­ta, kai kal­ti­nin­kas už­val­do sve­ti­mą tur­tą ir taip įgy­ja ga­li­my­bę ne­tei­sė­tai val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti tur­tu pa­gal sa­vo va­lią. Valdymo teisė suprantama kaip turto buvimas savininko žinioje. Naudojimosi teisė leidžia pasinaudoti naudingomis daikto savybėmis, o disponavimo teisė – tai teisinės turto padėties nustatymas savininko valia. Galimybė savo nuožiūra naudoti turtą yra būtina turto pagrobimo pasekmė.

Byloje nustatytų aplinkybių dėl nukentėjusiajam priklaususių daiktų pasisavinimo nei ikiteisminiam tyrime, nei teisme neneigė ir pats nuteistasis R. R.. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiajam priklaususių daiktų jis neištraukė iš nukentėjusiojo kišenės, o rado juos iškritusius prie nukentėjusiojo. Tačiau nelogiška, kad nešiojamasis kompiuteris buvo iškritęs iš dviejų rankinių – specialiai kompiuteriui pritaikytos užtrauktuku užsegamos rankinės ir maišelio, kuriame ši rankinė buvo įdėta, be to, pats R. R. parodė, jog nešiojamąjį kompiuterį paėmė iš nukentėjusiojo turėtos rankinės. Tokiu būdu, nuteistojo veika dėl nešiojo kompiuterio vagystės iš nukentėjusiojo teisingai kvalifikuota pagal LR BK 178 str. 2 d., kaip vagystė viešoje vietoje iš asmens rankinės ir kitokio nešulio (kišenvagystė).

Nuteistasis neigia ištraukęs nukentėjusiajam iš kišenės mobiliojo ryšio telefoną, tačiau byloje nustatyta, jog minėtu mobiliojo ryšio telefonu prieš užmigdamas nukentėjusysis naudojosi, o jam užmigus, mobiliojo ryšio telefonas iškrito iš rankos ir buvo nukritęs šalia nukentėjusiojo. Nuteistasis šią aplinkybę patvirtino, jog mobiliojo ryšio telefoną nukentėjusysis turėjo prie savęs, tačiau, kai nukentėjusysis užmigo, telefonas iškrito jam iš rankos, ir jis minėtą telefoną paėmė, tačiau suprato, jog pasisavintas telefonas priklauso nukentėjusiajam. Nors nuteistasis pagrobė nedidelės vertės – 100 Lt paties nukentėjusiojo įvertintą mobiliojo ryšio telefoną, kas leistų suponuoti išvadą, jog nuteistojo veika dėl mobiliojo ryšio vagystės turėtų būti kvalifikuojama kaip savarankiška nusikalstama veika ar netgi administracinės teisės pažeidimas (pagrobtojo mobiliojo ryšio telefono vertė neviršija 1 MGL dydžio), tačiau telefonas pagrobtas kartu su nukentėjusiojo nešiojamuoju kompiuteriu, kas atitinka LR BK 178 str. 2 d. numatytą kvalifikuojantį požymį, todėl esant normų konkurencijai, taikytina norma, kurioje numatyta griežčiausia atsakomybė, t.y. nuteistojo veiksmus kvalifikuojant tik pagal vieną baudžiamąjį įstatymą, numatantį griežtesnę atsakomybę – pagal LR BK 178 str. 2 d. (kišenvagystę).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. R. bausmę, nepažeidė numatytų LR BK 54 str. bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Skiriant bausmę R. R., teismas atsižvelgė į tai, jog padarė apysunkį nusikaltimą, į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei kitas nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes: anksčiau buvo teistas, neišnykus teistumui, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad R. R. LR BK 27 str. 1 d. prasme laikytinas recidyvistu, be to, R. R. po 2007-06-27 padarytos nusikalstamos veikos dar padarė naujus nusikaltimus, už kuriuos Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-04-29 ir 2008-05-07 nuosprendžiais pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, taip pat jis baustas administracine tvarka, iki nusikaltimo padarymo nuteistasis niekur nedirbo, neturi pastovaus darbo, be pastovios gyvenamosios vietos, nevengia alkoholio, charakterizuojamas neigiamai, nors R. R. turi dvi dukras (b.l. 54-55, t. 1), tačiau byloje nėra duomenų, jog nuteistasis materialiai išlaiko vaikus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes bei LR BK 56 str. 1 d. nuostatas, R. R. už padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra artima sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui, nes LR BK 178 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314, įsigaliojusio 2004-07-13 (Žin. 2004, Nr. 108-4030 redakcija) sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų. LR BK 63 str. 4, 9 dalimis paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su R. R. ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžio atmesti.